Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Partizanai: nuo Nepriklausomybės atstatymo iki praradimo 1918–1940

 
2017 03 11 10:00
istorija.lt, voruta.lt, istorijoszurnalas.lt nuotraukos
istorija.lt, voruta.lt, istorijoszurnalas.lt nuotraukos

Žodžiai turi galią pažadinti vaizdinius. Kai išgirstame žodį „partizanas“, mums kyla tvirtos asociacijos su kone du dešimtmečius trukusiu pokario pasipriešinimu ir jame dalyvavusiais Laisvės kovų dalyviais. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS) ir partizanai mums yra tolygios sąvokos, o pokario kovos specifika, apie kurią žinome iš Juozo Lukšos-Daumanto, Liongino Baliukevičiaus-Dzūko ar Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimų ir kitų dokumentų, mums jau tapę savotišku partizaninio karo etalonu.

Tačiau čia gali kilti neaiškumas: kaip, kokiu būdu „visai netikėtai“ kilo toks unikalus lietuvių tautos pasipriešinimas okupacijai?

Ypač to savęs turėtų paklausti tie, kas įsitikinę, jog iki pokario partizanų Lietuva neturėjo nieko panašaus, o tarpukariu Lietuvos kariuomenė buvo ruošiama tik konvenciniam karui...

Šį rašinį rašau tam, kad nors paviršutiniškai supažindinčiau skaitytoją su mažiau žinomais lietuvių „nereguliariosios karybos“ faktais. Galbūt buvo netikėta sužinoti, kad lietuvių partizanų būta ir 1918–1920 m. Nepriklausomybės kovose, kad miškai ir bunkeriai ne visada buvo būtina partizaninės kovos sąlyga, o tarpukariu rengimas partizanų veiksmams buvo apibrėžtas kariniuose statutuose.

Ką tik susikūrusi jauna Lietuvos Respublika buvo labai pažeidžiama.

Ką gali „savaveiksmė kariuomenė“?

Dar prieš paskelbiant 1918-ųjų vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, kai kuriose Lietuvos srityse stichiškai steigėsi vietinės savisaugos grupelės, kurių nariai ginklu priešinosi rekvizitoriams, marodieriams ir plėšikams. Faktiškai jie veikė dar kaizerio kariuomenės okupuotoje teritorijoje, dažnai ginkluoti nelegaliais ginklais, tad tokius civilius kombatantus galima prilyginti teritoriniu principu susibūrusiems pasipriešinimo dalyviams.

Ką tik susikūrusi jauna Lietuvos Respublika buvo labai pažeidžiama. Apie reguliariąsias nacionalines ginkluotąsias pajėgas, t. y. Lietuvos kariuomenę, iškart po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo kalbėti buvo dar anksti, tad Lietuvos Taryba ginkluotų savisaugos būrių pagrindu nusprendžia įsteigti vadinamąją miliciją. Ši institucija turėjo užtikrinti saugumą šalyje.

Šis sprendimas buvo labai laiku, nes 1918 m. pabaigoje į Lietuvą pradeda veržtis Raudonoji armija, ant durtuvų nešdama „pasaulinę revoliuciją“. Bolševikai iki 1919 m. sausio pabaigos užėmė du trečdalius Lietuvos teritorijos, steigė revoliucinius komitetus, rekvizavo materialines vertybes, skelbė mobilizaciją į Raudonąją armiją.

saltiniai.lt
saltiniai.lt

Užimtose teritorijose kyla gyventojų pasipriešinimas, kai kurie jų griebiasi ginklo. Ginkluotas ir neginkluotas antibolševikinis pasipriešinimo judėjimas buvo apėmęs bemaž visą rytinę ir šiaurės rytų Lietuvos teritoriją. Kol kuriasi Lietuvos kariuomenė, pafrontėje ir už fronto linijos, priešo užimtose teritorijose kovoja ne kas kitas, o nereguliarūs ginkluoti junginiai.

Kovota negailint jėgų. Daug kas mano, kad pirmoji auka dėl Nepriklausomybės buvo kareivis Povilas Lukšys, žuvęs kovoje su bolševikais 1919 m. vasario 8 dieną. Tačiau nedera pamiršti, kad 1919 m. sausio 16 d. Šiaulių apskrityje žuvo partizanas Aleksandras Vainauskas. Iš esmės jis yra pirmasis dėl Lietuvos Nepriklausomybės žuvęs kovotojas.

Kiti partizanai vykdė agitaciją žodžiu ir raštu, užsiėmė informacijos sklaida, rinko žvalgybos duomenis, kuriuos perduodavo kariuomenei.

Nors atrodo, kad to meto karinių veiksmų intensyvumas buvo menkas, partizanai priešo (bolševikų ir bermontininkų) užimtose teritorijoje negailėjo pastangų. Pavyzdžiui, išlikęs Šiaulių krašto partizanų, kovojusių prieš bermontininkus, archyvas, kurio suvestinės liudija apie aktyvią veiklą. Laikotarpiu nuo 1919 m. lapkričio vidurio iki pabaigos įvairios kovinės operacijos minimos kasdien, kartais net po dvi ar tris per dieną. Jas vykdė 3–20 žmonių grupės. Tipinė veikla – gyventojų gynimas nuo plėšimo, telegrafo linijų ir geležinkelių ardymas, objektų apsauga, materialinių vertybių evakavimas, vėliau, sustiprėjus, – savo sargybų postų ir patrulių išstatymas ir Laikinojo partizanų štabo įsteigimas pačiuose Šiauliuose.

Kiti partizanai vykdė agitaciją žodžiu ir raštu, užsiėmė informacijos sklaida, rinko žvalgybos duomenis, kuriuos perduodavo kariuomenei. Ginklais ir šaudmenimis apsirūpindavo, išsimainydami juos į maisto produktus arba naudodami dar nuo karo laikų paslėptas atsargas. Taip pat turėta ir trofėjinių ginklų.

Kartais, palankioms aplinkybėms susiklosčius, lietuviai netgi perimdavo atskirų vietovių kontrolę į savo rankas. Kurioziškai atrodo pasakojimas, kaip Nepriklausomybę be mūšio apgynė perlojiečių savisaugos vyrai – atvykusiems bolševikų atstovams jie parodė kažkokį raštą ir įtikino, kad jie jau turi sukūrę vietinį „revkomą“. Tačiau kitur tekdavę kovoti. Minima, jog daugelio partizaninių junginių supratimas apie karinius dalykus buvo menkas (beje, besikuriančiai kariuomenei parengimo ir aprūpinimo taip pat trūko), tačiau nusistatymas ir kovos dvasia buvo pavydėtini. Kaip rašo vienas liudininkas, „daug įtakos turėjo didelis vietos gyventojų įtūžimas prieš juos teriojusius vokiečius ir rusus; taip pat tai, kad kareiviai ir partizanai gerai žinojo vietovę“. To pakako sėkmingai užnugario kovai.

Joniškėlio mirties batalionas

Ko gero, pats tipiškiausias ir žinomiausias to meto antibolševikinio pasipriešinimo epizodų – vadinamieji Joniškėlio partizanai.

Buvę Joniškėlio valsčiaus milicininkai gresiančio pavojaus akivaizdoje nusprendė įkurti slaptą sukarintą organizaciją. Taip 1918 m. gruodžio 30 d. atsiranda Joniškėlio partizanai. Jų branduoliu tapo J. Navakas, A. Šumskis, A. Kazilevičius; aplinkiniuose valsčiuose veikė papildomi būriai. Konspiracijos sumetimais buvo veikiama skėtiniu principu. Dažnai periferiniai partizanų padaliniai net nežinojo, kur yra pagrindinė partizanų buveinė. Organizacija Raudonosios armijos užnugaryje telkė kitus apsaugos būrius, demoralizavo priešo kariuomenę ir administraciją, plėtojo ardomąją veiklą, agitavo kovoti dėl Lietuvos Nepriklausomybės, kaupė ginklus, siekė infiltruoti patikimus žmones į bolševikines valdžios įstaigas. Joniškėlio partizanų vadovybė susisiekė su Laikinąja Vyriausybe, per ryšininkus iš Kauno atsigabendavo priešui skirtos propagandinės literatūros – laikraščių „Naša krasnoarmejskaja pravda“, atsišaukimų.

Raudonajai armijai traukiantis, nuo 1919 m. kovo 22 d. partizanai ėmė veikti viešai – Joniškėlyje nuginklavo dalį Raudonosios armijos vadinamojo aštuntojo žemaičių pulko karių, persekiojo atsitraukiančius Raudonosios armijos dalinius, išvaduotoje teritorijoje kūrė Lietuvos valdžios institucijas. Organizacija, laukdama galimo kontrpuolimo, persitvarko: balandžio 5 d. sudaromas štabas, susidedantis iš Operatyvinio, Komplektavimo, Karo teismo, Ūkio skyrių. Skiriamas komendantas. Joniškėlio partizanų įtakoje atsiduria praktiškai visa Šiaurės Lietuvos teritorija (nuo Biržų iki Šiaulių, įskaitant Panevėžį), o ši teritorija dažnai buvo vadinama „Joniškėlio respublika“.

Tai, ko gero, vienintelis Lietuvos kariuomenės dalinys, kurio ištakos – partizaninis pasipriešinimas, vykęs dar prieš susikuriant reguliariosios kariuomenės vienetams.

1919 m. balandžio mėnesį partizanų būriai buvo sujungti į Joniškėlio partizanų mirties batalioną (toks pavadinimas buvo pasirinktas priešui demoralizuoti). Jį sudarė 4 kuopos ir rezervas – iš viso apie 1 500 vyrų – didžiausias kada nors Lietuvos teritorijoje veikęs nereguliarus karinis vienetas. Toks žmonių skaičius leido jam veikti 60–70 km ruože ir „laikyti“ fronto atkarpą nuo Latvijos sienos iki Bernatonių netoli Panevėžio. Daugeliu atvejų teko veikti savarankiškai. Tik gegužės viduryje pavyko susisiekti su reguliariąja Lietuvos kariuomene. Sąveikaudami su Atskirąja brigada, vadovaujama karininko J. Nastopkos, partizanai sustabdė Raudonosios armijos kontrpuolimą.

1919 m. gegužės 20 d. partizanų batalionas pripažintas Lietuvos kariniu daliniu, pavadintas „Atskiru partizanų batalionu“ (vadas Antanas Stapulionis). 1919 m. gegužės mėnesį dalyvavo kovose su Raudonosios armijos daliniais Joniškėlio, Biržų apskrityse. 1919 m. rugpjūtį batalionas, pertvarkytas į Joniškėlio pėstininkų batalioną (apie 500 žmonių, vadas Aleksandras Jakaitis), dalyvavo Zarasų operacijoje. 1919 m. gruodžio 10 d. batalionas pertvarkytas į Devintąjį pėstininkų Lietuvos kariuomenės Vytenio pulką.

Tai, ko gero, vienintelis Lietuvos kariuomenės dalinys, kurio ištakos – partizaninis pasipriešinimas, vykęs dar prieš susikuriant reguliariosios kariuomenės vienetams.

Pasipriešinimas lenkams

1919 m. gegužės 8 d., lenkams užpuolus lietuvių sargybą prie Vievio, tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių prasidėjo pirmieji koviniai veiksmai, kurie su pertraukomis tęsėsi iki 1920 m. pabaigos. Situacija buvo sunki, esama kariuomenė sunkiai galėjo kariauti keliais frontais. Pafrontėje ir užfrontėje prieš įsiveržusius lenkus kovon pakilo vietiniai gyventojai.

Istoriko G. Šeikio susisteminta medžiaga supažindina mus su Alantos miestelio partizanų veikla.

Birželio mėnesio pabaigoje Alantos miestelio apylinkėse jau pasirodydavo lenkų kariuomenės būreliai. Jie žvalgė apylinkes ir grobdavo gyventojų turtą. 1919 m. birželio 22 d. Alantos valsčiaus valdyba kreipėsi į Utenos apskrities viršininką raštu, kuriame nurodė, kad lenkų legionieriai plėšikauja, varo kaimiečius į pastotes, skelbia naujokų mobilizaciją, verčia gyventojus rašyti prašymą priklausyti Lenkijos valstybei. Alantos apylinkėse lietuvių kariuomenės ar apsaugos neliko, patys gyventojai turėjo tuo rūpintis. Susikūręs valsčiaus komitetas išrinko valdybą, iš kelių žmonių sudarė miliciją.

Liepos 19 d. gausi lenkų kariuomenės rinktinė netikėtai užpuolė Alantos miestelį. Vietos valdžia buvo suimta, milicija nuginkluota, imta plėšti vietos gyventojus. Bolševikų fronte buvusi Lietuvos kariuomenės vadovybė iš rezervo suorganizavo karių būrį ir išvijo lenkus iš miestelio. Rugpjūčio 17 d. lenkams pakartotinai užėmus Alantą, vietinė savisauga neišsigando – jos nariai suformavo partizaninį dalinį. Jo nariai stengėsi priešintis okupantams, palaikė ryšius su Utenos apskrities valdžia ir Alantos valsčiaus valdyba, kuri laikinai buvo pasitraukusi į neokupuotus Skiemonis.

Rugsėjo 8 d. Alantos partizanai Utenos komendanto prašymu atliko žvalgybą, informaciją perdavė lietuvių kariuomenės daliniams. Tą pačią naktį vietos partizanai kartu su kariuomenės būreliu apsupo Alantos miestelį, nuginklavo valsčiaus patalpose buvusius lenkus, išlaisvino 7 belaisvius, paėmė 20 lenkų su komendantu ir vieną kulkosvaidį. Auštant juos į Uteną varė 4–6 lietuvių kariai. Tačiau prie Pakalnių belaisviams pavyko pabėgti į Liliškių dvarą, kur dislokavosi apie 300 lenkų karių.

1920 m. sausio 6 d. vietos partizanai, sužinoję, kad lenkai puls Skiemonis, vakare puolė lenkus ties Antakščių dvaru. 1920 m. pavasarį augo pasipriešinimas okupantams lenkams, partizanų padaugėjo. Kautynėse dalyvaudavo po 20 žmonių. 1920 m. birželio mėnesį lenkai iš paties miestelio buvo pasitraukę ir laikėsi link Utenos-Vilniaus kelio esančiose Alantos valsčiaus vietose. 1920 m. liepos 9 d. Lietuvos kariuomenės pėstininkų 2-asis pulkas be mūšių išstūmė lenkus iš Alantos apylinkių.

Amžininko piešinys. Raudoramiečiai „rekvizuoja“ grūdus iš valstiečių.
Amžininko piešinys. Raudoramiečiai „rekvizuoja“ grūdus iš valstiečių.

Pasitraukus lenkams, Alantos mokyklos patalpose įvyko steigiamasis Lietuvos šaulių sąjungos Alantos būrio susirinkimas. Pirmieji jo nariai buvo Alantos partizanai, aktyviai dalyvavę kovose su lenkais. Pirmuoju būrio vadu buvo išrinktas Danielius Drazdauskas. Jo vadovaujamas šaulių būrys iškart prisidėjo prie kovos veiksmų prieš legionininkus, ties Videniškiais susikaudamas su gerokai gausesniu lenkų kavalerijos brigados padaliniu.

Neužilgo šaulių-partizanų būrių kūrimasis ėmė darytis gyvybiškai būtinas. Lenkų karinės pajėgos ir jų ryžtas buvo daug didesnės nei bolševikų. 1920 m. spalio pradžioje lietuvių ir lenkų fronte (nuo Daugpilio iki Vištyčio) veikė maždaug 24 700 lenkų karių pajėgos. Gen. L. Želigovskio pajėgas sudarė iki 15 500 karių. Jo veiksmus dengusiose gen. V. Sikorskio pajėgose buvo apie 50 000 karių. Padėtis Lietuvai tapo labai sunki, kariuomenė buvo netekusi daug jėgų. Jai į pagalbą manyta pasitelkti ne tik karius savanorius, bet ir paramilitarinio bei pilietinio pasipriešinimo narius.

Kaune įkurtas specialus Lietuvos gynimo komitetas spalio 1 d. savo atsišaukime ragino:

„Kas gali testoja kariuomenėn savanoriu; kas gali testoja į šaulių būrius, į partizanus, tenelieka namie nė vieno sveiko jaunuolio <...> Visi už ginklo! Eikime į artimiausias komendantūras ir ten rašykimės savanoriais arba stačiai stokim į kariuomenę; arba pėsti eikime, raiti jokim į šaulių būrius, į partizanus ir ginkime kraštą!“

„Kario“ žurnalas kreipėsi į skaitytojus:

„<...> kiekvienam inteligentui, jaunuoliui ar buvusiam kariui, supratus dabartinę padėtį, reikia tvertis karščiausio darbo <...> organizuoti šaulių būrius, partizanus <...> ir prasilavinus eit padėti savo broliams fronte.“

Būta net labai grandiozinių planų. Pavyzdžiui, žurnalistas, keliautojas ir aktyvus visuomenės veikėjas Matas Šalčius (kaip tik tuo metu dirbęs Lietuvos kariuomenės propagandos skyriuje) buvo sumanęs prieš Želigovskio legionininkus organizuoti šaulių-partizanų brigadas (iki 2 000 vyrų) ir pulkus (po 300–400 vyrų) kovai priešo užnugaryje!

Tačiau lapkričio 17 d. lenkų puolimui įstrigus, o Tautų Sąjungos komisijai sustabdžius Lietuvos kariuomenės kontrpuolimą, sumanymas, deja, liko neįgyvendintas. Belieka tik gana pagrįstai manyti, kad Lietuvai nepaklusus Tautų Sąjungos nurodymui ir inicijavus tokio masto partizaninį karą Vilnijoje, ji būtų išlaisvinta, juolab kad pats Želigovskis de jure veikė kaip Varšuvos nurodymams atsisakantis paklusti „maištininkas“. Tačiau sustabdžius ir suskaidžius lenkų pajėgas Širvintų-Giedraičių ruože, lietuvių partizanų indėlis, kad ir kuklesnis, buvo labai naudingas. Giliai užnugaryje prie Kėdainių atsidūrusi atkirsta lenkų kavalerijos brigada ėmė skubiai trauktis ir persekiojama lietuvių karių bei partizanų lapkričio 24 d. ties Labanoru perėjo fronto liniją. Lapkričio 29 d. pasirašytos paliaubos, o kariaujančios pusės buvo atskirtos neutralia zona. Vėliau buvo nustatyta administracinė linija, su kuria Lietuvos Vyriausybė nesutiko, bet karinio ir pilietinio pasipriešinimo pačiame Vilniaus krašte ji toliau nevykdė, nors iš patriotinių publikacijų Vilniaus vadavimo sąjungos leidiniuose ir kitoje periodikoje galime spręsti, kad perspektyvinė partizaninio karo galimybė atsiimant istorinę sostinę, nors miglotai, bet buvo vystoma.

Šauliai – partizanų veiklos tąsa

„Vienas užsienio diplomatas Kaune man pasakė, esą jei kas pultų Lietuvą, galėtų ją net be kraujo praliejimo užimti. Aš priminiau jam, kad, be mūsų kariuomenės, kiekviename Lietuvos mieste, miestelyje ir kaime yra ginkluoti šaulių būriai, kurie pasiryžę gyvybių negailėdami ginti Lietuvos nepriklausomybę“, – 1928-ųjų birželį kalbėjo krašto apsaugos ministras T. Daukantas.

Bolševikų okupacijos grėsmei praėjus, atsiradus Lietuvos Respublikos kariuomenei ir sustiprėjus kitoms valstybinėms institucijoms, vietinės savisaugos ir partizanų grupelės būtų nunykusios, tačiau jų potencialas ir svarba buvo pastebėti. Atskiras paramilitarines jėgas sutelkė Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS).

1919 m. rugpjūčio pradžioje, dar vykstant kovoms su bermontininkais ir gresiant Lenkijos okupacijai, V. Putvys-Putvinskis rašo: „<..> sudarėme pradžią Lietuvos šaulių sąjungos. Tai pusiau sportinė, pusiau politiniai-kariškai-partizanų organizacija.“ Netrukus, rugpjūčio 16 d. laiške, jis vėl mini, kad „pavyko sudaryti partizanų organizaciją, kuri, jei užteks energijos, paplis po visą Lietuvą“. Steigiamieji šaulių būrių susirinkimai vyksta visoje Lietuvoje ir dar okupuotose teritorijose, pavyzdžiui, jau minėti Šiaulių partizanai organizuoja steigiamąjį šaulių skyriaus susirinkimą 1919 m. gruodžio 10 dieną.

Tipiška, kad taikos metu šauliai rengė ne tik sukarintas pratybas, bet ir užsiėmė kultūrine ar sportine veikla. Tačiau partizano ir šaulio sąvokos visą tarpukario laikotarpį buvo labai panašios, viešojoje erdvėje buvo konstruojama ne tik kario-Tėvynės gynėjo, bet ir šaulio-partizano sąvoka. Pavyzdžiui, 1937 m. Karo muziejuje įrengus karilioną, vienas iš jo varpų buvo skirtas partizanui-šauliui.

Įdomu palyginti LŠS su analogiška Latvijos aizsargų organizacija (LAO). Nors savo struktūra LAO buvo panaši, jų keliamas tikslas buvo užtikrinti šalies vidaus saugumą. O lietuvių šauliai, susikūrę vietinės savisaugos ir partizanų pagrindu, išlaikė stiprų krašto gynybos nuo išorės priešo komponentą.

LŠS vadas plk. P. Saladžius teigė, jog „partizanų, laisvų šaulių jokios represijos, jokie pralaimėjimai ilgą laiką nesugeba sunaikinti, nes jie remiasi ne kuriais nors palyginti lengvai suardomais centrais, o savo gimtinės pastogėmis, savo iš šeimų atnešta nuotaika ir gaivaline priešo neapykanta“.

Nepraėjus nei penkmečiui nuo Nepriklausomybės kovų pabaigos, Lietuvos spaudoje buvo rašoma, kad karo atveju reikės sudaryti savaveiksmius „skrajojančius“ partizanų dalinius iki 60 kovotojų, kurie turėtų vengti atvirų mūšių ir apsiriboti puldinėjimais iš pasalų. Tokio dydžio padaliniai, veikdami priešo užnugaryje, provizija ir amunicija turėjo apsirūpinti plėšdami priešo sandėlius, o kaimuose likusios moterys su vaikais turėjo išsilaikyti savarankiškai. Tokie partizanų daliniai turėjo varžyti priešo pajėgų veikimą.

Bendrai paėmus, tarpukario Lietuvos karinėje periodikoje niekada netrūko straipsnių partizaninio pasipriešinimo temomis, pradedant ideologinio pobūdžio publikacijomis, baigiant mažų padalinių taktikos elementų studijomis. Su laiku jų vis gausėjo, mat tuo metu vis labiau kilo įtarimų, jog pavojaus atveju teks kovoti vienui vieniems – kas vėliau ir pasitvirtino.

Partizaninio karo koncepcija kariuomenėje

Daugelis paviršutiniškai su tarpukario Lietuvos istorija susipažinusių žmonių yra įsitikinę, jog kariuomenė tuomet buvo rengiama vien tik konvenciniam karui. Maža to, einama iki toli siekiančios išvados, jog neva „pokario partizanai nuplovė kariuomenės gėdą dėl 1940-aisiais neiššauto šūvio“. Tai netiesa.

Mažų padalinių, o taip pat nekonvencinio karo taktika buvo ne tik šaulių, bet ir atsargos karininkų kursų studijų objektas. Šių kursų 1929 m. laidos absolventas, aprašydamas savo įspūdžius, minėjo: „Mus išmokė veikti ne tik kariuomenės sudėty, bet ir partizanų būriuose. <…> Lektorius daugiausia ir nukreipdavo mūsų dėmesį į mažų kariuomenių ar partizanų veikimo taktiką. <…> Toks partizanų atsargos karininkų paruošimas yra sveikintinas, nes atsarga nueina į tautos gilumą, ji skiepys tautoje kariškus partizaninius daigus.“

Maža to, nuo 1935 m., prasidėjus kariuomenės reformai, partizaniniai veiksmai tapo įteisinti Lietuvos kariuomenės statutuose. 1936 m. Pėstininkų statuto II dalyje partizaninių veiksmų koncepcijai skirtas atskiras VI skyriaus IX skirsnis. Jo tekstas toks įdomus, kad verta pacituoti jį beveik visą.

„Partizanų rinktinės, būriai ar būreliai paprastai veikia priešo užnugaryje. Vienu atveju jie ten gali būti palikti iš anksto (pvz., traukiantis), kitu atveju gali būti atskirai pasiųsti.

Partizanų veikla gali būti labai įvairi: naikinti priešo susisiekimo pastatus (geležinkelius, tiltus), puldinėti štabus, atskirus ryšio centrus, ryšio pasiuntinius ir t. t.; iš pasalų puldinėti atskiras priešo voras, gurguoles, priešo postovius, deginti, sprogdinti priešo sandėlius (pirmiausia šaudmenų ir skystojo kuro sandėlius) ir t. t.

Dažnai partizanai siunčiami kelioms dienoms. Geriausiai partizanų veiksmams tinka dideli miškai, sunkiai praeinamos pelkės, apskritai, raižyta ir dengta vietovė.

Partizanų vienetų pajėgumas, sudėtis ir ginklai priklauso nuo jiems duodamo uždavinio. Partizaninius veiksmus nulemia ne partizanų skaičius, bet jų ir ypač jų vadų vertė. Partizaniniams veiksmams parenkami geriausieji ir drąsiausieji kariai. Lemiamą reikšmę turi apylinkės pažinimas. Jei karių tarpe nėra pakankamai pažįstančių apylinkę, reikia imti patikimus palydovus iš vietinių gyventojų.

Įsakmiai apibūdintiems ir ribotiems uždaviniams dažnai pakaks kelių žmonių. Puolamiems uždaviniams reikia skirti stipresnius vienetus.

Reikia žiūrėti, kad partizanai nebūtų per daug apkrauti. Puolamąjį uždavinį gavę partizanai turi turėti ir kulkosvaidžius, o sprogdinimo uždavinį gavę – visas tam reikalingas priemones. Ryšiams palaikyti partizanai aprūpinami karveliais. Maisto produktų reikia duoti daugiau tokių, kurie maistingesni ir užima mažiau vietos. Norint, kad partizanai išbūtų ilgiau, reikia priešo užnugaryje sutartose vietose įrengti nedidelius šaudmenų ir maisto sandėliukus.

Partizanai turi veikti kuo netikėčiau. Pasisekimą čia nulemia staigumas ir narsumas. Naudodami vietovės uždangas, partizanai, kur galima, nakčia turi greitai prislinkti prie skirto tikslo. Vieneto branduolys paprastai lieka iki sutemų pasislėpęs artimiausioje priedangoje. Pats puolimas paprastai vykdomas naktį netikėtai ir staigiai. Visi pareigūnai turi iš anksto žinoti, kas ką turi daryti ir kaip elgtis.

Uždavinį atlikę, pagal savo vado ženklą partizanai greit pasitraukia ir susirenka iš anksto numatytoje vietoje. Čia greitai susitvarko ir iš anksto parinktomis, priešui klaidesnėmis kryptimis traukiasi atgal.

Tam tikrais atsitikimais apsupti partizanai turi prasiveržti, pasiskirstydami mažesniais būreliais arba net atskirai žmonėmis.“

Be abejo, šių dienų požiūriu šis tekstas gali pasirodyti naivokas. Tačiau įsigilinus į tų dienų aktualijas, galima daryti bent dvi svarbias išvadas:

• šios statutinės tezės turėjo prisidėti prie pokario pasipriešinimo organizavimo;

• to meto supratimu, kariuomenės paskirtis buvo vykdyti konvencinius veiksmus. Šiuo atveju matome, jog vystoma tokia doktrina, kai nekonvencinius kovos veiksmus vykdo reguliariosios kariuomenės kariai. Tai labai stipriai primena modernių specialiųjų pajėgų karybos sampratą. Galima dar kartą pridurti – tai dar vienas akcentas, iš kurio aiškėja, jog partizanų ir Lietuvos kariuomenės specialiųjų pajėgų sugretinimas nėra atsitiktinis viešųjų ryšių ėjimas, o istorijos ir karybos požiūriu visiškai pagrįsta deklaracija.

Tarpukario statutuose, ypač parengtuose po paskutinės kariuomenės reformos, randame ir daugiau medžiagos, kuri priartina kariuomenę prie nereguliariems ir (arba) autonomiškiems padaliniams būdingos taktikos. Tarkime, daugelis to meto karybos teoretikų ir generaliteto atstovų manė, jog miško masyvuose visaverčiai kariniai veiksmai neįmanomi ir neleidžia atskleisti viso kariuomenės potencialo. O Lietuvos kariuomenės Kautynių statute yra poskyris „Miško kautynės“. Štai kai kurie jo punktai:

„[miškinga vietovė] leidžia nematomai priartėti ir netikėtai pulti.

Maži šaudymo laukai ir sunkios sekimo sąlygos mažina ugnies reikšmę. Tankesniame ištisame miške artilerijos parama iš viso neįmanoma. Didesnio masto šarvuočių panaudojimas miškuose apskritai neįmanomas. Atskirų šarvuočių veikimo išdavos taip pat menkos.

Matomumo ribotumas labai sunkina akies ryšio ir krypties laikymą, o tuo būdu ir visą vadovavimą, kuris dėl to turi būti decentralizuojamas. Žemesnių pėstininkų vadų savarankiškumas ir sumanumas čia nulemia viską.

Miško kautynės užsimezga staigiai, iš artimų atstumų. Pergalę nulemia ne technika ar kiekinė persvara, bet narsumas, pasiryžimas ir net tokie žygiai, kurių kitokiose kautynėse nedaroma.

Dėl savotiškų sąlygų miško aplinkuma ypač palanki panikai plėstis. Kad to neįvyktų, kariuomenė, kur tik galima, turi būti sistemingai mokoma miško kautynių.

Miške ypač žiūrima tylos. Komanduojama daugiau ženklais.

Taisyklė: kieno kryžkelės, to ir miškas.“

Netenka abejoti, kad šios tezės ir jų praktinis taikymas turėjo reikšmės pokario kovų kontekste.

Tačiau vienas svarbiausių dalykų, ką suprato modernėjančios Lietuvos kariuomenės vadovybė, yra tai, kad kariai nėra izoliuota, atskirta nuo civilio gyvenimo kasta. „Visuomenė yra ne kas kita, kaip didelis atsargos rezervuaras, iš kurio kariuomenė prasideda, iš kurio pasipildo ir semiasi medžiaginių ir dvasinių jėgų“, – taip savo požiūrį pagrindė tuometinis kariuomenės vadas gen. Stasys Raštikis.

Ginkluotųjų pajėgų vadovybė suvokė, kad kariuomenės pasipriešinimas išorės priešui yra ribotas, o inicijuota visos tautos kova yra ilgalaikė ir sunkiau nuslopinama. Kariuomenės žingsniai inkorporuojant LŠS į ginkluotąsias pajėgas buvo įžvalgūs ir nukreipti į ateitį. Šauliai, kaip geriausias tarpininkas tarp kariuomenės ir civilių, buvo pasitelkti diegti karybos pagrindus ir patriotinį nusistatymą visuomenėje. Dr. V. Jokubauskas mini, jog krašto apsaugos ministras brg. gen. S. Dirmantas, LŠS rinktinių atstovų suvažiavime nurodė: „Uoliai mokykitės karinių dalykų, o ypač pratinkitės partizaniškų veiksmų.“ Šauliai buvo įtraukti į bendras kariuomenės pratybas su jiems numatytais specifiniais uždaviniais – veikti slapta, decentralizuotai, varžyti ir stabdyti puolantį priešą; per LŠS štabą buvo pradėta ruošti metodinė medžiaga (okupacijos išvakarėse išleisti leidiniai „Šaulių taktikos bruožai“ ir „Partizanų taktika“) bei partizaninio karo planas.

Taigi kariuomenės indėlis į būsimąjį Birželio sukilimą ir Karą po karo buvo gana reikšmingas.

Pabaigos žodis

Tarpukario spaudoje minima, jog Nepriklausomybės kovų laikotarpiu bermontininkų, sovietų ir lenkų okupuotose teritorijose partizaninio pasipriešinimo judėjime dalyvavo maždaug 0,75 proc. Lietuvos gyventojų – t. y. iki 15 000 žmonių.

Žinoma, kad Nepriklausomybės kovų metu mūšiuose žuvo arba vėliau mirė nuo sužeidimų 67 šauliai-partizanai, buvo sužeisti 146, į nelaisvę pateko 161, o 34 mirė nelaisvėje ir kalėjimuose. Dar 33 jų Lenkijos kariuomenės karo lauko teismo buvo nuteisti mirties bausme ir sušaudyti.

Deja, šie metai buvo tarpuvaldžio, visuotinės krizės ir sumaišties laikotarpis, kuris neleidžia iki galo atkurti Nepriklausomybės įtvirtinimo kovų periodo partizanų buities, aprūpinimo ir kovos detalių. Pvz., kpt. Skibarka, rašydamas apie Joniškėlio partizanus tik po dešimtmečio, pripažįsta, kad tuo metu vykę „visuomeniško ir valstybiško gyvenimo kūrimosi įvykiai net jų artimiesiems dalyviams yra lyg rūko skraiste apdengti“.

Be abejo, Nepriklausomybės kovų ir pokario partizanai veikė skirtingomis sąlygomis, kurios lėmė ir nevienodą jų taktiką. 1918–1920 m. jiems dar neteko susidurti su visa totalitarizmo represinių organizacijų klasta; jiems nebuvo būtina gyventi bunkeriuose, o palankioms aplinkybėms susiklosčius, partizanai sugebėjo ne tik dominuoti kariniu požiūriu, bet kurti netgi vietines autonomijas (Joniškėlio ar Perlojos respublikų pavyzdžiai).

Vėliau, kovų laikotarpiui pasibaigus ir valstybingumui įsigalėjus, taikiu metu buvę partizanų daliniai niekur nedingo, tik transformavosi, tapdami arba reguliariais kariuomenės, arba LŠS padaliniais. Buvę Nepriklausomybės kovų partizanai buvo įvairiai pagerbiami. Vien 1935 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas apdovanojo 383 buvusius 1918–1923 m. partizanus.

Apibendrinta patirtis buvo pasitelkta ateičiai. „Trimite“, remiantis istoriniais pavyzdžiais, konstatuota, kad nugalėti visą tautą sunkiau nei tik jos kariuomenę, todėl ir Lietuvoje „sušaulinus“ visą tautą būtų galima tikėtis, kad ateities kare ginkluotas pasipriešinimas tęsis ilgai.

Bet svarbiausia ne tai. Šie ir kiti faktai leidžia teigti, kad pokario pasipriešinimas buvo ne spontaniškas stebuklas, o logiška kryptingų pastangų būti laisviems tąsa ir neturėtų baigtis. Taigi, kuo geriau tai įsisąmoninsime, tuo sunkiau bus mus nugalėti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"