TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

P.Vileišis: paskutinis sugrįžimas į Tėvynę

2011 01 28 0:00
Inžinierius P.Vileišis - Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, pirmojo legalaus lietuviško dienraščio "Vilniaus žinios" steigėjas ir leidėjas, pramonininkas ir verslo ideologas.
Lietuvos valstybės centrinio archyvo nuotrauka

Sausio 25-ąją sukako 160 metų, kai gimė vienas žymiausių Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjų Petras Vileišis. "Lietuvių tautos veterano" paskutinis gyvenimo etapas primena patriotų - tremtinių, disidentų, išeivijos ir Sąjūdžio žmonių - likimą šiandienos Lietuvoje.

P.Vileišis, didesnę savo gyvenimo dalį praleidęs toli nuo Tėvynės, ketvirtį amžiaus kovojo už lietuvišką spaudą, o grįžęs į Lietuvą leido pirmąjį legalų lietuvišką dienraštį, švietėjiškas knygas ir visais būdais rėmė mūsų krašto nepriklausomybės idėją. Nepriklausomoje Lietuvoje jam buvo lemta gyventi tik 5 metus.

Iš 75 savo gyvenimo metų P.Vileišis Lietuvoje gyveno tik 33-ejus. Likusius 42-ejus jis dėl vienų ar kitų priežasčių praleido Rusijoje. Pirmą kartą devyniolikmetis P.Vileišis išvyko iš Lietuvos 1870-aisiais - studijuoti Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete. Baigęs mokslus būsimas visuomenės veikėjas norėjo dirbti mokytoju Lietuvoje, tačiau kaip katalikas nebuvo priimtas. Taigi jam teko ieškotis darbo Rusijoje.

Antrą kartą P.Vileišis sugrįžo į Lietuvą 1899-aisiais, iš geležinkelio tiltų statybos užsidirbęs 830 tūkst. rublių, ir nutarė savo kapitalą skirti Lietuvos tautiniam bei dvasiniam atgimimui. Kai buvo panaikintas spaudos draudimas, prieš kurį P.Vileišis kovojo ilgus metus, jis ėmėsi leisti pirmąjį legalų lietuvišką dienraštį "Vilniaus žinios" ("Lietuivos žinių" pirmtaką), spausdino vadovėlius ir knygas, tapo Vilniaus Dūmos nariu ir visaip stengėsi, kad miestas būtų kiek galima lietuviškesnis.

1908-aisiais, pasibaigus lėšoms, P.Vileišis vėl išvyko į Rusiją. Čia jį užklupo bolševikų revoliucija ir pilietinis karas, o galiausiai likimas nubloškė Vileišių šeimą į Gruziją. Iš šio krašto jis sugrįš į Tėvynę tik 1921 metais - ir jau visiems laikams. Šiandien prisiminkime šiek tiek mažiau minimą P.Vileišio gyvenimo laikotarpį.

Lietuvoje niekas nelaukė

Esama dviejų versijų, kokiais keliais jis sugrįžo į nepriklausomą Lietuvą ir kaip buvo sutiktas Kaune. Sprendžiant iš dienraštyje "Lietuva" 1921 metų vasario 26 dieną išspausdinto pokalbio su pačiu P.Vileišiu ir 1995-aisiais žurnale "Mokslo Lietuva" paskelbtų jo anūkės Barboros prisiminimų, viena tų versijų smarkiai prasilenkia su tikrove. Tačiau dėl įdomumo paminėkime ir šią.

1993 metais Čikagoje išleistos knygos, skirtos broliams Vileišiams, autorius Antanas Kučys tvirtina, kad P.Vileišis su šeima 1921 metais iš Tbilisio traukiniu išvyko į Maskvą. Ten dvi dienas laukė specialiai į Tėvynę grįžtantiems lietuviams formuojamo sąstato, juo pasiekė Obelių geležinkelio stotį, o kitą dieną traukiniu išvažiavo į Kauną. Iš pirmo žvilgsnio toks būdas parvykti namo, atrodytų, patogiausias. Tačiau prisiminkime, kad 1921-aisiais Rusijoje buvo ką tik pasibaigęs pilietinis karas, visur tvyrojo chaosas, daugelyje vietovių siautėjo plėšikaujantys raudonarmiečiai. Todėl vien kelionė geležinkeliu iš Tbilisio į Maskvą buvo daugiau negu pavojinga, o gal net neįmanoma.

Iš tikrųjų P.Vileišis su šeima, kaip ir daugelis grįžtančiųjų iš Užkaukazės, pasirinko gerokai ilgesnį, bet saugesnį ir patikimesnį kelią. 1921 metų sausį jie laivu išplaukė į Konstantinopolį, o iš ten per Sofiją, Belgradą ir Prahą pasiekė Berlyną. 1921-ųjų vasario 17 dieną Vileišiai iš Vokietijos sostinės atvyko į Kauną.

Jau minėtas A.Kučys savo knygoje piešia jaudinamą žymaus kovotojo už lietuvišką spaudą sutikimo sceną: geležinkelio stotyje plaikstosi trispalvės, maršą trenkia karinis orkestras, o sutinkančiųjų priešakyje laukia kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas ir net pats prezidentas. Pasak autoriaus, išlipęs iš vagono ir klausydamasis iškilmingų valdžios vyrų prakalbų bei orkestro grojamos Tautiškos giesmės P.Vileišis "stovėjo nuleidęs galvą ir nuo skruostų šluostėsi ašaras".

Iš tikrųjų viskas vyko šiek tiek kitaip. Kaip minėtame straipsnyje tvirtino B.Vileišytė, ta sutiktuvių scena - tai tik "naivūs ir jaudinantys, ašarų pilni vaizdeliai, kurių niekuomet nėra buvę, o vien kažkieno ir nežinia kokiu tikslu išgalvoti". Geležinkelio stotyje P.Vileišio nelaukė niekas. Perone jis stovėjo su keliais lagaminais ir beveik tuščiomis kišenėmis, net nežinodamas, pas ką eiti ir kur apsistoti. Situacija buvo daug prastesnė, nei sugrįžus į Lietuvą 1899-aisiais. Tuomet gabus inžinierius ir verslininkas atsivežė milžinišką sumą pinigų, kurių pakako pirmam lietuviškam dienraščiui ir net visai spaustuvei. Dabar beveik pusantro milijono aukso rublių - tiek už tiltų statybą jam turėjo sumokėti Rusijos Juodosios jūros geležinkelių tiesimo bendrovė - buvo pražuvę per revoliucijas, karus ir suirutę.

Taigi P.Vileišiui teko gerokai pavargti, kol galiausiai rado kambarį toli gražu ne pačiame geriausiame miesto viešbutyje "Versalis" - įsikurti patogesnėje vietoje neleido kišenė. Po poros metų, prisimindama tą dieną, buvusi P.Vileišio bendradarbė iš "Vilniaus žinių" laikų Ona Pleirytė-Puidienė savaitraštyje "Krivulė" piktinsis: "Daug niekam nežinomų svieto perėjūnų buvo radę vaišingą priėmimą, ne vieną svetimtautį, svetimą pažibą mokėjo sutikti mūsų valdžios automobiliai ir delegacijos, pavaišinti rautais, priglausti "Lietuvos" viešbuty... Tik savo tikriems vaikams ji pasidarė pamotė..."

Tačiau P.Vileišis nenuleido rankų, vis svarstė, kuo, būdamas kvalifikuotas geležinkelių inžinierius, galėtų padėti ką tik kovose nepriklausomybę apgynusiai Lietuvos valstybei. Birželio mėnesį jis pasiūlė Steigiamajam Seimui ir Vyriausybei nutiesti per Telšius, Kretingą ir Palangą geležinkelį, kuris sujungtų Šiaulius su Šventosios uostu (prisiminkime, kad Klaipėda tada dar priklausė Vokietijai). P.Vileišis ragino įgyvendinti šį projektą ne už valstybės, o už privačių investuotojų lėšas, skelbiant potencialių koncesininkų konkursą. Pagal jo pateiktą projektą privati bendrovė turėjo teisę eksploatuoti būsimą geležinkelį mažiausiai 25 metus, o vėliau jį galėjo nupirkti valstybė. P.Vileišio skaičiavimais, projektas per šį laiką būtų atsipirkęs, jei Vyriausybė būtų patvirtinusi ketvirtadaliu didesnius vežimų šia linija tarifus nei tuomet veikiančiuose valstybiniuose geležinkeliuose.

Tačiau tuomet ministrų kabinetui vadovavęs Kazys Grinius nesiryžo priimti sprendimų nei dėl šio, nei dėl kitų P.Vileišio pasiūlytų projektų. Pavyzdžiui, tiesti geležinkelį iš Palangos į Šventąją, o pačioje Šventojoje įrengti modernų uostą. Iš tikrųjų Vyriausybė jų net nesvarstė. Vėliau šie projektai tyliai numarinti Susisiekimo ministerijos valdininkų stalčiuose. Tiesa, 1932 metais P.Vileišio sumanymas vis dėlto buvo įgyvendintas. 1926-aisiais geležinkeliu iš Šiaulių jau buvo galima pasiekti Telšius, o po 6 metų ruožas pratęstas iki Kretingos.

Bet grįžkime vėl į 1921-uosius, kai, susidūręs su skeptišku tuometinio ministro pirmininko K.Griniaus požiūriu į jo pasiūlytą geležinkelio koncesijos projektą, P.Vileišis mestelėjo: "Vadinasi, nepasitikit manimi, senu inžinieriumi ir lietuvių patriotu." Jo nusivylimą nesunku suprasti: į Lietuvą sugrįžęs ir daug savo Tėvynei nusipelnęs žmogus ne tik negavo progos padaryti didelį, naudingą darbą, bet iš esmės liko ir be pragyvenimo šaltinio, o ką jau kalbėti apie galimybę savarankiškai rengti ir įgyvendinti valstybei reikalingus projektus.

Tiesa, kažin kur Rusijoje gulėjo sunkiai geležinkelių inžinieriaus uždirbti beveik pusantro milijono aukso rublių. Jei Lietuvos valdžia padėtų juos atgauti, problema būtų išspręsta. Taigi P.Vileišis kreipiasi į Užsienio reikalų ministeriją ir prašo iš bolševikinės Rusijos institucijų išreikalauti jam priklausančius pinigus. Nuo tos akimirkos prasideda ilgas susirašinėjimo maratonas. Užsienio reikalų žinyba pareiškia, kad toks prašymas gali būti pateiktas remiantis 1920 metų liepos 12-osios taikos sutartimi, be kita ko, numatančia, jog Rusijos vyriausybė įsipareigoja grąžinti 1914-1917 metais išvežtą "visuomenės, labdarybės ir švietimo įstaigų turtą".

Nors sutartyje apie privačių asmenų uždirbtų lėšų grąžinimą nepasakyta nė žodžio, P.Vileišis kreipiasi į Finansų ministeriją, kad ši išreikalautų iš Rusijos jam priklausantį atlyginimą, o kol tai įvyks, suteikti iš valstybės banko 250 tūkst. auksinų kreditą. P.Vileišis daugiau kaip dvejus metus laukia teigiamo valdžios atsakymo ir 1924-ųjų pabaigoje dar kartą prašo ministrų kabineto 140 tūkst. litų paskolos, kuri sudaro vos 2 proc. Rusijoje įstrigusių jo pinigų. Matyt, Lietuvai nusipelniusio seno žmogaus padėtis iš tikrųjų prasta, nes raštą jis baigia tokiais žodžiais: "Taigi maloniai prašau Ministrų kabinetą įsigilinti į mano verksmingą padėtį..." Tačiau viltį atgauti pinigus tuoj pat užgesina ant prašymo užrašyta Užsienio reikalų ministerijos valdininko rezoliucija: "Manau, kad pil. Vileišio byla gali būti iškelta tik tuomet, kai rusai pripažins carų vyriausybės užtrauktas skolas." Kaip žinome, to niekada neįvyko.

Kita vertus, negalima teigti, jog Lietuvos valdžia nesistengė padėti jau septyniasdešimtmetį perkopusiam kovos už lietuvybę veteranui. 1925-aisiais, po daugiau kaip dvejus metus trukusių svarstymų įvairiose instancijose, jam iki gyvos galvos buvo paskirta 450 litų pensija. Tai - nemenki pinigai, jų tikrai užteko sočiam gyvenimui, bet ne verslo plėtrai. Be to, tuomet P.Vileišis jau buvo visiškai pasiligojęs, tad net ir turėdamas daugiau lėšų vargu ar būtų galėjęs imtis kokių nors rimtų projektų. "Kas iš manęs dabar beliko? Nebeperskaitau net laikraščių, esu atsilikęs. Jei nepagerėsiu per šiuos metus, tai jau geriau, kad Dievas visiškai atsiimtų", - guodėsi jis J.Tumui-Vaižgantui.

Nerado nei tiesos, nei idealizmo

Iki to laiko P.Vileišiui teko paragauti ir politiko duonos, bet ši, reikia pažymėti, jam spėjo apkarsti per kelis mėnesius. Aktyvios inžinieriaus pastangos įgyvendinti geležinkelių tiesimo ir Šventosios uosto įrengimo projektus nenuėjo veltui.

1922 metų vasario 2 dieną Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis sudaryti Vyriausybę pavedė Ernestui Galvanauskui, o šis pakvietė P.Vileišį vadovauti Susisiekimo ministerijai. Naujasis ministras energingai ėmėsi darbo ir ypač daug dėmesio skyrė geležinkelių tiesimo projektams. Tačiau šiam darbui koordinuoti ir prižiūrėti aiškiai stigo jėgų, todėl kovo 7 dienos Steigiamojo Seimo posėdyje jis paprašė bent vieno papildomo kelio viršininko padėjėjo etato. Seimas pageidavimą patenkino, bet netrukus didelių planų turėjusiam ministrui teko susidurti su visai kitokiais sunkumais: vos po kelių savaičių idealistas P.Vileišis pateko į politinių intrigų mėsmalę.

Kad būtų aiškiau, atsiverskime 1922 metų birželio 21 dienos "Lietuvos žinias". Čia rasime tokio turinio žinutę: "1922 m. birželio 16 ir 17 d. Kauno apygardos teismas nagrinėjo buvusio geležinkelių direktoriaus Silvestro Grinkevičiaus ir kitų bylą, kurie kaltinami tuo, kad 1920 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. laikotarpiu dėl jų apsileidimo iš Vokietijos buvo atgabenta du tūkstančiai tonų netikusių anglių, kuriose 50 proc. buvo nedegančių medžiagų, ir valstybei padaryta 700 tūkstančių auksinų nuostolio."

Kad ir kaip ten buvo, regis, S.Grinkevičius išlipo sausas iš vandens, o netrukus net pakilo karjeros laiptais - tapo susisiekimo viceministru. P.Vileišis, ar žinodamas apie ankstesnes šio valdininko nuodėmes, ar matydamas jo darbo ministerijoje rezultatus, kovo 13 dieną parašė teikimą atleisti S.Grinkevičių iš pareigų "kaip netinkantį šiam darbui valdininką". Teikimas buvo patenkintas, tačiau kito viceministro jis taip ir nesulaukė. Prezidentas paskyrė ministrui padėjėją, kurio šis visiškai neprašė. Po kurio laiko, jau pasitraukęs iš pareigų, P.Vileišis dienraštyje "Tėvynės balsas" apie besimezgantį konfliktą pasakos taip: "Aš buvau ne stoties viršininkas, kuriam reikalingas yra pagalbininkas, su kuriuo jis įmaniomis eina tas pareigas, bet ministeris, vadinasi, žmogus, kuriam pavesta vesti Susisiekimo ministeriją. Mano uždavinys buvo nesėdėti kabinete nuo 9 val. ryto iki 3 valandai popiet, o duoti pavestai man žinybai tinkamą krypsnį, ją prižiūrėti. Turint didį prityrimą, tai buvo visiškai nesunku. Taigi jokio padėjėjo man nereikėjo. Man reikalingas buvo viceministeris, o ne padėjėjas. Viceministeris, kurs man liepiant, galėtų mane atstovauti ar tai Seime, ar tai Ministerių Kabineto posėdžiuose, turėdamas tam mano nurodymus. Tokio viceministerio aš per 3 mėnesius neturėjau ir jį sau išgavau tik nuo gegužės mėnesio."

Tačiau šis konfliktas buvo tik ledkalnio viršūnė. Netrukus Vyriausybės kabinetuose pradėta kalbėti, kad P.Vileišis jau senas ir ligotas, todėl jam sunku eiti tokias atsakingas pareigas. Be to, ministras esą nesiorientuojąs naujoje nepriklausomos Lietuvos situacijoje, nevengiąs kontaktų su Lietuvai nedraugiškos Lenkijos pasiuntinybės Berlyne sekretoriumi ir panašiai. Galiausiai 1922 metų birželio 13-ąją premjeras E.Galvanauskas siunčia Respublikos prezidentui raštą, kuriuo prašo atleisti P.Vileišį iš einamų pareigų jam pačiam prašant. Po 5 dienų ELTA paskelbia tokio turinio pranešimą: "Susisiekimo ministeris inž. Petras Vileišis dėl silpnos sveikatos padavė Ministeriui pirmininkui pareiškimą apie atsistatydinimą." Kitą dieną Vyriausybės posėdyje pareiškimas patenkinamas.

Tačiau P.Vileišis su oficialiai skelbiama jo pasitraukimo versija neketina sutikti. "Eltos žinia apie mano atsistatydinimą, įdėta 96 "T.B." numeryje, neatitinka tikrenybei. Aš esu pilnai sveikas ir iš Susisiekimo ministerijos atsistatydinau ne dėl sveikatos silpnumo, bet pildydamas paliepimą, Ministerio Pirmininko man pareikštą. Taigi kaip Tamstos, taip ir kitų laikraščių nuolankiai prašau virš minėtą Eltos klaidą atitaisyti", - tokį eksministro pareiškimą birželio 22 dieną skalbia "Tėvynės balsas".

Galimas dalykas, kad P.Vileišiui, didesnę savo gyvenimo dalį praleidusiam Rusijoje, iš tiesų buvo nelengva perprasti Lietuvos realijų. Tačiau daugelis jo amžininkų tuomet nurodė ir kitas ministro pasitraukimo iš politikos priežastis. 1926-aisiais, tuoj po P.Vileišio mirties, žurnale "Kultūra" jos bus įvardytos taip: "Idealistas P.Vileišis, grįžęs į nepriklausomą Lietuvą, apsivylė, nes saviškių tarpe nerado to, ko visą amžių ieškojo, būtent patriotizmo, tiesos ir idealizmo. P.Vileišis sutiko sumaterialėjusius karjeristus, mazgotes, kurie savo sąžinę parduoda už auksą ir tuščią garbę. Jam skaudu buvo gyventi ir matyti, kaip jo anuomet globojami tautiečiai drasko nukamuotą tautos kūną."

Dirbo iki paskutinės minutės

Taip baigėsi vos keturis mėnesius trukusi P.Vileišio politinė karjera. Tuomet, 1922-ųjų liepos pabaigoje, kai kurie Steigiamojo Seimo nariai viešai piktinosi, kad spaudimas atsisakyti ministro portfelio prieštarauja laikinajai šalies Konstitucijai. Tad jau po kelių dienų buvo priimtas pirmasis nuolatinis Pagrindinis įstatymas, įtvirtinęs Lietuvoje demokratijos pamatus. Turbūt ne visi prisimena, kad šios Konstitucijos rengėjams didelę įtaką darė ne kas kitas, o tas pats P.Vileišis. Dar 1922 metų vasario mėnesį "Tėvynės balse" jis išdėstė savo požiūrį į tai, kokie turėtų būti "bent pamatiniai Lietuvos Valstybės Konstitucijos dėsniai."

Įdomu, kad vos 24 straipsnius turinčiame P.Vileišio Konstitucijos projekte buvo numatytas dvejų rūmų parlamentas, susidedantis iš Seimo ir Senato. Minėtame "Tėvynės balso" rašinyje Senato būtinybė motyvuojama taip: "Senatas yra įvedamas tarp kitko, kad sulaikius kartais per skubotą, o per tai ir ne visiškai apgalvotą Seimo veikimą." Pusę Senato narių P.Vileišis pirmą kartą siūlė rinkti 4 metams, vėliau pusę išrinktųjų kas trejus metus keisti rotacijos principu. Kitą dalį Senato narių turėjo sudaryti prezidento iki gyvos galvos skiriami asmenys: Katalikų bažnyčios vyskupai, valstybinių aukštųjų mokslo įstaigų atstovai ir kiti prezidento pasirinkti žmonės, tačiau su sąlyga, jei jų kandidatūras patvirtins pats Senatas. Vėliau, rengiant Pagrindinį įstatymą, į šį P.Vileišio siūlymą nebuvo atsižvelgta. Tačiau jo projektas, kaip tvirtina šiam žymiam visuomenės veikėjui skirtoje knygoje Jonas Aničas, neabejotinai padarė įtaką tiek Konstitucijos rengėjams, tiek ją priėmusiam Steigiamajam Seimui - pirmoji nuotolinė Konstitucija įtvirtino Lietuvą kaip parlamentinę demokratinę respubliką ir užtikrino visas svarbiausias jos piliečių teises bei laisves.

Baigęs neilgą politiko karjerą P.Vileišis nenusišalino nuo valstybės reikalų: rūpinosi tiek tarptautiniais, tiek vidaus klausimais. 1923 metų kovo mėnesį jis drauge su Maironiu, Jonu Jablonskiu ir kitais žinomais visuomenės veikėjais paskelbė "Lietuvių tautos veteranų pasiskundimą pasaulio tautoms", kuriame protestuojama prieš Ambasadorių Tarybos sprendimą priskirti Vilnių ir Vilniaus kraštą Lenkijai. Tų pačių metų spalį buvęs ministras tapo Inžinierių tarybos prie Susisiekimo ministerijos pirmininku. Šias pareigas P.Vileišis ėjo iki mirties, nepaisydamas vis prastėjančios sveikatos. Inžinierius Jokūbas Sližys 1958 metais JAV lietuvių inžinierių ir technikos darbuotojų žurnale "Technikos žodis" paskutinį susitikimą su P.Vileišiu prisimins taip: "Buvo svarstomas Lietuvos geležinkelių plėtimas ir naujų geležinkelių statybos planas. Vileišis jau buvo sunkiai sunegalavęs ir priėmė mane apsirengęs chalatu ir kambariniais batais. Išklausęs mano pranešimo, jis trumpai pasakė: "Tik padarykite taip, kad Lietuvai būtų geriau."

Progresuojanti sklerozė tuomet vis paguldydavo P.Vileišį į patalą. Vasaromis jis mėgindavo atgauti jėgas prie jūros. 1926 metų liepos 5 dieną, gavęs atostogų, P.Vileišis su žmona vėl išvažiavo į Palangą. Tačiau sugrįžti į Kauną ir imtis darbų jam nebuvo lemta: rugpjūčio 12 dieną antrą valandą po pietų P.Vileišis staiga mirė.

Rugpjūčio 16-osios rytą, puse aštuonių, iš Kauno geležinkelio stoties, į kurią buvo atvežti velionio palaikai, pajudėjo iškilminga laidotuvių ceremonija. Nors merkė smulkus lietus, karstą lydėjo daugiatūkstantinė minia žmonių. Į ceremoniją atvyko prezidentas K.Grinius, Seimo pirmininkas Jonas Staugaitis, premjeras Mykolas Sleževičius, Vyriausybės nariai, žymūs visuomenės veikėjai. Miręs P.Vileišis sulaukė to, ko nesulaukė būdamas gyvas, kai prieš penkerius metus sutrikęs ir vienišas stovėjo tos pačios stoties perone, nežinodamas, nei kur eiti, nei pas ką prisiglausti.

Šį kartą P.Vileišio palaikai laikinai prisiglaudė Kauno arkikatedros bazilikos rūsyje. 1935-ųjų kovą, vykdant velionio valią, jie buvo pervežti į Vilnių ir palaidoti Rasų kapinėse, koplyčioje, kurioje dabar ilsisi ir kiti šios žymios šeimos, daug nusipelniusios Lietuvai, nariai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"