TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Parlamentinė demokratija: pabaigos pradžia

2010 05 21 0:00
Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas E.Galvanauskas vizito Klaipėdoje metu priima Lietuvos kariuomenės paradą. 1923 m.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Prieš savaitę, minėdami Steigiamojo Seimo 90-ąsias metines, kalbėjome, jog pirmojo jo posėdžio diena tapo ir lietuviškos parlamentinės demokratijos gimtadieniu. Šiandien prisiminkime 1923 metų gegužę vykusius II Seimo rinkimus. Tai buvo demokratiškai išrinktas tarpukario parlamentas, ištvėręs visą kadenciją. Deja, būtent šiam Seimui teko pikta lemtis nužymėti kelią į demokratijos saulėlydį.

Apie tai, kodėl nenusisekė pirmojo Seimo darbas, jau esame rašę. Todėl dabar tik prisiminkime, kodėl jis ne tik neišgyveno visos kadencijos, bet ir, kaip dabar mėgstama sakyti, nesulaukė net šviežių bulvių. Būtent tuo metu, kai naujosios valdžios laukė sunkios tarptautinės derybos dėl ką tik prisijungto Klaipėdos krašto konvencijos ir statuto, kai reikėjo tęsti Steigiamojo Seimo pradėtą žemės reformą ir kitus esminius valstybės kūrimo darbus, tautos išrinktieji įsivėlė į nuožmias partines rietenas, kuriose nė viena šalis - nei kairieji, nei dešinieji - neturėjo aiškios persvaros. Dėl šių nesutarimų negalėjo pradėti normaliai dirbti ir Ernesto Galvanausko Vyriausybė: tiek už, tiek prieš jo kabinetą balsavo vienodas Seimo atstovų skaičius. Apie tai, kad būtų galima sudaryti koalicinę arba mažumos Vyriausybę, nei vieni, nei kiti nenorėjo nė girdėti. Socialdemokratai, krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai - visi tempė antklodę į skirtingas puses, tad nenuostabu, kad šioji greitai suplyšo. Vidinių rietenų išsekintas bejėgis I Seimas 1923 metų kovo 12 dieną buvo paleistas.

Visi prieš visus

Naujojo Seimo rinkimai paskirti 1923 metų gegužės 12-13 dienomis. Valdantieji krikdemai ėmė telktis žūtbūtinei kovai - jiems verkiant reikėjo jei ne išlaikyti esamas pozicijas, tai bent jau neprarasti nors minimalios daugumos. Kaip žinoma, gintis visuomet sunkiau, nei pulti. Juo labiau kad gintis dešiniesiems teko dviem frontais. Gynybai krikdemai sutelkė savo įprastinę "sunkiąją artileriją" - Katalikų bažnyčią, remiamą krikščioniškų organizacijų, ir kol kas dar kontroliuojamą valstybės aparatą. Dėl pastarojo, tai rinkimų kampanijos metu valdžia vis dėlto paliko galioti karinę padėtį 30 kilometrų pafrontės zonoje, o tai sudarė nemenką Lietuvos teritorijos dalį. Kariuomenės vado nurodymu šioje teritorijos dalyje karo komendantai uždraudė bet kokią agitaciją, mitingus bei susirinkimus.

Ten, kur rinkimų batalijos vyko nevaržomai, krikdemai laikėsi įprastos taktikos ir smarkiai puolė valstiečius liaudininkus, kuriuos jie kaltino privačios nuosavybės niekinimu, bedievyste ir ardomąja veikla I Seime. Kita vertus, mėgindami atplėšti nuo liaudininkų dalį elektorato, jie į ringą paleido ir savo satelitines organizacijas - Ūkininkų sąjungą ir Darbo federaciją, kurios skelbėsi ginsiančios tiek kaimo bežemių ir mažažemių, tiek samdomų miesto darbininkų interesus. Tuo tarpu liaudininkai, į rinkimus atėję su nauja Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) vėliava, stengdavosi pabrėžti Bažnyčios veikėjų godumą ir neteisėtą praturtėjimą. Savo liniją varė ir socialdemokratai, agituodami prieš visas kitas rinkimuose besivaržančias partijas, o ypač - valstiečius liaudininkus, kuriuos jie laikė pavojingesniais konkurentais, pretenduojančiais į tą patį visuomenės segmentą. Agituodamas nebalsuoti už valstiečius liaudininkus, laikraštis "Socialdemokratas" tvirtino, jog tai esanti "ūkininkų partija ir mums su jais ne pakeliui, nes jie yra artimi krikščionių demokratų giminaičiai".

Taigi šiuose rinkimuose visi kovojo prieš visus, nelabai rinkdamiesi argumentus ar paisydami politinio korektiškumo. Štai kaip vieną Prienuose prieš rinkimus vykusį susirinkimą knygoje "Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis" prisimena mums jau iš anksčiau pažįsdamas liaudininkų veikėjas advokatas Rapolas Skipitis: "Agitatoriai buvo visi jauni vyrai, gal universitetų studentai... Karščiavosi vyrukai, kritikavo ne tiek kitų partijų programas, kiek tų partijų priešakinius žmones, vaizduodami juos tamsiomis spalvomis. Tie kalbėtojai buvo krikščionių bloko agitatoriai. O kitoj vietoj teko girdėti agitatorius, panašiai puolančius krikščionių bloko žymesnius asmenis."

Šiaip ar taip, krikdemai šiuose rinkimuose savo tikslą pasiekė, jie iškovojo 40 balsų 78 vietų parlamente. Tačiau vieniems patiems formuoti Vyriausybę su tokiu mandatų skaičiumi dešiniesiems buvo rizikinga. Nors tiek liaudininkai, tiek socialdemokratai šį kartą gavo mažiau balsų nei ankstesniame Seime, tiek vieni, tiek kiti išliko svaria politine jėga. Netekusi trijų atstovų, LVLS turėjo penktadalį, o tiek pat nukraujavę socialdemokratai - dešimtadalį balsų. Likę mandatai teko tautinių mažumų atstovams.

Be abejo, antrąją vietą iškovoję liaudininkai buvo rimčiausi pretendentai į krikdemų koalicijos partnerius. Tačiau ar po itin bjaurios rinkimų kampanijos dar labiau susipriešinusiems abiejų partijų veikėjams pavyks peržengti per savo ambicijas ir antipatijas? Juolab kad dar birželio pradžioje LVLS artimos "Lietuvos žinios", vertindamos krikdemų puolimą prieš liaudininkus, rašė: "Savo nevalyvumu krikščionys atitolino pastaruosius nuo savęs. Keliai susitarimui, kad ir sudarant vykdomąją valdžią, dar labiau išsiskyrė. Reikia laukti "stiprios krikščioniškos" valdžios."

Nervų karas

Vis dėlto pirmieji bandymai tartis dėl dviejų nesutariančių jėgų koalicijos krikdemų iniciatyva prasidėjo dar prieš sušaukiant išrinktojo Seimo posėdžius. Gegužės 30 dieną krikdemų ir jų satelitų Ūkininkų sąjungos frakcijos nusiuntė liaudininkams laišką, kuriame siūloma bendradarbiauti tiek Seime, tiek Vyriausybėje. Tartis, be abejo, reikėjo - kitaip II Seimo galėjo laukti jo pirmtako likimas. Taigi, po trijų dienų Mykolas Sleževičius ir Zigmas Toliušis LVLS frakcijos vardu atsakė, jog valstiečiai liaudininkai pasirengę eiti į koaliciją ir "daryti visus galimus nusileidimus ir kompromisus tam, kad sudarius besitariančioms šalims priimtinas bendradarbiavimo sąlygas".

Vis dėlto toks reveransas visiškai nereiškė, kad liaudininkai tikrai ketino būti nuolaidūs. Jau minėtame laiške jie pateikė net 24 pataisas krikdemų siūlomai Vyriausybės programai, reikalavo panaikinti karo padėtį visoje Lietuvos teritorijoje, įvesti civilinę metrikaciją, įstatymu uždrausti partinę bei politinę agitaciją bažnyčiose, o dėl prezidento kandidatūros tartis su visomis Seimo frakcijomis. Galiausiai mainais už dalyvavimą koalicijoje liaudininkai pareikalavo trijų ministrų portfelių.

Tokia LVLS pozicija krikdemams, aišku, nepatiko - jie atmetė visus liaudininkų reikalavimus ir pasiūlė jiems birželio 4 dieną atsiųsti savo atstovą. Vietoj to krikdemai sulaukė dar vieno LVLS laiško, kuriame liaudininkai sutiko atsiimti tik vieną savo reikalavimą - uždrausti agitaciją bažnyčiose. Krikdemai į šį demaršą atsakė tyla. Derybos nutrūko.

Atrodo, kad bent jau tuo metu liaudininkai į valdžią labai ir nesiveržė. Padėtis Lietuvoje tada tikrai nebuvo nei gera, nei stabili, todėl valdantieji turėjo visas galimybes suklupti po atsakomybės našta. O tai liaudininkams, kaip ir socialdemokratams, būtų išėję tik į naudą. Tokią poziciją atspindi ir liaudininkų lyderio M.Sleževičiaus laiškas frakcijos nariams, kuriame sakoma: "Tik, meldžiamieji, nesiveržkite per daug į valdžią. Lai jie vieni bent kiek pabando. Mums reikia parodyti daugiau savarankumo ir nerodyti savo nuolankumo bet kokiomis sąlygomis eiti į valdžią. Savo sąlygų reikia stipriai laikytis."

Dviejų politinių jėgų konfrontacija aiškiai buvo matyti ir birželio 5 dieną įvykusiame pirmajame II Seimo posėdyje. "P. Stulginskiui atidarant posėdį valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų atstovų kėdės liuosos" - taip apie posėdžio pradžią informuoja liaudininkams artimos "Lietuvos žinios". Atkreipkime dėmesį į tai, kad dienraštis Aleksandro Stulginskio, ankstesnio Seimo išrinkto valstybės vadovo, net nevadina prezidentu, nes dėl jo kandidatūros su LVLS krikdemai nė nežadėjo tartis. Liaudininkai nedalyvavo ne tik posėdžio atidaryme, bet ir tą patį vakarą ministro pirmininko surengtame Seimo narių priėmime naujojo Seimo narių garbei. Krikdemų laikraštis "Laisvė" dėl to nepraleido progos įgelti savo oponentams, tvirtindamas, kad "prie valstybinio darbo vargu bus galima juos priprašyti".

Be abejo, labiausiai rinkimų rezultatais buvo nepatenkinti socialdemokratai. Tad jau pirmame posėdyje, svarstant atstovų mandatų komisijos pirmininko pranešimą, jie pareikalavo anuliuoti rinkimų rezultatus, nes šie esą buvę suklastoti. Tuo tarpu liaudininkai, suprasdami, kad jiems neišvengiamai teks dalyvauti valdžioje, į tokius pareiškimus žiūrėjo atsargiai: pripažindami, kad rinkimai nebuvę skaidrūs, socialdemokratų reikalavimams jie nepritarė, apsiribodami tik siūlymais pasmerkti rinkimų laisvės suvaržymus, nubausti dėl to kaltus asmenis ir priimti įstatymą, draudžiantį rinkimų agitaciją bažnyčiose. Suprantama, kad krikdemų daugumos balsais ir šie pasiūlymai buvo atmesti.

Trumpas medaus mėnuo

Netrukus būsimų koalicijos partnerių laukė dar vienas išbandymas - birželio 19 dieną paskirti prezidento rinkimai. Turėdami aiškią persvarą, krikdemai dėl to per daug nesuko sau galvos ir savo kandidato A.Stulginskio kandidatūros su niekuo derinti neketino. Kita vertus, kokių nors opozicijos demaršų krikdemai irgi nenorėjo. Tiesa, prieš pat posėdžio pradžią kunigas Jonas Vailokaitis vis dėlto pamėgino kalbėtis su liaudininkų frakcijos lyderiu. Štai kaip šį faktą aprašo 1934 metų birželio 21-osios "Lietuvos žinios": "10 minučių prieš posėdį krikščionių demokratų bloko atstovas kunigas Vailokaitis, priėjęs prie atstovo Toliušio prašo vardan tėvynės labo ir meilės balsuoti už krikščionių demokratų bloko kandidatą į Respublikos Prezidentus p. A.Stulginskį. Ats. Toliušis reiškia pasigailėjimo, kad taip vėlai tenka sužinoti jų statomas kandidatas į Resp. Prezidentus ir pareiškia, jeigu krikščionių demokratų blokas rimtai norįs vesti su valstiečiais liaudininkais derybas dėl kandidato į prezidentus, tai turįs prezidento rinkimus atidėti kitam posėdžiui. Atstovas Vailokaitis atsakė, kad, girdi, negalima, nes jau publika ir Seimo nariai susirinkę. Tuo "derybos" ir nutrūko." Taigi, jau per pirmąjį balsavimą gavęs 49 krikdemų balsus, A.Stulginskis tapo teisėtu Lietuvos prezidentu. Šį kartą jo išrinkimą jau pripažino visos frakcijos.

Po poros dienų A.Stulginskis sukvietė frakcijų atstovus tartis dėl Vyriausybės sudarymo. Visi, išskyrus susitikime nepasirodžiusius socialdemokratus, pritarė, kad reikia sudaryti koalicinę Vyriausybę. Tačiau derybos dėl jos sudarymo ir vėl ėmė strigti. Įdomiausia, kad daugiausia nesutarimų bent jau jų pradžioje kėlė ne principiniai dalykai, o tai, kas ką pasakė ar parašė per rinkimų kampaniją: kaip vieną iš sėkmingų derybų sąlygų liaudininkai kėlė reikalavimą, kad krikdemai viešai atšauktų prieš rinkimus išsakytą šmeižtą. Kad ribos tuomet buvo peržengtos, galiausiai pripažino abi šalys, tačiau nusileisti ir atsiprašyti buvusių varžovų niekas nė neketino.

Galutinai netekę kantrybės ir naudodamiesi savo kiekybine persvara krikdemai galop pateikė liaudininkams ultimatumą: arba derybos bus baigtos iki birželio 26 dienos, arba jos bus nutrauktos ir krikščionys patys sudarys Vyriausybę. Išbraukus iš dienotvarkės visus ginčytinus klausimus, liaudininkams pasiūlomi du ministrų portfeliai, o premjeru ir krašto apsaugos ministru sutariama skirti nepartinius. Galiausiai birželio 29 dieną patvirtinamas koalicinis nepartinio E.Galvanausko kabinetas, kuriame krikdemams atitenka Teisingumo, Žemės ūkio, Švietimo bei Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos, o vidaus reikalų ir susisiekimo ministrų portfeliai atitenka liaudininkams. Vadovauti Krašto apsaugos ministerijai pagal susitarimą patikima nepartiniam kandidatui. Visoms Seimo frakcijoms (išskyrus susilaikiusius socialdemokratus) nubalsavus už pasitikėjimą Vyriausybe, Lietuvoje vėl ėmė veikti visus įgaliojimus turinti valdžia.

Trapi krikdemų ir liaudininkų santarvė truko neilgai. Rimčiausia partnerių nesutarimų priežastimi tapo švietimas ir žemės reforma. Pastarajai vadovavusį Mykolą Krupavičių tiek opozicija, tiek partneriai kaltino neskaidriomis žemės sklypų dalybomis - neva šis skirstąs žemę visų pirma krikdemams ir jų rėmėjams. Juokingiausia, kad alyvos į ugnį šioje istorijoje įpylė ir pats Jonas Vailokaitis, viename Seimo posėdyje pareiškęs: "Jūs gerai žinote, kad visi lygiai žemės gauna - ir liaudininkai, ir Darbo federacija, ir socialdemokratai, tik vieniems bolševikams žemės neduosiu, pyksit ar nepyksit, nes tai yra antivalstybinis elementas." Šis komentaras, nurodantis, kad žemė vis dėlto dalijama atsižvelgiant į partinę priklausomybę, tuoj pat tapo galingu taranu, griovusiu ir taip netvirtą koalicijos mūrą. Kita vertus, įtakingą Mokytojų profesinę sąjungą kontroliavę liaudininkai vis atkakliau reiškė nepasitenkinimą krikdemų švietimo ministru Leonu Bistru. Didžiausias skandalas kilo tuomet, kai ministras užsimojo uždaryti laisvamaniškos pakraipos Marijampolės realinę gimnaziją. Praraja tarp koalicijos partnerių vis gilėjo, kol galiausiai 1924 metų birželį valdančioji dauguma subyrėjo ir E.Galvanausko Vyriausybei teko atsistatydinti. Liaudininkai pasitraukė į opoziciją, o krikdemams teko formuoti vienpartinę Vyriausybę, kuriai vadovauti paskirtas Antanas Tumėnas.

Nesėkmių banga

Regis, dabar niekas nebetrukdė sėkmingam kabineto darbui, tačiau ir vėlesnės II Seimo vyriausybės nebuvo stabilios. Žymus krikdemų veikėjas Juozas Purickis vėliau susidariusią padėtį apibūdins taip: "Rodės, kad dabar vyriausybės galės ramiai ir sėkmingai dirbti. Bet dauguma ministerių buvo jauni žmonės, dar neturį tinkamo patyrimo. O svarbiausia, kad politikos centras vis dažniau pradėjo reikštis Seime, arba, geriau pasakius, partijų centruose. Partijos vis daugiau pradėjo kontroliuoti savo atstovus Vyriausybėje, reikalauti jų apyskaitų ir duoti jiems instrukcijų."

Šiaip ar taip, tiek II Seimo, tiek visų jo vyriausybių darbą vargu ar galima pavadinti labai sėkmingu. Ypač nesisekė tarptautinių santykių srityje. Tiesa, tuo metu pavyko pasirašyti Klaipėdos konvenciją ir išvengti rimtų Lenkijos pretenzijų į vienintelį Lietuvos uostą. Tačiau derybos su pačia Lenkija visiškai nepavyko, o tai sukėlė didelį visuomenės nepasitenkinimą. Su Vokietija pasirašyta prekybos sutartis taip pat nebuvo palanki Lietuvai. Įdomiausia, kad krikščionims demokratams niekaip nesisekė sureguliuoti ir santykių su Vatikanu. Nuo 1923 metų vykusios derybos dėl konkordato sudarymo baigėsi visišku fiasko: nepaisydamas Lietuvos reikalavimų, kad Vilniaus kraštas būtų priskirtas Lietuvos bažnytinei provincijai, Šventasis Sostas 1925 metais sudarė konkordatą su Varšuva ir Lietuvos sostinė buvo priskirta Lenkijos bažnytinei provincijai. Viskas baigėsi faktišku diplomatinių santykių nutraukimu: Kaune nebeliko Vatikano, o Vatikane - Lietuvos pasiuntinio. Abu jie išvyko neribotam laikui. Nereikia aiškinti, kokį smūgį tokia derybų baigtis sudavė valdančiųjų krikdemų autoritetui.

Kita vertus, vidaus gyvenimas II Seimo valdymo metais palengva, bet užtikrintai gerėjo. Tvirtėjo nacionalinė valiuta. Nors ekonominė padėtis ir buvo komplikuota, Vyriausybė kasmet sugebėdavo išvengti biudžeto deficito, sėkmingai plėtojosi žemės reforma, buvo tiesiami nauji keliai bei geležinkeliai, statomos naujos mokyklos ir gimnazijos. Tačiau svarbiausias Steigiamojo Seimo numatytas tikslas - sukurti demokratinę valstybę, kurią numatė 1922 metų Konstitucija, taip ir nebuvo įvykdytas. Lietuvoje taip ir nebuvo atšaukta 1920 metų liepos 23 dieną įvesta karinė padėtis. Jos taisyklės leido krikdemų valdžiai kovoti ne tik su atvirai antivalstybinėmis jėgomis, bet ir karo komendantų rankomis tramdyti tiek demokratinę opoziciją, tiek jos spaudą.

Tikroji žodžio laisvė tuomet galiojo tik pačiame Seime. Paradoksalu, bet būtent ji ir sužlugdė normalų šios institucijos darbą. Jau minėtas J.Purickis II Seimo kadencijos pabaigą piešia tokiais vaizdais: "Seimas negalėjo normališkai dirbti, nes partijų kova ėjo smarkyn. Koliojimas, plūdimai, obstrukcijos buvo Seime įprastas dalykas. Porą kartų net reikėjo kviesti policiją, neklusniems Seimo nariams iš posėdžio salės pašalinti... Seimo posėdžiai pradėjo visai tuštėti." Galiausiai, šiaip ne taip baigęs savo kadenciją, II Seimas 1926 metų kovo mėnesį išsiskirstė.

Nauji rinkimai neatnešė nieko gera: tų pačių metų gegužę III Seimo rinkimus laimėję kairieji sukėlė tokį chaosą, kad jo darbas baigėsi 1926 metų gruodžio 17-osios perversmu, galutinai palaidojusiu Steigiamojo Seimo puoselėtą parlamentinės demokratijos idėją.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"