TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Paminklų gyvenimai

2015 02 17 13:00
Paminklas M.K.Čiurlioniui, V.Vildžiūnas, 1975m., Druskininkai. Liudo Verbliugevičiaus nuotrauka

Sunku atsekti, kada žmonės pradėjo daryti, statyti ar kaip kitaip palikti paminklus. Galima tik spėlioti, kad pirmieji paminklai buvo raižiniai olose tam, kad ateities kartos žinotų, kas prieš juos gyveno. Taigi, paminklas buvo kaip ir žinia ateičiai. 

Vėliau, atsiradus civilizacijoms, tų civilizacijų galios jėgoms, paminklai tapo tų galių demonstravimo išraiškos objektai – Kinijos, Tailando, Actekų didieji statiniai, Egipto stelos su faraonų šlovės užrašais. Dar vėliau, artėjant mūsų amžiams, kokį nors paminklą jau galėjo pastatyti nebūtinai imperatorius, o nors kiek turtingesnis asmuo. Aišku, tie asmenys statė paminklus savo interesams išreikšti – pagerbti anapilin išėjusį garbingą giminaitį, pašlovinti kokį nors svarbų gyvenimo įvykį ar išreikšti kokią nors rūpimą įdėją.

Pats žodis „paminklas“ lietuviuose yra perimtas iš slavų žodžių: lenkų „pomnik“, rusų „pamjatnik“. Juose ši prasmė reiškia atminimo, priminimo skulptūrinį, gal kitokį kompozicinį kūrinį, skirtą tai visuomenei istoriškai, kultūriškai pagerbti joje atsitikusius įvykius, atskiras tai visuomenei didvyriškas personalijas . Kaip žinia, lietuviai senesniais pagonių laikais paminklų kaip tokių neturėjo, užteko aukuro ir pasirinkto dievo stabo jam melstis ir aukoti aukas ugnyje. Personalijos ir įvykiai nebuvo taip sureikšminami, kaip po to, priėmus krikščionišką tikėjimą. Tokia daugiau kaip 600 metų senumo vietinė ir kaimyniška aplinka mūsuose suformavo dabartinį supratimą apie paminklus, apie jų statymo, kitu metu – griovimo būtinybę, polemikas bei ditirambus, pereinančius jau į politines orbitas.

Štai, Lietuvą užvaldžiusi carinė Rusų imperija siekė „pastoviai priminti“ jos galią ir šlovę – lietuviams ypač gerbiamoje Katedros aikštėje pastatė paminklą carienei Jekaterinai, o gubernatoriaus rūmų aikštėje iškilo lietuvių tautos budelio Muravjovo Koriko monumentas su sodeliu. Žlugus imperijai, laisvosios Lietuvos visuomenei tų paminklų nebereikėjo, jie buvo išmontuoti, išvežti. Tarpukario Lietuvoje 1930 metais stambesnės ir net smulkesnės parapijos pastatė įvairiausio tipo paminklų Vytautui Didžiajam, net dabartinėje Baltarusijoje – Girių kaime šalia Gervėčių. To laiko visuomenė juo ypač didžiavosi, taip išreiškė savo pripažinimą jo atliktiems darbams, siekė jaunąją kartą auklėti jo šlovingų darbų dvasia, grūdino valią. Ne veltui ant per stebuklą iki šiol išlikusio Vytauto paminklo Perlojoje ir šiandien skaitome „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis.” 1928 metais Širvintų kraštiečiai šalia šventoriaus pastatė Roberto Antinio (tėvo) paminklą 1918-19 metais kovose su Lenkijos želigovskininkais žuvusiems Lietuvos kariams. Iš didelės pagarbos ir dėkingumo už Laisvės gynimą. Panašiems tikslams tarnavo ir Laisvės paminklas Kaune, Trys kryžiai Vilniuje, Kario ir Išminčiaus stela Rokiškyje, visų nebesuminėsime...

Bet ir vėl, štai, po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje įsigali ta pati Rusų imperija, tik Sovietų Sąjunga apsiskelbusi. Jos politiniai vadai kartu su vietiniais kolaborantais dar prieš 1950 metus pajuto Lietuvos paminklų didelę skatinamąją įtaką patriotų rezistenciniam pasipriešinimui vykdyti. Sprendimas buvo greitas – didelę dalį jų paslapčia išsprogdino, paslapčia išvežė, paslapčia užkasė... Lygiagrečiai pradėjo statyti paminklus sovietijos tvarkai šlovinti. Nebeliko miesto ar miestelio, kur nebūtų paminklo Leninui, daug kur Stalinui, Dzeržinskiui, Černiachovskiui, stribams, Maskvoje specialiai paruoštam bolševikui Petrui Cvirkai, Keturiems komunarams, visokių siužetų net kompleksines skulptūras tarybiniais motyvais parkuose, skveruose, ant tiltų... Tie paminklai turėjo ugdyti „tarybinę liaudį“ šviesaus komunizmo statybai.

Tad matome, kad patys paminklai, kaip savo laikmečio ideologijos nešėjai, negali egzistuoti tokioje visuomenėje, kuriai savo esme jie prieštarauja. Jie gimsta, gyvena ir miršta pagal istorines visuomenės gyvenimo peripetijas, lygiai taip pat, kaip pavasario saulei nušvitus dygsta nauji daigai, o rudeniop tai saulei nutolstant tie daigai visam sunyksta.

Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Nerimstant „balvonų“ – tarybinių skulptūrų ant Žaliojo tilto – bylai, kyla įtarimas, ar tie paveldosaugininkai, taip uoliai juos gindami, negauna kokių nors „premijų“ iš suinteresuotų politinių grupuočių , kad tuos „balvonus“ kuo ilgiau išlaikytų ? Mat, „balvonų“ nebebus, nebus ir naudos! Kad jie tapo paveldu apskritai – labai slidus klausimas. Atsisakėme LTSR konstitucijos, įstatymų, bet „paveldą“ palikome... Taip, kaip negalime pripažinti nuopelnų lietuviams stribams („liaudies gynėjams“!), lietuviams KGB kolaborantams, pasirašinėjusiems sąrašus, net ir savo kaimynų, išvežimui į Sibirą, taip lygiai negalime pripažinti ir „nuopelnų“ lietuvių skulptoriams, sukūrusiems skulptūras pagal kolaboravimo santykius. Taigi tokiu „paveldu“ nei džiaugtis, nei gerbti neturime teisės, nes tas paveldas neatitinka viešo pozityvaus poveikio laisvos Lietuvos Respublikos visuomenei misijos. Dėl to tuos „balvonus“ būtina pašalinti iš plačios dabartinės visuomenės akių nedelsiant.

Laikui bėgant taip pat atsiranda ir samprotavimų, ar visi kiti paminklai deramai tarnauja pagal savo stovėjimo vietą, gal svarbesnėse erdvėse reikia naujų prasmingų paminklų, o ne laisvos interpretacijos vien puošybinių skulptūrų? Vien Vilniaus Lazdynų ir Karoliniškių mikrorajonuose galima įvardyti tris tokius atvejus.

Architektų gatvės nuošaliame ruože už medžių paslėpta daug metų stovi E. Palšytės skulptūra „Kanklininkė“ , anuomet matyt slėpta dėl nacionalistinio kolorito. Dabar gi jai galėtų tikti netoli esantis judrus ir erdvus Erfurto bulvaras. Tokioje aplinkoje būtų paranku ruošti kanklių šventes Joninių proga.

Gal tik už 100 metrų nuo “Lazdynų” stotelės taip pat medžiuose užslėptas paminklas „Statybininkas“ , kaip Lazdynų rajono statybininkų atmintis. Jam taip pat yra puikiausia vieta žalioje salelėje visai šalia vieduko per Laisvės prospektą, kur jį matytų ypač daug žmonių.

Televizijos bokšto pašonėje beveik uždarame Transliacijų centro kieme puikuojasi aukšto meninio lygio paminklas „Laisvės Varpas“ Sausio 13-sios įvykių atminimui. Jį gali matyti tik ekskursijos į televizijos bokšto aukštuminį restoraną. Nedovanotina... Jis aiškiai turi stovėti Laisvės prospekto ašyje suformuotoje salelėje ties bokštu. Panašiai kaip Rygos centre stovintis paminklas „Tevzemei un brivibai“ (Tėvų žemei ir Laisvei ).

P. Cvirkos paminklas taip pat iškeltinas į Klangių apylinkę prie Nemuno... Gana erdvus likęs skveras gali būti ypatingai istoriškai performuotas, paruoštas Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Jogailos (1377) paminklo pastatymui. Būtų ryškus šiuolaikinis istorinis politinis manevras. Jogailos gatvė šalia tiesiog apie tai sufleruoja.

Jau šiandien prašyte prašosi sukurti tikrus paminklus Lietuvos sporto šlovės narsuoliams, mokslo šviesuoliams ir t. t. Nekalbant apie Lukiškių aikštės istorines simuliacines peripetijas. Juk per 25 nepriklausomybės metus šiame kultūros, visuomenės moralės bare taip kukliai mažai padaryta...

Pasižvalgę plačiau po Lietuvą , panašių dalykėlių atrastume tiek, kad vieno jaučio odoje sąrašas netilptų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"