TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pal. Jurgis Matulaitis – didysis žydų gelbėtojas

2015 01 16 13:37
Pal. Jurgis Matulaitis MIC. 

„Seniau labai nepakęsdavau žydų; buvo laikas, kad nekęsdavau rusų ir lenkų. Bet Dievas apšvietė mane, suteikė tą malonę; supratau, kad tai nesutinka su Kristaus mokslu, kuris liepė mylėti kiekvieną artimą kaip patį save, kurs liepė net ir priešus mylėti, net už juos melstis ir jiems gera daryti“, – rašė pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Vilniaus vyskupas 1913 metų laiške bendražygiui kunigui Jonui Totoraičiui. 

Po penkerių metų atvykus į Vilnių vyskupauti jis susidūrė su tautine nesantaika ir, nepaisydamas tautybės, padėjo visiems skriaudžiamiesiems. Būtent dėl to yra vadinamas tautų ganytoju.

2012-uosius Lietuvos vyskupų konferencija buvo paskelbusi šios iškilios asmenybės metais, netrūko jam skirtų renginių bei leidinių. Visgi, pasak istorikės dr. Genovaitės Gustaitės, Lietuvoje nepakankamai prisiminti arkivyskupo nuopelnai žydų tautai. Apie jo geradarystę litvakams ji kalbėjo sausio 15-ąją Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusiame kultūros istorijos vakare.

Pikti, liūdni ir kruvini laikai

Renginys prasidėjo nuo aktoriaus Virgilijaus Kubiliaus skaitytos vieno žinomiausių litvakų poetų Mošės Kulbako (1896-1937) poemos „Vilnius“, parašytos 1926-aisiais. Poetas ir vyskupas tuo pačiu metu vaikščiojo Vilniaus gatvėmis. Pirmasis XX a. ketvirtis – vadinamasis Vilniaus laikotarpis – M. Kulbakui buvo ne tik veržlus kūrybos prasme, čia 1920 m. išėjo jo pirmoji knyga „Dainos“, bet ir laimingas asmeniniame gyvenime. Vilniuje vedęs ir pirmagimio susilaukęs žydų dainius 1928 m. išvyko gyventi į Minską, nepraėjus nė dešimtmečiui dėl kūrybos sovietų įvardytas liaudies priešu, kalintas ir sušaudytas. Tuo tarpu palaimintasis J. Matulaitis nuo trūkusio apendicito Kaune mirė dešimt metų anksčiau – 1927-aisiais. Nors vyskupavo jis vos septynerius metus (1918-1925), amžininkų atmintyje įsirėžė kaip išskirtinė asmenybė, o pats laikus, kuomet teko eiti šias pareigas, vadino „piktais, liūdnais ir kruvinais“. 1918 metų gruodį vyko jo ingresas į arkikatedrą, o jau kitų metų balandžio 19 dieną kilo žydų pogromas. Išstūmus Raudonąją armiją į Vilnių įžengė lenkų legionai, kurie plėšė, mušė, kankino bei žudė žydus

Dr. Genovaitė Gustaitė. / Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Po dviejų dienų į arkivyskupą pagalbos kreipėsi tuometinis žydų bendruomenės pirmininkas Cemachas Šabadas ir rabinas Izaokas Rubinšteinas. Savo „Užrašuose“, UNESCO įtrauktuose į pasaulio atminties paveldą, apie susitikimą su jais J. Matulaitis rašė: „Prašė, kad užtarčiau bent du žydus, žinomus veikėjus – Leo Joffe ir Samuelį Tscharny (Niger). […] Pasižadėjau.“ Galų gale suimtieji žydai buvo išgelbėti. Istorikė G. Gustaitė pastebėjo ir tai, jog susitikimo dalyviai kalbėjosi rusiškai. Iš pradžių žydai bandė kalbėti lenkiškai, tačiau, matydamas, kad jiems nesiseka, arkivyskupas paprašė, kad kalbėtų rusiškai ar vokiškai. „Jokios kalbos nelaikau neapykantoje“, – rašė pats palaimintasis. Ir dar – „Man gaila buvo žydų, nes mačiau, kaip juos mušė ir kankino. Kur galėdamas aš juo užtariau, prašiau kunigų, kad įnirtusius žmones ramintų ir malšintų. – Keletas, kaip man pranešė, bolševikų nukautųjų, daugiausia žydų lavonų kelias dienas nelaidoti tįsoję gatvėse. Žmonės praeidami juos visaip niekinę. Baisus žmonių sužvėrėjimas! Bijojausi, kad nebūtų pogromų; žydai tūnojo namuose, slapstėsi. Žydai bolševikai kai kur šaudė į legionierius iš namų, iš to ir kito toks įnirtimas. Vis tik su žydais labai nuožmiai elgtasi“.

1920 metų pabaigos laiške nuncijui Achille’ui Ratti (nuo 1922 m. – popiežiui Pijui XI) J. Matulaitis dėsto savo požiūrį į iš jo gautos paramos dalybas: „Be lenkų, lietuvių, baltarusių, stačiatikių rusų, savo dalį norėjo gauti ir žydai. Lenkams tai nepatiko, ir jie pasiekė, kad žydai negavo nieko. Kilo nauji nesusipratimai. Mano nuomone <...>, nė vienas elgeta, netgi žydas, negali būti išskirtas popiežiaus širdyje [nes jis] tėvas ne tik visų krikščionių, bet taip pat ir visų elgetų“.

Neturtas ir humaniškumas

Istorikė G. Gustaitė citavo įtakingame žydų laikraštyje „Di jidiše štime“ išspausdintą nekrologą, skirtą „neabejotinai išskirtinei asmenybei“: „Laikraščiai „Rytas“, „Lietuvis“ ir „Lietuva“ mirusiam arkivyskupui skiria dešimtis straipsnių. [...] Mes savo ruožtu trokštame pridurti, jog Velionis į žydus žiūrėjo labai palankiai. Kiek sykių Vilniuje į jį kreipėsi žydų delegacijos, visuomet jas gražiai priimdavo ir jų prašymus išpildydavo. Vilnių užėmus Želigovskiui, Vilniaus vyskupas pareikalavo, kad kunigai stabdytų kurstomus antisemitinius išpuolius“. Nekrologe išskiriamos dvi ypatingos J. Matulaičio savybės – neturtas bei humaniškumas.

„Arkiv. Matulevičiui svetimas buvo pelno troškimas. Niekuomet nesidomėjo laikinais medžiaginiais turtais, nesirūpino pajamomis, nešykštėjo, nekaupė gėrybių ir dažnai gyveno trūkdamas. Žmogui, jaunystėje vargusiam, buvo tai išmėginimas, kurį ne kiekvienas mirtingasis galėtų atlaikyti. Kadangi toji medžiaginė žmogaus gyvenimo pusė mažai jį tedomino, nekamavo jokie rūpesčiai, kaip gauti pelno“, – rašyta žydų laikraštyje. Kaip pastebėjo istorikė, retas našlaitis, nuo vaikystės gyvenęs nepritekliuose, gavęs aukštas pareigas išlaikytų neturto egzaminą. Arkivyskupas savo lėšas skirdavo knygoms ir buvo sukaupęs didžiulę biblioteką, nusileidžiančią gal tik Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekai. Tiesa, sovietmečiu ji buvo išdraskyta, didelė dalis egzempliorių dingo.

„Arkiv. Matulevičius išsiskyrė ir dar vienu privalumu – humanišku požiūriu į žmogų, taigi lygiai taip pat į žydus“, – „Di jidiše štime“ pristatoma antroji palaimintojo savybė. Kritikos „didele mielaširdyste kitaip tikintiems“ nepasižymintiems katalikų kunigams negailima ir pažymima, jog arkivyskupas išsiskiria iš jų tarpo. Taip pat minima, jog jis gebėjęs suprasti kiekvieną žmogų: „Arkiv. Matulevičius dažnai sugebėjo pakilti aukščiau savo oficialios bažnytinės padėties ir kalbėti su žmogum žmoniška kalba, nuoširdžiai, paprastai. Todėl Vilniaus žydai sunkiu okupacijos metu drąsiai kreipėsi į jį paramos ir pagalbos“.

Nepamirštas ir šiandien

Aktorius V. Kubilius skaito M. Kulbako poemą „Vilnius“.

2013 metų pabaigoje litvakų bendruomenėje vyko renginys „Vilniaus vyskupo, didžiojo žydų gelbėtojo palaimintojo Jurgio Matulaičio ingreso 95-osioms metinėms paminėti“. Jo proga vyriausiasis Lietuvos rabinas Haimas Buršteinas parašė laišką, bylojantį, jog palaimintojo arkivyskupo atminimas gyvas ir šiandien. Jame rašoma: „Tai buvo nepaprasta asmenybė, išskirtinis žmogus, kuris gynė žydų teises gūdžiais istorijos metais. Jo vardas aukso raidėmis turi būti įrašytas į Lietuvos istorijos puslapius. Vyskupas šelpė varganus žmones, gelbėjo žydus pogromų metu. Net ir nepageidaujant valdžiai visada susitikdavo su žydų bendruomenės atstovais. Vyskupas ne tik žodžiais, bet visų pirma darbais padėjo išspręsti tuometinei žydų bendruomenei rūpimus klausimus, viešai pasisakydavo, nebijodamas jokių draudimų“. G. Gustaitės teigimu, nagrinėjant J. Matulaičio beatifikacijos bylą Vatikane, didžiausias dėmesys, patvirtinant jo herojiškas dorybes, buvo skiriamas Vilniaus laikotarpiui. „Kadangi tuo metu jis labiausiai globojo žydus, jie yra prisidėję prie jo paskelbimo palaimintuoju“, – sakė istorikė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"