TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Paskutinio Aukštaitijos partizano paslaptis

2014 11 07 6:00
Paskutinis Aukštaitijos partizanas Vytauto apygardos Liūto rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininkas Antanas Kraujelis-Siaubūnas, apie 1950 m. GAM nuotraukos

Byla dėl paskutinio Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno žūties artėja prie atomazgos. Daugelį metų trukęs tyrimas ir teismai išnagrinėjo daugybę šio įvykio aplinkybių. Tačiau viena paslaptis, matyt, liks neatskleista amžiams.

Kažkas yra pasakęs: "Istorija prasideda tuomet, kai nebelieka gyvų jos liudytojų. Iki tol tėra tik versijos." Iš tiesų šiame pasakojime bus ne viena versijų, kurias dėstė tiek A. Kraujelio artimieji, tiek buvę ginkluoto pogrindžio kovotojai, tiek kaltinamas genocidu Marijonas Misiukonis, tiek pašaliniai stebėtojai - Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai - Aloyzas Sakalas ir Jurgis Jurgelis.

Dviem pastariesiems Siaubūnas atrodo esąs ne laisvės kovotojas, o tiesiog kriminalinis nusikaltėlis. O kaltinamasis teisme sugalvojo naują jo apibūdinimą - "ginkluotas nelegalas". Tačiau tiems, kurie pokario metais savo rankomis ir savo krauju gynė Lietuvos laisvę, ir tiems, kurie ne iš knygų žino apie stalininių represijų siaubą, A. Kraujelis visada liks laisvės karys, iki paskutinės minutės tesėjęs priesaiką Lietuvai, kuri po dešimtmečių įvertino jo pasiaukojimą Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu.

Beje, dėl genocido teisiamas pirmasis nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras taip pat buvo įvertintas ne mažiau garbingu Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu. Tuometinis LSSR KGB Anykščių skyriaus rajono operatyvinis įgaliotinis M. Misiukonis yra vienintelis iš dešimties kaltinamųjų A. Kraujelio žūties byloje. Kiti devyni per 11 ikiteisminio tyrimo ir kelerius teismų metus jau spėjo stoti prieš kur kas aukštesnį - dangaus - teismą.

Šio rašinio autoriui bendraujant su abiem proceso šalimis - tiek su kaltinamuoju, tiek su A. Kraujelio artimaisiais, susidarė įspūdis, kad tarp jų nėra priešiškumo. A. Kraujelio artimieji tvirtino netrokštantys atpildo ar keršto. Vienintelis dalykas, ko jie tikėjosi iš šio proceso - atskleisti, kur ilsisi jo palaikai. Tačiau apie tai - kiek vėliau. O kol kas prisiminkime paskutinio Aukštaitijos partizano žūties aplinkybes ir jo kovos su sovietiniais okupantais kelią.

Antanas Kraujelis-Siaubūnas su paskutiniu kovos draugu Vladu Petroniu-Nemunu, kuris vėliau savanoriškai pasidavė saugumiečiams, apie 1952 m.

Paskutinis šūvis

„Likviduotas banditas“ - 1965 metų kovo 31-ąją tai paskelbė Lietuvos komunistų partijos oficiozas „Tiesa". Tokia buvo antraštė, o išspausdinta žinutė - vos 28 žodžių: „Ilgą laiką Utenos rajone plėšikavo A. Kraujelis. Jis užpuldavo žmones, reikalavo iš kolūkiečių duoklės. Saugumo organai susekė plėšiką. Suimant A. Kraujelis priešinosi ginklu ir per susišaudymą buvo nukautas." Vargu ar daug kas tuomet suprato, kad kalbama apie legendinį Lietuvos partizaną Siaubūną, pusę savo gyvenimo atidavusį kovai su sovietiniais okupantais. Ir 1954-aisiais, likęs vienui vienas, jis tęsė pasipriešinimą dar 11 metų.

Kas iš tikrųjų 1965 metų kovo 17-ąją nutiko Papiškių kaime, A. Kraujelio svainio Antano Pinkevičiaus sodyboje? Sprendžiant iš KGB vestos A. Kraujelio operatyvinės bylos, apie tai, kad būtent čia gali slapstytis Siaubūnas, saugumiečiai žinojo ir anksčiau, 1964 metais. Buvo belikę nustatyti tikslią jo slėptuvės vietą. Vargu ar tai būtų buvę paprasta, jeigu ne lemtinga A. Kraujelio klaida.

Kaip vėliau prisiminė vyro žūties liudininke tapusi A. Kraujelio žmona Janina Snukiškytė-Mykolaitienė, Siaubūnas paprašė jos atnešti slides, jos buvo paslėptos po sniegu kitapus kelio prie versmės, iš kurios Pinkevičiai parsinešdavo vandens. Versmė buvo priešais trijų greta stovinčių namų langus, pro kuriuos saugumiečiai galėjo stebėti Pinkevičių sodybą. "Slidės išdavė“, - prisimena Janina.

Kitą dieną sodybą apsupo maždaug dvi dešimtys saugumiečių ir milicininkų. Jų priešakyje buvo liūdnai pagarsėjęs KGB papulkininkis Nachmanas Dušanskis, kadaise organizavęs Lietuvos partizanų Tauro, Dainavos, Prisikėlimo kitų apygardų štabų likvidavimą bei vadovavęs legendinio Lietuvos partizanų vado Alfonso Ramanausko-Vanago suėmimo operacijai. Šansų, kad Siaubūnui pavyks gyvam ištrūkti iš tokios apsupties, beveik nebuvo.

Štai kaip paskutines savo vyro gyvenimo minutes prisimena J. Snukiškytė-Mykolaitienė: “Stribai per Oną Pinkevičienę perdavė Antanui Kraujeliui skirtą raštelį, kuriame jam buvo siūloma pasiduoti ir padėti ginklą. Buvo rašoma, kad Kraujelis bus atleistas nuo bausmės. Jis paėmė raštelį, perskaitė, šyptelėjo: „Tuoj, tuoj maskoliams pasiduosiu!" Man kilo mintis - gal tikrai pasiduos, gal viskas baigsis laimingai?! Jis atsisuko į mane ir sako: „Aš maskoliams niekada nepasiduosiu. Nebijok, tau nieko nebus, pasiimk Antaną, neskriausk jo. Aš laisvės nesulaukiau, bet žmonės sulauks." Su automatu jis užlipo ant aukšto. Girdėjosi žingsniai. Po to - šūvis, lyg kažkas sunkaus krito ant lubų. Aš užlipau ten, o jis guli paplūdęs kraujais nebegyvas. Dar už rankos pajudinau, pabučiavau, nuėmiau laikrodį, užsisegiau ant savosios rankos. Paėmiau pistoletą, kad nusišaučiau pati, pasidėjau po čiužiniu. Po to išėjau į lauką ir pasakiau: „Nebešaudykit, jis jau nusišovė."

Siaubūno palaikus, kurių atpažinimui vadovavo jau minėtas KGB Anykščių operatyvinis įgaliotinis M. Misiukonis, saugumiečiai išsivežė į Uteną.

Keista, bet sovietinės Lietuvos žiniasklaida nepuolė trimituoti apie saugumiečių "žygdarbį", likviduojant daugiau nei dešimtmetį medžiotą "nusikaltėlį", o apsiribojo tik minėta kelių sakinių žinute "Tiesoje". Juolab kad po 1954 metų, kai saugumiečiai pradėjo vienišo kovotojo medžioklę, Molėtų ir Anykščių rajono spaudoje ištisas savaites spausdinti straipsniai, kur A. Kraujelis vaizduojamas kaip gailesčio nežinantis kriminalinis nusikaltėlis, plėšikas.

Beje, šie 1954-ųjų vertinimai gyvi iki šiol. Ir skamba jie ne tik teismo salėje, bet ir viešojoje erdvėje. Štai du Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai A. Sakalas ir J. Jurgelis, pareikalavo panaikinti A. Kraujeliui laisvės kovų dalyvio statusą, motyvuodami tuo, kad Siaubūnas nužudęs 11 esą niekuo dėtų žmonių. Reikia pridurti, kad savo reikalavimus signatarai formuluoja remdamiesi vien tik bylos, kurią KGB už akių iškėlė Lietuvos partizanui, medžiaga.

"Sunku net patikėti, kad tokie dalykai gali vykti po daugiau nei 20 atkurtos nepriklausomybės metų, - "Lietuvos žinioms" sakė A. Kraujelio sesuo Janina Šyvokienė, o paskutiniame žodyje teisme ji pabrėžė: - Pagrindinis čekistinis argumentas - partizanas yra kriminalinis nusikaltėlis. Taigi, pagal čekistinę mąstyseną, KGB - Lietuvą okupavusios ir aneksavusios SSRS represinė institucija - kovojo su kriminaliniu nusikalstamumu? Tačiau kyla klausimas − ką tuomet veikė sovietinė milicija, jeigu suimti partizan A. Kraujelio vyko KGB grupė?"

"Lietuvos žinių" kalbintas M. Misiukonis tvirtino, kad tuo metu, kai vyko A. Kraujelio sulaikymo operacija, šis negalėjęs būti partizanas, nes ginkluotas pasipriešinimas baigėsi dar 1953-iaiais. "Jis buvo ieškomas kaip ginkluotas nelegalas", - aiškino buvęs KGB karininkas.

Saugumiečių nubraižyta Antano Kraujelio ir Edmundo Satkūno susišaudymo vietos schema, 1952 m.

Su miško broliais

Beje, prie formuluotės "ginkluotas nelegalas" tarsi ir sunku prikibti - vienišas kovotojas tikrai turėjo ginklą ir gyveno be sovietinio paso. Kita vertus, kur kas iškalbingesnis faktas, kad už akių sukurptoje baudžiamojoje byloje A. Kraujelis kaltinamas ne žmogžudystėmis, o "tėvynės išdavimu". Kitaip sakant, jis turėjo būti teisiamas kaip sovietinio režimo priešas.

Dabar pats laikas prisiminti, kas ir kodėl dvidešimtmetį vaikiną privertė iškeisti namus į miško bunkerį. Viskas prasidėjo nuo okupantų mėginimų įtraukti Antaną į NKVD orbitą. Iš pradžių vaikinas buvo paskirtas Kraujelių namuose valdžios įkurdinto klubo vedėju. Toks pasirinkimas, matyt, buvo neatsitiktinis - guvus, linksmas, bendrauti mėgstantis jaunuolis iš neturtingos šeimos saugumiečiams galėjo atrodyti kaip potencialus informatorius, juolab kad į klube vykstančias gegužines ir vakarones rinkdavosi įvairaus jaunimo - nuo prijaučiančiųjų stribams iki partizanų ryšininkų ir pačių partizanų. Taigi labai greitai Antanas pajuto "geranorišką" ir "draugišką" saugumiečių globą. Atakavo vaikiną ir vietos stribai, vis atkakliau ragindami įsitraukti į jų gretas.

Nei vieni, nei kiti nė nenujautė, kad tuo metu Antanas jau buvo partizanų ryšininkas, vykdęs sudėtingas ir pavojingas užduotis, tokias kaip ginklų bei šaudmenų gabenimas. Tuo metu enkavėdistų „globa“ darėsi vis įkyresnė, o jų pokalbiuose su Antanu pasigirdo grėsmingų intonacijų. Saugumiečių tonas ypač pasikeitė, kai buvo priversta slapstytis Antano sesuo Ona, kuri taip pat buvo partizanų ryšininkė. Netrukus namuose prasidėjo kratos ir "banditų" paieškos. Enkavėdistai nė nenujautė, kad vos už 30 metrų nuo namo esančiame daržovių rūsyje slepiasi Rytų Aukštaitijos Vytauto apygardos vadas Jonas Kimštas-Žalgiris ir kiti kovotojai.

Enkavėdistų spaudimui vis stiprėjant, Antanas suprato, kad ilgiau likti namie neįmanoma. 1948 metų rudenį po kelių kratų jis galutinai pasitraukė į mišką ir prisidėjo prie Vytauto apygardai priklausiusio Mykolo Urbono-Liepos būrio. Po poros metų, būrio vadui patekus į saugumiečių rankas, jis perėjo į Utenos, Molėtų ir Anykščių rajonų sandūroje veikusio Henriko Ruškulio-Liūto būrį ir buvo paskirtas Žėručio rajono štabo vadu, o kiek vėliau - štabo Žvalgybos skyriaus viršininku. Jo vadovaujamiems žvalgams teko svarbi misija - sekti priešo objektus ir laiku pranešti apie tai partizanų vadovybei, perimti ištremti numatytų asmenų ir saugumo agentų sąrašus, rengti pasalas, naikinti enkavėdistus, stribus ir jų talkininkus, komunistų partijos ir sovietų valdžios aktyvistus. Būtent juos šiandieniniai sovietinės propagandos sekėjai vadina taikiais beginkliais gyventojais.

Kita vertus, tarp A. Kraujelio-Siaubūno ir jo būrio kovotojų aukų iš tiesų buvo keturi Anykščių rajono gyventojai, kurie, nors ir palaikė ryšius su enkavėdistais, tiesiogiai kovoje prieš partizanus nedalyvavo. Jie naktį iš 1951 metų gruodžio 2-osios į 3-iąją buvo sušaudyti, vykdant paties Vytauto apygardos vado Broniaus Kalyčio-Siaubo įsakymą. Niekas tuomet nė nenumanė, kad B. Kalytis jau seniai bendradarbiauja su priešu, niekas dar nesuprato, kodėl, šiam perėmus vadovavimą apygardai, vis daugiau laisvės kovotojų patenka į enkavėdistų rankas, kodėl vis dažniau suimami ryšininkai.

Neginkluotų žmonių sušaudymas tapo puikiu sovietinės propagandos įrankiu ir įkalčiu suimtų kovotojų bylose. Pridursime, po šio įvykio B. Kalyčio nei A. Kraujelis, nei kiti būrio vyrai daugiau nebematė: saugodami vertingą agentą šeimininkai jį permetė veikti kitur.

Viena paskutinių Antano Kraujelio nuotraukų, ji daryta apie 1960 m.

Vaikystės draugo išdavystė

Pastaruoju metu vykstančiame teismo procese minimas dar vienas Siaubūno nušautas "civilis ir beginklis" pilietis - A. Kraujelio vaikystės draugas kolūkio pirmininko pavaduotojas Edmundas Satkūnas. Pamėginkime patikrinti šią versiją.

Kaip 1988 metais išleistame stribų ir saugumiečių atsiminimų rinkinyje „Liaudies gynėjų žodis“ tvirtina tuometinis buvęs KGB Molėtų rajono skyriaus viršininkas Lionginas Bakutis, E. Satkūnas jaunystėje neva buvęs „komjaunuoliškų pažiūrų“, tačiau vedęs patriotiškai nusiteikusią merginą neišvengė ryšių ir su laisvės kovotojais, tarp jų - ir su buvusiu savo kaimynu J. Kraujeliu. Maža to, tapęs kolūkio pirmininko pavaduotoju, E. Satkūnas net finansiškai paremdavo partizanus.

Iš L. Bakučio atsiminimų galima susidaryti įspūdį, kad pagrindinis motyvas, vertęs buvusį A. Kraujelio kaimyną bendradarbiauti su partizanais, buvo baimė pačiam tapti jų auka, tad „humaniškasis enkavėdistas“ nutarė ištraukti paklydusį vaikiną iš liūno. Tačiau savo geranoriškumu netiki ir pats memuarų autorius, nes čia pat priduria ketinęs panaudoti Edmundą kaip jauką Siaubūno medžioklėje. Tai padaryti nebuvo sunku - pakako užsiminti, kad E. Satkūnas švaistąs kolūkio nuosavybę ir kad tai esą nesuderinama su jo dabartinėmis pareigomis. Pasak L. Bakučio, Edmundas ne tik akimirksniu sutikęs bendradarbiauti su kagėbistais, bet ir pats paprašęs ginklo. O jau po savaitės, laikydamas rankoje gautą pistoletą, E. Satkūnas neva ištaręs jį įteikusiam memuarų autoriui: "Aš pats vienas noriu atsiskaityti su tais žmogžudžiais ir apgavikais. Leisk man ištaisyti savo klaidas.“

Po kelių dienų E. Satkūnas išėjo iš namų ir nebegrįžo. Netrukus saugumiečiai ir stribai aptiko jį negyvą beržynėlyje, netoli namų. „Sustingusi ranka tebespaudė tą patį prieš kelias dienas jam perduotą pistoletą. Šalia mėtėsi kažkieno paliktas nebaigtas gerti butelis ir trys tuščios gilzės. Tolyn vedė kažkieno aiškūs pėdsakai ir kraujo lašai“, - rašo L. Bakutis.

Išdaviko žūties aplinkybės galutinai paaiškėjo tik tuomet, kai sovietinės valdžios vilionėms legalizuotis pasidavė A. Kraujelio bendražygis Atlantas. Buvęs partizanas neva papasakojo, kas tąnakt nutiko pilnaties užlietame beržynėlyje.

L. Bakutis šio įvykio versiją dėsto taip: „Vieną vakarą į Satkūno namus atėjo Siaubo ryšininkas. Pranešė, kad beržynėlyje laukia Siaubūnas, ir išėjo. Edmundas, pasiėmęs butelį naminės, įsikišęs kišenėn pistoletą, nuėjo į sutartą vietą. Pasilabinęs su Siaubūnu, atidavė jam voką su pinigais, surinktais iš kolūkiečių, pavaišino namine. Paklaustas, ko taip rankos dreba, Edmundas atsakęs, kad labai šviesi mėnesiena, gali pastebėti. Siaubūnas jau pasisuko eiti, kai staiga už nugaros išgirdo šūvius. Liaudies gynėjai! Bet, grįžtelėjęs atgal, pamatė besitaikantį į jį Edmundą! Paleidęs iš vokiško automato seriją, Siaubūnas pasileido bėgti, palikdamas sniege savo pėdas ir lašančio kraujo žymes."

Suprask - tąnakt E. Satkūnas vykdė KGB užduotį įvilioti partizaną į pasalą beržynėlyje. Priešingu atveju reikėtų manyti, jog stribų būrys beržynėlyje pasirodė atsitiktinai. Žinant KGB kovos su Lietuvos partizanais metodus, tokia saugumiečio netiesiogiai peršama versija atrodo labai jau neįtikima. Kita vertus, pasakojimas apie Siaubūną neva apšaudžiusius stribus greičiausiai tėra pramanas. Pasikliauti L. Bakučio versijomis neverta vien todėl, kad kai kurios jų detalės prieštarauja vėliau dienos šviesą išvydusiems KGB dokumentams. Štai viena tokia detalė: memuarų autorius tvirtina asmeniškai įteikęs E. Satkūnui ginklą, ir kad tai įvykę Saldutiškyje. Tačiau dokumentai liudija, kad ginklą kolūkio pirmininko pavaduotojui Vilniuje išdavė KGB 2-osios dalies viršininkas. L. Bakutis kažkodėl nieko neužsimena ir apie tai, kad E. Satkūnui buvo surengtas šaudymo instruktažas, kurio metu jis penkis kartus šovė į taikinį, o šaudyti jam buvo patarta iš arti - į galvą ar širdies sritį.

Iš to galima spręsti, kad agentui buvo duota užduotis susitikti su Siaubūnu akis į akį ir, perduodant kolūkio pinigus, iš arti nušauti savo vaikystės draugą. Maža to, iš vėliau saugumiečių surašyto protokolo matyti, kad E. Satkūnas vis dėlto šovė į A. Kraujelį, tačiau nepataikė, nes buvo per daug apsvaigęs nuo išgerto alkoholio. Tuomet viskas tarsi stoja į savo vietas - atsakydamas į netaiklų šūvį, Siaubūnas paleido į užpuoliką trumpą automato seriją (prisiminkime - pats L. Bakutis mini sniege rastas tris gilzes) ir dingo tamsoje. Vadinasi, buvusio saugumiečio pasakojimas apie šalia beržyno išdygusį stribų būrį yra grynų gryniausias melas, nes tuomet kiltų natūralus klausimas - kodėl gi „liaudies gynėjai“ nepuolė persekioti sprunkančio „bandito“?

Kuri iš pateiktų versijų teisinga - ne tiek svarbu. Svarbiausia, kad E. Satkūnas buvo ne "civilis ir beginklis" pilietis, o KGB pareigūnų apginkluotas ir išmokytas agentas. Pasak A. Kraujelio sesers, visi kiti partizanui KGB inkriminuoti nužudymai turi panašų braižą. "Ar galima po mirties inkriminuoti žmogui nusikaltimą? Nebent su anuomet veikusių sovietinių okupacinės teisės normų pagalba, ignoruojant politines, istorines, teisines aplinkybes", - paskutiniame žodyje sakė J. Šyvokienė.

Namas Papiškių vienkiemyje, kuriame žuvo Antanas Kraujelis, 1965 m. kovo 17 d.

Ir vienas lauke - karys

Po šio įvykio Siaubūnas geriems metams dingo iš saugumiečių akiračio. 1954-ųjų pavasarį jis sulaukė naujos išdavystės: paskutinis jo ginklo draugas Vladas Petronis-Nemunas savanoriškai pasidavė priešui. Saugumiečių apklausiamas apie A. Kraujelį jis atsiliepė taip: „Labai atsargus - slepiasi negyvenamuose pastatuose. Ginklas trumpavamzdis, gali vaikščioti ir dieną.“

Saugumiečiai išnaršė ne vieną dešimtį V. Petronio nurodytų kaimų, kuriuose būtų galėjęs slapstytis jo buvęs kovos draugas. Tačiau veltui - A. Kraujelis buvo nesurandamas ir nesugaunamas. Tuo metu paskutiniam partizanui reikėjo ne tik išlikti pačiam, bet ir apsaugoti žmoną bei sūnų. Niekas nežinojo, kad 1960 metais, kai Molėtų rajono laikraštyje „Tarybiniu keliu“ buvo skelbiami „kriminalinį nusikaltėlį“ demaskuojantys rašiniai, Siaubūnas slapstėsi Petronių šeimoje Antaninavos kaime, buvo slapta vedęs jo žmonos dukterėčią Janiną Snukiškytę, su kuria 1959-aisiais susilaukė sūnaus Antano. Reikia pasakyti, kad savo šeimą A. Kraujelis sugebėjo apginti iki paskutinio atodūsio. Tik po Siaubūno žūties Janina buvo suimta, nuteista atsidūrė Panevėžio kalėjime, o sūnus Antano Petronio pavarde pateko į vaikų namus. Grįžusi iš kalėjimo, savo sūnų Janina 1968 metais atgavo tik per teismą.

Savo kovos metodais A. Kraujelis akivaizdžiai paneigė paplitusį posakį, kad vienas lauke - ne karys. Kaip prieš ketverius metus partizano žūties 45-mečiui paminėti Seime surengtoje konferencijoje pasakojo J. Šyvokienė, KGB, turintis gausybę agentų ir tobulos technikos, du dešimtmečius negalėjo nei suimti, nei nužudyti vieno žmogaus, kuris neturėjo net patikimo prieglobsčio, nes tėvai 15 metų buvo blaškomi tremtyje.

Vienišas partizanas nebekovojo su ginklu. Pasak jo sesers, Siaubūnas sovietų aktyvistams rašė įspėjamojo turinio laiškus, reikalaudamas neskriausti žmonių. Jis gerai sutardavo su kai kurių kolūkių pirmininkais, brigadininkais, iš kurių paimdavo maisto, grūdų, bet visuomet palikdavo pasirašytą raštelį, kad kiti asmenys nenukentėtų.

Ginklo Siaubūnui prireikė tik tuomet, kai nebebuvo kitos išeities. Priešų apsuptas paskutinę kulką jis pasiliko sau.

J. Šyvokienė "Lietuvos žinioms" sakė turėjusi vilties, kad per ilgai trukusį tyrimą pavyks sužinoti, kur ilsisi brolio kūnas, bet šią viltį jau galutinai praradusi. "Jau tuomet galima buvo nujausti, kad mums neleis jo žmoniškai palaidoti, nes net jo pamatyti neįsileido", - prisiminė moteris.

Paklausta, ar bent nujaučia, kur saugumiečiai galėjo padėti žuvusįjį, J. Šyvokienė paminėjo kelias versijas. "Galimas dalykas, kad kūnas buvo nuskandintas Utenoje esančiame Dauniškio ežere arba užkastas Utenos milicijos kieme. Dar kalbėta, kad brolis buvo palaidotas netoliese esančiame karjere, kuris vėliau buvo likviduotas, kad jo kūną saugumiečiai išvežė į Vilnių... Viena aišku - teisybės nebesužinosime", - neslėpdama nusivylimo pasakė pašnekovė.

"Lietuvos žinių" kalbintas M. Misiukonis visas šias versijas komentuoti atsisakė, tik patvirtino, kad A. Kraujelio palaikai buvo nuvežti į Uteną. "Pats mačiau jo kūną, nes turėjau jį atpažinti. Tačiau tai viskas, ką galiu pasakyti, daugiau nieko nežinau", - tvirtino buvęs KGB karininkas.

Priešai Siaubūno bijojo net mirusio. Nuogąstavo, kad legendinio partizano kapas primins, jog kova su priespauda visuomet turi prasmę. Kad bet kokiomis aplinkybėmis galima išlikti laisvam ir beatodairiškai tikėti savo šalies laisve, net ir tuomet, kai ji atrodo neįmanoma.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"