TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Palaužti, bet nesunaikinti sparnai

2010 04 02 0:00
Lietuvos karo aviacijos lėktuvai Kauno aerodrome. 1939 m.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Kovo ir balandžio sandūra pilna įdomių sukakčių: tiek pačių naujausių, kurias iš savo patirties prisimena net dabartiniai moksleiviai, tiek tokių, kurias daugelis tikriausiai primiršo. Įdomiausia, kad tarp šių sukakčių yra gal ir nepastebimas, tačiau tikras ryšys.

Kovo 29-ąją minėjome NATO dieną. Štai jau 6 metai priklausome galingiausiai pasaulyje gynybinei sąjungai, apie kurią tarpukario nepriklausoma Lietuva negalėjo net pasvajoti. Galbūt prie to jau pripratome, galbūt to nejaučiame kasdieniame savo gyvenime. Bet vis tiek ramiau, žinant, kad Lietuvos padangę saugo mūsų sąjungininkų naikintuvų sparnai.

Tačiau, pasirodo, ir mūsų vyrai gynė kitų valstybių, dabar tapusių mūsų sąjungininkėmis, padangę. Vieną jų verta prisiminti būtent dabar. Tą pačią kovo 29-ąją, tik tolimais 1944 metais prie Dancigo žuvo aviacijos pulkininkas Romas Marcinkus, kuris, dar prieš sovietams likviduojant Lietuvos karo aviaciją, sugebėjo pasitraukti iš okupuotos Prancūzijos, o vėliau Didžiosios Britanijos karinėse oro pajėgose tęsti kovą prieš Europą naikinantį totalitarizmą.

Ta pačia proga vertėtų prisiminti ir kitus iškilius Lietuvos aviatorius: Jurgį Dobkevičių, žuvusį bandant naujos konstrukcijos savo lėktuvą, ar generolą Antaną Gustaitį, kuris, kitaip nei R.Marcinkus, sutiko mirtį ne nacių konclageryje, o sovietų kalėjimo rūsyje.

Apie pastaruosius du aviatorius jau esame rašę prieš kurį laiką, pasakodami apie tai, kaip gimė pirmieji Lietuvos sparnai. Tad šį kartą tik trumpai prisiminkime lietuviškos aviacijos pradžią.

Nežinia kodėl lietuvius visuomet taip traukė dangus, bet dar ankstyvaisiais 1919 metais, vos kuriantis Lietuvos karinėms oro pajėgoms, norinčiųjų tarnauti jose atsirado daugiau nei reikėjo. Ir nors iš pradžių Lietuvos karinėse oro pajėgose nebuvo nė vieno lėktuvo, dėl milžiniško savanorių antplūdžio kuriamą aviacijos būrį teko skubiai performuoti į kuopą.

1919 vasario 27 dieną Aleksote nutūpė pirmieji 8 vokiški orlaiviai LVG C VI. Tačiau nesant savų specialistų, Lietuvos karinėms oro pajėgoms teko samdyti tiek pilotus, tiek mechanikus iš Vokietijos. Įdomu tai, kad lietuviškais kryžiais paženklinti vokiški lėktuvai, kuriuos skraidino vokiečių pilotai, Nepriklausomybės kovose tapo pirmaisiais mūsų dangaus sargybiniais. Tai labai primena šiuos laikus, kai vokiečių lakūnai tapo vieni pirmųjų mūsų partnerių, prisiėmusių Lietuvos ir kitų Baltijos šalių oro erdvės apsaugą mūsų šaliai prisijungus prie NATO.

Pirmasis lietuvis, sėdęs prie vokiško lėktuvo šturvalo, buvo Pranas Hiksa. Reikia pažymėti, kad pirmieji oro mūšiai dar apsieidavo be aukų. Pirmasis Lietuvos karo lakūnas Francas Šulcas žuvo ne mūšyje, o bandydamas patobulintą kovinę mašiną. Vienas toks bandymas Kauno Aleksoto aerodrome baigėsi tragiškai: mašina pateko į suktuką ir rėžėsi į žemę. Štai taip žuvęs F.Šulcas įėjo į Lietuvos aviacijos istoriją. Tai buvo pirmieji į Lietuvos aviacijos istoriją įėję vardai. Bet, žinoma, ne paskutiniai, ir ne patys garsiausi.

Antroje 1920 metų pusėje, nepriklausomybės kovose lenkų fronte, samdytų pilotų Lietuvos karo aviacijoje jau nebebuvo: juos pakeitė ką tik aviacijos mokyklą baigę lietuviai, tarp kurių buvo ir garsusis J.Dobkevičius, kuriam vienam nuo liepos iki lapkričio teko ketvirtadalis visų kovinių skrydžių. Kitą vasarą, jau pasibaigus kovoms, J.Dobkevičius sukonstruos pirmąjį vienvietį sportinį lėktuvą DOBI-I, nuo kurio prasidės jo, kaip aviacijos konstruktoriaus ir lakūnų bandytojo karjera. Deja, ji truks neilgai: 1926 metų birželio 8 dieną aviacijos inžinieriaus J.Dobkevičiaus valdomas ką tik patobulintas orlaivis DOBI-III leisdamasis užklius už Aleksoto medžių. Tai bus paskutinysis garsaus lietuvių piloto skrydis.

Okupuoti aerodromai

Minėdami Lietuvos karo aviacijos gimimo pradžią esame prisiminę ir J.Dobkevičiaus kovos draugą Antaną Gustaitį, taip pat dalyvavusį kovose lenkų fronte, taikos metais baigusį aukštąją Paryžiaus aeronautikos mokyklą ir ne tik tapusį garsiųjų lėktuvų ANBO konstruktoriumi, bet ir organizavusį serijinę šių orlaivių gamybą. Kalbėta, kad 1932 metais jo sukonstruotas žvalgybinis ANBO-IV savo charakteristikomis gerokai lenkė daugelį kitų Europos valstybių žvalgybinių lėktuvų. ANBO-IV išgarsino ne tik jo konstruktorių, bet ir visą Lietuvą: 1934 metais, minint Dariaus ir Girėno žūties metines, trys tokios konstrukcijos orlaiviai atliko 12 tūkst. kilometrų skrydį aplink Europą, aplankydami Stokholmą, Kopenhagą, Amsterdamą, Briuselį Londoną Paryžių, Marselį, Romą, Udinę, Vieną, Prahą, Budapeštą, Bukareštą, Kijevą ir Maskvą.

Maloniai sutiktas SSRS sostinėje būsimasis Lietuvos karo aviacijos vadas ir brigados generolas A.Gustaitis tuomet dar nenujautė, jog būtent čia po 7 metų baigsis jo gyvenimo istorija. Sovietų priverstas savo rankomis sutraiškyti savo paties augintus ir puoselėtus Lietuvos sparnus, generolas 1940 metais bandys pasitraukti į Vakarus, tačiau netrukus bus suimtas Vokietijos pasienyje, o 1941 metų spalio 16 dieną sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

Štai čia ir prasideda visiškai kita istorija, apie kurią ankstesniame straipsnyje apie pirmuosius Lietuvos sparnus užsiminėme tik vienu sakiniu, žadėdami papasakoti, kaip buvo naikinama du dešimtmečius kurta Lietuvos karo aviacija.

Ankstų 1940 metų birželio 15-osios rytą A.Gustaitis paskambino Kauno karo aerodromo komendantui ir pranešė, kad aerodrome dar šiandien nutūps sovietų aviacijos daliniai. Buvo gal kiek po septintos ryto, kai nuskubėjęs į aerodromą komendantas pamatė čia šeimininkaujančius sovietų kareivius, o danguje virš Aleksoto jau riaumojo rusų naikintuvai. Atrodė, kad tikrieji aerodromo šeimininkai čia buvo jau visiškai nebepageidaujami. Generolu Lebedevu prisistatęs sovietų karininkas nesiteikė nei atsakyti į klausimą, kiek laiko ir kokiu tikslu sovietai ketina naudotis Kauno aerodromu, nei sutiko kalbėtis šiuo klausimu su generolu A.Gustaičiu. Mūsų karininkams gana šiurkščia forma buvo leista suprasti, kad pokalbis baigtas.

Tuo tarpu pirmadienį, birželio 16 dieną, turėjo vykti kasdieniai lietuvių eskadrilės ir aviacijos mokomosios grupės skrydžiai. Ar be ceremonijų aerodromą užgrobę sovietai tam nesutrukdys? A.Gustaitis įpareigojo aerodromo komendantą skubiai susisiekti su sovietų karo aviacijos štabu ir išspręsti šį klausimą. Po ilgų derybų ir aiškinimųsi sovietų štabe, susitikimas su A.Gustaičiu pagaliau paskiriamas 10 valandai ryto.

Aerodrome A.Gustaitis randa bent 30 sovietų naikintuvų ir gerą pusšimtį bombonešių. Prie angarų stovi sovietų sargybiniai, kurie nieko vidun neįleidžia. Tiesa, aerodromą saugo ir mūsų kariai, bet tai jau paskutinė tokia diena - rytoj sovietai pareikš visą aerodromo apsaugą perimantys savo žinion.

Su A.Gustaičiu susitikę du aukšti sovietų aviacijos karininkai gana mandagiai, bet tvirtai pareiškia pageidaujantys, kad lietuvių kovinės eskadrilės kol kas neskraidytų. Kiek truks tas "kol kas", niekas negali aiškiai atsakyti. Vėliau paaiškės, kad šis laikinumas truks iki pat tos akimirkos, kai Lietuva bus formaliai inkorporuota į SSRS sudėtį. Tad kol kas Lietuvos karo lėktuvų angarai užantspauduoti - taip yra ne tik Kauno, bet ir Panevėžio bei Šiaulių aerodromuose, kuriuose kiekvieną dieną tupia vis nauji sovietų kariniai orlaiviai.

Pasirinkęs mirtį

Netrukus A.Gustaičio laukia dar vienas, ir, regis, jau paskutinis išbandymas. Karinė vadovybė siunčia jį į Maskvą tartis dėl sovietinių naikintuvų pirkimo. To neva reiksią naujai formuojamoms Lietuvos karinių oro pajėgų eskadrilėms. Maskvoje generolo laukia ir vaišės, ir tostai, ir kalnai propagandinės medžiagos. Aišku, kad lėktuvų pirkimas nebuvo svarbiausias tikslas, dėl kurio mūsų aviacijos generolas buvo kviestas į Maskvą: labiausiai tikėtina, kad sovietai tiesiog norėjo patraukti savo pusėn gabų aviacijos karininką ir konstruktorių. Nekelia abejonių ir tai, kad būtent šis vizitas ir paskatino A.Gustaičio apsisprendimą nebendradarbiausi su okupantais, vėliau nulemsenčiu jo tragišką likimą. Šiaip ar taip, sugrįžęs iš Maskvos Lietuvos karo aviacijos vadas pareiškė, kad sovietiniai naikintuvai ir pasenę, ir niekam tikę, ir per brangūs, todėl jų pirkti neverta.

Štai tuomet ir prasidėjo visiškai kitos istorijos. Netrukus Lietuvos karo aviacijos vadovybė gavo sovietų pranešimą apie tai, kad Palangos aerodrome esanti lietuvių eskadrilė rengiasi susikauti su ten pat dislokuotais sovietų karo lakūnais. A.Gustaitis skubiai vyksta į Palangą. Apklausus abiejų dalinių vadus paaiškėja, kad visi šie kaltinimai tiesiog laužti iš piršto. Generolui kyla negeras įtarimas - ar tokie pareiškimai nebus sąmoninga sovietų provokacija ir ar tai galiausiai nebus susiję su ketinimais palaidoti ne tik Lietuvos aviaciją, bet ir visą mūsų valstybę.

Įtarimai netruko pasitvirtinti. Panašios istorijos bent jau Palangoje ėmė kartotis dažnai. Neva iš aerodromo apylinkėse gyvenančių žmonių namų kažkas kažkam šviesomis signalizuoja apie čia esančių sovietų lėktuvų skaičių ir tipus, tad būtų geriausia šiuos gyventojus iškeldinti kur nors toliau. Po ilgų aiškinimųsi ir bendrų naktinių stebėjimų tapo akivaizdu, kad visa tai - irgi prasimanymai. Tiek ši, tiek vėlesnės provokacijos nedavė jokių rezultatų, tačiau, kaip vėliau prisimins tuometis Kauno aerodromo komendantas Ignas Šešplaukis, A.Gustaičio kantrybė vieną kartą trūko. "Tegu juos velniai! Ko tik tie šunsnukiai nesugalvoja, visokių niekšybių!" - piktinosi generolas.

Šie žodžiai nebuvo tušti. Sovietams neprikalbinus A.Gustaičio prisijungti prie okupacinės kariuomenės, jo laukė kita skausminga misija: penkis mėnesius trukęs Lietuvos karo aviacijos likvidavimas. Konstruktoriaus puoselėtas ANBO-VIII, išmestas iš Fredos dirbtuvių rūdijo lietuje. Pasak generolo žmonos prisiminimų, A.Gustaitis, stovėdamas prie lango ir žiūrėdamas į savo gražiausią kūrinį, nebegalėdavo nuslėpti skausmo. "Kaip jie viską niekina, kokie idiotai, net nepasinaudoja tuo, kas taip vertinga", - kalbėjo generolas.

Kaip jau minėjome, iliuzijų dėl sovietų planų A.Gustaitis neturėjo, tačiau net žmonos kalbinamas ilgai neketino palikti Lietuvos. "Visi pabėgti negali, jei ir norėtų. Gyvenimas bus sunkus, bet kuo mes geresni už kitus, kodėl inteligentai turi gelbėtis, palikdami liaudį jos likimui? Kuo daugiau šviesesnių žmonių liks, tuo sunkiau bus rusams visai užvaldyti kraštą", - svarstė generolas.

Pasibaigus aviacijos perdavimui, A.Gustaitis, nenorėdamas turėti jokių reikalų su okupacine kariuomene, pasiprašė į atsargą. Raportas buvo patenkintas, tačiau po to Gustaičių namuose vyrukai su antpečiais tapo itin dažni svečiai. Pasiūlymai buvo gundantys: inžinieriaus pareigos Rusijoje, geras atlyginimas, puikus butas. Generolui nuolat atsisakinėjant, svečių tonas darėsi vis griežtesnis.

Tuo metu jau buvo prasidėję daugelio Lietuvos karininkų suėmimai. Matyt, tai paskatino A.Gustaitį vis dėlto ryžtis palikti Lietuvą. Tačiau kaip? Vienas būdas buvo gana lengvas: iš vieno Aleksote gyvenančio žmogaus jis galėjo gauti vokiškus dokumentus ir sau, ir šeimai. Tačiau likti skolingas vokiečiams generolas nepanoro. Praleidęs naktį ryšininko namuose, nešinas albumu su lėktuvų brėžiniais ir šeimos fotografijomis, jis leidosi į kelią vienas, ketindamas nelegaliai pereiti Vokietijos sieną.

Neaišku, ar generolas žinojo, kad Lietuvos ir Vokietijos sieną tuo metu jau kontroliavo NKVD daliniai. Šiaip ar taip, išlipęs iš traukinio A.Gustaitis net nespėjo nueiti iki vedlio vežimo. Po penkių Kauno kalėjime praleistų dienų, jis buvo išvežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą, o prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, sušaudytas.

Lietuvis virš Lamanšo

Visai kitaip susiklostė kito legendinio Lietuvos aviacijos karininko likimas. 1938 metų rugsėjo 28 dieną savo viršininko A.Gustaičio nubaustas 5 parų areštu už blogą internuoto vokiečių karininko saugojimą, karo aviacijos fizinio lavinimo instruktorius kapitonas R.Marcinkus jau kitą dieną pasiprašo išleidžiamas į atsargą. Po savaitės Respublikos prezidentas šį prašymą patenkina. Atrodytų, kad 7 metus trukusi lakūno karjera tuo ir baigsis. Tačiau netrukus R.Marcinkus taps gyva legenda.

Pasitraukęs iš kariuomenės R.Marcinkus paslaptingai dingo iš Lietuvos. Tai įvyko dar tuomet, kai nedaug kas turėjo blogiausių nuojautų dėl gresiančios sovietų invazijos. Tačiau tai nereiškia, kad aviacijos kapitono pasitraukimas nesusijęs su agresyviais Maskvos planais. Iki šiol sklando versija, kad R.Marcinkus ketino stoti į Suomijos kariuomenę, kovojančią su sovietais 1939 metų Žiemos kare. Matyt, R.Marcinkui šis planas nepavyko: per didelius vargus pasiekęs Švediją, jis nežinia kodėl atsidūrė Paryžiuje. Sovietams dar nespėjus okupuoti Lietuvos, 1940 metų gegužės 25 dieną Prancūzijos prezidentas pasirašė dekretą, kuriuo lietuvis buvo priimtas į šios šalies kariuomenės pėstininkų dalinį, o vėliau pervestas į karo aviaciją. Po pirmųjų savarankiškų skrydžių R.Marcinkui su kitais svetimų kraštų kariais teko trauktis į Alžyrą: po mėnesio Prancūziją okupavo hitlerinė Vokietija.

1940 metų rugpjūčio 12 dieną R.Marcinkus demobilizavosi iš praktiškai likviduotos Prancūzijos kariuomenės. Tačiau narsusis lietuvis nutarė tęsti savo karą ir stoti savanoriu į britų kariuomenę. Iš Alžyro jis patraukė į Maroką, iš ten - į Tanžerą ir Gibraltarą, iš kur galiausiai jam pavyko pasiekti ūkanotojo Albiono krantus. Pralaukęs daugiau nei mėnesį, 1940 gruodžio 24 dieną R.Marcinkus buvo priimtas į Karališkąsias oro pajėgas. Jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis.

Sėkmingai baigęs apmokymus, 1941 metų gegužės 1 dieną R.Marcinkus pradėjo tarnybą garsiojoje Pirmojoje eskadrilėje. Čia jam buvo pavedamos ypatingos misijos - naktiniai reidai virš Lamanšo. Su užduotimis lietuvių pilotas susidorodavo puikiai. Tai liudija faktas, kad jau metų pabaigoje jam buvo suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis.

Tačiau vienas oro mūšis mūsų pilotui baigėsi nesėkmingai. 1942 metų vasario 12 dieną jis pakilo į paskutinį skrydį. Vokiečiams vykdant stambaus masto operaciją "Cerberis", jo lėktuvas buvo pašautas virš Lamanšo sąsiaurio. Pilotui pavyko iššokti iš pamušto lėktuvo, tačiau jis pateko į priešo rankas ir atsidūrė vokiečių karinių oro pajėgų filtracijos stovykloje, o vėliau buvo perkeltas į nuolatinę karo belaisvių stovyklą. Tačiau ir čia lietuvis karininkas nenuleido rankų - jis greitai įsitraukė į slaptą belaisvių organizaciją, kurioje ėjo kalbos patarėjo pareigas, vėliau užsiėmė dokumentų padirbinėjimu, kol tapo patarėju žvalgybos klausimais. Būdamas puikus analitikas, R.Marcinkus iš menkiausių informacijos fragmentų galėdavo susidaryti įspūdį apie tai, kas vyksta iš tiesų.

Niekas negali pasakyti, ar be R.Marcinkaus dalyvavimo būtų buvęs sudarytas ir garsusis Didžiojo pabėgimo planas, kuriam galutinai buvo pasirengta iki 1944-ųjų kovo. Bėgliai turėjo viską, kas reikalinga: civilius drabužius, asmens dokumentus ir net pakankamai pinigų. O svarbiausia - po žeme buvo iškasti trys ilgi tuneliai. Ir štai 1944 metų kovo 26-osios naktį belaisvių stovykloje nuskambėjo aliarmo sirenos: po vakarinio patikrinimo paaiškėjo, kad be žinios dingo 76 karininkai. Tarp jų buvo pasigesta ir R.Marcinkaus. Deja, nepraėjus nė parai, tiek R.Marcinkus, tiek dauguma bėglių buvo sučiupti vienoje geležinkelio stotyje. 50 pabėgėlių buvo pasmerkti mirti. Kovo 29 dieną drauge su jais buvo sušaudytas ir lietuvių pilotas. Šiandien urna su jo palaikais ilsisi Britų karių kapinėse Lenkijos Poznanės mieste. Dar ir dabar, pagerbdami lietuvio atminimą, jo kapą lanko tiek Karališkųjų oro pajėgų veteranai, tiek jauni britų lakūnai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"