TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pasaulis vis labiau domisi Lietuva

2015 07 24 6:00
Darius Furmonavičius.  Asmeninio albumo nuotraukos

Nors kartais atrodo, kad Lietuva ir jos praeitis galėtų būti aktuali tik patiems lietuviams, o ne Europai, regis, susidomėjimas Lietuva ir visu Baltijos regionu tik didėja.

Apie augantį susidomėjimą Lietuva ir svarbiausias jos tarptautinio masto problemas „Lietuvos žinios“ kalbėjosi su Jungtinėje Karalystėje gyvenančiu teisininku, istoriku, tyrinėtoju, Europos-Atlanto grupės nariu dr. Dariumi Furmonavičiumi.

Globalesniu žvilgsniu

- Neseniai išleidote knygą „Lithuania rejoins Europe“ („Lietuva sugrįžta į Europą“). Apie ką ji ir kada su ja galės susipažinti Lietuvos auditorija?

- Tai - Bradfordo universitete rašytos daktaro disertacijos pagrindu paremta monografija apie Lietuvos sugrįžimą į Europos politinį gyvenimą 1988-2006 metais: išsivadavimą iš Sovietų Sąjungos, valstybingumo įtvirtinimą ir vėlesnius integracinius procesus. Rašant knygą teko apsilankyti daugelyje JAV, Jungtinės Karalystės archyvų. Kai kurie dokumentai tebėra įslaptinti, neprieinami visuomenei, tad negalėjau jų nufotografuoti. Leido pasidaryti tik nuorašus. Vis dėlto aptikti dokumentai suteikia galimybę šiek tiek globaliau pažvelgti į procesus, apie kuriuos dažnai kalbame lokaliu lygmeniu. Kol kas knyga egzistuoja tik elektronine forma anglų kalba, ją galima įsigyti internetinėje svetainėje „Amazon“, tačiau kitąmet, tikiuosi, bus parengtas ir popierinis variantas lietuvių kalba.

- Kas, jūsų manymu, leido Lietuvai sugrįžti į Europą?

- Visų pirma, Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimas Vakarų Europoje ir JAV, vadinamoji nepripažinimo politika. Su tuo susijusi ir diplomatų veikla neuždarytose Lietuvos atstovybėse užsienyje, lietuvių bendruomenės pasaulyje ir Katalikų bažnyčios veikla okupuotoje Lietuvoje. Negalima nepaminėti ir Sąjūdžio, ir tvirtos atkurtos Lietuvos įstatymų leidžiamosios valdžios pozicijos, vadovaujant profesoriui Vytautui Landsbergiui, sugebant atsispirti ne tik spaudimui iš SSRS, bet ir iš JAV.

- Ką turite galvoje kalbėdamas apie spaudimą iš JAV?

- George'as Bushas ir jo administracija Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją sutiko atsargiai - tuo metu vyko derybos dėl Vokietijos suvienijimo. Atsižvelgdama į tai, JAV administracija ėmė reikalauti, kad Lietuvos valdžia atšauktų nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją, važiuotų į Maskvą ir derėtųsi Sovietų Sąjungos Tautybių Taryboje. Dominavo realpolitik, nes buvo bijoma, kad Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas gali sustabdyti laimėjimus atnaujinant tarpvalstybinį dialogą su SSRS, Vokietijos suvienijimo procesą.

Tačiau Lietuvos valdžia pasielgė labai protingai: paskelbė vadinamąjį moratoriumą, t. y. nutarė 100 dienų susilaikyti nuo tolesnių veiksmų, kylančių iš Kovo 11-osios Akto. Buvo tarsi pristabdytas valstybingumo atkūrimo procesas, neatsisakant paties valstybingumo atkūrimo fakto, leidžiant sovietams toliau derėtis. Bet Kremlius jokių derybų nenorėjo, tik ultimatyviai reikalavo atšaukti nepriklausomybę, o Vašingtonas kartojo Kremliaus poziciją.

Gražina Ručytė-Landsbergienė, prof. Vytautas Landsbergis ir Geoffrey Cliftonas-Brownas parlamento rūmų kavinėje prieš paskaitą. 2015 metų liepos 1 diena.

- Kada ši Vašingtono pozicija pasikeitė?

- Po Sausio 13-osios, kai Michailas Gorbačiovas atsiskleidė tikrosiomis spalvomis. 1989 metų gruodį per JAV ir SSRS viršūnių susitikimą Maltoje M. Gorbačiovas pažadėjo prezidentui G. Bushui nenaudoti karinės jėgos Baltijos valstybėse, o mainais G. Bushas davė žodį nespausti Maskvos dėl Baltijos šalių nepriklausomybės. Tai - vadinamasis Maltos sandoris. Jis buvo sulaužytas po 1991 metų sausio įvykių. Reaguodamas į juos prezidentas G. Bushas laiške M. Gorbačiovui pagrasino nutraukti ekonominę pagalbą ir iš esmės visus ekonominius santykius su SSRS bei pamažu ėmė vis labiau ir nuosekliau remti Lietuvos valstybingumo siekį. JAV valstybės sekretorius Jamesas Bakeris kūrė pagalbos Rytų Europai planus, panašius į Marshalo planą pokario Europai atstatyti, t. y. siūlė skirti dešimtis milijardų dolerių rinkos ekonomikos, nepriklausomos spaudos, tvirtos demokratinės visuomenės pagrindams Rytų Europoje kurti. Vis dėlto rinkimai JAV šiuos planus sujaukė. Neteko girdėti, kad prezidento Billo Clintono administracija būtų tęsusi J. Bakerio sumanymus.

Karaliaučiaus klausimas

- Kai kalbame apie Lietuvos valstybingumo atkūrimą, dažniausiai prisimenamas Sąjūdis, Lietuvos diplomatų, išeivijos veikla. Jūsų knygoje labai daug dėmesio skiriama Karaliaučiaus klausimui. Kodėl jis toks svarbus šiame kontekste?

- Rašiau ir apie Sąjūdį, ir apie išsivadavimą, tačiau šiandien vis dar žiūrime į neišspręstą Karaliaučiaus problemą. Manau, kad Karaliaučiaus klausimas, šio krašto militarizavimas yra viena didžiausių Lietuvos saugumo bėdų, jau vien dėl geografinių priežasčių. Dar 2010 metais, Tarptautinių strategijų instituto Londone duomenimis, ten buvo 811 tankų - gerokai daugiau nei, pavyzdžiui, visoje Jungtinės Karalystės kariuomenėje. Dabar šie skaičiai, ko gero, dar didesni, ką jau kalbėti apie "Iskander" ir kito tipo raketas. Akivaizdu, kad Lietuva, žvelgiant iš Maskvos pozicijų, yra įsiterpusi į jos teritoriją ir Rusija labai norėtų sujungti šias žemes. Dėl to koks nors traukinys, važiuojantis per Lietuvą, gali būti panaudotas provokacijai surengti, o tai gali virsti atviru konfliktu.

- Ar Lietuva, ar apskritai Vakarai gali ką nors dėl to padaryti?

- Be abejo. 1996 metais JAV Kongresas priėmė rezoliuciją, reikalaujančią demilitarizuoti Karaliaučiaus kraštą, t. y. išvesti Rusijos kariuomenę iš regiono. Vis dėlto rezoliucijoje nebuvo keliamas esminis - Karaliaučiaus pripažinimo Rusijai - klausimas. Nėra jokio dokumento, kuriuo jis būtų buvęs atiduotas Sovietų Sąjungai, - to nepadaryta Potsdamo konferencijoje. Tik sutarta, kad šis klausimas bus išspręstas per būsimą taikos konferenciją, kuri niekada taip ir neįvyko. Dėl to, manau, būtų labai prasminga, jei minėtos rezoliucijos pagrindu būtų keliamos naujos diskusijos, pabrėžiamas krašto aneksijos nepripažinimas.

- Kokia, jūsų manymu, turėtų būti Karaliaučiaus ateitis?

- Mano nuomone, jį reikia integruoti į Vakarų Europą ir Europos Sąjungą (ES). Rusijos kariuomenė turi būti išvesta, o Europa turi apsiimti spręsti šio krašto ekonomines, politines ir aplinkosaugos problemas. Dažnai kalbama apie Irako atstatymą po bombardavimų. Lygiai taip pat Karaliaučių karo metais subombardavo sąjungininkai - britai ir sovietai. Tačiau iki šiol niekas nekelia krašto atstatymo klausimo, žinoma, dėl to, kad jis priklauso Rusijai. Kuri nors ES valstybė, ko gero, Vokietija, nes ji vienintelė įstengtų efektyviai spręsti krašto problemas, turėtų siekti Karaliaučiaus administratorės vaidmens. Lietuva, pavyzdžiui, negalėtų to daryti, nes nėra pajėgi ekonomiškai. Be to, ten dominuojantys rusakalbiai būtų valstybę destabilizuojantis veiksnys.

- Ar realu sulaukti griežtesnės Vokietijos pozicijos per pokalbius dėl Karaliaučiaus?

- Vokietija sutartimi su Lenkija atsisakė visų pretenzijų į savo rytines žemes. Kaip karą pralaimėjusi valstybė ji buvo priversta užleisti pozicijas rusiškajam ekspansionizmui. Kita vertus, Japonija taip pat pralaimėjo karą, bet taikos sutarties su Rusija dėl Kurilų salų iki šiol nepasirašė. Yra nemažai įdomių paralelių tarp Kurilų salų ir Karaliaučiaus krašto klausimų. Manau, Vokietijos pozicija pasikeistų, jei pakistų bendra Vakarų pozicija Karaliaučiaus klausimu. Kitaip tariant, reikia, kad JAV ir kitos valstybės nepripažintų jo Rusijos dalimi.

Reikšminga viešnagė

- Savo knygą parašėte anglų kalba, o lietuviškas leidimas dar tik pakeliui. Ar kam nors Vakaruose apskritai įdomi Lietuva ir jos praeitis? Galbūt ir kitiems lietuvių mokslininkams reikėtų savo tyrimus stengtis publikuoti anglų kalba?

- Manau, dėmesys Lietuvai ir jos istorijai tik didėja. Plečiasi Lietuvos ryšiai su pasauliu: tiek ekonominiai, tiek akademiniai, tiek kariniai. Dar po Pirmojo pasaulinio karo Jungtinės Karalystės karinis laivynas padėjo Baltijos valstybėms įsitvirtinti regione. Tas pat tęsiama ir dabar: vyko didžiausi istorijoje NATO kariniai manevrai Baltijos jūroje, britai į Baltijos valstybes planuoja atsiųsti apie 10 tūkst. karių.

Jei kalbame apie akademinį Lietuvos populiarinimą, šį darbą apsunkina tai, kad vertimai privalo būti labai aukšto lygio tiek faktine, tiek kalbine prasme. Vis dėlto atskiri aktualiausi disertacijų, tyrimų skyriai turėtų būti rengiami publikuoti anglų kalba, rašomi straipsniai, galbūt ir monografijos. Geriausius vertimus parengia tie lietuviai, kurie yra gimę, augę ar ilgą laiką gyvenę Vakaruose. Tokių žmonių gana daug, o jų bendradarbiavimas Lietuvai labai svarbus.

- Didėjantį Vakarų susidomėjimą Lietuva, ko gero, iliustruoja ir neseniai vykęs prof. V. Landsbergio vizitas Jungtinėje Karalystėje. Kas jį inicijavo?

- Profesoriaus vizitą į Jungtinę Karalystę organizavo Europos-Atlanto grupė, padedama Lietuvos ambasados Londone. Europos-Atlanto grupė, įkurta dar 1954 metais, siekia plėtoti Europos ir JAV bendradarbiavimą įvairiose srityse, nuo ekonomikos iki krašto apsaugos ar ekologijos. Grupei priklauso įvairių sričių atstovai: diplomatai, parlamentarai, pramonininkai, mokslininkai. Šiuo metu jos prezidentas yra konservatorius lordas Hamiltonas Epsonas. Grupės iniciatyva buvo surengta V. Landsbergio paskaita britų parlamente, vakarienė Lordų rūmuose.

- Ką savo kalbose akcentavo V. Landsbergis? Kokios reakcijos sulaukė?

- Bene daugiausia dėmesio sulaukė V. Landsbergio idėja, skatinanti Vakarus diskutuoti su Kinija dėl Rusijos padalijimo, konkrečiau - dėl Sibiro. Profesoriaus teigimu, vien mintis apie tokias derybas turėtų šokiruoti Rusiją, o kartu - sumažinti jos ambicijas plėstis Europoje. Nemažai buvo kalbama ir apie Baltijos šalių saugumą, Karaliaučių, karą Ukrainoje, kitas tarptautines problemas.

Profesorius taip pat paminėjo visuomenės apklausas Vokietijoje, kai buvo klausiama, ar NATO turėtų ginti valstybę agresijos atveju, jeigu puolama tik ji, o ne visas karinis blokas. Didžioji dalis Vokietijos visuomenės atsakė, kad tokios šalies nereikėtų ginti. Todėl profesorius įspėjo, jog Rusija gali mėginti suardyti Baltijos šalių vienybę, t. y. sukurti tokias aplinkybes, kai į agresiją kurioje nors Baltijos valstybėje nebūtų reaguojama atitinkamai. V. Landsbergis kalbėjo apie Rusiją kaip apie teroristinę valstybę, kurią reikėtų pašalinti iš Jungtinių Tautų (JT) ir Pasaulio prekybos organizacijos. Jis taip pat pabrėžė, kad JT yra neveiksmingos dėl to, jog Saugumo Taryboje viską sabotuoja Rusijos turima veto teisė. Duodamas interviu „Draugo“ dienraščiui V. Landsbergis pasiūlė Amerikos lietuviams užversti Baracką Obamą laiškais ir reikalavimais imtis visų priemonių karui Ukrainoje stabdyti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"