TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Paskutinis laisvės gegužis

2015 05 15 6:00
Lietuvos Respublikos Vyriausybės delegacijos nariai Kauno oro uoste prieš išvykdami į Maskvą derėtis dėl savitarpio pagalnbos sutarties su SSRS. Iš kairės: ministro pirmininko pavaduotojas, įgaliotasis ministras Vilniuje Kazys Bizauskas, Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Edvardas Turauskas, Užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamento direktorius Juozas Norkaitis, SSRS karo atašė Lietuvoje majoras Ivanas Korotkich. 1939 m. spalio 7 d. LCVA nuotraukos

Turbūt ne vienas atkreipėme dėmesį į Rusijoje pradėtą viešą diskusiją apie Baltijos šalių okupacijos neišvengiamumą. Šiandien prisiminkime, kaip 1940-aiais panašiu „informaciniu parengimu“ ir jį lydinčiomis provokacijomis prasidėjo paskutinis mūsų laisvės pavasaris.

Pastaruoju metu Rusijoje vyksta vieša diskusija apie būtinybę „prevenciškai“ okupuoti Baltijos šalis. Į tokias kalbas būtų galima nekreipti dėmesio, jei jas garsintų Vladimiras Žirinovskis ar kitas Kremliaus rėksnys. Tačiau šį kartą apie Baltijos valstybių okupacijos neišvengiamumą prabilo politologas Rostislavas Iščenka, nuolat reklamuojantis „Eurazijos projekto“ ideologo Aleksandro Dugino, juodašimtiško laikraščio „Zavtra“ redaktoriaus ir užkietėjusio stalinisto Aleksandro Prochanovo ar Rusijos karinės didžiavalstybinės sąjungos pirmininko generolo Leonido Ivanovo skleidžiamas idėjas. Na, o už šių trijų personažų nugarų stovi tokie įtakingi Rusijos politikai kaip vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas ir Vladimiro Putino administracijos vadovas Sergejus Ivanovas, vadinas, ir visas šios neprognozuojamos šalies karinis pramoninis kompleksas.

Kaip neseniai pažymėjo Rytų Europos studijų centro analitikas Marius Laurinavičius, minėtos diskusijos pradžią reikėtų vertinti vienareikšmiškai – esą Rusija pradėjo politinį pasirengimą Baltijos valstybių okupacijai, rimtai nevertindama net tos aplinkybės, kad visos trys šalys yra NATO narės. Pasak Lietuvos politologo, bet kurį agresyvų projektą Rusija visuomet pradeda „informaciniu parengimu“. Taip yra ir šį pavasarį. Taip buvo prieš Krymo aneksiją. Taip buvo ir lygiai prieš 75 metus – paskutinį mūsų laisvės gegužį, kai kaimyninė imperija dar buvo vadinama Sovietų Sąjungos vardu.

Tamsa ant griuvėsių

Neutralių valstybių padėtį vaizduojanti 1940-ųjų karikatūra humoro žurnale „Kuntaplis“.

1940 metų gegužės 16 dieną sovietų oficiozas „Izvestija“ išspausdino vedamąjį, kuriame buvo rašoma: „Galimybės mažiems kraštams išlikti neutraliems ir nepriklausomiems yra sumažėjusios iki minimumo. Visokie samprotavimai apie teisę ir neteisę santykiuose//// su mažomis valstybėmis, kai didelės valstybės kovoja už tai, būti ar nebūti, yra mažų mažiausiai naivūs.“ Turbūt nereikia aiškinti, kad šis straipsnis atspindėjo sovietinės vadovybės poziciją, tad jis negalėjo nesukelti nerimo Baltijos valstybių sostinėse.

Juo labiau kad naujienos iš Antrojo pasaulinio karo frontų tomis dienomis buvo tikrai nekokios – išvakarėse vokiečiams kapituliavo Olandijos kariuomenė, kitą dieną hitlerininkai užėmė Belgijos sostinę Briuselį. Praėjus dar savaitei taps aišku, jog vermachto divizijos, apsupusios sąjungininkų pajėgas Šiaurės Prancūzijoje ir Belgijoje, greičiausiai pasieks pergalę Vakarų fronte, o Anglijos karalius Jurgis VI per radiją ištars tokius žodžius: „Pralaimėjimas nereikš trumpo laikotarpio, po kurio vėl eisime stiprūs, bet reikš pasaulio – tokio, kokį mes pažįstame – sunaikinimą ir tamsos nusileidimą ant jo griuvėsių.“

Europos vėjų pagairėje susigūžusiai Lietuvai šie žodžiai buvo dvigubai baisūs – krūpčioti teko ne tik nuo pergalingų nacių paradų maršų, bet ir nuo kiekvieno krustelėjimo Rytuose, iš kur atplūdę XX amžiaus barbarai jau spėjo įsmeigti peilį į nugarą kraujuojančiai Lenkijai, gėdingame kare atplėšti dešimtadalį Suomijos ir savo gausias karines pajėgas įkurdinti Lietuvoje.

Tiesa, tuomet turbūt dar labai nedaug kas nujautė, jog mainais už sugrąžintą Vilnių į Lietuvą įsileistos sovietų karinės bazės jau tapo Trojos arkliu. O neaiškus kelių šių įgulų kareivių „dingimas“ ir Maskvos „susirūpinimas“ nemaloniais incidentais iš tikrųjų yra pirmieji šūviai informaciniame ir propagandiniame kare prieš Lietuvą, ir jis po mėnesio virs atvira karine agresija.

Geresnio laiko įgyvendinant Molotovo-Ribbentropo slaptąjį susitarimą pradėti politinį pasirengimą Baltijos šalių okupacijai nei 1940-ųjų gegužė sovietams tiesiog nebuvo. Vakarai jau prarijo karčią Žiemos karo piliulę, Lenkijos valstybė nebeegzistavo, o Vokietija tuo metu rūpinosi savo pergalėmis Prancūzijoje. Visose trijose Baltijos šalyse jau buvo įsitvirtinusios gausios sovietų įgulos, o vakarinėje SSRS dalyje sutelkti Raudonosios armijos daliniai skaičiumi gerokai viršijo Baltijos šalių gynybinius pajėgumus. Dabar, kaip sakoma žinomoje patarlėje, beliko susirasti pagalį šuniui mušti. Ir toks pagalys labai greitai atsirado.

Čia tenka konstatuoti, kad apie kylančią sovietijos grėsmę Lietuvos visuomenė žinojo nedaug – tautininkų valdžia viešų diskusijų šiuo klausimu ne tik neskatino, bet ir visais būdais mėgino jas slopinti. Nuo pat pirmų sovietinių įgulų įsikūrimo Lietuvoje dienų oficiozų puslapiai liūliavo skaitytojus patikinimais apie „draugingą“ Sovietų Sąjungą ir neutraliteto teikiamas Lietuvos saugumo garantijas.

„Įvairiomis progomis kaip Vyriausybės atstovai raginome viešais pareiškimais visuomenę (galiu pridurti – ir patys save), sakėme, kad Lietuvos valstybė liekanti, kaip ir buvusi, nepriklausoma ir visiškai suvereni. Mūsų pareiškimus kartojo tarybinė spauda, tuo lyg taip pat pritardama jiems“, - memuaruose prisimena tuometinis užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys.

Beje, aštresnių kampų buvo vengiama ne tik viešojoje erdvėje, bet ir diplomatijos kuluaruose. Tai pastebėjo ir SSRS pasiuntinys Lietuvoje Nikolajus Pozdniakovas. Balandžio 17 dieną rašytoje ataskaitoje Užsienio reikalų liaudies komisarui Viačeslavui Molotovui sovietų diplomatas pažymėjo: „Kalbėdami su mumis (...) Lietuvos veikėjai vis rečiau prisimena Sutartį (1939 m. spalio 10 d. Savitarpio pagalbos sutartį – aut.) ir Lietuvoje esančią sovietų kariuomenę. Tai liudija apie nusistovėjusią lietuvių nuostatą kuo mažiau kalbėti apie tai, ko nesinori ir ką nemalonu prisiminti.“

Priekabių paieškos

Paskutinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys iki paskutinės minutės tikėjo galimybe susitarti su Maskva.

Tiesa, negausioje ir griežtai kontroliuojamoje opozicinėje spaudoje tą pavasarį jau buvo galima įžvelgti tam tikrų nerimo ir nepasitikėjimo sovietais ženklų - bent jau tarp eilučių. Kovo 26 dieną „Lietuvos žinios“ išspausdino vedamąjį, skirtą pasibaigusiam Žiemos karui. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dienraštis mėgina pateisinti Angliją ir Prancūziją, nesuteikusias karinės pagalbos su sovietų agresija susidūrusiems suomiams. Straipsnyje svarstoma, kad Suomija pagalbos neprašiusi, o Švedija ir Norvegija neketino leisti sąjungininkų per savo teritoriją, taigi sąjungininkai pademonstravo pagarbą minėtų šalių neutralumui. Įdėmesnis skaitytojas tarp šių eilučių gali įžvelgti visai kitą mintį: Baltijos šalys 1939-aisiais neprašė sovietų pagalbos. Priešingai – sovietai patys ją „pasiūlė“, tad jų požiūris į mažų šalių neutralumą nusipelno priekaištų. Tokį įspūdį sustiprina ir straipsnio mintis, jog „mažos tautos gali būti laikinai pavergtos ir priverstos apie tai tylėti, tačiau jos niekuomet neatsisakys šventos teisės būti savarankiškos, laisvos ir lygios“. Minėtas straipsnis nepraslydo pro N. Pozdniakovo akis. Užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojui Vladimirui Dekanozovui adresuotame slaptame rašte SSRS pasiuntinys paminėjo įžvelgtą „tiesioginę agitaciją prieš Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartį“.

Greičiausiai vykdydamas nurodymą ieškoti priekabių N. Pozdniakovas tame pačiame rašte atkreipia savo viršininko dėmesį ir į publikaciją „Vilniaus balse“ apie Lietuvos karininkų susirinkimų atstovų suvažiavimą. Joje pažymima, kad suvažiavimo dalyviai pasisakė prieš pastaruoju metu spaudoje ir literatūroje pasireiškiančias perdėtas pacifistines tendencijas ir priėmė rezoliuciją, skelbiančią, jog pastaruoju metu visuomenei primygtinai peršamos pacifistinės idėjos pakerta tautos ryžtą ir kilnius Tėvynės meilės bei pasiaukojimo jausmus, kartu menkindamos ir pačią mintį apie būtinumą ginti savo kraštą. Sovietų pasiuntinys pabrėžia, kad ši rezoliucija netiesiogiai ragina remtis tik sava kariuomene ir nepasitikėti Raudonąja armija.

N. Pozdniakovas sustoja ir ties „Lietuvos žinių“ balandžio 12-osios numeryje išspausdinta karikatūra, skirta Baltijos šalių turizmo konferencijai. Piešinėlyje vaizduojamos Baltijos šalys, aptvertos medine tvora. Ant jos vartų kabo didžiulė spyna. Už tvoros matyti karo laivai ir lėktuvai su vos įžvelgiamais pjautuvo ir kūjo kontūrais. Vartų apačioje – siauras plyšys, nuo kurio į Baltijos teritoriją veda pėdsakai. Prie paveikslėlio parašyta: „Kadangi pas kitus turizmas prasidėjo anksčiau, mums turistų pakanka.“ „Nėra jokių abejonių, kad kalbama apie Baltijos šalyse esančius Raudonosios armijos dalinius. Bendrame piešinio tone aiškiai įžvelgiami rimti kaltinimai Sovietų Sąjungos adresu. Jei Lietuvos valstybės vadovai leidžia tokių nuotaikų apraiškas spaudoje, kyla klausimas, kas tuomet vyksta uždaruose, vidiniuose propagandos ir agitacijos kanaluose“, – tokią išvadą Maskvai skirtoje pažymoje daro sovietų pasiuntinys.

Vėliau panašių sovietų pasiuntinio „įžvalgų“ bus ir daugiau, tačiau ties šiuo slaptu dokumentu ilgėliau sustojome neatsitiktinai – tai buvo pirmas neviešas šūvis trumpame informaciniame ir propagandiniame kare prieš Lietuvą. Tokios pastabos turėjo sudaryti įspūdį, kad Lietuvos valdžia sąmoningai kursto visuomenę prieš Sovietų Sąjungą ir šalyje esančias Raudonosios armijos įgulas.

Pabėgusių raudonarmiečių paslaptys

Paskutinis nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas Antanas Merkys (centre) per paskutines vasario 16-osios iškilmes Vilniuje, Didžiojoje gatvėje. 1940 m.

Dabar beliko tokį įspūdį pagrįsti konkrečiais įvykiais, kuriuos sukurti buvo visai nesunku. Iš Sovietų Sąjungos į Lietuvą perkelti kariai susidūrė su visiškai nepažįstamu ir viliojančiu pasauliu, kuriame buvo daugybė pagundų. Tad ne vienas už dalinio vartų išėjęs kareivis nedegė troškimu į jį sugrįžti. Praleidę vakarinį patikrinimą kariai kartais įstrigdavo laisvėje kelioms dienoms. Būdavo atvejų, kai nuklydusius kareivius į dalinius raudonarmiečiai susigrąžindavo jėga. O jau tuomet, bijodami tribunolo už dezertyravimą, bėgliai prisigalvodavo visokiausių pasiteisinimų. Ne vienas sakydavo, kad už dalinio ribų užtruko ne savo valia. Tiesa, ilgą laiką dalinių vadai jokių pretenzijų nei vietos gyventojams, nei juo labiau Lietuvos valdžiai nereiškė. Tačiau tik tol, kol neturėjo tokio nurodymo iš aukščiau. Vieno tokio bėglio istorija tą gegužę tapo pretekstu ne tik užsipulti Lietuvą aukščiausiu lygiu, bet ir paskelbti jai lemtingą ultimatumą. Šiandien ji žinoma kaip garsioji Butajevo byla.

Viskas prasidėjo vasario mėnesį, kai iš Naujojoje Vilnioje dislokuoto dalinio išėjo ir į jį negrįžo jaunesnysis leitenantas Gadžibalas Butajevas. Vietos gyventojams jis buvo gerai pažįstamas – jaunas karininkas dažnai pasirodydavo priemiesčio smuklėse, mezgė pažintis su vietos gyventojais ir net aiškino turįs užduotį sekti slaptas vietos lenkų karines organizacijas. Vasario 6 dieną, susipažinęs su kažkokiu Lietuvos valdininku, jis netgi paprašė parūpinti civilio dokumentus, mat norįs bėgti iš Raudonosios armijos. Nieko nepešęs G. Butajevas po kelių dienų išėjo iš dalinio ir dingo kaip į vandenį.

Gerą savaitę dalinio vadai tylėjo, matyt, tikėdamiesi, kad bėglys atsiras. Ir tik kovo 4-ąją Vilniuje esantis 1-osios pėstininkų divizijos štabas gavo oficialų prašymą surasti dezertyrą. Į paieškas tuoj pat įsitraukė Vilniaus apygardos saugumo policija, tačiau nei kratos, nei įtartinų asmenų apklausos jokių rezultatų nedavė. Tuo tarpu išaušęs gražus pavasaris ėmė vilioti ir kitus bėglius iš dalinių.

Gegužės 7-osios popietę į vieno ūkininko sodybą Mickūnų kaime užėjo trys raudonarmiečiai ir paprašė užkandos prie jų turimos degtinės. Šeimininkė iškepė kiaušinienės, užsimezgė kalba, tad linksmybės užtruko iki dešimtos vakaro. Tuomet du kareiviai išėjo, o vienas nutarė pasilikti pas vaišingą šeimininkę. Viešnagę nutraukė po trijų dienų atvažiavę aštuoni raudonarmiečiai. Besispardantį ginklo brolį jie jėga įsitempė į sunkvežimį ir išsivežė jį į dalinį.

Kiti du raudonarmiečiai, tą pačią dieną šlaistydamiesi jau po Alytų, klausinėjo vietinių, kur galima gauti alaus. Vėliau įsitaisė restorane, ten susipažino su kažkokiu alytiškiu. Iš jo sužinoję, kur galima susirasti merginų, kareiviai dingo ir į kareivines parsirado tik po trijų dienų.

Tuo tarpu priartėjo ir G. Butajevo istorijos atomazga. Birželio 12 dieną policija aptiko dezertyrą vienos moters namuose ir norėjo jį sulaikyti, tačiau G. Butajevas iššoko pro langą ir tekinas pasileido per daržus. Nubėgęs kokius 300 metrų bėglys suprato, kad pasprukti nepavyks, ir nusišovė.

Kas buvo toliau, knygoje „Rūstūs prisiminimai“ pasakoja tuometinis Vyriausiojo tribunolo ypatingasis tardytojas Matas Krygeris: „Tą naktį, kai Butajevas nusižudė, buvau telefonu prikeltas anksti rytą, dar buvo tamsu. Skambino Vilniaus apygardos saugumo policijos viršininkas Aleksandras Lileikis ir pranešė, kad nusišovė Butajevas sekliams norint jį suimti; prašė, kad nuvykčiau į įvykio vietą ir padaryčiau pirmuosius reikalingus veiksmus. (...) Man buvo aišku, kad Butajevo įvykis yra provokacinis, reikia būti atsargiam, kad neapkaltintų nušovus ir neiškraipytų faktų. (...) Atvykęs į įvykio vietą, (...) apžiūrėjau lavoną, pasidariau situacijos eskizus. (...) Man besidarbuojant, atvažiavo trys sovietų įgulos karininkai (...) — vienas buvo kariuomenės teismo prokuroras, kitas - politrukas ir gydytojas. (...) Nuvedžiau juos į daržus ir parodęs Butajevo lavoną pareiškiau savo nuomonę, jog visos aplinkybės rodo, kad jis yra nusišovęs. Prokuroras paėmė iš apatinės švarko kišenės Butajevo dokumentus, pareikšdamas, kad ,,tas pats", ir pistoletą. Aš pareiškiau protestą dėl pistoleto sakydamas, jog plikom rankom nereikia liesti pistoleto, kol nepadaryta rankų pirštų atspaudų identifikacija, reikalavau, kad pistoletas būtų pridėtas prie bylos ir padaryta ekspertizė, bet jis to mano protesto nepaisė, įsikišo sau į kišenę ir išvažiavo jokio pareiškimo nepadaręs. Buvo aišku, kad jis dar neturėjo instrukcijų, kaip toliau reikės pasielgti su Butajevo byla.“

Po 4 dienų, gegužės 16-ąją, N. Pozdniakovas nusiuntė V. Dekanozovui slaptą pranešimą, kuriame, be kita ko, buvo rašoma: "[Karinė] vadovybė ir mes neabejojame, kad lietuvių valdžios pareigūnai patys nušovė B[utajevą]. Tuo jie dar kartą pademonstravo savo „draugiškus“ jausmus Sovietų Sąjungai ir netiesiogiai įrodė, kad Butajevo istorijoje (vangi paieška ir sulaikymas) jų „snukučiai aplipę plunksnomis“. Veikiausiai jie tik toli nuėjo dirbdami su B[utajevu], kad neišdrįso atiduoti jo gyvo.“ Laiškas ir jame esantys kaltinimai surašyti jau nebe diplomatų, o enkavėdistų tonu. O juk N. Pozdniakovui tuomet jau buvo žinomi A. Butajevo skrodimo rezultatai, juolab kad skrodime dalyvavo net trys sovietų karo gydytojai. Visi trys drauge pasirašė ir teismo medicinos eksperto Vinco Kauzos pasirašytą skrodimo protokolą, kuriame yra tokios eilutės: „Butajevo švarke, dešiniajame skverne, kur yra į krūtinę kulipkos įėjimo anga, yra apdegintais kraštais skylė. Tas rodo, kad buvo šauta visai iš arti ir tokios žymės būdingos savižudystėms.“ Nė vienas iš trijų sovietinių karo gydytojų dėl tokios išvados neprotestavo ir atskiros nuomonės nepareiškė.

Beje, tokia išvada teismo gydytojui vėliau vos nesibaigė liūdnai: tų pačių metų liepos 21 dieną okupantų sudarytos vadinamosios Liaudies vyriausybės sveikatos apsaugos ministras Moisiejus Koganas pareiškė, kad gydytojas suklastojo ekspertizės rezultatus, ir pareikalavo jį suimti. Nuo pražūties V. Kauzą išgelbėjo jau minėtas tardytojas M. Krygeris.

Perkūnas iš giedro dangaus

1939 metų sutarties su Sovietų Sąjunga ratifikavimas Seime. Pirmoje eilėje sėdi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai (iš kairės): ministras pirmininkas Antanas Merkys, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, vidaus reikalų ministras Kazys Skučas, teisingumo ministras Antanas Tamošaitis, krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis, Finansų ministras Ernestas Galvanauskas, Švietimo ministras Kazys Jokantas, Susisiekimo ministras Jonas Masiliūnas, Žemės ūkio ministras Juozas Audėnas. Kaunas, 1939 m. spalio 14 d.

O kol kas, pasinaudodama dar keliomis pabėgusių raudonarmiečių istorijomis, Maskva toliau ieško, prie ko prikibti. Gegužės 25 dieną V. Molotovas, išsikvietęs Lietuvos pasiuntinį Ladą Natkevičių, jau be menkiausio draugiškumo perskaito šiam sovietų vyriausybės pareiškimą. Jame teigiama, kad neseniai iš kareivinių dingę dar du kareiviai ir kad Sovietų Sąjungoje tikrai žinoma, jog karių dingimą organizuoja Lietuvos valdžios globojami asmenys. Kariai esą nugirdomi, įtraukiami į nusikaltimus, o vėliau arba priverčiami pabėgti, arba nužudomi. Galiausiai sovietų diplomatijos vadovas griežtai pareikalauja, kad Lietuvos vyriausybė nedelsdama nutrauktų tokius provokacinius veiksmus, antraip sovietai būsią priversti imtis „kitų priemonių“.

Kitą dieną J. Urbšys išsikvietęs N. Pozdniakovą įteikė jam atsakomąjį Lietuvos vyriausybės pareiškimą, kuriame atmetė sovietų kaltinimus, tačiau pažadėjo ieškoti pabėgusių raudonarmiečių ir nuodugniai ištirti visus incidentus.

Tam Lietuvos vyriausybė gegužės 27-ąją sudarė specialią komisiją, tačiau tą pačią dieną drauge su N. Pozdniakovu J. Urbšį aplankęs generolas A. Loktionovas informavo, jog du iš trijų dingusių bėglių jau atsirado. Taip pat sovietų generolas Lietuvos užsienio reikalų ministrui pripasakojo baisių dalykų – neva nuošaliame kareivinių kieme juos pagrobę du nežinomi asmenys. Tuomet abu buvo nuvežti į kažkokius požemius, ten buvo mušami ir kankinti reikalaujant papasakoti, ką jie žiną apie sovietų kariuomenę ir ypač apie jos motorizuotus dalinius. Po kelių dienų vienas kareivis su maišu ant galvos buvęs nuvežtas į užmiestį ir ten paleistas, o kitam pavyko pasprukti kanalizacijos vamzdžiais. „Keistas vis dėlto dalykas, kad kai šeštadienį pats Molotovas padarė savo pareiškimą p. Natkevičiui, tai sekmadienį du pradingę kareiviai sugrįžo“, - įsiterpė į pokalbį ligi tol ilgai tylėjęs N. Pozdniakovas. Į J. Urbšio prašymą leisti Lietuvos valdžios atstovams apklausti sugrįžusius bėglius A. Loktionovas atsakė neturįs tam įgaliojimų, o N. Pozdniakovas pareiškė, kad šiedu dabar esą ligoninėje ir pirmiausia turį atsigauti po bado ir išgyvenimų. Reikia pažymėti, kad visi vėlesni lietuvių prašymai leisti išgirsti šią istoriją iš pačių kareivių lūpų taip ir nesulaukė atsakymo. Nė į vieną oficialią Lietuvos vyriausybės notą šiuo klausimu neatsiliepė ir V. Molotovas. Taigi tą pačią gegužės 27-ąją J. Urbšys nusiuntė L. Natkevičiui tokią telegramą: „Susidaro aiškus įspūdis, kad rusai kažin kuriam nežinomam mums tikslui ieško priekabių.“

Kad ministras neklydo, patvirtino vėlų gegužės 29-osios vakarą Maskvos radijo paskelbtas valstybinės naujienų agentūros TASS komunikatas viešai pakartojo sovietų kaltinimus Lietuvai, o kitą rytą „Izvestija“ išspausdino oficialų sovietų Užsienio reikalų liaudies komisariato (URLK) pranešimą apie Lietuvos valdžios provokacijas prieš Raudonosios armijos karius. „Kaip manote, kuo visa tai gali baigtis“, - po kelių valandų N. Pozdniakovo paklausė L. Natkevičius. „Išsisukau nuo tolesnio pokalbio šia tema pasakydamas, kad kol kas nesu gavęs visos URLK turimos medžiagos, todėl negaliu svarstyti jo paliesto klausimo“, - rašoma tos dienos sovietų pasiuntinio užrašuose.

J. Urbšys vėliau prisiminė, jog tai, kas nutiko tą paskutinį laisvės gegužį, jam buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Tačiau jei taip jautėsi gerai informuotas diplomatijos vadovas, ką galima pasakyti apie visus kitus Lietuvos žmones, nuo pat 1939-ųjų spalio liūliuotus pasakomis apie išganingąjį šalies neutralumą ir draugiškąją Sovietų Sąjungą.

Ir paskutinę gegužės dieną „XX amžius“ pranešime iš Berlyno skelbė, jog net Vokietijos oficialiuose sluoksniuose manoma, kad „čia neturima reikalo su kokiais nors grasinimais iš sovietų pusės“, ir kad V. Molotovo pareiškimas esą „tik Sovietų Sąjungos interesų saugojimas“. Niekas negalėjo įtarti, kad tiek Maskvoje, tiek Berlyne tolesnis įvykių scenarijus buvo puikiai žinomas – jame 1939 metų rugsėjo 28-ąją buvo ir Joachimo Ribbentropo, ir V. Molotovo parašai. Niekas nenujautė, kad po poros savaičių, ultimatyviai pareikalavus į Lietuvą įvesti papildomus karinius dalinius neva jau esamiems raudonarmiečiams apginti, o Lietuvos vyriausybei nuolankiai paklusus, sovietai atsirieks su Adolfu Hitleriu sulygtą pyrago gabalą.

Nelemtasis 1940-ųjų birželis Lietuvos visuomenę ir politikus užgriuvo nepasiruošusius galimai katastrofai, nors mūsų kariuomenė dar gegužės viduryje buvo pasirengusi atremti galimą agresiją. Bet apie tai pakalbėsime kitą kartą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"