TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Paskutinio partizano kapą gaubia paslaptis

2010 05 26 0:00
"Žūsiu, bet okupantams nepasiduosiu", - sakė A.Kraujelis.
J.Šyvokienės archyvo nuotrauka

Kur guli Lietuvos paskutinis partizanas Antanas Kraujelis, ligi šiol nežinoma. Šis vyras su ginklu rankose priešinosi sovietinei okupacijai bene ilgiausiai iš visų mūsų šalies laisvės kovotojų - iki 1965 metų. Jo persekiotojai buvę saugumiečiai ir stribai net ir šiandien teismui neatskleidžia, kur paslėpė savo aukos palaikus.

"Žinau, kad žūsiu, tačiau nepasiduosiu, ne tam partizano priesaiką daviau, kad pasiduočiau maskoliams. Jūs sulauksite laisvės, suraskite tada mano kaulus ir deramai palaidokit." Taip, pasak A.Kraujelio sesers Janinos Kraujelytės-Šyvokienės, prieš mirtį kalbėjo jos brolis viename paskutiniųjų savo susitikimų su tėvais ir seserimis.

A.Kraujelis gimė 1928 metų spalio 28 dieną Kaniūkų kaime, Aluntos valsčiuje, Utenos apskrityje, žuvo 1965 metų kovo 17 dieną Utenos rajono Papiškių kaime, eidamas tik 37-uosius gyvenimo metus.

Habilituota mokslų daktarė J.Šyvokienė, taip pat A.Kraujelio žmona Janina Mykolaitienė bei sūnus Antanas jau seniai siekia įvykdyti šį paskutinį partizano prašymą - "suraskite tada mano kaulus ir deramai palaidokit". Dar 1998 metais Utenos apskrities prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla partizano Antano Kraujelio žūties aplinkybėms ištirti. Po vienuolikos metų ši byla buvo perduota Panevėžio apygardos prokuratūrai, o ši neseniai pateikė ją Panevėžio apygardos teismui. Bylai nagrinėti sudaryta teisėjų kolegija: pirmininkas Algirdas Gaputis, nariai Sigitas Bagdonavičius ir Arnoldas Šukaitis.

Utenos prokurorai nustatė 10 įtariamųjų, kurių veiksmai galėjo lemti partizano A.Kraujelio žūtį. Šeši jų jau mirę, tad kaltinimai pateikti keturiems, kurie dar gyvi ir gyvena Lietuvoje: buvusiam KGB Utenos skyriaus viršininkui 86 metų Sergejui Tichomirovui, 71 metų buvusiam KGB Anykščių rajono operatyviniam įgaliotiniui Marijonui Misiukoniui ir jų kolegoms, buvusiems Molėtų rajono saugumiečiams 76 metų Rimantui Kublickui ir 78 metų Petrui Laguckui.

Iš jų itin garsus anykštėnas M.Misiukonis: netrukus po A.Kraujelio žūties jis buvo priimtas dirbti Lietuvos KGB būstinėje Vilniuje, kur tapo skyriaus valdybos viršininko pavaduotoju, viršininku, vėliau - skyriaus viršininku. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę KGB pulkininkas M.Misiukonis iki 1991 metų rugpjūčio buvo vidaus reikalų ministras, jam suteiktas generolo majoro laipsnis.

Įvyko jau trys teismo posėdžiai, tačiau, pasak juose dalyvavusių partizano A.Kraujelio artimųjų ir pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvių, bylos nagrinėjimas pakrypo keista linkme - pasipylė kaltinimai ne persekiotojams, o aukai.

Apie tai "Lietuvos žinioms" pasakoja J.ŠYVOKIENĖ ir Kovo 11-osios akto signataras, Pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupės narys Algirdas ENDRIUKAITIS.

Paskutinė kulka - sau

- Daugumai mūsų skaitytojų paskutinysis Lietuvos partizanas A.Kraujelis - tarsi legenda. Gal papasakotumėte apie jį?

J.Šyvokienė: - 1965 metų kovo 31-ąją komunistų partijos laikraštis "Tiesa" išspausdino žinutę "Likviduotas banditas", kurioje rašė: "Ilgą laiką Utenos rajone plėšikavo A.Kraujelis. Jis užpuldavo žmones, reikalavo iš kolūkiečių duoklės. Saugumo organai susekė plėšiką. Suimant A.Kraujelis priešinosi ginklu ir per susišaudymą buvo nukautas." O iš tikrųjų buvo kitaip: apsuptas ginkluotų saugumiečių ir milicininkų Antanas nusišovė pats.

Į mišką pas partizanus mano brolis išėjo 1948 metais. Iš pradžių jis priklausė Vytauto apygardos Mykolo Urbono-Liepos būriui, vėliau perėjo į Henriko Ruškulio-Liūto būrį, veikusį Utenos, Molėtų ir Anykščių rajonų sandūroje.

1952 metais daug šio būrio partizanų žuvo, buvo suimtas ir pats būrio vadas. Kurį laiką Antanas slapstėsi su bendražygiu V.Petroniu-Nemunu. Šis po dvejų metų pasidavė saugumiečiams. Antanas liko vienas, tačiau nepasidavė, tik pakeitė savo taktiką: rašydavo sovietų aktyvistams įspėjimus, kuriuose reikalavo neskriausti žmonių, grasindavo nubausti už savivalę ir pataikavimą okupantams.

Jam pavykdavo pasprukti nuo išdavikų ir persekiotojų, nes buvo labai atsargus, be to, turėjo daug rėmėjų tarp paprastų kaimo žmonių. Mokėjo gerai maskuotis, pavyzdžiui, kartais persirengdavo rusų armijos karininko uniforma, tad stribai sutikę jį atiduodavo pagarbą. Juokėsi sykį net pietavęs su saugumiečiais už vieno stalo... O kartais persirengdavo moteriškais drabužiais, nešiojo ilgus plaukus. Mėgo vaikščioti basas, tad eidavo beveik negirdimai.

Nenuostabu, kad jo gaudynėse dalyvavo dešimtys čekistų. Antano sunaikinimo planus jie aptarinėjo net su Maskva. Už mano brolio išdavimą ir suradimą buvo siūlomos didelės premijos, valstybiniai apdovanojimai.

Kad galėtų pateisinti tą persekiojimą, saugumas prieš A.Kraujelį dar 1964 metais sukurpė bylą, kurioje jį kaltino plėšimu, žmogžudystėmis ir kitokiais nusikaltimais. Tikriausiai kagėbistai patys juos ir organizavo bei vykdė, o kaltę suversdavo A.Kraujeliui. Be to, Antaną šmeiždavo ir suimti ar legalizavęsi partizanai, kad save išgelbėtų.

Be abejo, kad išgyventų, Antanui reikėdavo maisto. Tačiau paėmęs jo visuomet palikdavo raštelį su savo parašu, kad kiti žmonės nenukentėtų.

Paskutiniuosius savo gyvenimo metus A.Kraujelis praleido Utenos rajono Papiškių kaime, partizanų ryšininko Antano Pinkevičiaus name. Čia mano brolis įsikūrė 1960-aisiais kartu su žmona Janina, kurią buvo vedęs prieš keletą metų. A.Pinkevičius buvo Janinos svainis. Jo namuose po krosnimi vyrai ir įrengė slėptuvę, į kurią kilus pavojui Antanas įšokdavo.

1965 metų kovo 17 dienos rytą sodybą apsupo ginkluoti milicininkai ir saugumiečiai. Prasidėjo krata. Ją atliko šiai operacijai iš Vilniaus atsiųsti LSSR KGB 2-ojo skyriaus 2-osios valdybos viršininkas Nachmanas Dušanskis ir šios valdybos operatyvinis įgaliotinis Sergejus Veselovas, taip pat KGB įgaliotiniai vietose: Utenos rajono - S.Tichomirovas ir P.Laguckas, Anykščių rajono - M.Misiukonis ir V.Ročka, KGB Molėtų rajono - R.Kublickas bei jų vadovaujami milicininkai.

Įėjimas į slėptuvę buvo gerai užmaskuotas, bet vis dėlto saugumiečiams pavyko jį aptikti. Matyt, buvo informuoti. "Atidaryk dangtį", - paliepė jie sodybos šeimininkui. Šiam teko paklusti. Vos jis stumtelėjo dureles, iš slėptuvės pasipylė šūviai - juk joje buvęs mano brolis nežinojo, kas braunasi. A.Pinkevičius buvo sužeistas ir po trijų savaičių Lukiškių kalėjimo ligoninėje mirė.

Kilus susišaudymui, Antanas iš slėptuvės išsviedė granatą. Stribai strimgalviais puolė lauk, bet granata nesprogo. O Antanas tuo metu iššoko iš slėptuvės, sudegino dokumentus ir paleido keletą šūvių pro langus. Sužeidė R.Kublicką ir dar vieną milicininką, be to, nušovė saugumiečių šunį, mat tikėjosi pasprukti. Tačiau netrukus suprato, kad jėgos nelygios. Pabučiavo žmoną, paprašė sergėti sūnų, užlipo ant aukšto ir paskutinį šūvį paleido į save.

Žmona saugumiečiams pranešė, jog Antanas nebegyvas, bet jie netikėjo, liepė jai užlipti ant aukšto ir nuversti kūną. Janina atsisakė, tai varė ją kopėčiomis pirma savęs. Kūną atpažinti ir surašyti protokolą buvo patikėta M.Misiukoniui. Šis ir kiti liudytojai patvirtino, jog žuvusysis - tikrai A.Kraujelis.

Jo palaikai buvo išvežti į Utenos saugumą, o Janina suimta ir nuteista kalėti. Sūnų, kuriam tada buvo 9 metai, išvežė į vaikų namus.

Vilkinimo taktika

- Kodėl dabar teismas atvertė šią bylą?

J.Šyvokienė: - Mums nėra kito būdo sužinoti, kur Antanas užkastas. Ne kartą to klausėme jo persekiotojų, tačiau jie nesakė. Tikimės, kad bent teismui tai pavyks sužinoti.

A.Endriukaitis. Be to, teisingumas turi nugalėti, nors ir po tiek daug metų. Pasaulyje teismai neretai nagrinėja bylas, kuriose genocidu ir kitais senaties neturinčiais nusikaltimais kaltinami juos padarę asmenys yra jau pagyvenę žmonės. Tik Lietuvoje tokios bylos ignoruojamos, susiduriama su dideliu teisėsaugos pasipriešinimu.

Neseniai mes, keletas Pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupės narių - sesuo Nijolė Sadūnaitė, Balys Gajauskas, Algirdas Patackas, Petras Plumpa ir aš, įteikėme mūsų valstybės, taip pat Aukščiausiojo Teismo ir Generalinės prokuratūros vadovams Memorandumą dėl laisvės kovų prasmės ribos peržengimo. Šiame dokumente išvardijome pastaraisiais metais Lietuvos teismų nagrinėtas pasipriešinimo okupacijai dalyvių bylas, kuriose prokurorai ir teisėjai laisvės kovotojus - tiek mirusius, tiek dar gyvus - tiesiog atvirai žemino ir diskriminavo. Lietuvos teismuose teisinami bei reabilituojami kolaborantai ir jų nusikaltimai, taip perrašoma okupacijos laikų istorija.

Jei prokurorai ir teisėjai ir toliau formaliai bei angažuotai vertins Lietuvos pasipriešinimo dalyvių veiklą, mūsų valstybė niekada nepasieks istorinės ir teisinės brandos.

O kodėl mūsų valstybėje vyrauja toks "teisingumas", priežasčių reikia ieškoti praeityje, kai Lietuva buvo okupuota. Daug mūsų teisingumo sargų ir pareigūnų tebėra tos okupacijos veikiami, jų mąstymą ir veiksmus tebelemia sovietinis okupacinis mentalitetas. Jis neišnyko, nes Lietuvoje, skirtingai negu kitose europinėse okupaciją patyrusiose valstybėse, nebuvo įgyvendinta deokupacija ir liustracija, teisėsaugos sistema nebuvo apvalyta nuo okupacijos sąlygomis išugdytų prokurorų ir teisėjų, KGB ir komunistų partijos narių.

- Tačiau teisėjams A.Gapučiui ir A.Šukaičiui - po 40 metų, o S.Bagdonavičius dar jaunesnis. Kai Lietuva buvo okupuota, jie buvo dar labai jauni, teisę studijavo jau nepriklausomoje valstybėje.

A.Endriukaitis: - Tačiau jie, kaip ir daugelis dabartinių teisingumo pareigūnų, perėmė okupacijos laikais susiformavusių teisės mokytojų mąstyseną. Tai matome ir iš bylos vilkinimo, ir iš keistų klausimų ieškovams. Pavyzdžiui, vienas teisėjų klausė, kodėl A.Kraujelis nušovė šunį. Bet juk kiekvienam aišku, kad nušovė čekistų šunį, kuris būtų jį vijęsis. Arba - kodėl šovė į šeimininką. Juk partizanas nematė, kas braunasi į slėptuvę.

Teisiamųjų advokatai Rimas Andrikis ir Vytautas Sviderskis pareikalavo pateikti teismui okupacijos laikais KGB sudarytą A.Kraujelio bylą. Aišku, kodėl - norima įrodyti, neva šis partizanas buvo blogas žmogus.

J.Šyvokienė: - Bet juk teisiamas ne A.Kraujelis, o M.Misiukonis ir jo kolegos. Tačiau, matyt, norima apversti bylą aukštyn kojomis.

A.Endriukaitis: - Matyt, siekiama teismą vilkinti. Minėtoji KGB byla A.Kraujeliui surašyta rusiškai. Ją reikės išversti į lietuvių kalbą, o paminėtus faktus prokurorams ištirti ir įvertinti. Tai užtruks ilgai.

- Per tą laiką Anapilin gali iškeliauti jau ir visi kaltinamieji.

A.Endriukaitis: - Šeši jau iškeliavo - N.Dušanskis ir kiti. Tokias specifines bylas reikėtų svarstyti greitai, kaip tai daroma, pavyzdžiui, Vokietijoje. Kai ten teisė 89 metų Ivaną Demeniuką, kaltinamą tūkstančių žydų žudymu, jį atgabeno iš JAV, kur šis budelis slapstėsi nuo teisingumo, paskyrė jam gydytoją. Jis pateikė išvadą, kad I.Demeniukas gali 2 kartus per dieną po pusantros valandos dalyvauti teismo posėdyje. O pas mus tokiais atvejais dažniausiai teismams pranešama, esą kaltinamieji negali dalyvauti posėdžiuose dėl silpnos sveikatos ir pan. Bylos vilkinamos, ieškovai, nukentėjusieji ar jų artimieji varginami.

Dirba ar imituoja darbą?

- Kai kurių teisingumo sargų darbą prezidentė Dalia Grybauskaitė yra pavadinusi darbo imitavimu.

A.Endriukaitis: - Taip ir yra. Pirmoji šią vilkinimo taktiką pradėjo Panevėžio apygardos teismo teisėja Bronė Vidzėnienė, kai Panevėžio rajono apylinkės prokuratūra šiam teismui pernai perdavė svarstyti A.Kraujelio bylą. B.Vidzėnienė grąžino ją prokurorams, kad papildytų medžiaga apie neva A.Kraujelio nusikaltimus. Tačiau Apeliacinis teismas panaikino šį sprendimą ir Panevėžio apygardos teismui teko imtis šios bylos.

Pirmasis posėdis neįvyko, esą kaltinamųjų advokatams buvo mažai laiko susipažinti su jiems pateiktais kaltinimais. Vėliau nesurado vieno kaltinamųjų, kad įteiktų šaukimą į teismą. Dar vienas posėdis neįvyko, nes susirgo S.Tichomirovo advokatas. Su tokiomis istorinėmis bylomis reikia dirbti kitaip.

-Ką sako apie A.Kraujelio palaikų likimą kaltinamieji?

J.Šyvokienė: - S.Tichomirovas tvirtina, neva kūną išvežę į Vilnių. Netikime. Vienas ekspertų pasakojo, kad Tichomirovas anuomet kažkam paskambinęs nurodė užkasti mano brolį žvyro karjere. Tas ekspertas jau miręs, nebepaliudys. M.Misiukonis sako, kad jo reikalas buvo tik surašyti atpažinimo protokolą, o kas buvo toliau, nežinąs.

Teisme mane ir mano brolio žmoną tardė: kodėl anksčiau neieškojote palaikų, kodėl tai darote tik dabar? Tarsi nesuprastų, jog okupacijos metais tai buvo neįmanoma. Juk dar tada, kai Antano kūnas buvo išvežtas į Utenos saugumą, sesuo Bronė nuvažiavo ten ir maldavo, kad atiduotų palaidoti. Beveik parą išstovėjo prie saugumo. Nedavė, net neleido pasižiūrėti.

Tose apklausose pasijuntame visai kaip sovietiniais laikais, kai mus, Antano gimines, tardydavo saugumiečiai. Atrodo, tarsi čia vėl nebe nepriklausoma Lietuva, kad grįžta 50 metų atgal. Pavyzdžiui, klausia, ką mano brolis plėšė, žudė. Tai kodėl teismas nepatyrinėja čekistinės Misiukonio, Tichomirovo veiklos? Už ką jie gavo valstybinius apdovanojimus, laipsnius?

Atėjo pasikalbėti?

A.Endriukaitis: - Buvusieji čekistai ir kolaborantai teisinami, o iš partizanų reikalaujama sterilaus elgesio. Tarsi jie turėjo vaikščioti kaip paskaitininkai ir skaityti paskaitas. Dabar tenka aiškintis, kodėl buvai partizanas.

J.Šyvokienė: - Gal dabartiniai teisėjai mano, kad į mišką anais laikais tūkstančiai lietuvių ėjo tik riešutauti ar pamiegoti? Gal nežino, kad tai buvo jų ginkluota kova su sovietiniais aktyvistais, kurie atiminėjo žemes, griovė sodybas, trėmė žmones? Kai mūsų šeimą ištrėmė į Sibirą, tuoj mūsų namai buvo sugriauti.

Mūsų klausė: kodėl A.Kraujelis nesilegalizavo, kaip daugelis kitų partizanų? Tarsi nežinotų, jog tie, kurie tai padarė, buvo nukankinti, nužudyti, jeigu nesutiko tapti KGB agentais. Mano brolis nenorėjo išduoti Laisvės kovų deklaracijos.

M.Misiukonis savo parodymuose tikina, neva jis ir kiti saugumiečiai tą dieną atėję į sodybą be ginklų. Atseit, norėję pasikalbėti su A.Kraujeliu. Gal kortom ar šaškėm palošti, o gal alaus kartu išgerti? Juk namas sušaudytas buvo, išliko tai liudijančios nuotraukos.

- Kodėl, jūsų nuomone, įtariamieji nepasako, kur yra palaikai?

A.Endriukaitis: - Jie slepia tai kaip savo aktyvaus bendradarbiavimo su čekistais įkaltį. Be to, girdėjau, tokie žmonės gauna iš Maskvos dideles pensijas. Jos ne tik už praeities nuopelnus, bet ir už tylėjimą. Jei prakalbėtų, šių pensijų netektų.

J.Šyvokienė: - Vienam žmogui S.Tichomirovas kadaise pasakė: "Jeigu mes išduosime, kur palaidotas A.Kraujelis, tai toje vietoje laukai bus gėlėmis nukloti." Jie gerai žino, kur yra toji vieta ir kas žmonėms buvo šis partizanas.

Seimas atskira rezoliucija kreipėsi į Vyriausybę, Generalinę prokuratūrą ir Valstybės saugumo departamentą prašydamas nustatyti ir paskelbti nužudytųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę palaikų užkasimo vietas bei garbingai juos perlaidoti. Šioje rezoliucijoje pabrėžiama, kad žinių apie kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę palaidojimo vietas slėpimą privaloma traktuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą kaip nusikaltimo slėpimą.

Mums, partizano artimiesiems, jau nieko daugiau nebereikia. Tik tegul pasako, kur užkasė Antaną...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"