TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Partizaninis mūšis dar nebaigtas

2013 04 18 6:00
Pietų ir vakarų Lietuvos partizanų susitikimas pakeliui į vadų suvažiavimą 1949 metais. / LGGRTC archyvo nuotraukos

Diskusija apie partizanų ryšininkų sodybą Radviliškio rajono Balandiškio kaime atskleidė reikšmingo, svarbaus ir kartu skaudaus istorinio laikotarpio detalių. Kaip įprasminti šią vietovę, kol kas neprieinama prie bendros nuomonės.

Po "Lietuvos žinių" publikacijų (š. m. kovo 21 d., balandžio 5 d.)  diskusiją dėl Balandiškio sodybos surengęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) reziumavo - neatstatyti. Priešingą nuomonę palaikantys visuomenininkai žada nesitaikstyti.

Dėl Kazimiero Sajaus sodybos Balandiškyje atstatymo kovojantys visuomenininkai (keturių universitetų atstovai) teigė: "Į paveldą galima žvelgti dvejopai - įamžinti arba paversti gyva atmintimi. Mūsų vizija - ne įamžinti akmeniu, o padaryti veikiantį partizanų kovų atminties centrą." Jiems sodyba bet kokiu atveju - vyko ten visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas 1949 metais ar ne - vis tiek svarbi, vertinga ir traukianti.

Po savanoriškų archeologinių-istorinių tyrimų jie pateikė savo siūlymus, ką daryti su sodyba: šioje vietoje atvykę žmonės galėtų pabūti keletą dienų - reiktų įrengti vietų stovyklauti, paruošti maršrutų keliauti partizanų takais, čia vyktų įvairūs renginiai, festivaliai.

Istorinės tiesos paieškos

LGGRTC istorinių tyrimų departamento direktorius istorikas Arūnas Bubnys, pristatydamas parengtą archyvinę-istorinę pažymą, sakė, kad diskutuoti yra normalu. "Dėl nuomonių skirtumo neturėtume tapti priešais. Apskritai yra sunku nustatyti istorinę tiesą. Kas susiję su partizanais - dar sudėtingiau. Tarkim, apie partizanų suvažiavimą niekur nėra išlikusio jokio dokumento, kuriame viskas nuo pradžių būtų surašyta ir pasakyta, kur konkrečiai jis vyko, - teigė A.Bubnys. - Be to, istorinė tiesa nėra amžina. Ji kinta atsiradus naujų dokumentų. Istorinę tiesą reikia atkurti po dalelytę."

LGGRTC istorikai rėmėsi partizanų vadų, jų ryšininkų, rėmėjų, tardymo dokumentais. Pasak A.Bubnio, Jono Žemaičio-Vytauto parodymuose 1953 metų liepos 14 dieną aiškiai įvardyta, kad partizanų vadų suvažiavimas vyko 1949 metų vasario mėnesį Prisikėlimo apygardos būstinėje. Konkreti vieta nenurodoma.

"Iš kitų asmenų - suvažiavimo dalyvio Viktoro Šniuolio-Vytvyčio - parodymų žinome, kad tuo metu Prisikėlimo apygardos būstinė buvo įrengta Miknių sodyboje Minaičių kaime", - teigė istorikas.

V.Šniuolis 1953 metais tardymo protokole net kelis kartus pakartojo, kad bunkeris ten buvo iškastas 1948-ųjų rudenį. Tame pačiame protokole nurodė, kas Sajų sodyboje Balandiškio kaime bunkeris iškastas 1949 metų spalio mėnesį. Vadinasi, jau po suvažiavimo.

Pasak A.Bubnio, V.Šniuolio parodymus patvirtina ir Stanislovas Miknys, anuomet tardomas saugumo. "Iš pradžių jis neigė, kad jo sodyboje buvo bunkeris. Tačiau per akistatą su V.Šniuoliu šis aiškiai pasakė, kad čia tas žmogus, kurio sodyboje 1948 metų rudenį buvo įrengta Prisikėlimo apygardos štabo būstinė", - tvirtino A.Bubnys.

Pats V.Šniuolis buvo vienintelis likęs gyvas suvažiavimo dalyvis (ne delegatas), rūpinęsis delegatų apsauga. Savo prisiminimuose, skelbtuose 1995 metais knygoje "Grinkiškio kraštas", kai jau nereikėjo nieko bijoti, slėpti, jis teigė, kad suvažiavimas vyko Minaičių kaime.

"Tik nuo 1998 metų įrašytuose parodymuose jis Balandiškį įvardija suvažiavimo pradžia. Kodėl jis keičia parodymus, nesužinosim, nes V.Šniuolis jau miręs", - teigė A.Bubnys. Tačiau, anot istoriko, yra daugybė kitų partizanų vadų ir jų ryšininkų parodymų, iš kurių aišku, kad suvažiavimas vyko bunkeryje ir nepertraukiamai vienoje vietoje.

"Mes neneigiame Balandiškio reikšmės partizanų kovose, tačiau nereikia sodybos sieti su partizanų vadų suvažiavimu 1949 metų vasarį, - sakė A.Bubnys. - Patikimų duomenų, kad jis būtų prasidėjęs Balandiškio kaime, mes neturime."

Ažiotažas dėl būstinės

LGGRTC Genocido aukų muziejaus vadovo Eugenijaus Peikštenio nuomone, visuomeninį judėjimą inicijavusį Gintautą Lukošaitį turbūt suklaidino metalinė lenta, nežinia kieno pritvirtinta ant akmens Balandiškyje. Ten buvo parašyta, kad čia yra Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) būstinė. "Vieša diskusija su visuomenininkais kilo tada, kai 2012 metais jie kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, kultūros ministrą dėl sodybos Balandiškyje išsaugojimo ir tą sodybą jie įvardijo vyriausiąja LLKS būstine. Ji tokia nebuvo. Kai kilo ažiotažas, toji lenta paslaptingai dingo", - pasakojo E.Peikštenis.

Jo teigimu, LGGRTC anksčiau darė tik prielaidas, kad būsimi LLKS signatarai - J.Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Šibaila-Mierainis, Leonardas Grigonis-Užpalis - Balandiškyje geriausiu atveju trumpam stabtelėjo tik vasario 8-9 dienomis, o suvažiavimas Minaičiuose prasidėjo 10 dieną. Ši vieta nuo Balandiškio yra už 4 km, ten įrengta ekspozicija, atstatytas bunkeris.

Kaip priminė LGGRTC atstovas, 2012 metais buvo siūlyta atlikti esamų griuvėsių detalius matavimus, juos išvežti iš teritorijos, kad nekeltų pavojaus lankytojams, išsaugoti kamarėlės interjero detales, gyvenamojo namo pamatus konservuoti, vidinę plokštumą uždengti akmeniniu grindiniu su paminkliniu ženklu, pažymėti bunkerio buvimo vietą, sutvarkyti teritoriją, įrengti vietą palapinėms statyti, o susiklosčius palankesnei ekonominei situacijai atstatyti namą.

Prisikėlimo apygardos partizanai: tarp neatpažintų Lapo, Žilvičio ir Dobilo - ryšininkė Genė Žvigaitytė-Karalienė.

Istorikė Aurelija Malinauskaitė, 1992 metais įrašiusi V.Šniuolio prisiminimus, patvirtino, kad šis suvažiavimo dalyvis tada apie Balandiškį nekalbėjo. Kai 1991-aisiais KGB archyvai atiteko Lietuvos valstybei, istorikė studijavo juos ir 1999 metais parengė knygą apie laisvės kovas Prisikėlimo apygardoje. Knygoje yra ir V.Šniuolio prisiminimų. Buvo užrašyti ir abiejų sodybų šeimininkų dukrų -Genovaitės Sajūtės bei Teresės Mikniūtės - prisiminimai.

"Remtis vien V.Šniuolio teiginiais yra netikslu, - įsitikinusi A.Malinauskaitė. - Keista, kad jo prisiminimų kaskart daugėjo. Gal žmogus tiesiog norėjo susireikšminti."

Ką išdavė V.Šniuolis

Kaip pasakojo 1988-1991 metais Raseinių sąjūdžio organizacijos sekretoriumi dirbęs Antanas Kliunka, tuo metu į sąjūdininkų rankas pateko daug buvusių partizanų, jų ryšininkų prisiminimų. "Mes tada pradėjome atkurti partizanų judėjimo schemą. Dar iki atsirandant LGGRTC, iki KGB rūmų perdavimo, padarėme tikrai daug, - pasakojo jis. - 1990 metais vadovavau Aukščiausiosios Tarybos apsaugos būriui. Mes tada domėjomės partizaninio karo strategija, taktika, nes Aukščiausiosios Tarybos paėmimo atveju ruošėmės partizaniniam karui."

Kai per ryšininkus A.Kliunka sužinojo apie V.Šniuolį, juodu susitiko. "V.Šniuolis apie Minaičius nieko nepasakojo. Apie šią vietovę išgirdome iš kitų ryšininkų. Pasidarė įdomu. Kaip vėliau paaiškėjo, jis Minaičius išdavė per pirmąjį tardymą 1953 metais. Kai kvietėm važiuoti į Minaičius, jis purtėsi, kratėsi kaip ugnies, - prisiminė A.Kliunka. - Tada S.Mikniaus dukra mums papasakojo: "Per tą prakeiktą Šniuolį tėvas, grįžęs iš tardymo, sunaikino partizanų archyvus."

A.Kliunkos įsitikinimu, V.Šniuolis, norėdamas susikurti didvyrio įvaizdį, susiejo save su Balandiškiu, o ne su Minaičiais. Ir tai suprantama kodėl.

"Dabar spaudoje pasirodo teiginių, kad už apsaugos darbo Balandiškyje organizavimą jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiumi. Iš tikrųjų šis apdovanojimas jam skirtas už tai, kad iš mūšio lauko išnešė Lauryną Mingilą-Džiugą", - tvirtino A.Kliunka.

1992 metais spaudoje perskaitęs, kad V.Šniuolis prisistato Povilo Lukšio rinktinės vadu, A.Kliunka nustebęs jo paklausė, iš kur tokie teiginiai. V.Šniuolis tada atsakė: "KGB archyvuose perskaičiau, kad aš buvau vadas."

"Archyvuose rasite įrodymų, kad V.Šniuolis išdavė paskutinį Kęstučio apygardos štabą, - tvirtino A.Kliunka. - Kai 1992 metais jis ruošėsi dalyvauti Seimo rinkimuose, visą medžiagą apie jį aš atidaviau Sąjūdžiui ir politiniams kaliniams bei tremtiniams. Tada Ariogaloje susirinkę buvę partizanai V.Šniuolį nušalino nuo LLKS pirmininko pareigų ir išrinko Joną Čeponį."

A.Kliunkos nuomone, kadangi daug atkurtų partizanų būstinių yra apleistos, geriau Kryžkalnyje pastatyti vieną paminklą partizanams.

Ne tik protokolai

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narys Povilas Jakučionis prisipažino, jog juos labai žeidžia, kad istorikai remiasi tik KGB archyvų medžiaga. "Kai kalbėjo A.Bubnys, man net garsiai išsprūdo: "Jei tu bent savaitę būtum pabuvęs KGB naguose, žinotum, kodėl tardomieji keitė parodymus, ir kad tuose parodymuose tiesos būna tik apie 20 procentų. Dažniausiai tai - sukurtos legendos. Pats buvau pusę metų tardomas. Man buvo tik šešiolika, kai pusę metų buvau tardomas. Dauguma didvyrių - panašaus amžiaus. Žinau, kaip visokių legendų žmonės pripasakoja."

P.Jakučionio įsitikinimu, kol nežinome, kas konkrečiai Balandiškyje vyko, reikia aiškintis toliau. "Gerbiu jaunimą, kuris rūpinasi, kad sodyba nesunyktų, stengiasi ją įprasminti", - sakė politinis kalinys.

Seimo narė, buvusi LGGRTC direktorė Dalia Kuodytė tikino, kad medžiaga tikrai buvo renkama ne vien iš KGB archyvų, kad buvo aplankyta daug partizanų ryšininkų, rėmėjų sodybų ir užrašyti pasakojimai. "Archyvų duomenys gretinti su liudininkų pasakojimais, - teigė ji. - Visi įmanomi šaltiniai, kurie buvo prieinami nuo 1990 metų, yra panaudoti. O ilgų tyrimų rezultatas - memorialas Minaičių kaime. Jei būtų kilę nors mažiausių abejonių, kur vyko suvažiavimas, memorialas nebūtų įrengtas. Dvidešimt metų yra pakankamas laikas faktą įrodyti."

Jos nuomone, jaunimo renginiai, festivaliai Balandiškyje gali vykti ir neatstačius sodybos. "Ar reikalinga forma už pusę milijono litų?  Istoriją daryti gyvą galima ir iš to, kas šiuo metu yra. Niekas nedraudžia čia organizuoti renginių", - pabrėžė ji.

Įsteigs fondą

G.Lukošaitis stebėjosi, kad visuomenininkams daug kas siūlo rašyti paraiškas ir sodybai atstatyti lėšų prašyti iš Norvegijos fondų.

"Mūsų nuomone, būtų gėda, jei šalia Sajų sodybos stovėtų lentelė, informuojanti, kad partizanų sodyba atstatyta svetimos valstybės lėšomis. Nejaugi mūsų valstybė, mes patys to nesugebam?" - klausė jis.

Visuomenininkai gegužės 17-ąją, kai minima Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena, Balandiškyje rengs muzikos festivalį. "Paskelbsime ir apie sodybos atstatymo lėšoms rinkti steigiamą fondą. Nemanau, kad mediniam nameliui atstatyti reikia 600 tūkst. litų. Esu įsitikinęs, kad pakaktų kur kas mažiau", - įsitikinęs G.Lukošaitis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"