TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Partizanai nebuvo akli

2013 10 25 6:00
Juozas Zabulionis dirbo Utenos NKVD vairuotoju, palaikė ryšius su partizanais. Žuvo 1946 m. kartu su žmona ir dukrele. Nuotraukos iš knygos „Tada, kai žuvom dėl Tėvynės...“

Metai iš metų vis labiau įsukama mūsų partizanų kompromitavimo kampanija. Tačiau šios publikacijos autoriaus atliktas tyrimas parodė, kad kurpiamas naujas mitas, neva partizanai neturėjo savo žvalgybos ir kontržvalgybos, esą mirties nuosprendžius civiliams gyventojams priiminėjo aklai, yra bjaurus pramanas.

Bent pirmaisiais kovų metais partizanai represinėse struktūrose turėjo daugybę savo „akių ir ausų“. NKVD-NKGB agentus stebėjo tūkstančiai paprastų žmonių. Šiame rašinyje faktais atspindėta milžiniška pagalba, kurią laisvės kovotojams teikė Lietuvos gyventojai, lyg ir lojalūs sovietų valdžiai. Būdami sovietinių represinių struktūrų darbuotojai jie akylai stebėjo savo bendradarbius, žinojo apie jų planus ir šią gyvybiškai svarbią informaciją teikė laisvės kovotojams.

Visi faktai apie partizanų talkininkus autoriaus gauti gretinant liudytojų pasakojimus, tiek aprašytus įvairiausiuose leidiniuose - Laisvės kovų archyve, Partizanų prisiminimuose, buvusių tremtinių ir politinių kalinių autorinėse dokumentinėse apybraižose, tiek užfiksuotus represinių struktūrų dokumentuose, NKVD ataskaitose ir net sovietmečiu išleistoje Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje.

Beje, vardynas „Lietuvos gyventojų genocidas“ nuvylė - jame nenurodytos daugelio šiame straipsnyje minimų asmenų pavardės, kai kurių biogramos sutrumpintos, nuskurdintos, nerašoma, kad prieš tapdami partizanais jie tarnavo represinėse struktūrose. Ypač keista, kad taip elgiamasi, kai talkinimo partizanams faktai dokumentuoti, tokiems asmenims pripažintas kario savanorio statusas. Beje, vardyne išskiriamos trys partizanams talkinusių stribų kategorijos: informatoriai, pogrindininkai ir rėmėjai. Tačiau nežinoma, kokiais kriterijais vadovautasi taip juos grupuojant ir vargu ar įmanoma nustatyti šių kategorijų ribas.

Įsakymas įkurti žvalgybos tarnybas

Vertingos informacijos apie priešus partizanams turėjo suteikti per 200 į mišką pabėgusių stribų ir apie 230 užverbuotų bei pasiųstų į represines struktūras asmenų. „Miškui“ dirbę stribai, milicininkai, čekistai buvo kur kas naudingesni, nes kovotojų partizanams nestigo.

Partizanų vadai gerai suprato žvalgybos ir kontržvalgybos svarbą, todėl reikalavo prie štabų įsteigti atitinkamus padalinius ir sukurti žvalgybos tinklą. Tai 1944-ųjų liepos 24 dieną kuopų ir būrių vadams padaryti įsakė Lietuvos laisvės armijos (LLA) Raseinių apygardos vadas Juozas Čeponis. 1945-ųjų spalio 2 dieną LLA Žemaičių legiono vado Jono Semaškos įsakymu valsčių valdybose, bankuose, pašto įstaigose, tarp seniūnų, gydytojų, milicininkų, stribų ir kt. įsakyta rasti patikimų žmonių. Spalio 18-ąją įsakyta išaiškinti ir iššifruoti visus okupantų šnipus ir sekėjus, sekti visus sovietinių įstaigų tarnautojus, stebėti jų elgesį su gyventojais. Labai svarbus šio partizanų junginio štabo dokumentas - instrukcija Nr. 1 ir jos papildymas. Dokumente pabrėžta, kad geras žvalgybininkas turi būti susipažinęs su kontržvalgybos metodais ir priemonėmis.

Žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybas turėjo ir kitos apygardos. Kai kur jos vadintos sekimo, informavimo skyriais.

Partizanų ryšininkai ir rėmėjai

Antanas Ambrulevičius. 2008 m. / G.Lučinsko nuotrauka

Partizanams žinias teikė ir parūpindavo ginklų Veprių stribas Gailevičius. Partizanų talkininkai buvo Tauragės stribas Stasys Brazauskas, Žemaičių Naumiesčio stribas Pranas Šilinskas, Kalnųjų apylinkių stribas Antanas Dambrauskas, Batakių stribų vadas Vladas Paulauskas ir net Krakių stribų viršininkas Romanenka. V.Paulauską užverbavo partizanai ir jų rezervo nariai tarpininkaujant stribui, partizanų ryšininkui Antanui Laugaliui. V.Paulauskas mielai sutiko padėti miško broliams, padėjo išaiškinti pavojingus stribus ir agentus, pranešdavo apie partizanams surengtas pasalas, miškų „valymus“, pagelbėdavo žmonėms. Partizanai jį labai vertino ir saugojo. Užrašytas ne vienas liudijimas, kad V.Paulauskas buvo geras žmogus, tačiau išaiškintas per Batakiuose laikytų suimtųjų išlaisvinimo operaciją. Ją vykdyti padėjo minėtas A.Laugalis, stribas Ignas Jonikas. Ryšius su partizanais palaikęs ir šio miestelio stribas Pakutinskas.

Veliuonos stribyne tarnavę Danielius Ivanauskas ir Petras Velička pranešdavo partizanams apie stribų sargybos postus, su šiais stribais tartasi dėl Veliuonos puolimo. Į P.Veličkos tėvų namus partizanai ateidavę pasislėpti, pailsėti. Tačiau po nenusisekusio Veliuonos puolimo pradėtas įtarti D.Ivanauskas. Mat tądien jis neatėjo į tarnybą - turėjo ligos lapelį.

Garliavos apylinkių partizanas Viktoras Drūlia buvo užmezgęs stiprius ryšius su stribu Keturakiu iš Rinkūnų kaimo. Kurtuvėnų stribyne partizanai taip pat turėjo savo žmogų, išaiškinusį agentą Juozą Glinskį.

Miško broliams padėjo ir kiti stribai, kaip antai: Jonas Danielius, Pranas Tulkevičius iš Rumšiškių, Barzdų stribyne tarnavę Juozas Bakas, Valentinas Brazaitis ir Viktoras (kitur - Vincas) Duoba, Bazilionių stribas Vacys Mingaila. Pastarasis pranešdavo partizanams, kur eis stribai, kur jų pasalos, kas seka kovotojus. Buvęs partizanas Ežeraitis pasakoja, kad P.Tulkevičius parūpindavo šovinių ir granatų, gydė sužeistuosius, pranešdavo apie užverbuotus agentus, skundikus, NKVD siautimo laiką ir partizanams rengiamas pasalas. 1945 metų birželį žymus partizanų vadas Pranas Runas prikalbino V.Duobą, Antaną Mockų ir Bernardą Čižauską bendradarbiauti, sukurti partizanų rezervinį būrį. Jam vadovavo V.Duoba, būriui priklausė net Leoniškių apylinkės pirmininkas Vladas Liaukas ir dar penki vietos gyventojai.

Kurklių stribynėje partizanams dirbo Povilas Minskas, Šapoka. Padėti Balninkų krašto partizanams P.Minską suagitavo jų vadas Alfonsas Bagdonas-Arelis. P.Minskas teikė vertingos informacijos apie priešo planus, todėl A.Bagdono-Arelio partizanams tikrai sekėsi kovoti. Tam kad partizanai talkininką atskirtų nuo kitų stribų, vyras šautuvą nešiodavo vamzdžiu žemyn.

Partizanų informatoriumi trumpai dirbo ir Alovės valščiaus stribas Albinas Mereškevičius, kuris 1945 metų birželį partizanų būrio vado Juliaus Čapliko-Ąžuolo siūlymu perėjo pas juos. Krekenavos stribams vadovavęs Grigas taip pat dirbo ir partizanams.

Rašoma, kad Šakių pogrindinei organizacijai „Lietuvos patriotai“ priklausė stribas Justinas Janušaitis, apylinkės pirmininko pavaduotojas Juozas Stankevičius. J.Janušaitis 1945 metų gegužę įstojo į antisovietinę pogrindinę organizaciją, kaip žvalgas talkino Juozo Mockevičiaus būrio partizanams. Gavęs specialią užduotį, įstojo į Jankų stribų būrį, o jame kai kuriuos stribus prikalbino dirbti partizanams, taip pat kovotojams teikė žinių apie padėtį, nuotaikas represinėse įstaigose, jų narių skaičių, ginkluotę, karines operacijas prieš partizanus. Stasio Gvildžio rastame MGB dokumente rašoma apie nelegalu tapusį Griškabūdžio stribą Vitą Janušaitį. V.Janušaitis įgijo viršininkų pasitikėjimą ir tapo Šakių stribų būrio vado pavaduotoju. Jis buvo MGB Šakių skyriaus viršininko komendanto patikėtinis, atsakingas budėtojas ir vertėjas, dalyvaudavęs tardant areštuotuosius, priiminėjęs agentų ir informatorių žinias. Tačiau tolesnę jo karjerą sutrukdė tėvo Antano Janušaičio areštas. 1947-ųjų liepos 31 dieną priėmus įsakymą atleisti V.Janušaitį kaip nepatikimą, šis pasiėmė algą už liepos mėnesį, naganą ir dingo.

1947-aisiais Tauro apygardos Vytauto rinktinės žvalgybininkas Oželis užverbavo Liubavo stribą Antaną Jakštaitį-Šešupę, nuo 1944 metų dirbusį MVD kontržvalgyboje, vėliau tarnavusį stribu. Taip nuo 1947 metų jis buvo partizanų specialusis agentas.

Partizanų ryšininko ir rėmėjo Karolio Akstino pastangomis užverbuotas Druskininkų valsčiaus stribas Jonas Karsokas partizanams teikė reikalingų žinių, tarp jų - ir apie MGB agentus. Iš stribų pas partizanus atėjo ir Juozas Kruzas, palaikęs ryšius su vietos partizanais, teikęs jiems ne tik vertingos žvalgybinės medžiagos, bet ir parūpindavęs šaudmenų, rašęs ir platinęs atsišaukimus, ragindamas „saviškius“ pereiti į partizanų pusę, ir ne vieną jų įkalbėjęs taip pasielgti. Matyt, kai kurie verbuojamieji pranešė „ten, kur reikia“. Tad jau 1945-ųjų gegužę J.Kruzas turėjo bėgti iš stribyno į partizanų būrį. Po dviejų mėnesių jis buvo suimtas, o suimamas smarkiai sumušė vieną enkavėdistą.

Vladas Jakas, buvęs Pagirių valsčiaus stribų vadas, 1945 m. suorganizavo 23 stribus ir su visa ginkluote perėjo į Vaitelio partizanų būrį.

Ilgokai (iki 1946-ųjų) partizanams dirbo Aukštosios Panemunės stribas Antanas Santockis-Špokas, vėliau pasitraukęs pas partizanus. Jis sėkmingai kovojo iki 1949-ųjų birželio, kai išduotas ir sužeistas nusišovė. Po žūties, 1950 metais, buvo apdovanotas Laisvės kovos kryžiaus Pasižymėjimo lapu.

Teikė įvairiausią pagalbą

Už paramą Tauro apygardos partizanams 1948 metais buvo suimtas ir 10 metų pasiųstas į lagerį Liudvinavo stribyne tarnavęs Julius Gelbūda. Jis išsidavė, kai neįvykdė įsakymo suimti vieną žmogų.

Įdomūs „taikaus sambūvio“ ryšiai buvo nusistovėję tarp Rozalimo apylinkių partizanų ir stribo Baltramiejūno. Partizanai nelietė Bunčių kaime gyvenančių jo tėvų, leido juos lankyti. Už tai jis atnešdavęs šovinių, suteikdavęs žinių. Prisimenama, kad „Barvydžių partizanai turėjo gerą draugą Luokės stribokijoje - Savicką“, kurio informacija ne kartą išgelbėjo kovotojus. Partizanai buvo užverbavę Debeikių stribus Misiūną ir Petrevičių. Daugiausia žinių perduodavęs pastarasis. Jis buvo suimtas ir pasiųstas į lagerį 25 metams.

Eržvilko stribų ginklininkas Juozas Valatis-Rimantas gadindavęs ginklus, pavyzdžiui, į kulkosvaidžius netinkamai įstatydavęs užraktus. Vėliau išėjo pas partizanus, kur buvo jo brolis Bronius. Šiluvos stribas Vaitiekūnas išleido iš kameros areštuotas A. ir V.Radzevičiūtes. 25 metus lagerio ir 5 metus tremties „gavo“ Kėdainių apskrities stribas, vėliau partizanas Stasys Paulavičius.

1945-ųjų pradžioje dėl suimtų ryšininkų išlaisvinimo iš Jurbarko areštinės buvo susitarta su stribu Pranu Puišiu, kuris ketino pasitraukti su partizanais. Tačiau operacija nepavyko. Beje, remiantis įvairiais šaltiniais, jis galėjo tarnauti „dviem ponams“.

Labai gerai atsiliepiama apie Prienų stribą Vytautą Riaubą, mirusį Intos lageryje. Manytina, kad jis nukentėjo už ryšius su pogrindžiu. 1949 metais buvo suimtas iš Gelgaudiškio stribų pasitraukęs J.Žukauskas, kuris per areštinės langą šaukė: „Rusų okupantai išveža geriausius mūsų lietuvius į Sibirą, vežkite ir mane pas juos!“ Greitai buvo išaiškintas partizanų ryšininkas, Surviliškių stribas Jonas Žukauskas. Ko gero, už partizanų rėmimą lageryje atsidūrė Rozalimo, Pakruojo rajone, stribas Širvinskas. Kęstučio apygardos partizanų gretose kovojo Jurbarko apylinkių stribas Stasys Čepkauskas.

Žinomas ir iš dalies kurioziškas miško kovotojų skaičiaus padidėjimas - Vyčio apygardos partizanų į nelaisvę paimti šeši stribai sąžiningai kovojo tiek su „saviškiais“, tiek su kariuomene.

Istorikas Juozas Starkauskas išsiaiškino nemažai kitų partizanų talkininkų, kaip antai: Šimonių valsčiaus stribus K.Šližauską ir Vladą Vaičių, Platelių stribyne tarnavusį Justiną Dovainį, Eržvilko stribyne - Vladą Švergį ir Baranauską, Viduklės stribus Joną Jarošką ir Bronių Blažį, žasliečius Maknevičių, Šareckį, Kulių stribą A.Anužį, Liubavo stribą Vincą Kalinauską, Krosnos „gynėją“ Petrą Labanauską. J.Jaroška kaltintas talkinimu partizano S.Bubulo būriui, stribų agitavimu mesti šią tarnybą, 50 stribų išėjimu į mišką. V.Kalinauskas-Kaštonas padėjo partizanams išvengti stribų paspęstų mirtinų spąstų: užkasę partizano Čigono kūną stribai padėjo minas, kad jo draugai išlėktų į orą. Tačiau V.Kalinauskas pasistengė, kad minos nesprogtų.

Pijus Krušinskas Balchašo lagerio Kazachstane statybose. 1954-ųjų vasara.

J.Dovainis, ramaus būdo žmogus, muzikantas, atsidūrė lageryje dėl per didelio plepumo, gyrimosi, kad Platelių stribyne turi savo žmogų. Netiesioginius ryšius su minėtu K.Šližausku palaikė partizanas P.Indriūnas-Vėbra, jų ryšininkė buvo J.Skabeikaitė. Kaip partizanų ryšininkai minimi ir kiti stribai: Steponas Minelga (iš Kauno apylinkių), Juozas Paukštys (iš Punios), Juozas Lingys, Bartnininkų stribas Petras Razickas, Gelvonų stribas Rutkauskas. Regis, dalis įvardytų stribų buvo čekistų įtarimų aukos, arba apkaltintieji remiantis kankinamų suimtųjų melagingais parodymais.

Talkino net kovų saulėlydyje

Literatūroje minimas savitas pagalbos partizanams būdas - nešaudymas į juos. Neįvardytas Kaltanėnų (Švenčionių aps.) stribas atsisakė šaudyti į apsuptus partizanus, pasakė „niekada nešaudžiau ir nešaudysiu“, ir jis buvo išvytas iš stribų. Kovų pradžioje partizanai susitardavo su stribais nešaudyti vieni į kitus, maskuotės sumetimais šaudyti į „dangaus vartus“.

1946 metais čekistai įtarė, kad partizanams dirba net 16 Kelmės valsčiaus stribų. 1948-ųjų rugpjūtį LKP(b) CK biuro nutarimu Ukmergės apskrityje iš stribų gretų buvo atleisti 32 asmenys, tarp jų - perdavinėjusieji informaciją partizanams. Neįtikėtina, bet dar ir 1951-ųjų balandį pas partizanus pasitraukė keturi Akmenės rajono Kruopių stribai, sistemingai pranešinėję kovotojams apie MGB numatytas priemones.

Partizanų ryšininkais, pogrindininkais, rėmėjais buvo ir pulkelis milicininkų - Jurgis Adomaitis, Bronius Bajorūnas, Kazimieras Domaševičius, Juozas Gruodis, Stasys Ignotas, Juozas Jančius, Vytautas Jurgutis, Juozas Makrickas-Senas Dėdė, Petras Matulionis, Stasys Kubelda-Pasienietis. Pastarasis raitas patikrindavo, ar aplinkiniuose kaimuose nėra kariuomenės, stribų. Algimanto apygardos partizanų ryšininku dirbo milicininkas Leonas Giniotis-Finišas, Kęstučio apygardos kovotojams – Stasys Poška, Šiaulių krašto partizanams kaip ryšininkas padėjo Vincas Verkys-Krūmelis. Beje, įdomi Jono Rimšos istorija, jis vienu metu tarnavo milicijos pasų skyriuje ir buvo Lydžio rinktinės štabo nariu.

Buvusi Palangos gimnazijos pogrindinės organizacijos narė Bronė Kalvaitytė pasakojo, kaip kalėdama Kretingoje girdėjusi apie už ryšius su partizanais suimtą Darbėnų milicininką. Gal atsiras tyrinėtojų, kurie taip pat išaiškintų, už ką enkavėdistai nužudė milicininką Praną Domarką, o kitiems šios struktūros vyrams skyrė dideles bausmes. Taigi net kovų saulėlydyje kai kurių miestelių stribai, milicininkai talkino partizanams. Tik išsamiau susipažinus su archyvine medžiaga bus galima išsiaiškinti, ar 1948 metais 10-15 metų lagerio nubausti įvairių vietovių milicininkai Albinas Česys, Antanas Grigas, Mykolas Klibavičius, Pranas Kaminskas, Piotras Chižniočenka (jis pasmektas net 25 metams lagerio ir 5 metams tremties) ir kiti palaikė ryšius su pogrindžiu. Pogrindžio organizacijoms priklausė NKVD pareigūnai Juozas Gudliauskas ir R.Jablonskis, partizanus rėmė Lazdijų čekistas Antanas Juodzevičius.

Į represines struktūras pasiųsti žvalgai

Kita partizanų talkininkų kategorija - jų represinėse struktūrose įdarbinti savi, paprastai neturtingi žmonės. Beje, įdomiai buvo sumanę Sasnavos, esančios greta Marijampolės, apylinkių partizanai. Pirmąkart stojantiems į kovotojų gretas nepažįstamiems vyrams jie duodavo užduotį įsirašyti į stribus. Į stribynus buvo infiltruoti partizanų ryšininkai Jonas Gajauskas ir Pranciškus Pivorius-Karaliukas. Pastarasis tarnavo Veiviržėnų stribyne, padėjo partizanams puolant šį miestelį, o vėliau buvo priverstas pasitraukti į mišką. 1945-ųjų lapkritį į Prienų rajono Pakuonio stribyną buvo pasiųsti E.Vengetneris, Rutkauskas, Juozas Jakštaitis-Kėkštas. Pastarasis 1945 metais tapo Eržvilko stribu, o supratęs, kad yra sekamas, išėjo į Lydžio rinktinės Gintaro (B.Misevičiaus) būrį, pasižymėjo kaip narsus kulkosvaidininkas. Žuvus Gintarui, buvo paskirtas būrio vado pavaduotoju.

Partizanų vadų nurodymu dirbti milicijoje buvo pasiųstas Kazys Stašelis, Telšių kalėjimo prižiūrėtoju - Pranas Gineitis. Žemaičių legiono žvalgybai vadovavęs Zigmas Daulenskis-Sidabro Kulka teigia, jog tame kalėjime turėjo du savo agentus.

Julius Gelbūda, Liudvinavo stribas, dirbęs partizanams.

Įdomus faktas, kad Marijampolės kalėjimo prižiūrėtojas Vincas Bubnys-Boksas išlaisvino politinius kalinius ir išėjo pas partizanus. Justinas Knezevičius, nuo 1944 metų dirbęs Šakių apskrities Žvirgždaičių valsčiaus milicijos įgaliotiniu, vėliau – viršininku, vadovavo ir pogrindinei pasipriešinimo organizacijai (turėjusiai apie 50 narių), per tarpininkus įspėdavo žmones apie jiems gręsiančias represijas, čekistų operacijas. Ryšius su partizanais palaikė Prienų rajono Šilavoto milicijos viršininkas Jurgis Pauža, o Gelgaudiškio milicijos viršininkas Viktoras Jonaitis 1945 metais buvo suimtas už pagalbą partizanams.

Didelė Tauro apygardos partizanų sėkmė buvo sovietinio saugumo karininko Antano Ambrulevičiaus-Vėjo aktyvi ir įvairi pagalba. Jis, metus mokęsis čekistų mokykloje, 1945-ųjų gruodį buvo paskirtas Gražiškių valsčiaus (Vilkaviškio aps.) operatyviniu įgaliotiniu. 1946 metų kovo mėnesį užmezgė ryšius su Tauro apygardos partizanais, teikė jiems vertingos informacijos, padėjo gauti pasus. Svarbiausia tai, kad jis iš patikimų stribų sudarė būrį kovai su represinėmis struktūromis, kolaborantais. Šiam būriui priklausė Pečelis-Vairas, Pavilionis-Žentukas, Jonas Astašauskas-Algimantas, Vyšniauskas. Sužinojęs apie gresiantį suėmimą, 1947 metų sausį A.Ambrulevičius išėjo pas partizanus.

Apie Zapyškio ir Kačerginės agentus partizanams pranešdavo jų ryšininkas, į miliciją įstojęs Pijus Krušinskas. Pagrindinis jo uždavinys buvo padėti bendražygiams pasirengti Kačerginės stribyno ir milicijos sunaikinimui. Tačiau P.Krušinskas buvo išduotas, miestelio puolimo išvakarėse suimtas ir 10 metų pasiųstas į lagerį.

1948 metais vykdydamas partizanų užduotį į stribus įstojo Sasnavos pieno priėmimo punkto vedėjas Vladas Mačiulaitis. Jis pranešdavo partizanams apie priešų skaičių, ginkluotę, operacijas, parūpindavo ginklų ir šaudmenų. Į stribų kulkosvaidžių dėtuves sudėdavo kas antrą neveikiantį šovinį.

Patriotizmo vedami MGB leitenantai Petras Brazauskas ir Antanas Šilius taip pat apsisprendė padėti pogrindžiui. Jie perspėdavo dvasininkus apie MGB užverbuotus kunigus, numatomas represijas. Jų dėka buvo likviduotas Kauno įgulos bažnyčios klebonas, išdavinėjęs prieš sovietų okupantus nusiteikusius asmenis, pasipriešinimo dalyvius.

Apolonija Vareikaitė-Abraškevičienė liudija, kad partizanams daug padėjo sovietų saugume tarnavęs Marijonas Kazlauskas, tačiau per nelemtą klaidą partizano nušautas Traupio kapinėse. Buvęs partizanas Bronius Grigonis-Bijūnas pasakoja apie būrio vado Antano Vaičekonio-Šermukšnio palaikytus ryšius su MGB kapitonu, sunkokai kalbėjusiu lietuviškai. Jis parūpindavęs šovinių, įspėdavęs apie priešo planuojamų operacijų laiką ir vietas. Jo pranešimai visada pasitvirtindavę ir partizanai išvengdavę nuostolių. Prisiminimuose taip pat bylojama, kad Vyčio apygardos teritorijoje partizanams dirbo stribų būrio vadas Vladas Grinys (iš jų per mėnesį gaudavęs 300 rublių algą).

1946-ųjų kovo 21 dieną P.Kapralovo rašte nurodyta apie Šakių stribų būryje Barzduose išaiškintus partizanų infiltruotus 4 žvalgus. Partizanams įvairiai padėjęs MGB Utenos skyriaus vairuotojas Juozas Zabulionis. Vėliau suimtas jis sugebėjo pabėgti iš tardytojo kabineto, o namie šaudydamas nukovė šešis kareivius, tačiau ir jis pats, ir jo žmona bei vaikas žuvo.

Partizanams ir persekiojamiesiems padėjo ir Ukmergės karinio komisariato viršininkas Henrikas Vilkončius, kuris 1944-1945 metų žiemą parūpino partizanams pilnas roges šovinių ir granatų. Tai stebino, nes jo biografija tarsi ir neleido to tikėtis, jis buvo komjaunuolis nuo 1941-ųjų, o kilus karui pasitraukė į Rusiją. Ten kariavo su vokiečiais ir gavo kapitono laipsnį. Taip pat buvo netikėta, kad partizanų ryšininku dirbo Veiverių valsčiaus partorgas Jonas Kazla, padėjęs išaiškinti ir sunaikinti ne vieną NKGB šnipą.

Liubavo milicininkas Stasys Kubelda-Pasienietis, partizanų užverbuotas spec. agentu.

Sovietiniai šnipai - pinklėse

Kovų pradžioje partizanai intensyviai užiminėjo miestelius, į jų rankas patekdavo ir slaptų NKVD-NKGB dokumentų. Reikalingų žinių jie išgaudavo ir iš į nelaisvę patekusių enkavėdistų, stribų. Dokumentų rasdavo pas per susišaudymus ar pasalose nukautus represinių struktūrų pareigūnus, sovietinius partinius aktyvistus. Šnipeliai, skundikai išsiduodavo, nakčiai iš kaimų pasitraukdami į miestelius ar nakvoti susirinkdami į mokyklų, kitų įstaigų pastatus, saugomus stribų, kareivių. Ir suaugę žmonės, ir vaikai pranešdavo apie partizanus ir jų slėptuves sekančius seklius. Šniukštinėtojai išsiduodavo, kai „grybaudavo“ vietovėse, kuriose grybai niekada neaugo. Nesunkiai į partizanų rankas patekdavo ir „žoliautojos“, medžių žymėtojai greta bunkerių.

Taip pat partizanai savo žmones apgyvendindavo priešais stribynes, į jų kiemus pasiųsdavo patikimus vaikus pažaisti su stribų atžalomis. Vaikai daugelyje vietovių buvo vieni geriausių partizanų žvalgų, iš aukštų medžių stebėdavo apylinkes. Jų dėka partizanai sužinodavo apie kareivių ir stribų reidus į mišką, vos jiems pajudėjus iš miestelio.

Veikė gyvasis „telegrafo“ ryšys, perduodamas estafetės principu. Ne vienas paauglys buvo tapęs tikru kariu. Prisiminimuose rašoma, kaip du ginkluoti paaugliai pas partizanus atvarė suimtą čekistą, kitur nušovė aktyvistą.

Kadangi kaimo priešiškumas okupantams buvo beveik visuotinis, šnipams likti nepastebėtiems buvo sudėtingas uždavinys. Partizanai demaskuodavo įtariamus šnipinėjimu nesudėtingomis apgaulėmis. Tokius aplankydavo NKVD uniformomis vilkintys partizanai. Jie pasiteiraudavo, kaip sekasi padėti „organams“, ar talkina kiti artimieji. Kitiems apie savo vizito tikslą aiškindavo, neva turi įvykdyti viršininkų pavedimą už gerą darbą įteikti ordiną, tačiau esą reikia pasiaiškinti kai kurias smulkmenas. Nudžiugę šnipai ir šnipės atstatydavo krūtines, kad lengviau būtų prisegti apdovanojimą. A.Ramanauskas-Vanagas prisiminimuose rašė, kad anksčiau šnipai buvo kvailesni, veikė atviriau ir dėl to buvo lengviau juos nustatyti bei likviduoti. Vėliau jis prisipažino, kad gudrūs užverbuoti agentai nepasiekiami partizanams, sudėtinga buvo įrodyti jų nusikaltimus, o pasitikėti vien liudytojų parodymais prieš juos buvo rizikinga. Todėl partizanų kovos su šnipais taktika buvo pakeista - stengtasi juos aplenkti ir gyventojus perspėti saugotis jų spąstų.

Savo ruožtu NKGB paslėpė savo šnipus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"