TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Partizanai jau savi, bet su valstybe dar nesiejami

2015 01 29 16:00
genocid.lt nuotrauka

Nors paskutinis Lietuvos partizanas su ginklu rankoje krito prieš pusę amžiaus, miško brolių karas dar nesibaigė, jis vyksta mūsų atminties, vidaus ir tarptautinės politikos frontuose.

Su tokiu teiginiu į diskusiją „Karas dėl partizanų – su savimi ir su priešais“ vakar kvietė Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto (IF) alumni draugija.

Oficialiai pokario pasipriešinimas yra vienas pagrindinių istorinės atminties ramsčių, drauge su didžiaisiais kunigaikščiais, valstybe nuo jūrų lig jūrų, tautiniu atgimimu, Pirmąja respublika, Sąjūdžio laikotarpiu. Ar partizanų kovos vieta Lietuvos visuomenės atmintyje iš tiesų pagrindinė, o gal visgi nišinė?

Politinis lūžis jau įvykęs

„Beveik prieš dešimt metų tikrai viskas atrodė liūdniau negu dabar. Ta tema, tie klausimai tapo daug svarbesni visuomenei“, – sakė vienas diskusijos dalyvių istorikas, publicistas, knygos „Partizanai: tada ir šiandien“ autorius dr. Bernardas Gailius. Pasak jo, esminis partizaninio karo pripažinimo lūžis jau yra įvykęs. Tikruoju politiniu lūžiu šiuo klausimu prelegentas įvardijo 1996 metus, kai Seime buvo priimti įstatymai dėl partizanų karo, pripažinta, kad jie buvo teisėta Lietuvos valdžia. Šie sprendimai ir teiginiai nutraukė iki tol vykusią įtemptą kovą visuomenėje dėl to, kokia bus naujos Lietuvos valstybės praeities viziją. B. Gailiaus teigimu, iš esmės buvo dvi stovyklos: vieni matė Lietuvą kaip iškovotą, o kiti kaip likimo dovaną, sukurta pasitaikius progai. Pastarieji, buvusi komunistų partija ir jos aplinka, norėjo pamiršti, kas buvo iki tol ir orientuotis į ateitį. Visgi po 1996 metų jų siūloma alternatyva liovėsi egzistavusi. Nors daugumą turinčios politinės jėgos Seime po to ne kartą keitėsi, niekam neatėjo į galvą įstatymus dėl partizanų statuso panaikinti.

Reikšminga istorikui atrodo ir 2008 metų socialdemokrato, tuometinio Seimo pirmininko Česlovo Juršėno kalba, minint Sąjūdžio įkūrimo dvidešimtmetį, sukėlusi nemaža pasipiktinimo visuomenėje. Joje teigiama, kad Sąjūdis negimė „tuščioje vietoje“, o turėjo daug pradžių: „Šios prãdžios – tai ginkluota pokario rezistencija; tai Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika, Helsinkio ir kitos grupės; tai Romo Kalantos auka ir su ja susijusios viešos antitarybinės Kauno jaunimo akcijos…“. Anot B. Gailiaus, ciniškai žvelgiant galima daryti išvadą, kad politinių oponentų retorikos perėmimas reiškia pasidavimą. Tai žymi „neginčijamų mūsų valstybės parametrų“ pripažinimą ir bent jau politinėje atmintyje partizanų karas yra svarbus.

Dr. Norbertas Černiauskas ir dr. Bernardas Gailius / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Dešimtmetį šia tema besidominčio humanitarinių mokslų daktaro teigimu, istorikai jau turėtų imtis kitų su ja susijusių klausimų. Jis sakė matąs teigiamų poslinkių akademinėje bendruomenėje, susidomėjimas ir polemika dėl partizaninio karo auga: pavyzdžiui, po jo paties disertacijos pagrindu išleistos knygos publikuota Mindaugo Pociaus monografija „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais“. Jam antrino ir VU IF lektorius dr. Norbertas Černiauskas, kasmetinio sąskrydžio „Trakinių partizanai“ organizatorius, liudijęs, jog studentai ir jauni mokslininkai nagrinėja įvairius pokario rezistencijos aspektus akademiniuose darbuose. Pasak jo, šio laikotarpio interpretacijų „Konstitucijos ir sveiko proto rėmuose“ daugėja. Visgi apklausus jaunuosius VU istorikus paaiškėjo, jog labiausiai jie didžiuojasi ir jiems labiausiai rūpi Mindaugo, Vytauto Lietuva, tuo tarpu partizaninis pasipriešinimas surenka mažai simpatijų.

„Niekas nenorėjo mirti“ vaizdai vis dar persekioja

Anot N. Černiausko, kai kurie žmonės akcentuoja partizaninį kartą kaip dar vieną elementą kančios pripildytoje Lietuvos istorijoje, kitiems imponuoja „etnografinis“ aspektas kaip „bernelių ir mergužėlių“ kova dėl laisvės, jų dainos, trečius patraukia kariniai požymiai – partizanų naudoti ginklai, uniformos. Istoriko teigimu, pastaruoju metu gimsta ir požiūris į partizanus kaip į valstybės vyrus: „Šitą reiškinį turime suprasti būtent per valstybingumo prizmę. Tai buvo pagrindinis uždavinys, ką sovietiniais metais reikėjo iš šio karo ištrinti […] Partizanas jau priimamas kaip savas, bet valstybingumas vis dar užmirštamas“.

Istorikų teigimu, visuomenę vis dar persekioja Vytauto Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ įpirštas partizaninės kovos kaip pilietinio karo paveikslas, kur lietuviai kovoja ne prieš sovietus, o vieni prieš kitus. „Gerai padarytas blogas filmas“, – apibūdino B. Gailius, pripažįstantis aukštą jo meninę vertę. Kita vertus, jis priduria, jog nereikia nuvertinti savo visuomenės ir pervertinti kitų. Jis prisiminė, jog būdavo nelengva susišnekėti su kolegomis iš užsienio, mat kai lietuviai suprato, kad nėra ko gėdytis partizanų, ėmė tapatintis su jų pasipriešinimu kaip savu, Vakaruose prasidėjo priešingas – deheroizavimo – procesas.

Nieko keista, kad pokario pasipriešinimas sukelia skirtingas reakcijas ir vyksta debatai, kas jame buvo teisinga ir gerbtina, o kas ne, sako knygos „Partizanai: tada ir šiandien“ autorius: „Tai vyksta dėl paprastos priežasties. Bet koks karas yra baisus dalykas, o partizanų karas – išskirtinai baisus. Tai žino visi jo tyrinėtojai. Jis atskleidžia pačias baisiausias ir bjauriausias žmogaus savybes, tokio karo metu padaromi labai žiaurūs nusikaltimai“.

N. Černiauskas, V. Bruveris, B. Gailius.

Diskusijos metu iškilo klausimas, ar valstybė pakankamai daro, kad piliečiai suprastų partizanų karo svarbą. Abu prelegentai teigė, jog šis laikotarpis yra tinkamai integruotas į mokyklines programas, pateiktas vadovėliuose. Tačiau svarbu nepamiršti, jog vaikai daugiau išmoksta iš tėvų ar mokytojų, tad ir jų požiūris labiausiai priklauso nuo to, ką girdi iš šių žmonių. N. Černiausko teigimu, ne tik per dažnai puolamas ugdymo mokykloje turinys, bet ir apskritai valstybė. Istorikas siūlo nekaltinti valdžios, kad ji skirianti šiam klausimui nepakankamai dėmesio. Anot jo, svarbiausia, kad būtų remiamos privačios iniciatyvos. O jų netrūksta: galima prisiminti ir sąskrydį „Trakinių partizanai“, ir filmo „Nematomas frontas“ kūrėjų inicijuotą žalių juostelių akciją. Ar partizaninis karas galėtų tapti neginčijama Lietuvos istorijos vizitine kortele, viena esminių lietuviškos tapatybės ašių? „Sutinku, kad būtų neblogai. Bet kiek tai realu sunku pasakyti“, – į diskusijos moderatoriaus bei VU IF alumni draugijos pirmininko Vytauto Bruverio klausimą atsakė B. Gailius.

Atmintis apie partizanus – priešų taikinys

Lietuvos kariuomenė yra perspėjusi, jog atmintis apie partizanus yra vienas pagrindinių Rusijos propagandos taikinių, siekiama juos sukompromituoti, vadinant banditais, žydšaudžiais. B. Gailiaus teigimu, valstybės priešams lengva sukurti „trečio kenčiančio vaizdą“, nes žiaurumas buvo objektyvus. Akcentuojamas pirkelėje gyvenantis vargšas žmogus, kurį dieną kankina stribai, naktį partizanai ir tai emociškai labai paveiku. „Vienintelis būdas su tokiais dalykais kovoti yra tiesa“, – sakė istorikas, skatinantis neužmerkti akių prieš tai, kas baisu. Anot jo, neretai žiaurumo klausimas yra suplakamas su teisingumu: „Jei žiauru, vadinasi, neteisinga. Tuo tarpu man atrodo, kad partizanų karo teisingumas yra toks pat kaip bet kokio kito karo. [...] Gintis visada yra teisinga“.

N. Černiauskas pastebėjo, jog Lietuva propagandinio karo prieš Rusiją nelaimės. Išgelbėti galįs tik atvirumas: „Nė viena demokratinė visuomenė, imdamasi propagandinių priemonių priemonių, nėra laimėjusi. Ji ne tam sutverta, tiesiog turi diskutuoti, šviesti, atvirai priimti šitą temą. Tada jokia propaganda jos nesužlugdys“. Kitas prelegento pabrėžtas dalykas – meškos paslaugą partizanams daro jų karo traktavimas kaip neabejotino heroizmo: „Šitaip galime įsiteigti sau tam tikrų dalykų, kurių paprasčiausiai nebuvo“. N. Černiausko teigimu, neklystamumas partizanų atžvilgiu yra ydingas, nes ištyrus, kad kurie nors asmenys elgėsi negarbingai, nesiimama jokių priemonių. Tokiu atveju istorikas siūlo pripažinti, kad tarp tūkstančių partizanų buvo tie keli netikę, tačiau tai nekeičia esmės. B. Gailius pridūrė, jog klausimas, kas yra heroizmas, kurie verti tapti herojais niekada nėra lengvas. Visgi herojais ne gimstama, o lemiamu momentu tampama su visu prieš tai buvusiu gyvenimu, koks jis bebūtų. Be to, partizanų atveju heroizmas yra akivaizdus, nes žūti už tėvynę yra garbinga.

Diskusijos metu kalbėta, kad istorikai neturėtų bijoti imtis kontroversiškų klausimų, nepaisant tokių knygų kaip Povilo Masilionio sudarytas sąvadas „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“. Kaip teigė N. Černiauskas, jame visos aukos – žuvusios ne tik nuo partizanų, bet ir nuo kariškių rankos – atsiduria vienoje vietoje. Renginyje dalyvavęs Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas pridūrė: „Ten buvo visi nužudyti asmenys, net pačių kariškių nušauti kariškiai. Įrašytas net vienas Tarybų Sąjungos didvyris, kurį nužudė jo tarnybos draugas peiliu Naujoje Vilnioje. Man teko patikrinti tą sąrašą – dešimtadalis besikartojančių pavardžių tiktai pagal vieną raidę. Toks ir patikimumas. Tai senas KGB projektas, pradėtas 1989 metais“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"