TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pasakojimas apie Tėvynės atradimą ir H. Kallenbachą

2015 01 23 6:00
Sonja Schlesin (iš dešinės), Mahatma Gandhi ir Hermannas Kallenbachas. Wikipedia.org nuotrauka

Apie ką pagalvojate, išgirdę Rusnės pavadinimą? Spėju, kad apie potvynius. Na, dar apie šviežiai rūkytus karšius, nėges ir ką tik pagautų stintų kvapą. Vyresnieji galbūt apie tai, kad Rusnę buvo pamėgęs Antanas Sniečkus, kuris asmeniškai pažinojo ne vieną žveją, Šilutės rajone mėgo pašaudyti antis. O man Rusnė - visų pirma labai artimo Mahatmos Gandhi draugo Hermanno Kallenbacho tėviškė, jo vaikystės miestelis.

Jau persiritus į XXI amžių nusprendžiau užkamšyti skaitymo spragas ir pasinerti į skaitymo malonumus. Galiu pasakyti, kad turime daug pasaulinio lygio tekstų. Skaitinėdamas pasiekiau Ievą Simonaitytę. Ne kažin ko tikėjausi, nors Vytauto Kubiliaus monografija apie I. Simonaitytės kūrybą padarė įspūdį. Ar tik ne jis pirmasis pajuto Mažosios Lietuvos civilizacijos mastą ir lygį?.. I. Simonaitytę pavyko perskaityti visai nesunkiai, radau unikalių, tiesiog chrestomatinių tekstų, kurie be galo patiktų lygių galimybių, žmogaus teisių žinovams. Aišku, unikaliausia visų primiršta autobiografinė trilogija, o iš jos labiausiai įstrigo vienas dalykas, kuris mane vėl grąžino prie tėviškės ir tėvynės temos. Penktajame I. Simonaitytės raštų tome „Nebaigta knyga“ net pašokau perskaitęs tokius žodžius:

Gaunu laišką iš Londono. Rašo mano gydytojas Kalenbachas: „Jau mūsų Klaipėda paimta. Bet kas daroma su žmonėmis!.. Juk tai ne žmogus, tai velnias, tai tikras velnias. Ir kaip ilgai bus duodama tam velniui viešpatauti?“

Taip ir dar baisiau jis rašė. Jis buvo labai nusiminęs. Žmona dar tebebuvo Lietuvoj. Ji nebegali vykti per Vokietiją. Jau nebesaugu nė vienam žmogui, tokiam, kuris nenešioja ir neturi teisės nešioti svastikos. Kai žmona atvažiuosianti, juodu vyksią į Afriką. Ten - Kalenbacho brolis.

„Tas pats, apie kurį jums pasakojau: Mahatmos Gandžio draugas.“

„Netikiu, bet vis dėlto gal būsite Londone, praneškite. Norėčiau susitikti, kad ir paskutinį kartą – tai būtų tikrai paskutinis kartas.“

Jis netikėjo, ir aš netikėjau, o vis dėlto buvau Londone, ir mes susitikome paskutinį sykį. Jis buvo mano gydytojas dvidešimt metų. Niekada jis nebuvo apsirikęs diagnozės. Aš jį mylėjau kaip tėvą.

„Na nieko sau!“ – iš nuostabos net šūkteliu. Vadinasi, tai tas pats žmogus, kurį gūdžiais sovietiniais laikais mačiau režisieriaus Richardo Attenborougho filme „Gandis“ su garsiuoju Benu Kingsley. Tuomet žiūrėdamas galvojau: per susistumdymo sceną su britų kareiviais ant europiečio M. Gandhi draugo kaklo buvo aiškiai matyti auksinė grandinėlė su Magen Davidu. Aha, topteli mintis, vadinasi ir žydai jį rėmė, ne tik krikščionys...

Jis turėtų būti iš Lietuvos, jeigu brolis gyveno Klaipėdoje! Tačiau ilgą laiką nepavyko užčiuopti jokio siūlelio, tik vėliau šį bei tą radau. Pavyzdžiui, kad esti dviejų autorių knyga apie geriausią M. Gandhi draugą, gyvenusį Pietų Afrikoje, Hermanną Kallenbachą. Tačiau žinios šykščios.

Mahatma Gandhi, Sonja Schlesin ir Hermannas Kallenbachas. / Wikipedia.org nuotrauka

Keiptaune, tarp savų

Taip ir stypsojau vietoje, apie H. Kallenbachą vis paklausinėdamas vieną ar kitą atvykusį profesorių. Praėjus penkeriems metams čiūkšt! žinia: darbo reikalais teks braukti į tarptautinę konferenciją Svazilande. Į kitą Afrikos galą! Žinau, Svazilandas prigludęs prie Pietų Afrikos Respublikos, o skristi kaip tik patariama per Johanesburgą.

Paremtas pažįstamo verslininko gaunu pinigėlių bilietui į Keiptauną. Žinojau, kad Keiptaune yra žydų muziejus bei neseniai įsteigtas Švietimo apie holokaustą centras. Susisiekiu su tuo holokausto centru, man sutinka padėti, suorganizuoti savotišką study visit. Taigi, be trijų dienų darbinės konferencijos, susiplanuoju savotišką vienos savaitės stažuotę.

Keiptaune pasijuntu kaip pas savus: holokausto centro direktoriaus tėvai kilę iš Tauragės, šalia esančio Žydų muziejaus direktorės tėvai – iš Skaudvilės. Tarp šalia stovinčių įstaigų bendro naudojimo biblioteka ir įsiterpusi kavinė „Ritave“ (t. y. Rietavas). Viskas taip artima. Taigi žemaičiai litvakai. Kadangi net iki 70 proc. Pietų Afrikos Respublikos žydų kilę iš Lietuvos, abiejuose taškuose daugiausia dėmesio skiriama Lietuvos temai. Ir lietuviškas štetlas muziejaus viduje įkomponuotas (mini Rumšiškės), ir holokausto tema pasakojama daugiausia per Lietuvos, Lenkijos įvykius. Visur pilna Lietuvos. Litvakų sutikau ir daugiau. Ne tik iš Žemaitijos, bet ir iš Balstogės, Utenos, Kauno, Vilniaus. Viską, ko prašiau, maloniai davė, pasidalijo, nieko nenuslėpė. Iki šių dienų tebeturiu ten bičiulių...

Šaknis Žemaitijoje įprasmintų paminklas

Beje, vieną savo ankstesnį teiginį turiu pataisyti. 2014-ųjų pavasarį iš Berlyno buvo atvykęs Mahatmos Gandhi centro direktorius Christianas Bartolfas, H. Kallenbacho biografas. Jis per tą laiką kai ką patikslino archyvuose: H. Kallenbachas ne tik užaugo Rusnėje, bet ir gimė joje. O Žemaičių Naumiestis (kaip tariama, H. Kallenbacho tėviškė) atsiradęs greičiausiai dėl giminaičių painiojimosi – H. Kallenbacho mama kilusi iš Žemaičių Naumiesčio. Mačiau ne vieno dokumento kopiją – tikrai Rusnė. Ch. Bartolfas patikslino ir H. Kallenbacho brolio, mylimo J. Simonaitytės gydytojo, istoriją. Taigi jos minimo gydytojo vardas – Simonas Kallenbachas. Buvo vedęs lietuvaitę Teklę. Su lietuviškais pasais jie įžūliausiai pervažiavo nacistinę Vokietiją ir saugiai pasiekė Londoną, tik ten užlaikė liga ir netikėta mirtis. Pietų Afrikos nebepasiekė.

Mahatma Gandhi ir Hermannas Kallenbachas. Romo Kvinto skulptūra. / Vytauto Toleikio nuotrauka

Beje, su broliu Hermannu jiedu buvo labai artimi, būtent su juo daugiausia susirašinėta. Ch. Bartolfui patiko pirmą kartą pamatytas Vilnius, jis noriai sutiko dalyvauti ir H. Kallenbacho atminimo įamžinimo iniciatyvinės grupės veikloje. Profesoriui patiko ir Romo Kvinto skulptūros H. Kallenbachui ir M. Gandhi maketas bei siūloma paminklo pastatymo vieta – prie buvusio Rusnės Peterso tilto. Tai tarsi nutrūkusio prieškarinio Rusnės gyvenimo simbolis, nes tilto nebėra, yra tik į niekur nevedanti kelio pabaiga.

Tad paminklas lyg naujai įprasmintų erdvę, skulptūros atsiradimas sukurtų naują, labiau į ateitį nukreiptą simbolį - iš Rusnės, prie Atmatos kranto M. Gandhi ir H. Kallenbachas tarsi veda mūsų žvilgsnį per laiką ir erdvę iš Lietuvos į pasaulį: į Levo Tolstojaus fermą netoli Johanesburgo, į Durbaną, Keiptauną, į Tilžę, Karaliaučių bei Vokietijos miestus, kur H. Kallenbacho mokytasi, į Londoną (jame M. Gandhi ir H. Kallenbachas metus buvo apsistoję ir mokėsi gudžaratų kalbos), į Jeruzalę, Jafą, Haifą bei Deganijos kibucą Izraelyje, į Segauną, Sevagramo ašramą, kur H. Kallenbachas du kartus viešėjo pas M. Gandhi Indijoje.

Paminklas naujai atskleistų Vydūną, J. Simonaitytę, provokuotų iš naujo juos perskaityti. Jis naujai įprasmintų didžiuosius Klaipėdos krašto evangelikų misionierius, juk daugiausia jų dirbta būtent Indijoje. Net po 20, 30 metų. Naujoje šviesoje būtų parodytas Antano Poškos ir Mato Šalčiaus asmenybių veiklos prasmingumas, naujai suskambėtų ir M. Šalčiui M. Gandhi užrašyti linkėjimai Lietuvai: “I wish independent Lithuania all prosperity. M. K. Gandhi“ („Linkiu nepriklausomai Lietuvai gerovės. M. K. Gandhi").

Pagaliau šis simbolis atskleistų Mažosios Lietuvos didybę, parodytų, jog Lietuva niekada nebuvo provinciali, ji visada alsuote alsavo pasauliu, tik pusšimtį metų mums buvo trinama atmintis, kad patikėtume esą nevykėliai provincialai, neva gyvenantys Dievo pamirštame užkampyje...

Nuėjęs tokį vingiuotą istorinės savasties, modernaus tautinio identiteto ieškojimo kelią, iš mano tėviškės kilęs H. Kallenbachas man ypač svarbus. Ar atsistos jis į lygią gretą šalia Vydūno, Hermanno Sudermanno, Charlotte Keyser? Ar įsivaizdauojamas paminklas taptų didžiojo Lietuvos pasakojimo dalimi Klaipėdos krašto žmonėms? Juk didįjį Lietuvos pasakojimą sudaro ne tik knygos, mokykliniai vadovėliai, mokytojų perduodamos žinios. Jį konstruoja ir tai, ką matome, sąmoningai norime tautai parodyti, priminti: namų architektūra, gatvių, aikščių, parkų, tiltų pavadinimai, paminklinės lentos, asmenybių skulptūros, monumentai, kultūrinės akcijos – viskas sudaro nedalijamą pasakojimą, formuojantį mūsų savastį, vertybes, identitetą.

Bent man Šilutės ir Klaipėdos pavyzdžiai rodo, kad einama atminties atkariavimo, susigrąžinimo keliu. Juk šių rajonų bendruomenės, vietos politikai, inteligentija taip pat turėjo išgyventi savo identiteto, suaugimo su šia žeme savas meilės istorijas. Kitaip nebūtų Šilutėje paminklų Hugo Scheu ar H. Sudermannui, rajono centrinė biblioteka jau tiek metų nebūtų vadinama Fridricho Bajoraičio vardu.

Išskirtinės asmenybės - Kallenbachai

Kodėl H. Kallenbachas turėtų sudominti lietuvius ir būtent Rusnės bendruomenę? Visi bent kiek išsilavinę Indijos gyventojai žino, kad H. Kallenbachas Pietų Afrikoje buvo didžiausias M. Gandhi draugas. O mes tik primintume pasauliui, kad jis yra iš Lietuvos. M. Gandhi žinojo apie lietuvius, apie jų senąją kalbą, apie atkurtą Lietuvos valstybę. Lietuvoje M. Gandhi politinės veiklos modelį pirmasis praktiškai įgyvendino Vydūnas. Satyagraha (liet. - nesmurtinis pasipriešinimas, kova) buvo prisiminta Sąjūdžio laikais. Jokių ginklų, tik taikus, labai sutelktas pasipriešinimas sovietinei okupacijai. Turėjome pavyzdį, ir mums pavyko. Satyagraha įgyvendinimo triumfo valanda – Baltijos kelias. Ne tiesiogiai, bet M. Gandhi visgi turėtume būti dėkingi.

H. Kallenbachas buvo pirmasis ne indų kilmės asmuo, ėmęs finansiškai remti M. Gandhi veiklą, o svarbiausia - buvo jo bendramintis. Jie drauge kūrė nesmurtinės kovos strategiją ir tą kovą įgyvendino praktiškai, kartu su kita kraštiete iš Lietuvos Sonja Schlesin buvo kalinami už politinę veiklą. H. Kallenbachas, patikėjęs M. Gandhi filosofinėmis-religinėmis pažiūromis, ryžosi atsisakyti savo ankstesnio gyvenimo stiliaus.

Rusnės sinagoga buvo greta garlaivių prieplaukos. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios atvirukas. / Šilutės muziejaus nuotrauka

Man patinka, kad H. Kallenbachas jau nuo vaikystės, dar Rusnėje, buvo guvus, kupinas energijos, smalsus berniukas. Rusnėje negyveno daug žydų, bet turėjo būti bent dešimt šeimų, bent dešimt suaugusių vyrų, kitaip minjano (dešimties suaugusių vyrų kvorumo, būtino viešosioms pamaldoms atlikti) nesudarysi. Juk 1863 metais miestelyje jau veikė sinagoga.

Šilutės krašto žinovas Petras Jakštas mini privatų mokytoją Lewiną Kallenbachą. Ar tai buvo Hermanno tėvas? Manyčiau, kad taip, mat kitoniški vardai visada rašomi netiksliai. Tikėtina, kad Rusnėje mokėsi pradžios mokykloje, nors gimnazijai nesunkiai galėjo pasirengti ir namuose. Buvo puikus plaukikas. Nemunui užšalus čiuožinėdavo juo pačiūžomis. Beje, tą patį mėgo daryti ir Vydūnas palei Tilžės tiltą. Gimnastas, dviratininkas – tuo laiku didelės naujovės. Tikėtina, kad pažinojo daug Rusnės salos gyventojų: tarp jų buvo vokiečių, lietuvių, žydų bei norvegų Ackerių šeima.

Tikėtina, kad jų šeima bičiuliavosi su Ackeriais. Juk Hermanno tėvui Kalmanui Leibai Kallenbachui priklausė didžiulė lentpjūvė, ten dirbo apie 200 darbininkų. Šitiek darbo vietų! Anot Adomo Goberio liudijimo, „lentpjūvių darbininkai gerai uždirbdavo, tad ir žemdirbiai laisvu laiku eidavo į lentpjūves užsidirbti“. Apskritai „žydai Rusnei duodavo pelno: vasarą gerdavo daug porterio, suvartodavo daug žuvų, ypač lašišų“.

Visus vaikus tėvas išleido į mokslus. Tiems laikams - tai didžiulės išlaidos. Be to, Hermanno tėvas medieną ne tik apdirbo, bet ir sėkmingai ja prekiavo. Kodėl jis metė garbingą tarp žydų melamedo (chederio, žydų religinės pradinės mokyklos, mokytojo) darbą ir ėmėsi verslo? Norėjo, kad visi vaikai baigtų mokslus. Tai buvo jo pasirinkimas, ir labai prasmingas. Tėvas savo atžalas sąmoningai leido tik į vokiškas mokyklas – nenorėjo, kad į vaikus baksnotų pirštais. Klaipėdos krašto, kaip ir visos Vokietijos, žydai buvo kur kas labiau asimiliavęsi nei didžiojoje Lietuvoje gyvenę žydai.

Beje, H. Kallenbachas laiku įtikino visus artimuosius palikti tuo metu dar Lietuvai priklausiusį Klaipėdos kraštą ir emigruoti į Pietų Afriką. Juk net Nobelio premijos laureatas Thomas Mannas 1933 metais visam laikui turėjo palikti Nidos vasarnamį. Buvo nebesaugu...

Architektas, žmogaus teisių gynėjas

H. Kallenbachas netingėjo mokytis, matyt, užsispyrusio būta litvako (aut. - jeigu žydų pasaulį lygintume su lietuviškuoju, litvakas būtų žemaičio atitikmuo: jie tarp žydų garsėjo užsispyrimu, nuosekliu ėjimu tik savo užsibrėžtu keliu bei ištikimybe tradicijai). Tilžės gimnazija, vėliau Karaliaučius, Maklenburgas, Štutgartas, Miunchenas. Pertraukęs studijas, metus savanoriu tarnavo armijoje, metus dirbo. Net per anglų–būrų karą nepraleido progos pasitobulinti Vokietijoje – domėjosi, kaip statyti liftus, kitus mechanizmus namuose.

1896-ųjų rugpjūtį atvyko į Pietų Afriką. Kodėl pasirinko šią šalį? Idealesnės vietos jaunam architektui negalėjo būti. Po aukso karštligės buvo kilęs tikras statybų bumas. Pradžioje dirbo Durbane, vėliau Johanesburge. Užsakymų - begalė, ir labai įspūdingų. Hermannas greitai praturtėjo, tapo respektabiliu džentelmenu: vilkėjo prašmatnius kostiumus, rūkė brangius cigarus. Mano bičiulė iš Jeruzalės Rosa Cohen, gimusi ir užaugusi Keiptaune, nieko nežinojo apie H. Kallenbacho ryšius su M. Gandhi, bet žinojo, kad jis yra vienas garsiausių Pietų Afrikos Respublikos architektų.

Christiano Bartolfo ir Isos Sarid biografinė knyga apie Hermanną Kallenbachą.

H. Kallenbachas su M. Gandhi pirmą kartą susitiko dar 1903 metais, bet tuomet nuolatinė draugystė dar neužsimezgė. Tikrais bendraminčiais, neišskiriamais draugais jie tapo apie 1906-uosius. Po kelerių metų H. Kallenbachas tapo vegetaru, taip pat atsisakė alkoholio, rūkalų. Jis atsisakė ir tarnaitės paslaugų, pats gaminosi maistą, rūpinosi savo buitimi ir išlaidas sumažino iki neįtikėtino minimumo. Atsisakė ir seksualinio gyvenimo, kad visą galimą energiją sublimuotų į dvasinę.

H. Kallenbachas buvo pirmas ne indų kilmės žmogus, kuris plačiausiai atvėrė savo piniginę: rėmė M. Gandhi spaudą, 1910 metais nupirko žemės sklypą netoli Johanesburgo ir ten įkūrė Levo Tolstojaus fermą, pasodino apie 4 tūkst. vaismedžių, - ir Kristijonas Donelaitis galėtų pavydėti... Per ketverius savotiškos komunos klestėjimo metus visa pagrindinė finansinė našta griuvo ant H. Kallenbacho pečių. Beje, jis, kaip ir M. Gandhi, susirašinėjo su L. Tolstojumi, prašė, kad jų kuriamai sodybai sutiktų duoti savo vardą. Johnas Ruskinas ir L. Tolstojus buvo pagrindiniai bičiulių gyvenimo, praktinės veiklos mokytojai. O 1913 metais H. Kallenbachas įstojo į Pietų Afrikos sionistų bendriją, kartais paremdavo jų veiklą.

Tačiau tik po 20 metų, Hitleriui atėjus į valdžią, buvo priverstas atsigręžti ir į savo žydiškąsias šaknis. 1937 metais vykdamas į Indiją pas M. Gandhi, jis užsuko į Izraelio žemę. Labiausiai jį sužavėjo kibucų idėja: bendruomenės gyvenimas, žemdirbystės puoselėjimas. Jis ilgokai viešėjo seniausiame, dar 1909 metais įkurtame, Deganijos kibuce. Jame gyveno Aaronas Davidas Gordonas, iš Ukrainos kilęs žydas, labiausiai nusipelnęs propaguojant žemdirbystę Palestinoje, taip pat žydų nacionalinis didvyris Josifas Trumpeldoras, jame gimė ir vienas didžiausių Izraelio kariškių, politikas Moshe Dayanas. Aišku, kibucas maloniai priminė ir sėkmingąjį L. Tolstojaus fermos eksperimentą. H. Kallenbachas matė būsimą žydų valstybę, kurioje klestėte klestės žemės ūkis. Ar ne tuo metu Lietuvos žemės ūkis jau lygiavosi į Daniją?

Prie Hermanno Kallenbacho kapo Deganijos kibuco kapinaitėse su Šv. Kristoforo gimnazijos moksleiviais. 2013 m. / Vaidoto Reivyčio nuotrauka

H. Kallenbachas liko gyventi Pietų Afrikoje ir toliau buvo sėkmingas architektas. Jis nepamiršo kovos už žmogaus teises, bet daugiausia dėmesio skyrė sionizmo idėjoms palaikyti. Savo turtingą biblioteką H. Kallenbachas paliko Jeruzalės universitetui, dalį palikimo užrašė Pietų Afrikos indų bendruomenei, dalį - sionistams. Ištikimoji M. Gandhi sekretorė litvakė S. Schlesin, kurią rekomendavo H. Kallenbachas, tapo viena pirmųjų feminizmo pradininkių Pietų Afrikoje.

Šių dienų atradimai

Kai 2013 metų pavasarį su keturiais gimnazistais, kino režisieriumi Vaidotu Reivyčiu bei iš Kauno kilusiu izraeliečiu Dovu Weisu Deganijos kibuco kapinėse intensyviai ieškojome H. Kallenbacho kapo, radome jį palaidotą šalia A. D. Gordono. Nedidelės kapinaitės, visai kaip Klaipėdos krašte. Tik vietoj tujų – eukaliptai, o vietoj Nemuno – Jordanas. Kapas - visai šalia upės, ne daugiau kaip 20 metrų. O kitoje Jordano kranto pusėje – Jordanitas. Vieta, kurioje Jonas Krikštytojas krikštijo mūsų Išganytoją Jėzų Kristų. Štai ką Apvaizda delegavo į Palestiną Klaipėdos krašto evangelikams ir visai Lietuvai.

Dabar noriu grįžti į Vilnių. Neseniai Vilniuje jau trečią kartą koncertavo pasaulinio garso kompozitorius ir atlikėjas Philipas Glassas. Jis pats - iš Baltimorės, bet jo seneliai – vilniečiai. Kaip dabar madinga atradinėti, jis - grynų gryniausias litvakas. Kaip žinoma, Baltimorėje vilniečiai pastatė ten gimusiam Frankui Zappai paminklą, ten gyveno mūsų poetų patriarchas Alfonsas Nyka-Niliūnas. Ir dar to negana. Philipo Glasso pirmoji žmona - lietuvė JoAnne Akalaitis, žinoma Amerikos teatro režisierė, rašytoja. Ph. Glassas vertina savo judėjiškas šaknis, bet domisi ir budizmu, Indijos kultūra. Yra kūręs su Ravi Shankaru, o vienas jo kūrinių vadinasi „Satyagraha“ ir skirtas M. Gandhi veiklos istorijai. Beje, pirmoji kūrinio dalis pavadinta „Tolstoj farm“.

Tikras stebuklas ta Lietuva, kai ją atrandi, kai ją pats atsikariauji, kai niekas, jokie prietarai nebetrukdo jos mylėti...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"