TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pasirinkęs kankinio kelią

2011 11 18 11:23

Šį mėnesį sukanka 58 metai, kai Vladimiro kalėjime mirė arkivyskupas Mečislovas Reinys - profesorius, politikas diplomatas, tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras. Bet svarbiausia - žmogus, niekuomet neatsisakęs savo didžiausios pareigos - liudyti tiesą.

Niūrią 1953 metų lapkričio dieną už dar niūresnių Vladimiro kalėjimo sienų tyliai užgeso žmogus, kurio nuopelnus Lietuvai sunku ir suskaičiuoti. Dauguma šaltinių nurodo, kad arkivyskupas M.Reinys mirė lapkričio 8-ąją nuo sunkios ir negydomos ligos. Šią datą sunku kaip nors patvirtinti ar paneigti, pagaliau, koks skirtumas, kurią dieną ir kaip žmogus išėjo Amžinybėn. Todėl tiesiog imkime ir pasikliaukime skaičiumi, kurį "ypač pavojingo valstybinio nusikaltėlio" mirties liudijime įrėžė kokio nors kalėjimo biurokrato plunksna. 

Na, gal dar atkreipkime dėmesį į vieną trumputį laiškelį. Vieną iš nedaugelio, nes teisę siųsti į laisvę ir gauti žinias arkivyskupas turėjo tik du kartus per metus. Taigi 1953 metų liepos 3 dienos laiške seseriai Julijonai Martinonienei M.Reinys praneša dėl didelio kraujospūdžio gulėjęs kalėjimo ligoninėje. Birželio 6 dieną jį buvo ištikęs širdies priepuolis, susilpnėjo klausa, o ir dabar, sugrįžus į kamerą, dažnai svaigstanti galva. 

Greičiausiai tai buvo paskutinė žinia, kurią iš M.Reinio gavo artimieji. Ką jau kalbėti apie buvusius kameros draugus - vienas jų apie arkivyskupo mirtį sužinojo tik po gerų poros metų, kai išėjo į laisvę. Tokiose vietose žmogus paprastai miršta vienas - nėra kam ištarti paskutinių žodžių, nėra kam silpstančiu delnu atsisveikinant paspausti ranką. Paprastam žmogui taip išeiti iš šio pasaulio  tikriausiai yra kančia, savo gėla ir neviltimi pranokstanti visus ankstesnius jo išgyvenimus, tačiau M.Reinys greičiausiai užmerkė akis šviesoje. Ir išėjo į šviesą. Nes jis, net ir likęs vienišas, už storų kalėjimo sienų buvo ne vienas. Nes, kad ir kokias turėjo regalijas, mokslinius laipsnius, partinius ar politinius postus, M.Reinys visų pirma buvo Dievo tarnas. Ir tą akimirką Dievas buvo su juo ir jame. 

Galima drąsiai teigti, jog kankinio dalią M.Reinys pasirinko visiškai sąmoningai. Ir kur kas anksčiau negu kančias ir mirtį Vladimiro kalėjime. Tuo įsitikinsime šiek tiek vėliau, prisiminę ankstyvesnius jo gyvenimo metus. Ne, M.Reinys nebuvo karys. Jis niekuomet beatodairiškai nepuldavo į ataką, siekdamas krūtine uždengti priešo kulkosvaidžio ambrazūrą. Sunkiausiomis akimirkomis mieliau eidavo į kompromisus, darydavo nuolaidas.

Tačiau tai niekada nebuvo kompromisai su sąžine. Juos greičiau galima pavadinti taktiniu atsitraukimu dėl aukštesnių tikslų ir svarbesnių principų. Tokių kompromisų būta pokario metais, kai sovietiniai okupantai vertė kunigus tapti jų bendrininkais ir įkalbėti pokario partizanus nutraukti laisvės kovas. Panašios diplomatijos pasitaikė ir jau suimtam arkivyskupui bendraujant su jį verbuoti mėginusiais saugumiečiais. Tačiau su M.Reinio asmenybe buvo nesuderinamas net menkiausias išdavystės šešėlis. Maža to, kaip vėliau pamatysime, arkivyskupo subtilumas ir išmintis tais juodais laikais sklaidydavo sunkių abejonių šešėlius, kurie kartkartėmis įsibraudavo į jo artimų bičiulių protus ir širdis. 

Prieš prisimindami M.Reinio gyvenimo kelią ir turėdami galvoje jo tragišką pabaigą, negalime neatkreipti dėmesio į dar vieną dalyką. Per 69-erius savo žemiškos kelionės metus arkivyskupas nuveikė begalę didelių ir kilnių darbų. Ne tik Bažnyčiai, ne tik tikintiesiems, bet ir savo tautai bei valstybei. Tačiau galvodamas apie visą šviesią M.Reinio veiklą negali atsikratyti įspūdžio, kad jam už nugaros nuolat stovėjo tarsi koks juodasis metraštininkas, kuris kiekvieną akimirką perrašinėjo arkivyskupo gyvenimo knygą, paversdamas bet kokį artimo, tautos labui nuveiktą darbą ar tiesiog atliktą pareigą nusikaltimu. Ir tai jokia mistika.

Tokių metraštininkų žodžiai materializavosi popieriuje ir neilgai trukus virto baudžiamąja byla Nr. P-144999-LI, o nuoširdus Lietuvos patriotas ir Bažnyčios bei tikėjimo gynėjas - "ypač pavojingu valstybiniu nusikaltėliu". Lyginant M.Reinio gyvenimo faktus ir jų interpretacijas minėtoje byloje akivaizdžiai matyti, kad kreivų veidrodžių karalystėje nėra nieko lengviau, kaip balta paversti į juoda. 

Mokslai, kelionės ir klajonės

O dabar sugrįžkime į tolimus 1884-uosius. Tų metų vasario 5 dieną (kitais duomenimis, vasario 3-iąją) Daugailių parapijoje esančiame vienkiemyje, pavadintame keistu Madagaskaro vardu, gausioje, bet ne itin pasiturinčioje ūkininkų šeimoje į pasaulį atėjo sūnus Mečiukas. Tarp vienuolikos šeimoje augusių atžalų jis buvo tikrai išskirtinis. Pirmiausia, vaikui teko betėvio dalia - Mečiukas beveik neprisiminė savo gimdytojo, mat šis, jam dar mažam esant, mirė sužeistas arklio. Kita vertus, jau pradžios mokykloje jauniausias šeimos vaikas pasižymėjo ypatingais gabumais, tad netrukus jam atsirado galimybė mokytis Rygos gimnazijoje. Baigęs keturias jos klases penkiolikmetis vaikinukas ėmė rengtis stoti į kunigų seminariją, o kad sukauptų pinigų savarankiškam gyvenimui ir padėtų vienai likusiai motinai, dvejus metus dirbo namų mokytoju. 

1901-aisiais M.Reinys įstojo į Vilniaus kunigų seminariją ir po ketverių metų su pagyrimu ją baigė, taip laimėdamas stipendiją, leidusią toliau siekti mokslų Petrapilio dvasinėje akademijoje. Toks posūkis jau savaime žadėjo: bus galima greitai kopti bažnytinės hierarchijos laiptais, o ką jau kalbėti apie progą įgyti neįkainojamų žinių ir dvasinių turtų, kuriais su savo studentais dalijosi tokie lietuvių dvasininkai kaip žymus kalbininkas Kazimieras Jaunius, filosofas, teologas, literatūros kritikas Adomas Dambrauskas-Jakštas ir, be abejo, garsusis Jonas Mačiulis, kiekvienam lietuviui žinomas kaip poetas Maironis. 

1907 metais M.Reinys buvo įšventintas į kunigus, o dar po dvejų baigė dvasinę akademiją teologijos magistro laipsniu. Tačiau dvidešimt penkerius metus perkopęs vyras tebejautė alkį mokslui ir žinioms, todėl 1909-ųjų vasarą išvyko studijuoti filosofijos į Belgijos Liuveno universitetą. Ten mokėsi dar ketverius metus. Bet ir to pasirodė per maža. 1912 metais tame pačiame universitete jis ėmė studijuoti biologiją, o po metų įstojo į Strasbūro universiteto Teologijos fakultetą gvildenti religijos filosofijos ir naujųjų laikų filosofijos istorijos mokslus. Studijuodamas M.Reinys dar rado laiko ir pakeliauti po gretimas bei tolimesnes valstybes - lankėsi Vokietijoje, Olandijoje, Anglijoje, Danijoje, Švedijoje, Prancūzijoje. Net atostogaudamas domėjosi ne vien tų šalių gyvenimu, bet ir dirbo savo darbą - visur, kur tik rado lietuvių emigrantų, skaitė jiems pamokslus gimtąja kalba. Tačiau 1913 metais studijų, kelionių ir darbų teikiamą džiaugsmą aptemdė liūdna žinia apie motinos ligą ir mirtį. Skaudu, bet jaunasis kunigas taip ir neturėjo galimybės nei jos aplankyti, nei palaidoti. 

Į Lietuvą filosofijos daktaras M.Reinys sugrįžo 1914-ųjų rugpjūtį. Kaip tik tuo metu Europoje jau vyko Pirmojo pasaulinio karo mūšiai o vokiečių kariuomenė brovėsi į Belgiją, kurioje keletą metų gyveno ir mokėsi būsimas arkivyskupas. Vilniuje, kuriame M.Reinys apsistojo, buvo dar ramu. Kunigas gavo kuklias Šv. Jono bažnyčios vikaro pareigas, o vėliau dėstė įvairias disciplinas pedagoginiuose kursuose ir Lietuvių gimnazijoje. Nuo 1916-ųjų pradėjo profesoriauti Vilniaus kunigų seminarijoje. Per visus aštuonerius gyvenimo Vilniuje metus M.Reinys nevengė ir visuomeninės veiklos, ypač aktyviai dalyvavo atkuriant katalikiškos pakraipos pavasarininkų ir ateitininkų organizacijas. 

Visi šie paminėti M.Reinio biografijos faktai, tiesa, šiek tiek sutrumpinti, 1947 metais atsidūrė suimto arkivyskupo apklausos protokole. Tardytojo jie, matyt, ne itin nedomino, biografijos išdėstymas greičiau buvo paprastas biurokratinis formalumas. Tačiau vienas epizodas protokole vėliau vis dėlto pabrauktas raudonu pieštuku. Kaip galimas štrichas sovietinės valstybės priešo portretui. 

Tai nutiko 1919 metų balandį, jau nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos sostinėje. Kaip žinoma, tuo metu Vilnius ėjo iš rankų į rankas - mieste dar buvo įsitvirtinę bolševikai, bet antrąją balandžio pusę prie sostinės jau artėjo lenkų daliniai. Balandžio 22 dieną, matydami, jog nebeatlaikys lenkų kariuomenės smūgių, bolševikai nutarė trauktis, tačiau ne vieni, o su grupe įkaitais paimtų lietuvių inteligentų, kad vėliau juos galėtų panaudoti per derybas dėl paliaubų ar apsikeitimo belaisviais. Įkaitų sąraše buvo ir M.Reinys. 

1977 metais Amerikoje išleistoje M.Reiniui skirtoje knygoje sakoma, kad kunigas apie ketinimą jį suimti žinojo. Laiko apsispręsti - ar leistis sulaikomam, ar bėgti į Kauną - dar buvo. Pasitaręs su tuomečiu Vilniaus vyskupu Jurgiu Matulevičiumi, M.Reinys nutarė nuolankiai pasitikti lemtį ir pasidalyti ja su tais, kurie negalėjo pasitraukti. 

Taigi per patį pavėlavusio pavasario polaidį M.Reinys su kitais įkaitais, lydimas sargybinių, patraukia Ukmergės plentu Maišiagalos link. Eiti jam - tikra kančia. Išsiplėtusių venų pažeistas kojas skauda taip, kad kunigas kartą net apalpsta. Laimė, kančias palengvina Maišiagaloje bolševikų parūpinti vežimai. Jų vilkstinė nudarda Daugpilio link - keliu, vedančiu per gimtuosius M.Reinio Daugailius. 

Kas galėtų pasakyti, ką jautė M.Reinys, išvydęs savo vaikystės miestelio trobesius. Kažin kur čia, už kelių šimtų metrų, - išsiilgti namiškiai, giminės, jaunystės laikų bičiuliai. Nejaugi taip ir nepavyks jų pamatyti, apkabinti ar bent ranka pamoti? Juolab jog paaiškėja, kad įkaitų vilkstinė Daugailiuose sustos pernakvoti. Kunigas veltui prašo sargybinių leisti bent minutėlę pasikalbėti su artimaisiais. Užuot tai padarę, jie uždaro M.Reinį nakčiai į medinį pastatą vieno namo kieme. 

Daugumai žmonių, atsidūrusių tokioje situacijoje, tikriausiai kiltų mintis pabėgti. Juo labiau kai įkaitas saugomas silpnai, o gimtuosiuose kraštuose tikrai būtų kur pasislėpti. Tačiau M.Reinys nuolankiai sulaukė ryto ir iškeliavo iš Daugailių taip ir nepamatęs brangių veidų. Bendrakeleivių paklaustas, kodėl atsisakė bėgti, paaiškino, kad dėl to galėjęs nukentėti sargybinis. Net ir tokiomis aplinkybėmis kunigas pirmiausia mąstė ne apie save!

Toliau prasidėjo 5 mėnesius trukusi įkaitų Golgota. Gurguolė - Daugpilis - kalėjimas - traukinys - Smolenskas - vėl kalėjimas. Tai buvo pirmoji M.Reinio pažintis su kalinio dalia. Visa ši epopėja baigėsi tik liepos 24 dieną Degučiuose, ant plento Zarasai-Daugailiai. Ten lietuvių įkaitai buvo iškeisti į Kauno kalėjime laikytus bolševikus. 

Beje, 1947-aisiais, per antrąjį tardymą, arkivyskupas tardytojui prisipažins, kad jo antisovietinės pažiūros susiformavo būtent 1919 metais. Tik vargu ar tai įvyko dėl patirtos įkaito dramos. Tam būta svaresnių (bent jau jo požiūriu) priežasčių. Tų pačių 1919 metų vasarį bolševikų užgrobtame Vilniuje buvo uždrausta dėstyti tikybą. Kaip rašo Bažnyčios kovą su sovietine sistema tyrinėjąs autorius Vidas Spengla, remdamasis M.Reinio bylos medžiaga knygoje "Atlikę pareigą", jis negalėjęs su tuo taikstytis: "1919 m. vasario mėnesį Šv. Mykolo bažnyčios salėje (Vilniuje) M.Reinys skaitė paskaitą apie mokyklą ir religiją ir reikalavo, kad sovietų valdžia leistų dėstyti mokyklose tikybą tikinčiųjų vaikams. Nors paskaitoje nebuvo nei antisovietinių, nei antibolševikinių išpuolių, laikraštyje "Švietimo reikalai" jo paskaita buvo įvertinta kaip kontrrevoliucinė."

Įdomu pažymėti ir tai, kad byloje teigiama, jog taip pačiais 1919 metais M.Reinys buvo suimtas visai ne kaip besitraukiančių bolševikų įkaitas, be to, lygiai dviem mėnesiais anksčiau, nei rašoma 1977-aisiais Čikagoje išleistoje jo biografijoje. Iš bylos dokumentų matyti, kad kunigą bolševikai suėmė vasario 22 dieną, netrukus po Lietuvos nepriklausomybės metinių minėjimo, per kurį M.Reinys taip pat sakė kalbą. Minima, jog suimtasis iš pradžių buvo laikomas Vilniuje, Gedimino ir Vilniaus gatvių kampinio namo rūsyje, o vėliau išgabentas į Daugpilio ir Smolensko kalėjimus. Tolesnė įvykių eiga abiejuose aprašymuose sutampa, bet suimtas kontrrevoliucionierius, aišku, tardytojams buvo daug tinkamesnis personažas nei niekuo dėtas įkaitas, išvarytas iš Vilniaus. 

Nuo profesoriaus iki diplomato

Tačiau palikime ramybėje versijas ir pasižiūrėkime, kaip klostėsi M.Reinio gyvenimas pasibaigus 5 mėnesius trukusiam įkaito ir kalinio laikotarpiui. Kaip jau minėjome, ant plento prie Degučių paleistas ir pas saviškius sugrįžęs kunigas netrukus parkeliavo į lenkų okupuotą Vilnių, kur jo laukė profesoriaus pareigos kunigų seminarijoje. Tačiau 1922-aisiais, kuriant Lietuvos universitetą, M.Reinys apsisprendė vykti į Kauną. Čia jis buvo paskirtas naujojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Psichologijos katedros vedėju. Nuo tos akimirkos prasidėjo visiškai naujas M.Reinio gyvenimo etapas. 

Į mokslinį ir pedagoginį darbą pasinėręs kunigas tuo metu turbūt nė nenumanė, kad netrukus jam teks tapti politiku ir spręsti itin svarbius Lietuvos pozicijų tarptautinėje bendrijoje klausimus. Šis neilgas, bet labai svarbus M.Reinio gyvenimo laikotarpis prasidėjo 1925 metų rugsėjo 25 dieną, kai naują ministrų kabinetą sudaręs krikdemas Leonas Bistras paskyrė jį užsienio reikalų ministru. 

Be abejo, vienas svarbiausių diplomatijos vadovu tapusio prelato uždavinių buvo sutvarkyti pašlijusius Lietuvos ir Vatikano santykius. Tačiau, atsižvelgdami į mūsų pasakojimo kontekstą, šią M.Reinio veiklos dalį kuriam laikui palikime nuošalyje ir paminėkime kitą jo pradėtą, bet taip ir nebaigtą darbą - Nepuolimo sutartį su Rusija, kuri, patvirtindama 1920 metų Maskvos sutartimi nustatytas Lietuvos sienas, galbūt galėjo pajudinti iš mirties taško įsisenėjusį Vilniaus klausimą. Deja, nelengvai prasidėjusios ir sunkiai vykusios derybos tuokart baigėsi be rezultatų. Atrodo, M.Reinys ir L.Bistras nevisiškai sutarė ir dėl derybų taktikos, ir dėl kai kurių formuluočių. Lygiai tokių pat nesutarimų būta ir Maskvoje. Tarkime, įtakingas sovietų užsienio reikalų liaudies komisaro Georgijaus Čičerino pavaduotojas Maksimas Litvinovas, kitaip negu jo viršininkas, apskirtai nebuvo linkęs pasirašinėti kokių nors paktų nei su Lietuva, nei su kitomis Baltijos valstybėmis. Štai kodėl trylika valandų Kaune trukęs G.Čičerino vizitas, suteikęs lietuviams daug vilčių, iš tiesų neturėjo jokios reikšmės. 

Bet palikime ilgas pasirengimo deryboms peripetijas ir jas lydėjusius užkulisinius žaidimus diplomatijos istorikams. Mus šis M.Reinio veiklos epizodas šį kartą domina dviem aspektais. Pirma - kaip rimta diplomatu pamėginusiu tapti kunigo nesėkmė (1926 metų kovo 21 dieną jis buvo priverstas atsistatydinti, o derybas baigė ir sutartį pasirašė jau kitos, kairiųjų, Vyriausybės atstovai). Antra - kad šią sutartį, nors ir ne jo paties pasirašytą, per 1947 metų apklausas arkivyskupas primins MGB tardytojui, teigdamas, jog Maskva, 1940-aisiais okupuodama ir aneksuodama Lietuvą, pamynė po kojomis būtent šį dokumentą. 

Nepalaužiamas arkivyskupas

Žinoma, M.Reinys galėjo saugumiečiui to ir nesakyti. Jau vien priklausymas "reakcingai" krikdemų partijai, juolab buvimas "buržuazinės" Vyriausybės ministru buvo pakankamas pagrindas jį apkaltinti, nuteisti ir įkalinti. Tačiau MGB mašina, paremta absurdiškais atgal žiūrinčiais sovietiniais įstatymais, dygsnis po dygsnio siuvo vis naujas arkivyskupo žingsnių interpretacijas, kone kiekvieną jo veiksmą versdama nusikaltimu. Antai darbas su ateitininkais ir pavasarininkais interpretuotas kaip ištikimybės "buržuazinei" Lietuvai ugdymas, kitaip tariant, - antisovietinė veikla. Per pamokslus ištarti ar straipsniuose parašyti žodžiai apie "bedievišką komunizmą ir bolševizmą" taip pat kvalifikuoti kaip gyventojų raginimas kovoti prieš sovietų valdžią. 300 markių, skirtų lietuvių savisaugos bataliono kariams, kad šie galėtų įsigyti knygų, virto bendradarbiavimu su nacių okupacine valdžia. Tokių smulkių dygsnių šioje byloje - dešimtys. Tad kyla klausimas: kodėl M.Reinys nebuvo suimtas dar 1940 metais arba tuoj po antrosios okupacijos? Kodėl taip arkivyskupo nekentusi sovietų valdžia leido jam veikti iki pat 1947-ųjų? Ir dėl ko pagaliau ryžosi jį suimti ir nuteisti? 

Tai, kad saugumas duomenis apie arkivyskupo rangą turėjusį M.Reinį rinko jau nuo 1940 metų, aišku iš bylos. Pirmieji agentūriniai pranešimai, kuriuose informuojama apie M.Reinio pamoksluose išsakytas mintis, į šią žinybą pradėjo plaukti jau spalio mėnesį. Tačiau po 1945-ųjų liepos jau visateisio Vilniaus arkivyskupijos valdytojo pareigas einantį dvasininką, matyt, norėta panaudoti saviems tikslams. Šiaip ar taip, prieš 1944 metų rugpjūtį Ukmergėje surengtą aukštų Bažnyčios atstovų pasitarimą, skirtą tikybos dėstymui, M.Reinys buvo trumpam sulaikytas. Tarp jo ir saugumiečių vyko kažin koks pokalbis, bet arkivyskupas niekam niekada neatskleidė, apie ką tuomet šnekėta. 

Aišku viena - M.Reinys galvos nenulenkė. Tiesa, atsakydamas į valdžios raginimus įtikinti partizanus išeiti iš miškų, jis paskelbė aplinkraštį "Nežudyk!", tačiau rašto formuluotės lygiai taip pat galėjo būti taikomos ir okupantams bei jų parankiniams. Tai buvo vienintelis nedidelis arkivyskupo kompromisas. 

Kitais klausimais M.Reinys nesitraukė nė per žingsnį: atvirai kritikavo bet kokius valdžios išsišokimus prieš Bažnyčią ir religiją, drąsiai gynė vienintelę Kauno kunigų seminariją, kad nebūtų uždaryta, ypač atkakliai priešinosi vadinamųjų bažnytinių komitetų kūrimui, per kuriuos valdžia tikėjosi perimti į savo rankas vadovavimą Bažnyčiai ir taip ją visiškai sunaikinti. Iš bylos galima susidaryti įspūdį, kad būtent M.Reinys dvasiškai parėmė saugumiečių mėgintą užverbuoti vyskupą Vincentą Borisevičių (netrukus jis buvo suimtas, nuteistas ir sušaudytas). 

Regis, masinis puolimas prieš aukštus Bažnyčios hierarchus - ne vietinės valdžios saviveikla. Tikriausiai tada dar niekas nebuvo atšaukęs NKVD vadovo Lavrentijaus Berijos pirmosios okupacijos metais išleistos instrukcijos - per kiek galima trumpesnį laiką suduoti Lietuvos katalikų bažnyčiai kuo daugiau rimtų smūgių. 

Taigi neišvengiamai atėjo ir M.Reinio eilė. 1949 metų birželio 9 dieną grupė MGB pareigūnų, tarp kurių buvo ir žinomas Rainių žudikas Petras Raslanas, pasirašė nutartį suimti arkivyskupą. Joje, be kita ko, sakoma, kad "Reinys yra nesutaikomas tarybinės santvarkos priešas. Buržuazinėje Lietuvoje buvo užsienio reikalų ministru". Po trijų dienų arkivyskupas buvo suimtas savo bute. "Neverk. Melskis už mane ir mano priešus. Nesitikiu gyvas iš jų rankų grįžti", - teištarė M.Reinys raudančiai Vilniaus arkivyskupijos ekonomei Teklei Kačiukaitei. 

Po tris mėnesius trukusio tardymo buvo parengta kaltinamoji išvada. Kad ir kaip tardytojai stengėsi, jiems taip ir nepavyko "įrodyti" arkivyskupo ryšių su ginkluotu antisovietiniu pogrindžiu ar dalyvavimo jame. Priešingu atveju M.Reinio greičiausiai būtų laukęs vyskupo V.Borisevičiaus likimas. Dabar MGB Ypatingajam pasitarimui neliko nieko kita, kaip "už talkinimą tėvynės išdavikams, dalyvavimą antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antitarybinę agitaciją" įkalinti jį 8 metams. Nejaunam ir jau ligotam žmogui tai prilygo lėtos mirties nuosprendžiui. 

Matyt, M.Reinys jautė tokią savo lemtį. Dar 1933 metais knygoje "Arkivyskupas Jurgis Matulevičius" jis rašė: "Teko pamatyti ir patirti keletą kalėjimų, tačiau galų gale visa tai išėjo į naudą: ...teko patirti, kaip kiti žmonės gyvena ten, kur yra sunkiausios bausmės vieta; ...daugiau branginti savo ir kitų žmonių laisvę, geriau įvertinti brutalios prievartos bjaurumą, geriau atverti Dievo sutvertojo pasaulio gražumą ir malonumą. Šitų pamokų ir už didelius pinigus neatiduočiau."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"