TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pamirštas Tėvynės darbininkas

2012 07 20 8:15
S.Banaitis (stovi penktas iš dešinės) tarp Lietuvos Valstybės Tarybos, paskelbusios Lietuvos nepriklausomybę narių. LŽ archyvo nuotr.

Praėjusį sekmadienį sukako 126 metai, kai gimė Vasario 16-osios Akto signataras Saliamonas Banaitis. Šio žmogaus, paskyrusio savo gyvenimą modernios ir kultūringos Lietuvos kūrimui, vardas ilgus dešimtmečius buvo nugrimzdęs užmarštin.

Saliamonas Banaitis. Tai žmogus, antras po daktaro Jono Basanavičiaus pasirašęs Vasario 16-osios Aktą. Ir tai toli gražu ne svarbiausias ir ne didžiausias darbas, kurį Lietuvai padarė ši nepaprasta asmenybė, bet jos vardas ilgiems dešimtmečiams buvo ištrintas iš mūsų atminties.

Vasario 16-osios Akto signataras ir visuomenės veikėjas Saliamonas Banaitis. LŽ archyvo nuotr.

Apie S.Banaitį neužsimena nė viena sovietmečiu išleista enciklopedija. Jis neminimas nė viename okupacijos metais spausdintame periodiniame leidinyje. Maža to, brežneviniais metais Šakių valdžia pasirūpino, kad būtų suskaldyti gimtosios S.Banaičio sodybos pastatų akmenys, o jos šulinys užpiltas žemėmis. Atmintis apie šį žmogų buvo trinama su kažkokiu nepaaiškinamu įniršiu, tikrąja to žodžio prasme nepaliekant akmens ant akmens.

Sunku rasti kokį nors racionalų tokio požiūrio ir tokių veiksmų paaiškinimą. Suprantama, sovietinė valdžia nemėgo Nepriklausomybės Akto signatarų, tačiau vienaip ar kitaip minėdavo jų vardus. Net tų, kurie vėliau aktyviai dalyvavo tarpukario Lietuvos politiniame gyvenime. Tačiau kodėl niekur niekada nė žodžiu neužsiminta apie S.Banaitį - tegu ne kaip politiką (šioje srityje jis kaip tik  mažiausiai reiškėsi), bet kaip apie pirmosios lietuviškos spaustuvės ar pirmosios lietuviškos gimnazijos Kaune steigėją, keliolikos lietuviškų pradžios mokyklų kūrėją, Lietuvos upių laivininkystės pradininką, geležinkelių tiesimo iniciatorių, žemdirbystės kultūrintoją? Kodėl užmarštin buvo gramzdinamas žmogus, visas savo jėgas ir visus savo pinigus skyręs tam, kad Lietuva iš atsilikusio Rusijos imperijos užkampio taptų modernia Europos valstybe? Atsakymo į šį klausimą nerasime, ir, matyt, nė neieškosime.

Namas Kaune, Rotušės aikštėje, kur buvo įsikūrusi S.Banaičio spaustuvė LŽ archyvo nuotr.

S.Banaitis ne taip dažnai prisimenamas ir dabar, Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Pirmosios užuominos apie jį pasirodė tik 1989 metais viename rajono laikraštyje. Vėliau jis paprastai būdavo prisimenamas kokių nors sukakčių proga, o ir tai dažniausiai kalbant apie lietuvišką spaudą ar minint kokią nors sukaktį. Ir tik prieš dešimtmetį pasirodė žurnalisto ir spaudos istorijos žinovo Viliaus Užtupo knyga, skirta pamirštam Nepriklausomybės Akto signatarui. Prisiminkime ir mes svarbiausius bei ryškiausius S.Banaičio gyvenimo epizodus.

Saliamukas knygnešys

"Aš, Saliamonas Banaitis, gimiau 1866 m. liepos 15 d. Vaitiekupių kaime, Sintautų parapijoje, Naumiesčio (dabar Šakių) apskrityje, iš tėvo Simano Banaičio ir motinos Ievos Lever. Jos tėvai Lever buvo prancūzų kolonistai, pirmiau apsigyvenę Pilkalnio kreise, Briedžių kaime, bet jiems buvo nepakenčiamas su vokiečiais gyvenimas,  todėl 1830 m. per lenkų revoliuciją persikėlė į Lietuvą ir pirko ūkį iš dviejų vokiečių Padraustinės kaime, Dilgulių valsčiuje", - taip savo autobiografiją, 1992 metais paskelbtą kultūros žurnale "Žaltvykslė", pradeda pats S.Banaitis.

Saliamonui nesulaukus nė trejų, mirė jo tėvas, ir liko keturi našlaičiai - be mažojo Saliamuko, kaip jį vadindavo draugai ir artimieji, šeimoje augo dar dvi seserys ir brolis. Mažojo sūnaus išsilavinimu teko rūpintis motinai. Pirmieji vaiko mokslai buvo tipiški spaudos draudimo laikams - skaityti jis mokėsi pas kaimo daraktorių, iš senų elementorių ir maldaknygių. Vėliau, trejus metus pasimokęs Sintautų pradžios mokykloje, vaikas buvo pradėtas rengti gimnazijai. Štai čia ypatingą vaidmenį suvaidino Šakių vikaras Antanas Radušis. Jis ne tik parengė Saliamuką stojamiesiems egzaminams. Jei ne susitikimas su šiuo kunigu, S.Banaitis galbūt ir nebūtų tapęs pirmosios lietuviškos spaustuvės steigėju. (Čia reikia pažymėti, kad A.Radušis kadaise pats mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kur kartu su žymiu knygnešiu tapusiu Petru Kriaučiūnu dalyvavo slaptame lietuviškame moksleivių būrelyje.)

S.Banaitis (antroje eilėje centre) su spaustuvės darbuotojais, rankose laikančiais lietuviškus leidinius. Apie 1907 m. LŽ archyvo nuotr.

Gal ir keista, bet tą patį posūkį Saliamuko gyvenime lėmė ne tik pažintis su Šakių vikaru, bet ir dvi Banaičių šeimą užgriuvusios bėdos: vyresniojo brolio mirtis ir rimta paties Saliamono liga. Mirus broliui mokslus Marijampolės gimnazijoje teko mesti - reikėjo grįžti į ūkį, kuriame nebeliko vyriškos rankos. Be to, Pačiam S.Banaičiui buvo diagnozuota džiova, tad motina nieku gyvu nebesutiko išleisti jo atgal į mokslus tikėdamasi, kad kaime jis greičiau pasveiks. Ir kaip tik tą vasarą S.Banaitis išvydo pirmąjį nelegaliai leidžiamos "Aušros" numerį - jį į Banaičių namus atvežė vikaras A.Radušis.

Tai, matyt, buvo lemtingas įvykis, paskatinęs jaunąjį S.Banaitį aktyviai prisidėti prie lietuviškos spaudos rengimo ir platinimo. Jau po S.Banaičio mirties 1933 metų liepos mėnesį laikraštyje "Rytas" J.Kriaučiūnas prisimins: "Saliamukas" šliejosi prie inteligentų, prie veikėjų ir kitus traukė: Vaitiekupiuose Banaitis, Šunkariuose - Povilaitis, pašešupyje - stiprus ūkininkas Banys - tai grandinė, kuri jungė prūsus su Šakiais ir Kudirka, kuria iš užsienio Lietuvon buvo gabenama apsčiai dvasinio peno. "Saliamuko" dalyvavimas tame krutėjime, žinoma, padarydavo išlaidų, bet stambiam, visko pilnam ūkiui tos išlaidos nedarė didelio apsunkinimo."

1887 metų rudenį (kitais duomenimis, 1889 metais) S.Banaitis už savo pinigus išsiuntė į anapus sienos esančią Ragainę savo kraštietį Stasį Dovydaitį, kad jis, dirbdamas ten įsikūrusioje garsiojoje Martyno Jankaus spaustuvėje, išmoktų rinkti raides. Prisiminkime, kad būtent M.Jankaus spaustuvėje buvo spausdinama "Aušra" ir kiti lietuviški leidiniai, vėliau nelegaliai gabenami į Lietuvą. S.Banaitis jau tada tikėjo, kad vieną dieną  spaudos draudimas bus panaikintas, tad jau iš anksto ruošėsi įgyvendinti savo didžiausią svajonę - savo jėgomis leisti spausdintą lietuvišką žodį. Nėra abejonių, kad šią svajonę dar labiau sustiprino jo pažintis su Vincu Kudirka. Pats S.Banaitis prisimena: "1888 metais per atostogas atvyko pas mane susipažinti dr. Kudirka. Jis apsigyveno Šakiuose, ir abu pradėjome varyti tautinio atgimimo propagandą kaimuose."

S.Banaičio spaustuvės kanklininkų ansamblis. LŽ archyvo nuotr.

S.Banaitis puikiai suprato, kad, norint organizuoti tokį rimtą darbą, jam prireiks rimtesnio išsilavinimo. Taigi 1900 metais, savarankiškai pasirengęs gimnazijos abitūros egzaminams, jis išvyko į Peterburge tuomet veikusius komercijos kursus. Po poros metų juos baigęs grįžo į Lietuvą, o 1904 metais iš Vaitiekupių persikėlė į Kauną ir įsidarbino kooperatyve "Nemunas". Vis dėlto, pasak J.Kriaučiūno, darbas "Nemune" S.Banaičiui buvo "tik slenkstis į platesnį veikimą". Mat kaip tik tais metais caro valdžia pagaliau panaikino lietuviškos spaudos draudimą. Nepraėjus nė metams S.Banaitis įkūrė Kaune pirmąją lietuvišką spaustuvę.

Kanklės spaustuvėje

Kaip prisimena J.Kriaučiūnas: "spaustuvės įsteigimas anais laikais buvo didvyriškas žygis (...). Įsteigus spaustuvę reikėjo pradėti darbą (...). O lietuvių, mokančių spaustuvės darbą, tada visai nebuvo (...). Banaitis eina į kaimą, renkasi ten gabesnių jaunikaičių ir gabenasi juos į savo spaustuvę. Kadangi jie šio darbo visai nemoka, tai jis samdosi pradžiai specialistų svetimtaučių (...). Ilgainiui gabūs vyrukai patys pasidaro specialistais, bet tik ilgainiui. Žinoma, toks savųjų specializavimas Banaičiui padaro nemažai nuostolių, bet jis viską aukoja Lietuvos ir lietuvių labui. Tai jam vienintelis atpildas, vienintelis džiaugsmas, kad jau įsteigta lietuviška spaustuvė, kad joje dirba lietuviai, spaudžia lietuviškas knygas ir lietuviškus laikraščius ir kad visa tai padarė jis, Saliamonas Banaitis."

Tik įsikūrusi spaustuvė teturėjo rankinę mašiną, o prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą - tris elektros varomas mašinas ir linotipą. Darbuotojų skaičius nuo trijų darbininkų veiklos pradžioje išaugo iki trisdešimties 1914 m. Iki 1914 m. išspausdino apie 1 300 000 egzempliorių knygų ir brošiūrų ir daugiau kaip 1 700 000 egzempliorių laikraščių. V.Biržiškos bibliografijoje nurodoma, kad 1906 m. spaustuvė išspausdino 24 lietuviškus leidinius (1328 p.), 1907 m. - 34 (1941 p.), 1908 m. - 26 (1612 p.), 1909 m. - 26 (1392 p.) ir 1910 m. - 43 (1924 p.). Čia buvo spausdinami "Lietuvos balsas", "Nedėldienio skaitymas", "Ateitis", "Bažnytinė apžvalga", "Draugija", "Garnys", "Lietuvaitė", "Pavasaris", "Vienybė", "Viensėdis", "Kauno žinios", "Lietuvos mokykla".

Deja, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui reikalai pašlijo. Spaustuvė ištuštėjo: vienus darbininkus paėmė į kariuomenę, kiti išsibėgiojo. Dirbti liko vos keliolika žmonių, bet ir tiems patiems nelabai buvo ką veikti. Ir čia S.Banaičiui į galvą šovė iš pirmo žvilgsnio keistoka mintis: spaustuvėje reikia organizuoti kanklių ansamblį! Visiems šešiolikai spaustuvės darbuotojų savininkas griežtai nurodė: visi privalo mokytis groti kanklėmis, kitaip bus nedelsiant atleisti iš darbo.

Kam S.Banaičiui tokiais sunkiais laikais prireikė versti savo darbuotojus muzikuoti? Atsakymą randame minėtoje V.Užtupo knygoje. Paties spaustuvės savininko supratimu, kurdamas kanklių ansamblį S.Banaitis siekė kelių tikslų: "Pirmiausia, tai buvo meilė gimtinės melodijoms bei grynai lietuviškiems instrumentams, kartu ir meilė Lietuvai. Svarbu buvo ir tai, kad sunkiu karo metu, kai stokota spaustuvei užsakymų, repeticijų užsiėmimais buvo galima prilaikyti darbuotojus, kad jie nesibastytų po okupuotą miestą ir nepatirtų nemalonumų ar net tragedijų. Tačiau bene svarbiausia buvo tai, kad darbuotojai, ypač jaunimas, galėjo pasidžiaugti savo darbo vaisiais, pasididžiuoti rengiamais koncertais. Juk manydami, kad lietuviai džiaugiasi vokiečių valdžia, okupantai duodavo leidimus lietuviškiems kanklių vakarams. Į renginius susirinkdavo šimtai lietuvių, kurie niekada nelikdavo abejingi lietuviškam žodžiui ir lietuviškai kanklių muzikai."

Prasidėjus karui S.Banaitis buvo vienas aktyviausių Kauno lietuvių veikėjų. Ypač uoliai jis darbavosi Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti. "Pašalpas dalijom pinigais. Praktika parodė, kad toks pašalpų dalijimas nepasiekė tikslo. Sumaniau įsteigti naujos rūšies kooperatyvą. Tame kooperatyve turėjo kiekvienas gavęs pašalpą pirkti prekes. Tas kooperatyvas gerai veikė, kol vokiečiai nepaėmė Kauno", - savo memuaruose prisimena S.Banaitis.

Atsišaukimai okupantų panosėje

Vokiečių kariuomenė prie miesto priartėjo 1915 metų gegužę. Rugpjūtį ji pradėjo miesto fortų apšaudymus. Pasak paties S.Banaičio, tai galutinai dezorganizavo jo svarbiausią gyvenimo darbą: "Prieš paimsiant Kauną granatos krito viena po kitos. Spaustuvėj buvo tiesiog nebepakenčiama nuo artilerijos trenksmų. Iš miesto bėgo visi, kas tik galėjo, visas darbas sustojo. Aš bijojau, kad darbininkai kanklininkai neišsibėgiotų, todėl juos nuvedžiau į prieglaudos kambarius ir pats duris užstojau. Nors ir pačiam buvo labai baugu,  visus drąsinau. Tuo tarpu mane kažkas pakvietė į spaustuvę. Iš ten grįžęs po 15 min. neberadau nė vieno kanklininko ir paties mokytojo p. Puskunigio."

Rugpjūčio 15-ąją Kaunas buvo užimtas. Jau pirmąją naktį pas S.Banaitį prisistatė trys vokiečių karininkai ir pareikalavo išspausdinti kariuomenės vado atsišaukimą apie Kauno užėmimą. Suprantama, kad atsisakyti tokio "pasiūlymo" nebuvo įmanoma, S.Banaičiui teko sutikti. Matyt, jau tada jis tikėjosi, kad mainais okupacinė valdžia leis jam spausdinti ir bent vieną lietuvišką laikraštį. Iš tikrųjų po trijų dienų S.Banaitis kreipėsi į miesto komendantą prašydamas leidimo leisti laikraštį. Šis atsakė tokių įgaliojimų neturįs ir patarė kreiptis į gubernatorių. "Gubernatorius labai maloniai kalbėjosi su manim, bet lietuvių kalba leisti laikraščio leidimo nedavė", - prisimena S.Banaitis. Taigi žymiam leidėjui vėl teko spausdinti visokius vokiečių okupacinės valdžios įsakymus bei potvarkius.

Okupantai iš pradžių nė neįtarė, kad S.Banaitis, be oficialių okupantų dokumentų, slapta spausdina ir prieš vokiečius nukreiptus atsišaukimus. Kaip 1934 metais žurnale "Naujoji Romuva" prisimena tuometinis spaustuvės vedėjas B.Bauža, šiuos atsišaukimus jiedu su S.Banaičiu spausdindavo patys, kol spaustuvės darbininkai pietaudavo. O jau po kelių dienų atsišaukimai kybodavo ant medžių ir stulpų beveik visoje Suvalkijoje.

"Po atsišaukimų pasirodymo vokiečiai sujudo ir pradėjo daryti kratas kasdien tai Banaičio spaustuvėj, tai Šv. Kazimiero knygyne. Tačiau visos jų pastangos surasti kokių nors pėdsakų būtų buvę veltui, jeigu nebūtų atsiradęs vienas judošius gimnazistas F.Juchnevičius, kuris tą dalyką išdavė vokiečiams", - pasakoja B.Bauža, po vienos kratos atsidūręs už grotų. Spaustuvės vedėjas prisimena, kad S.Banaitis visaip stengėsi padėti įkalintiems bendražygiams: "...Siuntė maistą kalėjiman ir stengėsi išliuoksinti mus iš kalėjimo, siūlydamas užstato, kad galiausiai už dviejų mėnesių ir pasisekė. (...) Tuomet mus išleido iš kalėjimo, bet likome policijos priežiūroje. Kilus vokiečių revoliucijai, byla buvo numarinta ir užstatas grąžintas."

Pirmoji lietuviška gimnazija

Puikiai suprasdamas, kad lietuvišką Lietuvą galima ir reikia išlaikyti ne tik spausdintu žodžiu, S.Banaitis vokiečių okupacijos metais ėmėsi dar vieno didelio darbo - kurti lietuvišką švietimo sistemą. Tam jis sumanė įsteigti Kaune pirmąją lietuvišką gimnaziją ir pavadinti ją "Saulės" vardu. Tačiau šis darbas pasirodė esąs net sunkesnis nei spaustuvės steigimas - jo idėjai iš pat pradžių pasipriešino net bendražygiai iš Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti. Šis projektas jiems pasirodė per brangus. Tačiau S.Banaitis nenuleido rankų - jis sugebėjo rasti žmonių, pasiryžusių dėstyti gimnazijoje be jokio atlygio. "Tuojau paskelbiau per bažnyčias apie gimnazijos steigimą. Susirašė 180 mokinių, ir iš karto atidarėme keturias klases. Be to, atidarėme keliolika (rodos, 12) pradžios mokyklų, kur aš buvau inspektorium", - prisimena S.Banaitis. Beje, gimnazijai prižiūrėti vokiečiai iš pat pradžių buvo paskyrę savo inspektorių, kuris norėjo čia įvesti vokišką tvarką, tačiau S.Banaitis iškovojo, kad ši mokymo įstaiga liktų visiškai lietuviška, mainais įsipareigodamas padidinti vokiečių kalbos pamokų skaičių.

Pradžios mokyklų tinklo kūrimas buvo dar sudėtingesnis darbas.  Steigiant gimnaziją S.Banaičiui talkino visas būrys to meto inteligentų, o pradžios mokyklas jis kūrė vienas, ir galima sakyti, iš nieko. O darbo buvo iš tiesų daug. Per 3-4 mėnesius mokyklas reikėjo įteisinti juridiškai, be to, teko skubiai surasti visą būrį mokytojų, surinkti bent minimalų mokinių skaičių, rasti patalpas ir bent jau kosmetiškai jas suremontuoti. Visa tai reikalavo ne tik laiko, bet ir lėšų. Laimei, S.Banaitis buvo šiek tiek jų sutaupęs iš Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti.

Reikia tik įsivaizduoti, kokio pasiaukojimo reikalavo visas šis darbas. S.Banaitis tiesiog deginte degino save. 1933 metais "Naujoji Romuva rašė: "Dėl Lietuvos S.Banaitis pamiršdavo savo šeimą, savo reikalus. Jo darbo kambarėlis prie spaustuvės buvo mažutis, žemutis, tamsus, su vienu stalu, viena kėde ir viena paprasta medine lova, sakytum, kokio atgailą darančio vienuolio."

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, S.Banaitis, kaip ir daugelis to meto inteligentų, staiga pasuko į politiką. Greičiausiai visai ne iš pašaukimo, o todėl, kad tuo metu atsirado unikali proga sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, ir niekas kitas, kaip to meto šviesuoliai to padaryti negalėjo. Beje, reikia pažymėti, kad politinės S.Banaičio pažiūros, išryškėjusios dar karo metais, buvo labai įdomios: būsimą nepriklausomą Lietuvą jis įsivaizdavo ne kaip respubliką, o kaip kunigaikštystę, sukurtą dalies buvusios LDK pagrindu. Nors tikslių duomenų nėra, bet, daugelio istorikų nuomone, S.Banaitis organizavo iniciatyvinę grupę, kuri 1915 metų gruodžio 13 dieną parengė ir paskelbė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos konferencijos Laikinosios tarybos atsišaukimą.

Vis dėlto 1917 metų rugsėjo 21 dieną tapęs Nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos tarybos nariu, S.Banaitis kunigaikštijos idėjų, regis, nepropagavo. Apie jo poziciją diskusijose dėl krašto ateities vizijos mažai kas žinoma - akivaizdu tik tai, kad Vasario 16-osios Aktą jis pasirašė antras po posėdžiui pirmininkavusio J.Basanavičiaus.

Laivininkystės kūrėjas

Toliau dalyvauti didžiojoje politikoje S.Banaitis, regis, neketino. 1919 metais jis grįžo į gimtinę. Ten, tapęs Šakių apskrities viršininku, organizavo vietos administraciją, savivaldą, kūrė valsčių komitetus. Tačiau prieš tai jam teko padaryti daug, kad apgintų galimybę ramiai ir netrukdomai kurti Lietuvos valstybę. 1918 metų pabaigoje, traukiantis vokiečiams, prie Lietuvos priartėjo bolševikai. S.Banaitis Šakių apylinkėse surinko daugiau kaip 120 savanorių, su kuriais atžygiavo į Kauną. Šis būrys, kurį signataras ilgą laiką išlaikė savo lėšomis, tapo vienu pirmųjų Lietuvos kariuomenės branduolių. Be to, bolševikams priartėjus prie Vilniaus, S.Banaitis iš savo paties rūpesčiu įkurto Lietuvos prekybos ir pramonės banko spėjo paimti 300 000 markių, už kurias, banko valdybai pritarus, Lietuvos kariuomenei iš vokiečių buvo nupirkta ginklų ir amunicijos.

1919 metais S.Banaitis jau galėjo atsidėti taikiam darbui. Kaip tik tuomet jis įkūrė Lietuvos garlaivių akcinę bendrovę, kuri netrukus užėmė prideramą vietą Lietuvos gyvenime. Subūręs keliolika nusimanančių vyrų, signataras įsigijo ir suremontavo pirmuosius laivus. Kadangi Klaipėdos kraštą tuo metu dar valdė Antantės įgalioti prancūzai, pirmoji garlaivių linija sujungė Kauną su Jurbarku.

Pirmasis Lietuvos laivininkystės garlaivis į Kauną iš Jurbarko atplaukė 1920 metų kovo 20 dieną. Tai buvo neregėtas įvykis. Laivą prieplaukoje pasitiko nesuskaičiuojama miestiečių minia ir maršą trenkiantis kariuomenės orkestras. Per "Metropolyje" surengtą iškilmingą vakarienę susisiekimo ministras Valdemaras Čarneckis pirmąjį garlaivį palygino su Nojaus laivo balandžiu, rengiančiu laimingą laivininkystės ateitį.

1923 metais, prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, laivyba Nemunu neregėtai suklestėjo, o laivų skaičius išaugo keleriopai. Garlaivių bendrovė pergyveno savo kūrėją - ji veikė iki pat 1939 metų, kol Klaipėdą užgrobė naciai.

Mažai kas prisimena, kad dabartinė Kauno autobusų stotis - taip pat V.Banaičio nuopelnas. 1922 metais, paskirtas Nemuno gatvėje veikusios senosios užmiesčio autobusų stoties viršininku, S.Banaitis suprato, kad ši neatitinka jokių reikalavimų. Išrūpinęs iš miesto valdžios naują sklypą Vytauto prospekte, prie geležinkelio stoties, signataras ėmėsi statybų, kurios pareikalavo daug pinigų ir dar daugiau laiko. Reikėjo išgriauti lūšnynus, įrengti ir išasfaltuoti aikštelę, pastatyti stoties rūmus. S.Banaitis kone nakvodavo stoties teritorijoje, nes visi svarbiausi darbai gulė ant jo pečių. Deja, savo darbo vaisių jis neišvydo - stotis buvo iškilmingai atidaryta tik 1935 metais, jau po signataro mirties.

Suprantama, kad sunkus ir pasiaukojamas darbas atsiliepė S.Banaičio sveikatai. Tačiau skaudžiausią smūgį signatarui sudavė jo žmonos Marijonos mirtis, kurią S.Banaitis išgyveno labai sunkiai. Jis vis rečiau sugrįždavo į gimtuosius Vaitiekupius, gyveno vienas nedideliame kambarėlyje Ožeškienės gatvėje ir mažai su kuo bendravo. 1933 metų gegužės 4 dieną signataras mirė nuo skrandžio žaizdos kraujoplūdžio.

Su penktuoju mirusiu Vasario 16-osios Akto signataru Lietuva atsisveikino itin pagarbiai ir iškilmingai: Kaunas seniai nematė tokios žmonių minios ir tokios pavasario gėlių jūros, jų spalvose paskendo supiltas kauburėlis Petrašiūnų kapinėse. Niekas tuomet, matyt, nenumanė, kad praeis visai nedaug laiko, ir S.Banaičio vardas ims grimzti užmarštin. Kaip ir signataro gyvenimo credo, kurio ir šiandien mažai kas laikosi: "Jei rūbai suplyš - susilopykit, jei batai prakiurs - susitaisykit, bet Lietuvai niekada pinigų negailėkit."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"