Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Partizanų bunkeriai labiausiai rūpi patiems partizanams?

 
2017 06 13 14:51
Tigro prižiūrimas bunkeris
Tigro prižiūrimas bunkeris savaite.lt nuotraukos

Lietuvoje atgimsta diskusijos apie būtinybę ugdyti patriotizmą, skiepyti vaikams meilę ir ištikimybę Tėvynei, tačiau savo gyvybę Lietuvai paaukoję didvyriai prisimenami tik epizodiškai. Partizaninio karo metais miškuose įrengtų, o šiandien griūvančių partizanų bunkerių likimas mažai kam rūpi. Tačiau padėtis po truputį keičiasi.

Istorinio bunkerio sargas

Lietuvos laisvės kovų dalyvis, partizanas ryšininkas Juozas Jakavonis, slapyvardžiu Tigras, pats prižiūri savo tėvų sodyboje Kasčiūnų kaime Dzūkijos miškuose šalia Merkio atstatytą didelės istorinės reikšmės partizanų bunkerį. Jame 1945 metų birželį buvo įrengta Pietų Lietuvos partizanų Dainavos apygardos vadavietė, iš kurios dvejus metus partizanų veiklai vadovavo Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Juozas Vitkus-Kazimieraitis.

Juozas Jakavonis-Tigras su žmona
Juozas Jakavonis-Tigras su žmona

Požeminėje slėptuvėje spausdino pogrindinį partizanų laikraštį „Laisvės varpas“ ir daug štabo dokumentų. „Šis bunkeris nebuvo atrastas ar išduotas, o užgriovėm jį 1946-ųjų pabaigoje“, – pasakoja vos devyniolikmetis partizano priesaiką davęs J. Jakavonis-Tigras. Jis vienintelis iš besislėpusiųjų bunkeryje liko gyvas, tačiau pragariškų kančių neišvengė.

J. Jakavonį suėmė 1946 m. „Žiauriai mušė beveik kiekvieną dieną. Vien Varėnoje tardė mėnesį, dar tris mėnesius Vilniuje. Buvau tiek sumuštas ir sutinęs, kad negalėdavau nė vandens atsigerti, man padėjo kartu kalintas kunigas – šaukšteliu pildavo vandens į burną. Dievas man davė jėgos – atlaikiau tuos kankinimus, neišdaviau, nepardaviau nė vieno žmogaus“, – pasakojo laisvės kovų didvyris.

Po metų partizaną ištrėmė į Sibirą, o praėjus dar septyneriems išvežė dirbti į kasyklas netoli Seimčano Rusijos Magadano srityje. 1959 m. galiausiai grįžęs į Lietuvą, šiandien tremtinys, laisvės kovų dalyvis, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris ir Vyčio kryžiaus ordino kavalierius J. Jakavonis-Tigras ant savo budelių nepyksta, su žmona rūpinasi vos prasidėjus Atgimimui savo rankomis atstatytu bunkeriu ir pats veda ekskursijas visiems besidomintiems.

Likimo ironija – tokius išbandymus atlaikiusi slėptuvė gali sunykti nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Tiesa, entuziastų dėka dabar virš bunkerio įrengta stoginė, kad slėptuvė mažiau kentėtų nuo kritulių, tačiau kitąmet devyniasdešimtmetį švęsiantis partizanas sunerimęs, kad istoriniu bunkeriu po jo mirties nebebus kam rūpintis.

Sargyboje – paskutiniai partizanai

J. Jakavonio-Tigro bunkerį aplankė ir jo pasakojimų klausėsi daugiau kaip 4 tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio, nors muziejaus statuso jis neturi. Ne tik muziejaus statuso, bet ir šeimininko neturi dauguma išlikusių ir entuziastų pastangomis atkurtų partizanų slėptuvių.

Bunkeriu Druskininkų rajone, Ratnyčios upelio šlaite, ir dar keliomis slėptuvėmis besirūpinantis Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejaus vadovas Gintautas Kazlauskas pasakoja, kad prieš dvejus metus entuziastų Seimui pateiktame projekte siūloma pavesti visų Lietuvoje išlikusių partizanų bunkerių ir požeminių slėptuvių priežiūrą ir pavaldumą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui.

Tačiau nauja vyriausybė nutarė patikrinti, ar teisingai priimtas sprendimas. O labiausiai tam priešinosi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras. „Galvoju, gal jie bijo, kad prijungs, ir jie turės daug su mumis „klapato“, o finansavimo negaus... Bet vis tiek keista“, – liūdnai šypodamasis kalbėjo rezistencijos dalyvis.

Gintautas Kazlauskas prie Ratnyčios upelio bunkerio
Gintautas Kazlauskas prie Ratnyčios upelio bunkerio

G. Kazlauskas atstatyti bunkerius ėmėsi 1997 m. vasarą, neilgai trukus po savo iniciatyva įsteigto Rezistencijos ir tremties muziejaus atidarymo. Netrukus su bendraminčiais jie atidarė pirmą ir iki šiol vienintelį Lietuvoje nuolat veikiantį turistinį maršrutą partizaninio karo tematika.

G. Kazlauskas džiaugiasi, kad prie bunkerių vykstantys renginiai – naktiniai pasisėdėjimai prie laužo, partizanų dainų šventės ir įvairių sukakčių minėjimai – patinka jaunimui, tačiau pašnekovas atsidūsta, kad priežiūros bunkeriams trūksta, nes pamažu jų maskuotė byra, o garbaus amžiaus tremtiniai ir politiniai kaliniai neturi galimybių patys dažnai atvažiuoti ir atlikti būtinus darbus.

G. Kazlauskas neslepia, kad atstatyti bunkeriai, kurie dar išlikę, gyvuoja tik dėl pavienių žmonių entuziazmo, iniciatyvos ir pasiaukojimo: „Aišku, sulaukiam tai statybinių medžiagų dykai, tai kitokios labdaros, bet realios valstybės paramos nebuvo. Valstybės politikos irgi nėra: bunkeriai nėra valstybės saugomi objektai, jie neturi jokio teisinio statuso. Kai vieną bunkerį 1997 metais atstatėm, miškas dar niekieno buvo, o dabar tai privatus miškas, ir savininkas nepatenkintas, ant keliuko pastatė užkardą. Gerai dar, kad apskritai leidžia lankytis, kitas pasakytų „čia mano žemė, nešdinkitės“. Kai prasidėjo Atgimimas, tremtinių muziejų buvo labai daug – masiškai kūrė visoj Lietuvoj, be jokių valdžios nurodymų, bet paskui, kai tie entuziastai iškeliavo anapilin, ir muziejai išnyko. Ir dabar, jeigu likę kokie dešimt, kurie tapo kraštotyros muziejų padaliniais, ir tie skriaudžiami: vienas ar pusė etato, pinigų beveik negauna, veiklos didesnės negali plėtoti. Ne kartą Seimui ir Kultūros ministerijai siūlėm išsaugoti nors keturis regioninius muziejus: Suvalkijoj, Dzūkijoj, Žemaitijoj ir Aukštaitijoj. Jie turėtų palaikyti ryšį su vienu centriniu muziejum – kad ir su Genocido aukų muziejumi Vilniuje prie Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro. Mes būtume kaip filialas, o regioniniai muziejai metodiškai prižiūrėtų ir vadovautų padaliniams, kad jie keistųsi parodomis, ekskursijomis, patirtimi, organizuotų renginius.“

Laisvės kovų dalyvis Petras Girdzijauskas situaciją vadina niūriai: „Atstatytų slėptuvių ar jas žyminčių paminklų priežiūra – tragiška. Prastai prižiūrima Jurbarko rajono savivaldybės atstatyta slėptuvė Šimkaičių miške, kurioje buvo paimtas nelaisvėn prezidentas, partizanų generolas Jonas Žemaitis. O ryškiausias nusikalstamo aplaidumo pavyzdys – Radviliškio rajono Balandiškių kaime sunaikintas Lietuvos savanorio S. Sajaus gyvenamasis namas, kuriame prasidėjo 1949 m. vasario partizanų vadų suvažiavimas ir paskelbta Deklaracija. Vėliau ji buvo pasirašyta Prisikėlimo apygardos vadavietėje Minaičių kaime. Šią slėptuvę pavadinčiau vienintele slėptuve, kuria normaliai rūpinasi valstybės institucijos.“

Galėtų perduoti muziejams

Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorės Teresės Birutės Burauskaitės, partizanų slėptuves ir bunkerius derėtų perduoti artimiausių muziejų, savivaldybių ir urėdijų žinion, „kad slėptuvės įeitų į tam tikrus turistinius maršrutus, būti aprūpintos informacine medžiaga. Kai kurios yra nacionaliniuose parkuose, kur turi būti išlaikytos tam tikros sąlygos.“

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė pabrėžia siūlanti, kad slėptuvės būtų susietos su tam tikrais muziejais ir kad juos prižiūrėtų savivaldybės: „Slėptuvės įgytų tam tikrą statusą, nebebūtų beglobės kaip dabar, būtų galima sukurti savotišką jų tinklą visoje Lietuvoje ir optimizuoti veiklą. Turi būti regioninė politika. Jeigu viską centralizuosime, nieko gero nebus. Aišku, galima padaryti vieną muziejų su daug filialų, bet pagal Muziejų įstatymą, jeigu mes esame vienas muziejus, kuris turi tik filialus, visas jų eksponatų fondas turi ir būti tame centriniame muziejuje. Nė vienas iš tų smulkiųjų muziejų su tuo nesutiks. Be to, mums reikėtų tada ir papildomų lėšų.“

Daugelis bunkerių sunykę

Bunkerio viduje
Bunkerio viduje

Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos pirmininkas Jonas Burokas: „Teko asmeniškai matyti nemažai entuziastų ar likusių gyvų partizanų atstatytų slėptuvių, partizanų žūties vietų miškuose, paežerėse, vienkiemiuose ir kaimuose. Dabar šių bunkerių būklė tokia, kad apie juos galima kalbėti tik kaip apie buvusius – diduma jų sunaikinta arba savaime sunykę, kitų ir tikslesnė vieta nebežinoma. Nesiėmus atkurti slėptuvių ir tinkamos išlikusiųjų globos ir priežiūros, slėptuvės iš materialaus paveldo išnyks. Gal masiško jų atkūrimo siekis būtų beprasmis, tačiau dėl pilietinio patriotinio ugdymo reikėtų atkurti bent po vieną visose partizanų apygardose, kad moksleiviai galėtų susipažinti su partizanų buitimi sunkiomis sovietinės okupacijos sąlygomis. Tai ypač aktualu dabar, kai Rusija grasina ir žvangina ginklais.“

Istorikas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis specialistas Darius Juodis padėties nedramatizuoja: „Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje atstatyta ar pastatyta daugiau kaip 40 partizanų slėptuvių. Iš jų 35 atstatytos autentiškose vietose. Bent pusės iš jų būklę galima vertinti kaip daugmaž gerą, tačiau daug kur atstatytų slėptuvių vietoms reikia suteikti aiškesnį teisinį statusą. Taip pat reikia visas slėptuves kaip statinius įteisinti, išspręsti žemės klausimus, nes, 2013 m. duomenimis, tik 9 atstatytų bunkerių vietos įtrauktos į kultūros vertybių registrą. Žinoma, reikia sutvarkyti ir infrastruktūrą, įrengti informacines lentas, nuorodas į slėptuvių vietas nuo pagrindinių kelių, nes tik tokios slėptuvės gali tarnauti kaip edukacinė ir pažintinė priemonė istorija besidomintiems vietos žmonėms ir svečiams iš užsienio.“

Kitas istorikas, vienas iš Tėvynę mylinčių žmonių sąskrydžio „Trakinių partizanai“ rengėjų, Mindaugas Nefas įsitikinęs, kad nors galimi keli bunkerių ateities scenarijai, geriausia, kad šį darbą atliktų visuomeninės organizacijos, kurios galėtų pretenduoti į tikslinio fondo partizaninio karo istorijai išsaugoti lėšas.

„O jei padėtis liks tokia pati kaip šiandien, likimas aiškus – supus ir bus užmirštos, nes sparčiai mažėja amžininkų, kurie vis dar prisimena jų vietas. Tačiau aš matau, kad viskas eina į gerą pusę, nes vis daugiau jaunų žmonių susidomi partizaninio karo istorija, tad belieka viltis, jog bus ir iniciatyvų bei darbų perėmimo iš vyresniųjų. Partizaninio karo istorija yra vienas iš didžiausių mūsų istorijos perlų, nes partizanai kovojo prieš didžiulę imperiją! Užsieniečiai tai supranta, todėl jie domisi, o mes lyg ir norėtume, tačiau vis dar yra išlikusio sovietinio diskurso „Ne visi partizanai buvo šventi“, kuris trukdo didžiuotis dalykais, kurie yra šventi“, – kalbėjo istorikas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"