TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pamiršti ešelonai

2009 04 24 0:00
Tremtinė M. Janiselienė su vaikais (iš kairės); Jonas, Emilija, Aldona ir Algirdas taigoje pjauna medžius, ruošia malkas. 1949 m. RTFSR Irkutsko sritis, Zimos rajonas, Ikonikų kaimas.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Apie masinius prieškario ir pokario Lietuvos gyventojų trėmimus prirašyta daug knygų, straipsnių, istorikų darbų, sukurta nemažai laidų ir dokumentinių filmų. Kovo mėnesį paminėjome vieno iš didžiausių trėmimų, kurį sovietiniai okupantai pavadino operacija "Priboj", šešiasdešimtmetį. Tačiau kai kurie masinių žmonių vežimų epizodai šiandien gerokai primiršti. Minėdami 1945 metų balandžio 24 dieną prasidėjusį pirmąjį pokarinį trėmimą, prisiminkime keletą to meto masinių ir pavienių deportacijų epizodų bei ypatybių.

Vienų viena.

1944 metų liepos 4 dieną generolo Ivano Bagramiano vadovaujama I Pabaltijo fronto kariuomenė peržengė Lietuvos sieną šalies šiaurės rytuose. Tuo pat metu piečiau puolę generolo Ivano Černiachovskio III Baltarusijos fronto daliniai po trijų dienų ėmė supti Vilnių. Po įnirtingų mūšių, trukusių penkias dienas, vokiečiai liepos 13-ąją pasitraukė iš Lietuvos sostinės. Frontas per Lietuvą ritosi sparčiai - jau rugpjūčio viduryje Raudonosios armijos daliniai pasiekė Rytprūsių sieną. Hitlerinės Vokietijos pajėgos paskubomis traukėsi iš Lietuvos, o paskui jas į Vakarus keliavo daugybė civilių Lietuvos gyventojų, dar nepamiršusių pokario trėmimų, žudynių, teroro ir nesitikėjusių iš sugrįžtančių sovietų nieko gero.

Kita vertus, baigiantis Antrajam pasauliniam karui buvo atsiradę ir tam tikrų vilčių: juk su nacistine Vokietija sovietai kovojo ne vieni, o drauge su senomis Vakarų demokratijomis. Todėl daug kam galėjo kilti iliuzijų, kad sovietų sąjungininkai padarys įtaką Maskvai ir prisidės prie naujos tvarkos kūrimo pokarinėje Europoje, kurioje galbūt atsiras vietos ir nepriklausomai ar bent jau laisvesnei Lietuvai. Be abejo, šios viltys buvo tuščios - tiek Jaltoje, tiek Potsdame Vakarų demokratijų lyderiai paliko Josifui Stalinui visiškai laisvas rankas tvarkytis sovietų užimtose teritorijose taip, kaip jam atrodys reikalinga. Lietuva liko vienų viena.

Tačiau ir tuomet daug kam dar kirbėjo viltis: o gal dabar bent jau nebesuiminės, nežudys, nekiš į lagerius, nebetrems? Iš tiesų sovietų pozicija karo metais galėjo duoti šiokio tokio peno panašioms viltims. Vokiečiams išvijus sovietus iš Lietuvos, į SSRS gilumą pasitraukę kolaborantai ir sovietiniai aktyvistai varė aktyvią propagandą. Štai 1942 metais per antrąjį lietuvių tautos atstovų mitingą, sušauktą Maskvoje, Lietuvos komunistų vadas Antanas Sniečkus mėgino įtikinti susirinkusiuosius, kad iki karo pradžios represijos buvo taikomos tik priešams ir vokiečių agentams. Drauge jis pripažino, jog tuomet padaryta ir klaidų, tačiau jos visos esą būsiančios atitaisytos. Tiesa, įtikinėti auditorijos net nevertėjo, mat šiame suvažiavime dalyvavo tik nuo nacių pasitraukę sovietiniai aktyvistai, komunistai ir jiems simpatizavę inteligentai.

Pažadai ir vilionės

Sovietams iš naujo okupavus Lietuvą, iš tikrųjų bandyta sudaryti tam tikrą teisėtumo ir teisingumo iliuziją. Jau 1944 metų gegužės 17 dieną buvo įkurta LKP CK biuro komisija, turėjusi nagrinėti 1941-aisiais ištremtų žmonių skundus ir pareiškimus. Tačiau vos žvilgtelėjus į pavardes tų, kuriems buvo patikėta taisyti skriaudas, iškart tampa aišku, kad prieškario klaidų taisymas - tik tušti žodžiai. Vadovauti komisijai paskirti tie patys 1941-ųjų budeliai: sovietinės Lietuvos liaudies komisarų tarybos pirmininkas Mečys Gedvilas, prokuroras Vladas Niunka ir NKVD liaudies komisaras Aleksandras Guzevičius.

Nenuostabu, kad nuo 1952 iki 1955 metų ši komisija iš tremties paleido vos keliolika asmenų, pavyzdžiui, buvusį dviejų Seimų pirmininką, premjerą ir ministrą krikdemą Leoną Bistrą. Ištrūkti iš tremties pavyko ir kai kuriems aukštų sovietinės valdžios atstovų giminaičiams. Greičiausiai tokiais veiksmais sovietų valdžia tikėjosi ne tik apraminti žmones, likusius okupuotoje Lietuvoje, bet ir prisivilioti tuos, kurie su vokiečių kariuomene pasitraukė į Vakarus.

Gali būti, kad paleisdamas kai kuriuos asmenis NKVD turėjo ir kokių nors operatyvinių sumetimų.

Vis dėlto vienas svarbiausių tokios propagandos uždavinių buvo nuraminti gyventojus ir išvengti galimo pasipriešinimo bent jau tol, kol frontas trauksis per Lietuvą. Kovoti su vokiečiais ir tuo pat metu gintis nuo ginkluotų pogrindžio rezistentų sovietams, be abejo buvo kablu. Juo labiau kad pasipriešinimo, nepaisant santykinės ramybės, vis dėlto būta: iš generolo Povilo Plechavičiaus rinktinės likučių ir kitų pavienių formuočių susibūrę Lietuvos laisvės armijos būriai ne kartą ginklu pasitiko pergalingai į Vakarus žygiuojančius sovietinius dalinius. Taigi frontui dar tik artėjant iš sovietinių lėktuvų Lietuvoje buvo mėtomi agitaciniai lapeliai, o liepos 5 dieną spaudoje pasirodė tokio turinio atsišaukimas:

"Per trejus karo metus vokiečiai ir jų bendrininkai nuodijo lietuvių tautos dvasią ir sąmonę niekingais melais apie tariamus "bolševikų žiaurumus". Dabar jie ypač smarkauja, skleisdami paskalas, esą Tarybų valdžia persekiosianti visus, kas pasiliko vokiečių okupuotoje Lietuvos teritorijoje, esą bolševikai išgabensią šimtus tūkstančių lietuvių į Rusijos gilumą, ir panašias nesąmones. Vokiečiai skleidė ir skleidžia tą melą norėdami pridengti savo baisius nusikaltimus, norėdami sukelti lietuvių tautai neapykantą tarybų valdžiai. Netikėkite tais hitlerininkų gandais ir šmeižtais."

Vargu ar atsirado daug tokių, kurie patikėjo šiais ėriukų kailiais prisidengusiais vilkais: iš žmonių atminties dar nebuvo išblėsę baisūs 1940-1941 metų trėmimai, areštai, žudynės. Kita vertus, net ir norėdama įvykdyti savo pažadus, civilinė sovietų valdžia nelabai ką galėjo padaryti bent jau tol, kol per Lietuvą driekėsi frontas. Nei reguliarioji, nei NKVD kariuomenė visiškai nesiskaitė su sovietine milicija, vietos valdžia, o ką jau kalbėti apie gyventojus. Tai liudija kad ir 1944 metų lapkričio 1 diena datuotas tuometinio Telšių apskrities vykdomojo komiteto pirmininko Konstantino Želvio slaptas laiškas Liaudies komisarų tarybos pirmininkui. Jame vietos valdžios pareigūnas skundžiasi enkavedistų ir kariuomenės plėšikavimais.

Kaip rašoma laiške, "žmonės slepiasi, nes bijo girtų kareivių elgesio su gyventojais, ypač su moterimis". Iš tiesų vietos milicija nedrįso ir nepajėgė užkirsti kelio plėšikavimams, nes tai dariusius kareivius dažniausiai gindavo karininkai. O kad valdžios pareigūnai galėtų patekti į karinius dalinius ir apklausti įtariamuosius, juo labiau nebuvo jokios kalbos.

Vis dėlto tai dar buvo nesankcionuotas teroras. Tačiau netrukus jis taps oficialia sovietų politikos dalimi. Jau 1944 metų liepą buvo pradėta suiminėti valdžiai įtartinus asmenis, o jaunesnius vyrus gaudyti ir siųsti į frontą. Šie veiksmai aiškiai liudijo, kad Maskva nepakeitė požiūrio į okupuotas Baltijos valstybes ir laiko jas neatskiriama savo dalimi. Viltys, jog po karo Lietuva turės nors kokį savarankiškumą, pamažu ėmė blėsti. Prasidėjo masiniai areštai. Štai iš sovietinės Lietuvos NKVD tarnybinio pranešimo matyti, kad "nuo išvadavimo momento" iki 1945 metų kovo 1 dienos buvo suimti ir sulaikyti 14 006, o iki balandžio 1-osios - jau 15 892 asmenys. Taigi, kukliausiais skaičiavimais, nuo 1944-ųjų liepos iki 1945 metų birželio už grotų atsidūrė 36 180 žmonių. Daugiau kaip pusę suimtųjų sudarė nuo prievartinio šaukimo į kariuomenę besislapstantys arba iš jos pabėgę jauni vyrai. Ištrūkti žmonės turėjo nedaug galimybių - jie buvo arba siunčiami atgal į kariuomenę, arba teisiami kaip "tėvynės išdavikai" ir "banditai", arba priskiriami "įvairaus antisovietinio elemento" kategorijai. Prie tokių atsidūrė asmenys, karo metais dirbę seniūnais, viršaičiais, šauliai, policininkai, vokiečių suformuoto savisaugos bataliono kariai ir net tie, kuriuos vokiečiai buvo prievarta išvežę darbams į Reichą.

Visų jų kelias vedė į vadinamąsias filtravimo stovyklas, įkurtas daugiausia europinėje SSRS dalyje. Vien 1945 metais į tokius lagerius pateko ir nemokama darbo jėga specialiose NKVD statybose ar šachtose tapo mažiausiai 6478 žmonės. Bylos belaisviams paprastai nebuvo keliamos, kad išliktų gyvi, jie turėjo vienintelę galimybę - ištverti vienus, dvejus ar trejus nepakeliamo darbo metus. Tai pavyko toli gražu ne visiems.

Traukinys į pragarą

Kita vertus, reikia pažymėti, jog bent jau 1944 metais sovietų valdžia tesėjo savo pažadą nerengti masinių trėmimų. Tačiau tai nereiškia, kad jiems nebuvo ruošiamasi. Jau 1944 metų lapkričio 14 dieną sovietinės Lietuvos prokuroro pareigas einantis Fiodoras Girko išsiuntė A.Sniečkui raštą, kuriame nurodė, kad siekiant įveikti pasipriešinimą sovietų valdžiai būtina imtis represijų ne tik prieš ginkluotos rezistencijos kovotojus, bet ir prieš jų šeimas. Po dešimties dienų iš Maskvos vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) ir saugumo (NKGB) į Vilnių atskriejo bendra šių žinybų direktyva dėl "antisovietinio ir kontrrevoliucinio elemento" registravimo (įskaitos). Tokių elementų dokumente priskaičiuojama net 10 kategorijų. Įdomiausia, kad pirmoje sąrašo eilutėje atsidūrė ne kuo nors sovietų valdžiai nusikaltę ar neįtikę asmenys, o tie, kurių vienintelė kaltė buvo jų tautybė ar tiesiog pavardė. Taip "liaudies priešams" priskirtos visos Lietuvoje gyvenusios vokiečių šeimos. Netrukus joms teko pirmasis pokarinių trėmimų smūgis.

1944 metų gruodžio 4 dieną pasirengimas operacijai perėjo į kitą fazę. Lietuvoje pasirodė sovietų saugumo šefo Lavrentijaus Berijos pavaduotojas Nikolajus Kruglovas. Beveik tuo pat metu čia atvyko ir maždaug keturi šimtai aukštų NKVD bei vidaus kariuomenės karininkų. S.Kruglovas pareikalavo pateikti jam kuo išsamesnius potencialių tremtinių sąrašus. Remiantis jau minėta bendra represinių struktūrų direktyva, ištremti vertais "antisovietiniais elementais" buvo laikomi ne tik Lietuvos vokiečiai, bet ir žmonės, karo metais atvykę į Lietuvą iš Vokietijos, vadinamųjų tėvynės išdavikų ar tiesiog suimtų asmenų, aktyvių vokiečių statytinių, dvarininkų ir įmonininkų šeimos, taip pat gyventojai, slepiantys "nacionalistinio pogrindžio" dalyvius, bei kai kurie su politika nesusiję žmonės, pavyzdžiui, kontrabandininkai, landynių šeimininkai ar prostitutės. Sąrašas susidarė toks milžiniškas, kad net NKVD emisarams tapo aišku, jog, mėginant išvežti visų kategorijų asmenis, trėmimų mašina tiesiog užsprings. Todėl "antisovietinio elemento" sąrašą teko patrumpinti, tačiau vokiečių šeimos, kaip ir anksčiau, tebebuvo jo viršuje.

Taigi gruodžio 16 dieną NKVD ir NKGB liaudies komisarai Juozas Bartašiūnas ir A.Guzevičius pasirašė direktyvą, nurodančią iki sausio 1-osios užregistruoti visas Lietuvoje gyvenančias vokiečių ir mišrias šeimas. Kartu su vokiečiais turėjo būti vežami ir kitų tautybių, bet su jais susiję asmenys: žmonos, vyrai, vaikai, augintiniai. Iš tiesų vietos čekistai sudarinėdami sąrašus per daug nesivargino, į juos pateko ir nemažai kitų Lietuvos piliečių: tremčiai buvo pasmerkti lietuviai liuteronai, žmonės, turintys vokiškai skambančias pavardes, net vokiečių kalbos mokytojai.

Ir štai vasario 7 dieną L.Berijos pavaduotojas Vasilijus Černyševas pasirašo įsakymą Nr. 1-2120, kuriame nurodoma ištremti "vokiečius" į Komiją ir įdarbinti miško paruošų treste "Pečiorles". Tačiau netrukus paaiškės, kad pirmojo masinio pokario trėmimo aukų laukia kur kas baisesnis pragaras.

Paskutiniams pasirengimo darbams ir pačiai operacijai vadovauti buvo paskirtas iš Maskvos atsiųstas komisaras Dmitrijus Rodionovas. Balandžio 9 dieną jis drauge su J.Bartašiūnu ir A.Guzevičiumi išsiuntė į Maskvą telegramą, kurioje pranešė, kad visiškai pasirengta išvežti 300 vokiečių šeimų, iš viso apie 1000 asmenų. Tam paprašė skirti 55 geležinkelio vagonus. J.Bartašiūnas dar nurodė NKVD finansų skyriaus viršininkui Volfui Faktorauskui skirti 100 tūkst. rublių tremtinių maitinimui - po 100 rublių žmogui.

Balandžio 18 dieną vietos enkavedistai gavo J.Bartašiūno įsakymą pradėti trėmimus. Pasmerktųjų šeimos buvo vežamos į Marijampolės, Kretingos, Šiaulių ir Tauragės stotis. Iš jų tremtiniai keliavo į Kauną. Čia buvo formuojamas sąstatas. Dar neišvežti žmonės jau buvo pasmerkti kančioms ir nežinomybei. Jie, sugrūsti į Šančių kino teatrą "Lyra", keturias dienas čia laukė atvykstančių vagonų. Tremiami vokiečiai tik gegužės 30-ąją buvo suvaryti į vagonus, tačiau traukinys kaip nejudėjo, taip nejudėjo. Pasirodo, laukta dar 23 Tauragės apskrities šeimų, dėl kažkokių priežasčių užstrigusių kelyje į Kauną. Pagaliau gegužės 3-iąją 9 val. 30 min. sąstatas Nr. 48006 pajudėjo į Rytus.

Po kelių dienų kažkas Maskvoje priima netikėtą sprendimą. Sąstatas, užuot dundėjęs į Komiją, netikėtai pasuka į pietus ir po keturių savaičių varginamos kelionės sustoja Tadžikijos Stalinabado mieste. Iš ten 329 vyrai, 220 moterų ir 263 vaikai sunkvežimiais pasiekia Afganistano pasienyje esantį Vachšo upės slėnį, kuriame plyti milžiniški medvilnės laukai. Tuomet tremtiniai dar nenujautė, kad šis slėnis daugeliui taps kapu - per pirmus dvejus metus kas antras atvežtasis čia mirs nuo alinamo darbo ir nepakeliamos kaitros.

Šiandien nedaug kas gali papasakoti apie tai, kokį košmarą teko išgyventi belangėse šiaudinėse lūšnose apgyvendintoms tremtinių šeimoms. Apie šių žmonių likimą žinoma labai mažai, mat pirmos pokario trėmimų aukos buvo priskirtos prie dar 1941 metais iš Pavolgio ištremtų vokiečių ir jokiuose dokumentuose apie jų lietuvišką kilmę nebeužsimenama. Šiek tiek faktų užfiksuota prieš 17 metų išleistoje kuklioje prisiminimų knygelėje. Tačiau ir šie fragmentai leidžia susidaryti įspūdį, kad Tadžikistano tremtinių gyvenimas buvo baisesnis negu tų, kurie atsidūrė Sibire.

Sunkiai plušantys tremtiniai per mėnesį gaudavo vos keturis kilogramus miežių grūdų. Trūko ir vandens - jį ožkų kailių maišais tekdavo tampyti iš kalnuose tekančių upokšnių. Kad nemirtų badu, veikai gaudydavo vėžlius. Nepakeliamas darbas medvilnės laukuose, svilinant 50 laipsnių karščiui, maliarija ir badas darė savo darbą. Buvę tremtiniai prisimena, jog iš 50 šeimų, atvežtų į Ujaly gyvenvietės Budiono kolūkį, po dvejų metų gyvi liko tik devyni žmonės.

Ramybės tremtiniai neturėjo ir po mirties, nes žmoniškai jų palaidoti buvo neįmanoma. Medienos beveik nebuvo, tad mirusieji atguldavo į žemę be karstų, dažniausiai net neįvynioti į jokį skudurą. Apie kokį nors kapą ženklinantį kryželį ar paminklą taip pat nebuvo nė kalbos. Tačiau baisiausia, kad kietos lyg cementas žemės paviršiuje palaidotus žmonių kūnus dažniausiai iškapstydavo ir suėsdavo šakalai. Beje, jų mirties faktas nefiksuotas ir dokumentuose - mirusieji būdavo tiesiog išbraukiami iš tremtinių sąrašų.

Šauksmas tyruose

Tai buvo pirmas, bet ne paskutinis masinis trėmimas, vykdytas dar nesibaigus SSRS ir Vokietijos karui. Iki jo pabaigos būta ir kitų dviejų trėmimo bangų. Jų aukomis tapo pasipriešinimo dalyvių šeimos ir artimieji, tačiau apie šių vežimų mastą šiandien žinoma labai nedaug. Iš viso 1945-aisiais per penkias trėmimo operacijas iš Lietuvos išgabenta 6320 žmonių. Sovietų valdžios pažadai, kad deportacijų daugiau nebus, ėmė bliūkšti. Tiesa, reikia pabrėžti, jog trėmimų sąlygos ir mastai pokariu buvo kiek kitokie - ne tokie masiniai kaip 1941-aisiais, tačiau organizuoti kur kas dažniau. Vyrai, skirtingai nei per pirmus trėmimus, nebebuvo atskiriami nuo savo šeimų, tremtiniai formaliai galėjo pasiimti dešimt kartų daugiau mantos - iki vienos tonos. Tiesa, toks leidimas atrodė kaip pasityčiojimas - netikėtai užklupti žmonės tiesiog nespėdavo susirinkti tiek daiktų, be to, jų mantai nebūdavo vietos nei vežimuose, nei sunkvežimiuose, nei vagonuose.

Per pirmus pokario trėmimus būta dar vienos įdomios aplinkybės - stiprėjant ginkluotai rezistentai mėginta juos sutrukdyti. Įdomu, kad tam Lietuvos rezistentai naudojo šiaip jau jiems nebūdingus metodus, kurių vokiečių okupuotose teritorijose griebdavosi sovietiniai partizanai. Tokius mėginimus liudija ankstų 1946 metų vasario 19-osios rytą dieną J.Bartašiūnui siųsta telefonograma iš Marijampolės NKDV. Joje informuojama, kad "nežinomi diversantai" naktį bandė susproginti už 2 kilometrų nuo miesto esantį geležinkelio tiltą Kauno link. Tiltas buvo apgadintas, eismas juo atnaujintas po pusantros paros. Neapsieita ir be susišaudymų. Tų pačių metų vasario 23-iąją J.Bartašiūnas pranešė į Maskvą, kad "vasario 18 dieną, gabenant Alytaus apskrities Alytaus valsčiaus Taukotiškių kaimo gyventojo Stankevičiaus šeimą, banditai iš miško ėmė šaudyti į operatyvinę grupę, buvo nukautas grandinis Čiubarj. Imtasi priemonių gaujai surasti ir likviduoti".

Vis dėlto tokie bandymai sustabdyti trėmimus nedavė rezultatų - jėgos buvo nelygios. Vežimų dienomis NKVD daliniuose būdavo skelbiama kovinė parengtis, jie intensyviai patruliuodavo keliuose. Stotyse budėdavo mažiausiai po 100 enkavedistų su sunkiaisiais ir rankiniais kulkosvaidžiais. Ešeloną pagal instrukciją turėdavo lydėti mažiausiai 30 kareivių konvojus, o iki Molodečno stoties Baltarusijoje jam buvo skiriamas papildomas konvojus, kurį sudarė mažiausiai 150 kareivių. Be to, prieš ešeloną būdavo paleidžiamas kontrolinis garvežys su 15-20 kareivių, o paskui jį - šarvuotis su 20 desantininkų grupe.

Partizanų vadovybei nebeliko nieko kita, kaip rinkti duomenis apie tremiamus žmones ir visais įmanomais būdais perduoti juos į Vakarus, tikintis, kad buvę sovietų sąjungininkai sustabdys J.Stalino siautėjimus. 1948 metų pradžioje Tauro apygardos junginių vadai Juozas Lukša ir Kazimieras Pyplys slapta nugabeno į Švediją ir Prancūziją štabo sudarytus suimtų, nužudytų gyventojų ir sudegintų ūkių sąrašus, tremtinių laiškus iš Sibiro į Lietuvą bei Lietuvos katalikų laišką Popiežiui Pijui XII. Tačiau tai buvo šauksmas tyruose. Po kelių mėnesių sovietų valdžia pradėjo iki tol neregėto masto operaciją "Vesna", per kurią buvo ištremta daugiau kaip 40 tūkst. žmonių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"