TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pasirinkęs vėtrą

2010 10 08 0:00
Kalinys J.Noreika. 1946 m., Vilnius.
Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka

Šiandien sukanka 100 metų, kai gimė Lietuvos kariuomenės karininkas, antinacinio ir antisovietinio pogrindžio dalyvis Jonas Noreika, dar žinomas kaip Generolas Vėtra. Nors kai kurie jo veiksmai nacių okupacijos metu dar ir šiandien vertinami prieštaringai, dramatiškas šio žmogaus gyvenimas vertas ir pagarbos, ir atminimo.

J.Noreika gimė 1910 metų spalio 8 dieną Vabalninko valsčiaus Šukionių kaime. 1929 metais, baigęs Šiaulių gimnaziją, devyniolikmetis jaunuolis įstojo į Kauno karo mokyklą, po kurios baigimo buvo paskirtas į 7-ąjį Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Butigeidžio pėstininkų pulką. Tačiau jaunam puskarininkiui to buvo per maža - jis siekė ir mokslo, ir karjeros. Tad 1933 metais jis pasitraukė į atsargą ir įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą - studijuoti teisės mokslų. Po poros metų, dar būdamas studentas, J.Noreika sugrįžo į kariuomenę. Čia 1936 metų gruodžio 31 dieną jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis, vėliau, baigus studijas, - leitenanto, o 1939 metais - kapitono laipsnis.

Sovietams ėmus likviduoti Lietuvos kariuomenę, J.Noreika iš jos paleidžiamas. Netrukus prasidės buvusių Lietuvos karininkų suėmimų banga, bet būsimojo Generolo Vėtros nespės paliesti. Galbūt todėl, kad karo teisininko nebus tarp pirmųjų aukų okupantų sudarytuose sąrašuose, o gal todėl, kad tuo metu jis nepasiliks Kaune.

Netekęs tarnybos, J.Noreika išvyko pas savo žmoną į Žemaitijos Barstyčių miestelį, o rudeniop, pačiai gavus mokytojos vietą Plungės valsčiaus Mardosų kaime, šeima persikėlė gyventi ten. Tačiau ir gyvendamas atokioje vietoje J.Noreika sugebėjo palaikyti intensyvius ryšius su Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) nariais. Būtent ten jis susipažino su buvusiu Lietuvos pasienio policininku Kaziu Šilgaliu, kuris vėliau lydės būsimąjį rezistentą iki sovietų saugomos sienos su vokiečių okupuotu Klaipėdos kraštu. Iš ten J.Noreika kaskart grįždavo su naujomis žiniomis apie tai, kad netrukus prasidės SSRS ir Vokietijos karas. LAF aktyvistai rengėsi sukilimui. Ir ne vien Kaune.

Birželio 23 dienos rytą Kauno radiofonui paskelbus apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir jos Laikinosios Vyriausybės sudėtį, J.Noreika skubiai persikelia į Telšius. Apskrities komendantas ir apskrities viršininkas kviečia LAF aktyvistą į miesto inteligentų susitikimą, jame nutariama surengti telšiškių mitingą. Tuomet, pirmąjį liepos sekmadienį, sakydamas uždegančią kalbą ir teigdamas, kad sovietai neišvengiamai pralaimės, o praūžus karo audroms Lietuva vėl bus laisva nepriklausoma valstybė, J.Noreika tikriausiai nuoširdžiai tikėjo, jog taip ir bus. Nepriklausomos Lietuvos karininkas net nenujautė, kad netrukus jam teks stoti į kovą jau su rudaisiais okupantais, pereiti nacių koncentracijos stovyklų pragarą, o galiausiai sulaukti mirties nuo Lietuvą vėl okupuosiančių bolševikų kulkos. Tačiau tuo metu ateitis dar atrodė graži, kaip ir ši saulėta vidurvasario diena.

Vėliau J.Noreika su vienuolika kitų mitingo organizacinio komiteto narių išvyko į Kauną, kad įteiktų Laikinąja Vyriausybę palaikančią rezoliuciją, kurią tą sekmadienį pasirašė 300 telšiškių. Kaune jis susitiko su Laikinosios Vyriausybės vidaus reikalų ministru pulkininku Jonu Šlepečiu, o jis pasiūlė kapitonui tapti Šiaulių apskrities komendantu. Įsakymas dėl J.Noreikos paskyrimo buvo pasirašytas rugpjūčio 3 dieną, nė nenumanant, kad Laikinajai Vyriausybei liko gyvuoti vos pora dienų - nacių išvaikytas kabinetas rugpjūčio 5-ąją rinkosi į paskutinį savo posėdį. Visą padėties kontrolę okupuotame krašte perėmė vokiečių civilinė valdžia, talkinama tarėjų, kuriais, deja, sutiko būti ir kai kurie Laikinosios Vyriausybės nariai.

Ir štai tuomet nutiko dalykas, kurį kai kas ir dabar vadina tamsia dėme J.Noreikos biografijoje. Kitą dieną po paskutiniojo Laikinosios Vyriausybės posėdžio Šiaulių apskrities viršininkas, vykdydamas generalinio tarėjo pavaduotojo raštišką nurodymą, įsakė viršaičiams ir burmistrams organizuoti ne tik pabėgusių komunistų, bet ir persekiojamų bei naikinamų žydų turto apsaugą. Kiti šaltiniai nurodo, kad jo parašas yra ir ant įsakymo, kuriuo Šiauliuose steigiamas žydų getas. Yra jis ir ant kai kurių kitų įsakymų, susijusių su Šiaulių geto organizavimu ir žydų turto apskaita. Vien to pakako, kad sovietiniais metais, o ir vėliau būtų teigiama, kad J.Noreika prisidėjo prie holokausto Lietuvoje. Tiesa, jokio įsakymo žudyti žydus Šiaulių apskrities viršininkas nepasirašė, o ir pasirašyti negalėjo - mat dar liepos 28 dieną generalinio tarėjo pasirašytame dokumente nurodoma, kad apskrities viršininkui nepavaldi nei policija, nei saugumas, nei kitokios represinės struktūros, talkinančios nacių nusikaltimams.

Kita vertus, kaip atsitiko, kad neva aktyvus "hitlerininkų talkininkas" netrukus pats atsidūrė nacių koncentracijos stovykloje? Ar ne todėl, kad jau 1942 metais pats įsijungė į antinacinį pogrindį? Prisiminkime, kad J.Noreika buvo aktyvus LAF narys. O būtent ši organizacija 1941 metų rugsėjo 15 dieną išdrįso paskelbti memorandumą "apie Lietuvos būklę, vokiečių civilinei administracijai pradėjus veikti". Jame LAF pristatomas kaip "kariška organizacija, kuri skyrė atstatyti nepriklausomą Lietuvą ginkluoto sukilimo pagalba". Aktyvistai skelbė tikį, kad "Vokietija neieškos jokios teritorialinės ekspansijos Lietuvos sąskaita", siūlė pripažinti tolesnį Lietuvos valstybės egzistavimą ir leisti, kad kraštui vadovautų sava Vyriausybė. Hitlerininkų atsakymas buvo trumpas ir aiškus - generalinio komisaro įsakymu rugsėjo 26 dieną LAF buvo išvaikytas, jo turtas konfiskuotas, o organizacijos vadovas Leonas Prapuolenis atsidūrė Dachau koncentracijos stovykloje.

Tuo metu J.Noreika vis dar ėjo Šiaulių apskrities viršininko pareigas, o vokiečių valdžiai jo veiksmai aiškiai vis labiau nepatiko. Jis ne tik stengėsi užtarti policijos (kuri, prisiminkime, buvo jam nepavaldi) persekiojamus ūkininkus, bet, matyt, ir tyliai ignoravo kai kuriuos nacių civilinės valdžios nurodymus. Būtent pastarasis nusižengimas netrukus jam bus primintas. Tai įvyks 1943 metų vasario 23-ąją.

Regis, paprasta darbo diena nežadėjo jokių staigmenų, kai netikėtai J.Noreika sulaukė skambučio iš srities komisaro politinio skyriaus viršininko - jis kviečiamas atvykti pasikalbėti. Atvykęs į komisaro būstinę J.Noreika išgirdo, jog už vokiečių civilinės administracijos nurodymų nevykdymą generalinio komisaro įsakymu jis nuo šiandien pat atleidžiamas iš pareigų. Apskrities viršininkui taip pat buvo primintas ir naciams neįtikęs jo reportažas iš ekskursijos po Vokietijos miestus (reportažas, beje, net nebuvo išspausdintas). Taigi J.Noreika ne tik buvo atleistas, bet čia pat suimtas ir nuvežtas į Šiaulių kalėjimą. Tiesa, kovo 3 dieną, davęs pasižadėjimą neišvykti, buvęs apskrities viršininkas iš kalėjimo buvo paleistas.

Tačiau ištrūkti iš kalėjimo toli gražu nereiškė ištrūkti iš gestapo gniaužtų. Po dviejų savaičių, kovo 17 dieną J.Noreika vėl buvo suimtas. Tačiau šį kartą jis buvo nuvežtas tiesiai į Kaune įsikūrusią gestapo būstinę. Šį kartą situacija nežadėjo nieko gero - čia jau buvo suvežta ir daugiau suimtųjų iš kitų miestų, daugiausia - vilniečių. Pastarieji kitą dieną buvo išvežti nežinia kur. Dar po dienos iškeliavo antroji suimtųjų grupė, kol galiausiai atėjo ir J.Noreikos eilė. Drauge su dar 28 suimtaisiais jis buvo išvežtas Tilžės link. Tuomet J.Noreika dar nežinojo, kad galutinė šios kelionės stotis - liūdnai Balio Sruogos "Dievų miške" išgarsintas Štuthofas. Taip 1943 metų kovo 26 dieną buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas ir buvęs Šiaulių apskrities komendantas kapitonas J.Noreika tapo bevardžiu ir beteisiu kaliniu Nr. 21330.

Apie tai, koks gyvenimas laukė J.Noreikos ir visų tomis dienomis Štuthofo koncentracijos stovykloje įkalintų 46 Lietuvos inteligentų, neverta net kalbėti - tai gali aprašyti tik tas, kam pačiam teko pabuvoti tame pragare, tarkime, jau minėtas rašytojas B.Sruoga ar kunigas Stasys Yla. Daugumos jų laukė nepakeliamas fizinis darbas, menkas maisto davinys, esesininkų lazdos ir kriminalinių nusikaltėlių patyčios. Tik po porą lietuvių buhalterių ir ekonomistų bei vieną sąskaitininką esesininkai paėmė dirbti į raštines. Kiti, (tarp jų ir J.Noreika) kaip niekam tikę, buvo paskirti į miško komandą. Netrukus prasidėjo dar ir ligos, tad pirmųjų penkių savaičių neišgyveno kas penktas lietuvis kalinys.

Tiems, kam pavyko sulaukti vėlyvo pavasario, galima sakyti pasisekė. Gegužės 31 dieną, išrikiavęs suvargusius lietuvius, stovyklos viršininkas netikėtai pareiškė: "Nuo šiol jūs esate garbės kaliniai!" Kodėl buvo priimtas toks sprendimas, iki šiol sunku paaiškinti. Minima tik viena versija: neva kai Lietuvoje buvo sužinota apie didelį Štuthofe mirusių lietuvių kalinių skaičių, generaliniai tarėjai ėmė ieškoti užtarimo pas buvusį Vokietijos karo atašė Lietuvai generolą majorą Justą. Tad galbūt jo dėka lietuviai kaliniai ne tik buvo atleisti nuo sunkaus fizinio darbo, bet ir ėmė gauti padidintą maisto davinį.

Tačiau 1945-ųjų sausį atėjo naujų išbandymų dienos - artėjant frontui stovyklos vadovybė gavo įsakymą evakuoti kalinius į Vakarus. Žvarbiame sausio vėjyje iš vos pavelkančių kojas lietuvių gyvų liko tik pusė - daugumą tų, kurie jau nepajėgė eiti, pakirsdavo esesininkų automatų kulkos. Tai tęsėsi savaičių savaites, buvo klaidžiojama pirmyn ir atgal, kol galų gale pasirodė raudonomis žvaigždėmis paženklintų tankų siluetai. Daugeliui sovietų okupacijos zonoje atsidūrusių lietuvių iškilo nelengva dilema - grįžti į okupuotą tėvynę, ar trauktis į Vakarus. Štuthofo kalinys kunigas S.Yla šią situaciją vėliau prisimins taip: "Dalis draugų įstrigo tarp dviejų geležinių uždangų. Jų padėtis buvo nepavydėtina. Dviem žodžiais tariant, "kūnas palaužtas, dvasia prislėgta". Svetima padangė nemaloni, ne. Nėra artimųjų, nėra draugų, o kurie buvo - šunkeliais nuklydo. Dieve, kada leisi grįžti į savo žemę, joje dirbti ir numirti." Vienas tokių beatodairiškai pasiryžusių grįžti numirti į okupuotą tėvynę buvo ir J.Noreika. Tuomet, kai daugelis iš koncentracijos stovyklos išvaduotų tėvynainių traukėsi į Vakarus, Lietuvos kariuomenės karininkas vienam savo draugui sakė: "Visi nepasitrauks. Didesnė dalis liks, kentės ir kovos. Kodėl mes turėtume bėgti? Ne, mes turime būti kartu su jais. Kartu kentėt, kovot, ir jei reikės, mirt." Sprendimo grįžti į Lietuvą nepakeitė ir gauta žinia, kad J.Noreikos žmona ir dukrelė pabėgo nuo artėjančių sovietų ir sėkmingai pasiekė Vakarus.

Taigi 1945 metų gegužę, perėjęs sovietų filtracijos punktą, J.Noreika buvo paimtas į Raudonosios armijos rezervinį dalinį, jame kapitonas tarnavo eiliniu. Į Lietuvą jis sugrįžo lapkritį ir apsigyveno pas profesorių Vladą Jurgutį, su kuriuo kartu kalėjo Štuthofe ir kuriam po ilgų tardymų sovietai vis dėlto leido dirbti Vilniaus universitete. Netrukus J.Noreikai pavyko gauti juriskonsulto vietą Mokslų akademijoje. Turėdamas šią legalią priedangą buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas ėmė aktyviai ieškoti ryšių su antisovietiniu pogrindžiu. Gruodžio mėnesį jam pavyko susirasti buvusį Štuthofo kalinį, pulkininką leitenantą Petrą Masiulį. J.Noreika buvo įsitikinęs, kad būtina skubiai rengtis naujam sukilimui, kurį bus galima pradėti kilus Vakarų demokratinių valstybių ir Sovietų Sąjungos karui. O kad šis karas netrukus prasidės, J.Noreika neabejojo, ir skubėjo pasidalyti savo mintimis su bičiuliu. Žodis po žodžio ir pokalbis P.Masiulio namuose pakrypo kita linkme - J.Noreika atsargiai pasiteiravo, ar P.Masiulis ką nors žinąs apie partizaninį judėjimą ir ar neturįs ten pažįstamų. Išgirdęs tokį klausimą, P.Masiulis iš kito kambario pakvietė savo sūnų - studentą fiziką Tadą. Jaunuolis pažadėjo J.Noreiką supažindinti su žmogumi, kurį laiką kovojusiu partizanų gretose.

Po kelių dienų Tadas Masiulis iš tiesų atvedė į J.Noreikos darbo kabinetą žmogų, prisistačiusį Zigmu Laukaičiu. Šis papasakojo buvusiam karininkui apie Pietų Lietuvoje veikiančią partizanų grupuotę, kuriai vadovauja pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. J.Noreika paprašė svečio nedelsiant suorganizuoti susitikimą su partizanų vadu. Po kurio laiko Z.Laukaitis supažindino J.Noreiką ir su Marcinkonių vidurinės mokyklos mokytoju Kęstučiu Valentukevičiumi. Pas J.Vitkų kelias vedė būtent per šį žmogų, nes mokytojas palaikė nuolatinį ryšį su Kazimieraičiu.

Beveik tuo pačiu metu įvyko dar vienas lemtingas susitikimas: Mokslų akademijoje J.Noreika susidūrė su savo sena pažįstama - iš Šiaulių kilusia poete Ona Lukauskaite Poškiene. Drauge su ja, inžinieriumi Stasiu Gorodeckiu, Šerno partizanų bataliono vado pavaduotoju Zigmu Šerkšnu-Laukaičiu ir kitais antisovietinio pogrindžio veikėjais J.Noreika 1946 metų pradžioje įkūrė Lietuvos tautinę tarybą (LTT), kurios pagrindinis tikslas - pasirengti ir vadovauti būsimam sukilimui ir atkurti nepriklausomą, demokratinę Lietuvos valstybę. LTT tam buvo numačiusi ir laikinąją Vyriausybę, į kurią turėjo įeiti profesoriai Leonas Bistras, V.Jurgutis, B.Sruoga, Kazys Šalkauskis, Antanas Žvironas bei kiti žinomi tarpukario Lietuvos veikėjai. 1946 metų kovo pradžioje LTT išleido jos generalinio sekretoriaus S.Goroceckio pasirašytą įsakymą Nr. 3, kuriuo J.Noreika buvo paskirtas Lietuvos pogrindžio ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu. Būtent nuo tos akimirkos buvęs kariuomenės kapitonas tapo Generolu Vėtra. LTT ir vyriausioji ginkluotųjų pajėgų vadovybė ėmė intensyviai rengtis būsimam sukilimui.

Kaip minėta, tuo metu Lietuvoje mažai kas abejojo, kad tarp SSRS ir JAV bei Anglijos bloko greitai kils karas, tad sukilimą planuota pradėti pirmąją jo dieną. Signalas sukilimui turėsiąs būti pranešimas per radiją, kuriame Lietuvos piliečiai bus raginami priešintis okupantams, formuoti vietines valstybės įstaigas, organizuoti turto ir žmonių apsaugą. Radijo, elektros, geležinkelio stotis ir svarbiausias valdžios įstaigas turėjo užimti iš Vilniaus studentų bei specialiųjų mokyklų moksleivių suformuota ir specialiai tam parengta grupė.

Kitaip sakant, buvo manyta pakartoti 1941 metų birželio 23-osios scenarijų tikintis, kad šį kartą kovą už Lietuvos nepriklausomybę parems Vakarų demokratijos. Be to, LTT vylėsi, kad į sukilėlių pusę pereis ir 16-osios lietuviškos divizijos kariai. Maža to, Generolas Vėtra buvo visiškai įsitikinęs, kad pirmąją būsimo karo dieną sukils ne tik Lietuva, bet ir visos sovietų pavergtos tautos, todėl Raudonoji armija pakriks, o daugelis jos karių pereis į priešininko pusę.

Rengiantis sukilimui buvo išleisti 4 įsakymai, viena instrukcija ir 4 direktyvos. Jose numatyta suformuoti karinius dalinius ir keturias karines apygardas, sudaryti rajonų štabus ir karines komendantūras, kurios sukilimo metu turėjo vykdyti ir mobilizaciją, ir policijos funkcijas.

Reikia pažymėti, kad būtent griežta karinė organizacijos struktūra tapo viena iš jos nesėkmės priežasčių. Judėjimo vadovai netrukus tapo pirmuoju sovietinio saugumo taikiniu. Jau 1946 metų pavasarį didelė dalis LTT vadovų buvo suimti, o vėliau daugelis jų sušaudyti. 1947 metų sausio 17 dieną bus nužudytas ir Lietuvos laisvės armijos organizatorius Juozas Staugaitis, ir glaudžius ryšius LTT palaikęs vienas iš Žemaičių legiono vadovų Jonas Semaška-Liepa.

Pats Generolas Vėtra drauge su O.Poškiene ir S.Gorodeckiu buvo suimti 1946 metų kovo 16 dieną.

Tardymo metu jis darė viską, kad palengvintų savo bičiulių dalią, tad visą kaltę prisiėmė sau. Kita vertus, jį teisusio karinio tribunolo posėdžiuose J.Noreika tvirtino nepripažįstąs okupacinės valdžios teismo teisėtumo, o tai gerokai apsunkino procesą. Vis dėlto 1946 metų lapkričio 22 dieną J. Noreika ir Šerno partizanų bataliono vado pavaduotojas Zigmas Šerkšnas-Laukaitis buvo nuteisti mirties bausme sušaudant. Jų bendražygių laukė ilgi metai kalėjimuose ir lageriuose.

Sovietmečiu apie Generolo Vėtros likimą nebuvo nei kalbama, nei žinoma. Tik Atgimimo metais, kai tapo prieinami sovietinio saugumo dokumentai, tapo aišku, kad mirties bausmė jam buvo įvykdyta 1947 metų vasario 26 dieną Vilniuje, MGB kalėjimo rūsyje. Niekas tuomet nežinojo ir to, kad J.Noreikos kūnas visus okupacijos dešimtmečius drauge su kitomis sovietinio režimo aukomis ilsisi Tuskulėnų parke. Tarsi epitafija jam ir kitiems laisvės kovotojams tapo kunigo S.Ylos prisiminti paties Generolo Vėtros žodžiai: "Mylimoji, rymanti ir vis tebelaukianti, gal krūptels išgirdusi šią baisią žinią, kurią ligi šiol nuo jos slėpėme."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"