TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Paskutinis garlaivio „Kretinga“ reisas

2016 01 25 8:18
Laivas ,,Kretinga“ Gdansko (Dancigo) uoste remonto metu, 1938 metų  kovo 15 d.  Nuotrauka iš laivo mechaniko Kazio Rušino archyvo

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos lietuviškos įgulos laivo „Maistas“ kapitonas Bronius Krikštopaitis (1902–1999) ir gyvendamas emigracijoje JAV neliko abejingas Lietuvos prekybos laivyno istorijai, sovietinės valdžios 1940 metais nacionalizuotų laivų likimui.

1979 metais Čikagoje išleistoje atsiminimų knygoje „Jūrų keliais“ jis aprašo buvusių Lietuvos prekybos laivyno laivų-dvynių „Kretinga“ ir „Utena“ paskutinį reisą, apie kurį jam papasakojo pas jį į namus netikėtai atvykęs buvęs Lietuvos prekybos laivyno jūreivis, kurio pavardė knygoje jo paties prašymu buvo pakeista ir jis pavadintas Eduardu Venckumi.

1941 metais E. Venckus plaukiojo laivu „Kretinga“ – buvo jaunesniuoju jūrininku. Laivas tada jau buvo sovietinės valdžios nacionalizuotas ir priskirtas Latvijos laivininkystei. Jis bazavosi Rygos uoste ir plaukiojo su SSSR vėliava, nors jo pavadinimas liko nepakeistas. Nors sovietinė valdžia ir trimitavo apie „džiaugsmingą“ Baltijos šalių savanorišką prisijungimą prie Sovietų Sąjungos, bet patys šia propaganda netikėjo. Laivuose netrukus atsirado kapitono ir įgulos prievaizdai: politrukai ir ginkluoti kariai, buvo vengiama vienataučių įgulų, todėl „Kretingoje“ buvo tik keturi lietuviai. Laivo kapitonas – latvis Valdis Mileris, kiti įgulos nariai – latviai ir estai.

Kapitonas B. Krikštopaitis laivo ,,Marijampolė“ denyje 1937–1938 m./ Lietuvos jūrų muziejaus archyvo nuotrauka

1941 metų birželio 22 dieną laivui esant Saremos saloje, Kuresarės uoste, per radiją išgirsta žinia apie prasidėjusį nacistinės Vokietijos ir SSSR karą. Kadangi jis sovietams prasidėjo netikėtai ir nesėkmingai, laivo politrukas kirviu sudaužė radijo aparatą, kad jūreiviai nesiklausytų užsienio radijo stočių ir nesužinotų apie sovietinės armijos nesėkmes. Netrukus laivas, prikrautas lentų krovinio, išplaukė į kitą Estijos uostą Piarnu. Čia atvykus uosto darbininkai į laivą nebuvo įleisti. Vietoj jų į laivą pasipylė sovietinės armijos kariai, kurie iš laivo skubiai tempė lentas ir čia pat krantinėje jas mėtė į krūvas. Iškrovus laivą, į prieplauką pradėjo riedėti sunkvežimiai su suimtais estais. Mosuodami šautuvais su styrančiais ant jų durklais kareiviai, ragindami šūksniais „greičiau, greičiau“, į laivą varė pasmerktuosius tremčiai – išsigandusias moteris, vyrus ir vaikus. Šis šiurpus vaizdas laivo įgulai buvo be galo skaudus: draugiški ir ramūs estai sovietų užgrobtu Lietuvos laivu buvo išvežami į tremties nežinią, o daugelis – ir į pražūtį. Kai nedideliame laive buvo prigrūsta daugybė žmonių, denyje neliko vietos ir kur apsisukti. Po ilgo laukimo kapitonas iš sovietinių saugumiečių gavo įsakymą plaukti į gretimą Hapsalu uostą, kur tremtiniai buvo susodinti į čia laukusius sunkvežimius ir išvežti nežinoma kryptimi. 1941 metų liepos 15 dieną „Kretinga“ atplaukė į Talino uostą. Netrukus vėl į laivą susodinus tremiamus estus, jis išplaukė į Leningradą. Iš ten „Kretinga“ 1941 metų rugpjūčio 11 dieną pasiekė Kronštatą. Šis dar caro laikais įkurtas karinis uostas-tvirtovė buvo gerai parengtas gynybai, smarki priešlėktuvinė ugnis nuvydavo karinius nacių lėktuvus.

Čia „Kretinga“ pasikrovė maisto produktų: lašinių, kumpių, dešrų, o taip pat nemažai rusiškos degtinės. Visa tai buvo skirta Talino uoste stovėjusiam kreiseriui „Kirov“. Pasikrovusi krovinį „Kretinga“ kartu su automobilių pakrautu laivu „Utena“ buvo įtraukti į 17 laivų konvojų, kuris, saugomas karinių laivų, naktį iš rugpjūčio 13-osios į 14-ąją paliko Kronštatą ir išplaukė į Suomių įlanką. Nežiūrint gausios karo laivų palydos, konvojaus laivai vienas po kito pradėjo skęsti. Pirmasis paskendo „Kretingos“ dešinėje plaukęs ir ant minos užplaukęs estų laivas „Vadim“. Netrukus pasigirdo kitas duslus sprogimas, į Suomių įlankos gelmes nusinešęs „Kretingos“ kairėje plaukusį laivą „Utena“.

Tada visi suprato, kad konvojus įplaukė į minų lauką, apie kurį iki tol nebuvo žinoma. „Kretingos“ kapitonas V. Mileris, matydamas, kad laivui gresia rimtas pavojus, nusprendė sustoti, ir laivas išmetė abu inkarus. Į jį netrukus buvo įsodinta dalis išgelbėtos nuskendusio laivo „Vadim“ įgulos. Netrukus į vandenį buvo nuleistos dvi gelbėjimo valtys. Vienoje iš jų buvo įsodintas E. Venckus ir laivo jūreivis estas. Jie laivo skendimo atveju turėjo būti pasiruošę gelbėti įgulą ir be kapitono įsakymo negalėjo palikti valties.

O „Kretingos“ laive buvusieji sovietiniai kariai, nė negalvodami apie tykančius pavojus laivui ir žmonių gyvybėms, uoliai puolė naikinti degtinės ir maisto atsargas. Matydami makabrišką lėbavimą, gelbėjimo valtyse sėdintieji nusprendė dezertyruoti – plaukti Suomijos krantų link. E. Venckus paprašė kiek palaukti ir grįžo į laivą pasiimti šiltesnių drabužių. Deja, kiek užtrukęs, laukiančių valčių neberado. Jos jau buvo išplaukusios Suomijos krantų link, ir kaip vėliau sužinota, sėkmingai juos pasiekė, nes vienoje iš valčių buvęs lietuvis jūreivis Artūras Gureckas laimingai sugrįžo į savo namus Kaune.

Karo laivas ,,Antanas Smetona“ 1935 m. Danės upėje remonto metu/Lietuvos jūrų muziejaus archyvo nuotrauka

1941 metų rugpjūčio 15 dienos rytą laivo „Kretinga“ įgula išgirdo grėsmingą bombonešio burzgimą. Prisiartinęs nacių lėktuvas laivą apšaudė iš kulkosvaidžių, vėliau supratęs, kad laivas negali priešintis, pikiruodamas ant jo numetė bombą. Laivui pradėjus skęsti, įgula šoko į jūrą. Tarp jų buvo ir E. Venckus. Iškilęs į vandens paviršių netoliese pamatė tuščią gelbėjimo valtį, į kurią įsiritęs jis į ją įtraukė ir laivo inžinierių, plaukti nemokantį laivo kūriką, krovinio palydovą rusą ir paskendusio laivo „Vadim“ kapitono žmoną, kuri per trumpą laiką skendo net du kartus ir buvo ištikta nervinio šoko. Vėliau dar buvo išgelbėtas karo laivyno karininkas rusas, du jūreiviai ir laivo „Vadim“ antrasis šturmanas estas. Jis gerai pažinojo Suomių įlanką ir jos pakrantes, todėl perėmė vadovavimą, E. Venckui paliepęs užsiimti valties vairavimu. Po 4 valandų sunkaus irklavimo lūžo valties vairas, bet tolumoje jau matėsi Estijos krantai. Visus jaudino klausimas, kas krante: naciai ar sovietinė kariuomenė. Pasiekus krantą, netrukus iš krūmų nuaidėjo šūvis ir iš ten pasipylė nacių kareiviai, tarp kurių buvo ir suomių. Jie Baltijos kraštų piliečius sutiko maloniai.

Garlaivis ,,Kretinga“ gabena cementą 1937–1938 m./LVCA nuotrauka

Išsiaiškinus buvusių įvykių aplinkybes ir surašius skendusiųjų asmens duomenis, jie buvo pavaišinti arbata su romu, pavalgydinti ir apnakvydinti. Netrukus E. Venckus su savo likimo draugais latviais ir estais pasiekė Rygą. Vėliau buvo išvežti į karo belaisvių stovyklą Pagėgiuose. Iš ten po kurio laiko E. Venckus, laivų „Kretinga“ ir „Utena“ paskendimo liudininkas, buvo paleistas ir laimingai sugrįžo į tėvų namus Radviliškyje. Jo dėka B. Krikštopaitis ir knygos „Jūrų keliais“ skaitytojai sužinojo apie paskutinį laivų „Kretinga“ ir „Utena“ reisą bei jų žūties aplinkybes.

Šiandien Suomių įlankos dugne šalia Estijos krantų netoli vienas kito ilsisi 4 nuskendę lietuviški laivai „Kretinga“, „Utena“, „Panevėžys“ ir „Antanas Smetona“. Laivas „Panevėžys“ nuskendo 1939 metų lapkričio 13 dieną plaukdamas su druskos kroviniu iš Leningrado, kai audros metu dėl laivo kapitoną pavadavusio šturmano navigacinės klaidos užplaukė ant povandeninių uolų. Tada žuvo ir laivo telegrafistas Ignas Prapiestis bei šturmanas Povilas Pažemeckas. Vienintelis didesnis Lietuvos karinių jūrų pajėgų laivas „Antanas Smetona“ sovietų buvo užgrobtas 1940 metų birželio mėnesį.

Pakeitus laivo pavadinimą į „Koral“, jis buvo įtrauktas į Baltijos karinį laivyną. Karo metais kaip minų traluotojas dalyvavo kovose prieš nacistinę Vokietiją. 1945 metų sausio 11 dieną, lydėdamas laivų vilkstinę, plaukusią iš Helsinkio į Taliną, užplaukė ant minos ir nuskendo. Žuvo 28 jūrininkai.

Artėjant Lietuvos valstybės nepriklausomybės paskelbimo 100-osioms metinėms, surasti šiuos svarbius mūsų šalies istorijai laivus būtų svarus indėlis į Lietuvos jūrinio, istorinio ir kultūrinio paveldo išsaugojimą, atsivertų galimybės Estijos Respublikos tarnyboms juos paskelbti povandeniniu istoriniu-kultūriniu saugotinu paveldu. Bendra Lietuvos-Estijos mokslininkų ir istorikų ekspedicija, ieškant šių laivų, būtų puikus Baltijos valstybių bendradarbiavimo, ko šiandien neretai pasigendama, pavyzdys.

pajurionaujienos.com

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"