TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pasirinkęs audras

2013 07 05 9:55
I.Vylius (antras iš kairės) prie Antano Gustaičio sukonstruoto lėktuvo"Anbo-2". LCVA nuotrauka

Prieš 67 metus, 1946-ųjų liepos 1 dieną Vilniuje sušaudytas buvęs Lietuvos karo aviacijos kapitonas Ignas Vylius. Šiandien prisiminkime šio primiršto patrioto ir kovotojo gyvenimo kelią.

Igną Vylių, matyt, galima vadinti kovotoju iš prigimties. Dar mokydamasis Telšių gimnazijoje jis įstojo į šaulių organizaciją. 1923-iųjų sausį karo mokslų neragavęs devyniolikmetis savanoris dalyvavo Klaipėdos sukilime. Matyt, būtent tuomet savo gyvenimą vaikinas nutarė susieti su kariuomene.

Baigęs šešias gimnazijos klases, I.Vylius įstojo į Kaune veikusią karo mokyklą. Apie tuos metus žinių išliko nedaug, tačiau bendramoksliai prisimena jį buvus tikrą žemaitį - santūrų, ramų, ryžtingą. Atrodo, kad vaikinas ypatingą dėmesį skyrė ne tiek teorinėms žinioms, kiek fiziniam pasirengimui - beveik visą laisvalaikį jis skyrė gimnastikos treniruotėms, buvo 2-osios kariūnų kuopos futbolo komandos kapitonas.

1926-ųjų rudenį jaunesnysis leitenantas I.Vylius skiriamas į Šiauliuose dislokuotą 8-ąjį kunigaikščio Vaidoto pėstininkų pulką, po kelių mėnesių tampa kuopos vadu. Tačiau čia karininkas tarnauja neilgai - regis, dėl kažkokių nesutarimų su vyresnybe jis pasiprašo perkeliamas į kitą pulką o vėliau vyksta į Kaune veikiančius fizinio lavinimo kursus. Nuo to laiko I.Vyliaus karjera pakrypsta nauja linkme - 1927-ųjų spalį jis priimamas į Karo aviacijos mokomąją eskadrilę.

Atrodo, kad ir čia jauną leitenantą ne itin žavėjo teorinės disciplinos - jų žinios I.Vyliaus atestate bus įvertintos vidutiniškai 7,5 balo iš 10-ies. Užtat per skraidymus karininkas atsigriebdavo su kaupu ir pasižymėjo kaip tikras nutrūktgalvis. "Kartais tyčia daro tą, kas uždrausta. Kada darai jam pastabą, tai gauni įspūdį, kad visus uždraustus numerius jisai padarė nesąmoningai. Būtų visai geras lakūnas, jeigu skraidymuose parodytų daugiau drausmingumo", - tokiu įrašu Mokomosios eskadrilės vadas Viktoras Reimontas" papuošė" I.Vyliaus tarnybos bylą.

Aviacijos kapitonas Ignas Vylius./LCVA nuotrauka

1930 metų vasario 15-ąją I.Vyliui buvo įteiktas Aukštųjų karininkų kursų baigimo atestatas. Ką tik iškeptas II eilės karo lakūnas buvo paskirtas į 2-ąją eskadrilę.

“Kpt. Vylius buvo labai drąsus, veržlus, geras pilotas, nekreipiantis dėmesio į jokius pavojus” - po keturių dešimtmečių rašė buvęs karo lakūnas Simas Mockūnas. Kartą pavojingas manevras vos nekainavo pilotui gyvybės. Štai kaip šį įvykį prisimena aviacijos majoras Antanas Kutka: "1933 m. naikintuvų eskadrilė Gaižiūnų poligone praktikavosi pulti žemės taikinius. Pikiruodami išmesdavo bombas ir staigiai kildavo aukštyn. Kpt. Vylius, skrisdamas italų gamybos lėktuvu “Fiat”, per daug priartėjo prie žemės ir kylant į viršų jo išmestos bombos skeveldros pažeidė lėktuvo valdymo trosus. Nebevaldomas lėktuvas iš inercijos pakilo apie 100 metrų. Kpt. Vylius šaltakraujiškai patraukė parašiuto atidarymo rankeną ir besiskleisdamas parašiutas ištraukė ir jį. Žemė buvo čia pat. Lėktuvas sudužo. Jis išsigelbėjo."

Viražai danguje ir žemėje

Tuo metu rizikos nebijantis lakūnas nė nenujautė, kad ant žemės jo laukia kur kas sudėtingesni viražai nei tie, kuriuos jis išdarinėdavo danguje. Regis, kad tuomet, 1933-iaisiais, niekas netrukdė jo laimei. Trisdešimties nesulaukęs karininkas priklausė kariuomenės elitui, galėjo džiaugtis geru atlyginimu ir laiminga šeima, kurią 1930-aisiais sukūrė su studente Petronėle Ščiukaite. Vylių pora tuomet jau augino dvi atžalas - dukrą Jūratę ir sūnų Jaunių. Gyvenimas atrodė šviesus, o jo kelias vedė tik aukštyn - į išsvajotas padanges. Tačiau netrukus nutiko tai, kas akimirksniu sudaužė į šipulius visas svajones.

"Pranešu, kad naktį apie 1 val. daugelis Aviacijos karininkų, buvusių karininkų ramovėje, išvyko į miestą.; taip pat be mano žinios buvo išvestos iš kareivinių jaunųjų kareivių ir sargybų kuopos. Tarp 1 val. 30 min. ir 3 val. buvo girdėti didelis triukšmas geležinio tilto ir gelžkelio stoties kryptimi, atskirų šautuvų šūvių papliūpos Kauno link. Aviacijos rajone buvo ramu. Areštuotų kareivių sąrašas antroj šio raporto pusėje", - taip apie birželio 7-osios įvykius rašoma Karo aviacijos budėtojo kapitono Vytauto Čemarkos raporte Karo aviacijos viršininkui. Tarp suimtų 40-ies aviatorių yra ir I.Vyliaus pavardė.

Tai, kas tą naktį nutiko Kaune, šiandien dažniausiai vadinama voldemarininkų puču, nors šis žodis greičiausiai yra per stiprus. Tiesiog grupė aukštų karininkų, demonstruodami jėgą, pamėgino įtikinti prezidentą Antaną Smetoną nušalinti Juozo Tūbelio Vyriausybę ir sugrąžinti į postą valstybės vadovo nemalonėn patekusį ir į Zarasus ištremtą buvusį kabineto vadovą Augustiną Voldemarą.

Kariuomenės štabo viršininko Petro Kubiliūno vadovaujami daliniai užėmė Vyriausiąjį štabą, tuščius Vyriausybės rūmus, išstatė sankryžose ir ant tiltų šarvuočius, apsupo prezidentūrą. P.Kubiliūnas su grupe karininkų atvyko pas prezidentą ir mėgino įtikinti jį paskirti A.Voldemarą ministru pirmininku. Tuo metu pats tremtinys ekspremjeras karo lėktuvu jau skrido į Kauną.

Sumanymas nepavyko. A.Smetona kategoriškai pareiškia nenorįs turėti jokių reikalų su „politiniu banditu“, o link prezidentūros patraukė karo mokyklos kursantai ir 2-ojo pėstininkų pulko kariai. A.Smetona pasiūlė grąžinti maištininkų dalinius į kareivines ir pažadėjo jų nebausti, tačiau pažado neištesėjo.

I. Vylius NKGB Kalėjime, 1946 m./LYA nuotrauka

Taigi, I.Vylius su didele grupe karininkų atsidūrė 6-ajame forte įsikūrusiame karo kalėjime. "Birželio 6 dieną buvau Aviacijos karininkų ramovėje, išgirdau kalbant, kad eisim šiandien. Prisidėjau ir aš. Dėl prof. Voldemaro tai tik vėlai vakare buvo sumanyta pasiūlyti jį Respublikos Prezidentui, kaipo griežtą ir energingą žmogų vyriausybei sudaryti. Tačiau Respublikos prezidentui tą pasiūlymą atmetus, toliau apie prof. Voldemarą nebuvo nei manoma, nei kalbama. Respublikos prezidentui pažadėjus į mūsų reikalavimus atsižvelgti, ramiai grįžom prie savo tiesioginio darbo", - rašoma karininko apklausos protokole. Apklausiamas I.Vylius nurodė, kad svarbiausias karininkų tikslas ne grąžinti į pareigas ekspremjerą, o pranešti valstybės vadovui apie "esamą Lietuvoje nepakenčiamą padėtį", kuomet "svetimas gaivalas užima valstybėj gana aukštas vietas", "iš lietuvybės yra tyčiojamasi", "įvyksta daug pinigų išeikvojimų, o išeikvotojai, pasėdėję keletą metų kalėjime, paskui naudojasi vogtais pinigais" ir kitas negeroves.

Dalyvavimas voldemarininkų avantiūroje I.Vyliui baigėsi liūdnai - jis buvo pažemintas į eilinius, išmestas iš kariuomenės ir ištremtas iš Kauno policijos priežiūron. Kadangi buvusiam karininkui buvo leista pačiam pasirinkti tremties vietą, tą pačią vasarą jis išvyko į žmonos tėviškę Kalvarijos valsčiaus Tabarų kaime.

Čia buvęs lakūnas sulaukdavo ne vien policininkų vizitų. Vieną dieną jį išsikvietė į Kalvariją atvykęs Saugumo policijos viršininkas Augustinas Povilaitis. Apie ką jiedu kalbėjosi - niekas šiandien nesužinos, tačiau po susitikimo I. Vylius raštiškai įsipareigojo daugiau prieš A.Smetoną nekovoti. Jis nė nenujautė, kad po 6 metų šį raštelį sovietų čekistai interpretuos kaip pasižadėjimą bendradarbiauti su Lietuvos saugumu.

Politikos verpetuose

Bet apie tai - kiek vėliau. O kol kas grįžkime į nelemtus 1934-uosius. Sprendžiant iš lakūno dukters Jūratės Vyliūtės knygoje "Kapitono Igno byla" pateikiamų faktų ir jo paties rašytų laiškų, matyti, kad, išmestas iš aviacijos I. Vylius kovojo su sunkia depresija: "Pusę metų dantim griežė lovoje. Petrutė vežė pas nervų specialistus į Kauną, Rygą".

"Du mėnesius švariai lovoje išgulėjau, o kitus du tai per pusę. Dabar jau beveik sveikas. Gal per vasarą pasiseks visiškai pasitaisyti", - laiške seseriai pasakoja I.Vylius. Tuo metu buvęs lakūnas gyveno atkampiame Viršilų kaime Latvijos pasienyje ir dirbo raštininku Skuodo muitinėje. Turbūt nereikia aiškinti, ką skraidyti gimusiam žmogui reiškė darbas prie rašomojo stalo!

Atsigavo I.Vylius tik 1936-aisiais, pradėjęs dirbti Lietuvos aeroklubo Nidos sklandymo mokyklos viršininku. Šį darbą jis gavo neatsitiktinai - Lietuvos aeroklube užuovėją rado ne vienas per 1934-ųjų maištą nukentėjęs karo lakūnas. Tačiau ilgai užsibūti Nidoje Vylių šeima negalėjo - slėgė materialiniai nepritekliai, o Petrutė tuomet jau laukėsi trečio vaiko.

Tuoj po 1936-ųjų Kalėdų Vylių šeima persikėlė į Klaipėdą, kur Ignas vėl įsidarbino muitinėje. Darbas nebuvo mielas, tačiau leido bent jau sudurti galą su galu.

I.Vylius 1924 m./Nuotrauka iš J. Vyliūtės knygos „Kapitono Igno byla“

"Savo laimės žvaigžde dar tikiu. Dar gal man pasitaikys proga kada ką žymesnio nuveikti", - rašė I.Vylius seseriai. Ramus gyvenimas buvo skirtas ne jam. Tuo metu čia, Klaipėdoje, būrėsi seni bičiuliai, aktyviai prisidėję prie opozicinio voldemarininkų, krikščionių demokratų ir liaudininkų susivienijimo - Lietuvių aktyvistų sąjungos (LAS) steigimo. I.Vylius aktyviai dalyvavo platinant Didžiojoje Lietuvoje LAS leidinį "Žygis", organizavo nedidelę radijo stotį. 1938 metų kovo 15 dieną į posėdį susirinkę aktyvistai ketino netgi pateikti vyriausybei reikalavimą tuoj pat atsistatydinti, tačiau sumanymas nebuvo įgyvendintas.

Valdžia aktyvistų ypatingai nepersekiojo, tačiau visi jie buvo atidžiai stebimi saugumo, įtarusio, jog LAS gali būti susijusi su Klaipėdoje veikusiomis nacių organizacijomis. Kiek tiesos buvo tokiuose įtarimuose, galima spręsti ir iš to, kad 1939-aisiais Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą visi iki vieno LAS aktyvistai pasitraukė iš uostamiesčio. Balandžio 9-ąją savo namus paliko ir Vylių šeima.

Rugsėjį I.Vylius persikėlė į Jurbarką, kur gavo darbą transporto bendrovėje "Baltijos Lloidas". Tačiau skyriaus vedėjo pareigos jį domino kur kas mažiau nei politika. O joje tuo metu vėrėsi naujos galimybės - po Klaipėdos užgrobimo tiek kairėje, tiek dešinėje vis labiau stiprėjo opozicija A.Smetonos valdžiai. Suaktyvėjo ir vadinamieji voldemarininkai. Viename slaptame Valstybės saugumo departamento (VSD) pranešime teigiama, kad rugsėjį jie ketino surengti dar vieną perversmą ir sudaryti A.Voldemaro vadovaujamą Vyriausybę, kuri pagerintų santykius su Vokietija ir taip apsaugotų Lietuvą nuo sovietinio pavojaus. Tačiau buvęs premjeras šiame žaidime dalyvauti atsisakė.

Tarp kitų 1934 metų pučo dalyvių, VSD pranešimuose dažnai minima ir LAS aktyvisto I.Vyliaus pavardė. 1940-ųjų gegužės 29 dieną drauge su vienuolikos aktyviausių bendražygių grupe buvęs aviacijos kapitonas buvo suimtas ir vėl atsidūrė 6-ojo forto kalėjime. Iki sovietinės okupacijos buvo likusios tik kiek daugiau nei dvi savaitės.

Net ir visuotinės katastrofos akivaizdoje Lietuvos valdžia nepasirūpino įkalintais politiniais oponentais. O ir pasirūpinti nelabai buvo kam: prezidentas A. Smetona, nelaukdamas, kol sovietų tankai pasieks Kauną, išdūmė į Vokietiją, o VSD vadovas A.Povilaitis ir vidaus reikalų ministras Kazys Skučas patys buvo suimti. Taigi, VI forte aptikę I.Vylių, naujieji Lietuvos "šeimininkai" nedelsdami iškėlė jam bylą, o vidaus reikalų ministras Aleksandras Guzevičius ir kvotų skyriaus viršininkas Eusiejus Rozauskas pasirašė nutartį jį suimti, nes šis "priklauso voldemarininkų organizacijai ir tarp gyventojų veda kontrrevoliucinę veiklą".

Kaip jau minėjome, vienu iš "įkalčių" I.Vyliaus byloje tapo prieš 6 metus duotas jo raštiškas pasižadėjimas nekovoti prieš A.Smetoną. Pirmomis sovietų okupacijos dienomis kažkoks Icikas Dembo saugumui pateiktame "suimtinų voldemarininkų sąraše" prie jo pavardės įrašė: "1934 m. liepos 13 d. pasižadėjo A.Povilaičiui nevesti jokio politinio darbo prieš Smetonos režimą". KGB tardytojas šį sakinį interpretavo savaip: "A. Povilaitis Kalvarijoje buvo pasikvietęs ir siūlė bendradarbiauti". O štai pateiktame kaltinime daroma jau tokia išvada: "Buvo Lietuvos policijos slaptas darbuotojas". Visgi nuteisti I.Vyliaus okupantai nespėjo - iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo jį išvadavo Birželio sukilimas.

Nutarė likti Lietuvoje

Po kelių dienų I.Vylius su savo bendražygiu leitenantu Ignu Tauniu atvyko į tą patį kalėjimą ir pareiškė jo viršininkui, jog nuo šiol įstaigai vadovaus jis. Spalio 15 dieną Teisingumo generalinio tarėjo įsakymu į šias pareigas karininkas buvo paskirtas oficialiai.

I. Vylius (pirmas iš dešinės) su bendraminčiais Klaipėdoje./1938 m. Nuotrauka iš J. Vyliūtės knygos „Kapitono Igno byla“.

Šio fakto užteko, kad kapitonas I.Vylius kai kuriuose interneto forumuose ar tinklaraščiuose būtų apšauktas nacių kolaborantu ar net IX forto budeliu ir karo nusikaltėliu. Iš tiesų, vėliau I.Vylius parodymuose sovietų saugumui paliudys, kad vokiečių okupacijos pradžioje jo vadovaujamame kalėjime daugiausia buvo kalinami komunistai, sovietiniai aktyvistai ir žydai. 1941-ųjų vasarą į kalėjimą dažnai atvažiuodavo gestapininkai, paimdavo po 5-10 kalinių ir išveždavo juos sušaudyti. Neaišku, ar kalėjimo pareigūnai žinojo apie paimtųjų likimą - į kalinių dokumentus jie tik įsegdavo pažymą, kad suimtieji perduoti vokiečių saugumo policijos žinion.

Kita vertus, minėtoje J.Vyliūtės knygoje rašoma, kad I.Vylius pačioje karo pradžioje paleido iš kalėjimo ten laikytus 30 žydų, taip išgelbėdamas jiems gyvybes: "Jo pavardė įrašyta 3205 numeriu A. Gurevičiaus sąrašuose. Deja, iš visų išgelbėtųjų atsirado tik vienas, kuris pasauliui paskelbė tiesą apie kalėjimo viršininką. Jam užteko drąsos ir ryžto. Visi kiti tyli...”

Liepos mėnesį I.Vylius su bendražygiais nutarė įsteigti Lietuvių nacionalistų partiją (LNP). Buvęs aviacijos kapitonas tapo LNP karinio sektoriaus bei „Geležinio vilko” organizacijos vadovu. Netrukus ėmė ryškėti partijos nesutarimai. Naciams išvaikius Laikinąją vyriausybę, o vėliau ir Lietuvių aktyvistų frontą, dalis jos veikėjų pasisakė už glaudų bendradarbiavimą su okupantais. Rugsėjo 14 dieną paskelbtame nacionalistų memorandume sakoma, kad nors partija siekia nepriklausomos Lietuvos valstybės "lietuvių tauta yra nuoširdžiai pasiryžusi pozityviai bendradarbiauti su didžiuoju Vokietijos Reichu (...) kuriant naująją Europos tvarką." Nors I.Vyliui ir nepatiko bendradarbiavimo su vokiečiais idėja, ryšių su LNP jis nenutraukė: nuo 1941-ųjų rudens tai buvo vienintelė legaliai veikusi lietuviška organizacija, kuria buvo galima naudotis, palaikant ryšius su regionais ir rengiantis galimai pogrindžio veiklai.

Lapkričio mėnesį LNP Reicho vadovybei parengė "Pro memoria", išreikšdama nuomonę, kad tiesioginis Reicho valdymas krašte nėra būtinas, ir viltį, kad Lietuvai bus leista atkurti suverenitetą. Netrukus okupuotų Rytų kraštų ministras Alfredas Rosenbergas nusiuntė Ostlando reicho komisarui Hinrichui Lohsei slaptą ratą, kuriame nurodė, kad bet kokios politinės partijos buvimas okupuotuose kraštuose nėra priimtinas. Gruodžio 17 dieną LNP buvo uždrausta.

Tuomet I.Vylius aktyviai įsitraukė į pogrindinės Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) veiklą ir netrukus ėmė vadovauti jos kariniam sektoriui. Važinėdamas po Lietuvą, jis platino nelegalią Šaulių sąjungos, krikščionių demokratų ir socialdemokratų spaudą, dalyvaudavo slaptuose inteligentų susirinkimuose.

Tačiau vienas iš svarbiausių ir drąsiausių jo darbų buvo okupantų panosėje įrengta pogrindinė radijo stotis transliavusi pranešimus tiek iš Kauno, tiek iš kitų Lietuvos vietovių. Juose buvo agituojama nestoti į vokiečių organizuojamą SS legioną, nevykti į darbus Vokietijoje, neklausyti kitų okupantų potvarkių.

I.Vylius su žmona Petronėle Ščiukaite. 1930 m./plienosparnai.lt nuotrauka

1943-aisiais, po triuškinamo vokiečių kariuomenės pralaimėjimo prie Stalingrado tapo aišku, kad sovietų sugrįžimas į Lietuvą - tik laiko klausimas. Jau tuomet I.Vylius buvo tvirtai apsisprendęs - iš Lietuvos jis jokiu atveju nesitrauks. Žinodamas, kad sugrįžę enkavėdistai jo tikrai ieškos, buvęs karininkas įsigijo dokumentus Velavičiaus pavarde ir rengėsi naujai sovietų invazijai.

Kelias į pražūtį

Tuo metu LLKS jau buvo pavykę užmegzti ryšius su Vakarais. Tuo tikslu į Švediją buvo išsiųsta profesoriaus Antano Vokietaičio vadovaujama grupė. Būtent I.Vyliaus iniciatyva Lietuvoje 1944 metų vasarį pradėjo veikti ryšiui su Stokholmu skirtas radijo siųstuvas, kurio perduodamomis žiniomis naudojosi ne tik švedai, bet ir britai bei amerikiečiai. Tai buvo milžiniškas LLKS pasiekimas - beveik tris mėnesius okupuotoje teritorijoje veikęs siųstuvas gestapininkų taip ir nebuvo aptiktas.

Tų pačių metų vasarą, Raudonajai armijai nesulaikomai artėjant prie Lietuvos, I.Vylius pradėjo keliones po Žemaitiją, organizuodamas besikuriančios Lietuvos laisvės armijos "Vanagų" būrius. Liepos mėnesį buvo įkurtas jaunesniojo leitenanto Jono Jurkūno vadovaujamas "Vanagų" štabas, turėjęs aprūpinti kovotojus ginklais ir šaudmenimis, kuriuos siūlė pasitraukiantys vokiečiai. Pats I.Vylius turėjo tapti vienu iš Lietuvos partizaninio pogrindžio vadų.

Tačiau lemtis gerokai pakoregavo kovotojo planus. Rugsėjo 3 dieną, vykstant į Kaltinėnų miestelyje rengiamą pogrindžio organizacijų pasitarimą, I.Vyliaus vairuojamas automobilis užvažiavo ant sovietų diversantų padėtos minos. Sužeistas aviacijos kapitonas drauge su dar dviem LLKS aktyvistais - Jonu Pajauju ir generolu Teodoru Daukantu atsidūrė Telšių, vėliau - Klaipėdos ligoninėje, kuri, artėjant frontui buvo evakuota į Rytprūsius. Nepaisydama I. Vyliaus norų likti kovoti Tėvynėje, karo banga nešė jį į Vakarus.

Pasveikęs I. Vylius vėl ieškojo kelių į sovietų okupuotą Lietuvą. Balandžio mėnesį užbaigęs mokymus Abvero žvalgybos mokykloje jis drauge su dvidešimties desantininkų grupe tikėjosi, kad bus nuskraidinti į Kazlų rūdos apylinkes vokiečių lėktuvu ar kariniu laivu pasieks Liepoją. Tačiau nei lėktuvo, nei laivo jie taip ir nesulaukė - žlungantys vokiečiai turėjo rimtesnių rūpesčių, nei į Tėvynę kovoti susiruošę lietuviai. Supratęs, kad pagalbos iš niekur tikėtis nebegalima, I.Vylius pasiryžo rizikingam 700 kilometrų žygiui pėsčiomis per sovietų užimtą Lenkiją.

I.Vylius (sėdi pirmas iš kairės) tarp Lietuvos karo aviacijos karininkų./Nuotrauka iš J. Vyliūtės knygos „Kapitono Igno byla“.

Deja, kelionė baigėsi vos prasidėjusi. "Miško takelyje, maždaug už 3 kilometrų nuo Blumenthal kaimo, esančio Vokietijoje, Stettino apygardoje, sulaikėme nepažįstamą pilietį, pasivadinusį Vėlavičium Ignatiju, Antano, lietuvį, gyvenantį Vaidatoniuose. Velavičius ėjo miško takeliu į rytus kartu su kitais, pasivadinusiais Kriove Gediminu Prano ir Stasiu Juozu Kazio. Suimant nesipriešino. Dokumentų Velavičius neturėjo, tik žiūronus ir topografinius žemėlapius. Sakė dirbės Vokietijoje ir grįžtąs namo. (...) Suėmimas vyko 1945 metų gegužės 3 dieną 4 valandą nakties." Taip apie I.Vyliaus grupę ištikusią nesėkmę rašoma Raudonosios armijos 2-ojo Baltarusijos fronto kontržvalgybos SMERŠ skyriaus leitenanto I.Basovo raporte.

I.Vyliaus legenda kontržvalgybininkai, žinoma, nepatikėjo - tarp jo daiktų buvo rasti ne tik smulkūs vokiški topografiniai žemėlapiai, bet ir 3300 sovietinių rublių, kurių iš priverstinių darbų į Lietuvą grįžtantis žmogus tikrai negalėjo turėti. Netrukus areštuotasis prisipažino, kad jis drauge su bendrakeleiviais buvo parengtas Abvero žvalgybos mokykloje ir Lietuvoje ketino tęsti kovą su sovietais. Po kurio laiko paaiškėjo ir tai, kad I.Velavičius yra tas pats I.Vylius, sovietų kalintas dar 1940-aisiais ir dabar ieškomas ne tik laisvėje, bet ir visuose lageriuose bei kalėjimuose.

Taigi, I.Vylius etapu buvo pervežtas į Kauną, o byla perduota Vilniaus enkavėdistams. 1946 metų gegužės 16-ąją karinio tribunolo "troika", nedalyvaujant nei liudytojams, nei gynėjui, buvusį Lietuvos aviacijos kapitoną nuteisė sušaudyti. Liepos 1 dieną nuosprendis buvo įvykdytas.

Kitokios baigties antrą kartą pakliuvus į sovietinio saugumo nagus ir nebuvo galima tikėtis. Tačiau I.Vylius ir neieškojo lengvo kelio. Tą paskutinį karo pavasarį, matydamas kaip seni jo draugai lieka Vokietijoje, jis puikiai suprato, kad kažkas turi traukti į Vakarus, kad išgyventų dėl būsimos laisvės, o kažkas - į Rytus, kad dėl jos mirtų. Gailėtis jis galėjo tik dėl vieno - kad jam lemta žūti ne mūšyje, o nuo budelio kulkos. Ir kad atminimą apie jo ir daugelio kitų rezistentų kovas dešimtmečius saugos tik masiniu kapu tapusio Tuskulėnų parko medžiai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"