TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Paskutinis liudininkas

2007 10 10 0:00
Vienintelis likęs gyvas liudininkas baronas Philippas Freiherras von Boeselageris.
Baronas mėgsta žiūrinėti albumą, kuriame - pasikėsinimo dalyvių nuotraukos.

Šiuo metu Tomas Cruise'as filmuojasi 1944 metų liepos 20-osios įvykiais paremtame filme. Būtent tą dieną grafui Clausui Schenkui von Stauffenbergui nepavyko įvykdyti pasikėsinimo į Adolfą Hitlerį. Baronas Philippas von Boeselageris, parūpinęs Stauffenbergui sprogmenų, yra paskutinis gyvas sąmokslo prieš fiurerį dalyvis, paskutinis liudininkas ir slapčiausios pasipriešinimo kovotojų grupės narys. Po nepavykusio pasikėsinimo dauguma sąmokslininkų buvo sušaudyti, jų kūnai užkasti, paskui vėl iškasti ir sudeginti, o pelenai išbarstyti nuotekų valymo įmonės laukuose.

Dabar baronui Philippui von Boeselageriui 89-eri. Jis gyvena savo giminės pilyje netoli Bonos. Barono duktė ištekėjo už artimo Strauffenbergo giminaičio. "Netikiu sutapimais, manau, mums vadovaujama iš aukščiau", - sako šis aristokratų šeimos atstovas. Jis įsitikinęs, kad "išgyvenusieji tragediją niekada nelaikomi didvyriais".

Kaip ir dauguma sąmokslininkų, Boeselageris - konservatyvus krikščionių patriotas, be jokio patoso kalbantis apie pareigą, tėvynę ir garbę. Tačiau tai svarbiausi jo gyvenimo istoriją, prasidėjusią 1942-ųjų pavasarį, nusakantys žodžiai.

Po sunkaus sužeidimo Boeselageris buvo paskirtas į Rusiją dirbti Centro kariuomenės grupės vado generalinio feldmaršalo Guentherio von Kluge's padėjėju. Tada jis buvo jaunesnysis karininkas. Ten Boeselageris susipažino su pagrindiniais pasipriešinimo veikėjais, tarp jų ir su sąmokslo dvasiniu vadovu generolu majoru Henningu von Tresckowu, iš kurio gavo užduotį užmegzti ryšius su Hitlerio priešininkais bei įtraukti juos į pasipriešinimo judėjimą.

Tresckowas Boeslageriui buvo lyg tėvas. Iki šių dienų savo albumuose jis saugo dešimtis generolo majoro nuotraukų. Kai jas žiūrinėja, barono veidą nušviečia pasididžiavimo šypsena.

Didžioji sukilimo diena

Ji išaušo po dvejų metų, liepos 20-ąją. Boeselageris aprūpino Stauffenbergą bombomis, nes galėjo gauti anglų sprogmenų. Jų begarsiai rūgštiniai sprogdikliai ypač tiko rengiamam pasikėsinimui. Tuo metu Boeselageris kovėsi Rytų fronte, komandavo elitiniam kavalerijos eskadronui, kuris buvo pagrindinė sukilimo prieš Hitlerį grupuotė.

Dvi dienas prieš Stauffenbergui padedant bombas Boeselageris su 1200 raitelių išrūko iš Rusijos į Vakarus. Eskadronas šuoliavo 200 kilometrų per Rusijos miškus. Žygis truko 36 valandas. Vyrai varė žirgus net gatvėmis ir grindiniais, kai kurie užmigę išvirto iš balnų. Raitelių tikslas buvo netoli Varšuvos esantis oro uostas, iš kurio jie ketino išskristi į Berlyną.

Liepos 20 dieną Boeselageris turėjo užtikrinti valstybės perversmą Berlyne, suimti Himmlerį ir Goebbelsą, užimti SS komandinius punktus, Propagandos ministeriją, geležinkelio ir radijo stotis. Pasikėsinimui pavykus Boeselagerio brolis Georgas, taip pat sąmokslininkas, būtų perėmęs brigados vadovavimą Berlyne. Jis taip pat laukė įsakymo, kad galėtų iš Rytų fronto veržtis į Reicho sostinę.

Nurodymas trauktis

Tačiau pasiekęs oro uostą Boeselageris gavo tokią žinią:

"Visi atgal į buvusius urvus." Tai buvo signalas, jog reikia atsitraukti. Karininkas įtarė, kad kažkas nepavyko svarbiausioje Rytų Prūsijos fiurerio būstinėje "Vilko irštvoje", kurioje prieš kelias valandas sprogo bomba. Jis dar nežinojo, jog sprogmuo tik lengvai sužeidė Hitlerį.

Niekieno nepastebėtas baronas su savo eskadronu grįžo į frontą. Nė vienas karių neišdavė vado ketinimų, visi sąmokslininkai ir kiti apie būsimą pasikėsinimą žinoję karininkai tylėjo, net kankinami neištarė jo vardo. Boeselagerio brolio Georgo vaidmuo taip pat liko neatskleistas, bet jis vėliau žuvo fronte.

Po nepavykusio pasikėsinimo Hitlerio pakalikai suėmė šimtus žmonių. 200 jų mirė koncentracijos stovyklose arba Berlyno Pliotcenzės kalėjime pakarti ant mėsininko kablių ar pasmaugti fortepijono stygomis. Hitleris įsakė nufilmuoti, kaip miršta sukilėliai, nes pageidavo turėti tuos vaizdus savo filmų kolekcijoje.

Boeselageris prisimena kasdien laukęs suėmimo. Kišenėlėje prie krūtinės jis visada turėjo kapsulę kalio cianido, kad gyvas nepatektų kankintojams į rankas, ir niekuomet neužsisegdavo uniformos sagos - taip greičiau galėjo išsitraukti nuodus.

"Mane gąsdino bet koks triukšmas, kiekvienas pro šalį važiuojantis automobilis", - pasakoja šis senos Reino katalikų aristokratų giminės atstovas. Prisimindamas tas dienas baronas ir šiandien instinktyviai kiša ranką į kostiumo kišenę. Jis teigia ypač bijojęs kankinamas išduoti draugus. Boeselageris iki šiol jaučiasi prislėgtas ir tebeklausia savęs, ar būtų buvęs pakankamai drąsus patekęs į gestapo rankas.

Grafo Stauffenbergo vaidmuo

Boeselageris žavisi Stauffenbergo, kuris "net fiziškai negalėjo įvykdyti pasikėsinimo", narsa. 37 metų grafas per mūšius Afrikoje buvo netekęs akies ir rankos, kitoje plaštakoje taip pat trūko dviejų pirštų. Paankstinus pasitarimą puse valandos Stauffenbergas spėjo aktyvuoti tik vieną iš dviejų bombų. Tuomet jis padarė lemtingą klaidą - išėmė iš lagaminėlio antrą sprogmenį. Sprogus pirmai bombai, antroji, nors ir be sprogdiklio, taip pat būtų detonavusi. Boeselageris tikina esąs visiškai tikras, kad dvigubas sprogimas būtų užmušęs Hitlerį.

"Tačiau susiklostė labai nepalankios sąlygos. Stauffenbergas negalėjo paleisti kontrolinio šūvio į Hitlerį, nes niekam nebuvo leista turėti pistoleto", - aiškina jis.

Be to, Stauffenbergas negalėjo pasiaukoti, jam reikėjo pradėti "Valkirijos operaciją", valstybės perversmą Berlyne. Grafas buvo svarbiausias šio perversmo organizatorius. "Ir vis tiek buvo privalu išdrįsti. Tik Stauffenbergas galėjo taip arti prieiti prie Hitlerio. Tik jis turėjo galimybę tai padaryti", - pasakoja vienintelis likęs gyvas liudininkas.

Filmas apie pasikėsinimą

Šiuo metu Holivudas filmuoja liepos 20 dienos istoriją Berlyne ir Brandenburgo miškuose. Jungtinėse Valstijose vokiečių sukilimas tapo mėgstama pokalbių tema. Boeselageris tuo labai džiaugiasi, nes "iki šiol Amerika nieko apie tai nenutuokė". Baronas pritaria sumanymui kurti filmą Vokietijoje ir tikisi, kad Tomas Cruise'as "nepanaudos jo scientologijai propaguoti". Pasak Boeselagerio, tuo labiausiai būtų pasipiktinęs Stauffenbergas, kuris buvo "labai nuolankus žmogus".

Nuolankumas ir atsakomybė

Šis nuolankumas suvienijo sąmokslininkus. Boeselagerio nuomone, turėdami galimybę dauguma kitų karių būtų pasielgę taip pat. "Tos atsakomybės ėmiausi be didelio noro, nes labai bijojau. Jau geriau būčiau buvęs perkeltas kur nors į Šiaurės ašigalį", - užsimena jis.

Užtat aristokrato žmona labai didžiuojasi vyru. Ji sako: "Mano vyras mano, jog liko gyvas tam, kad primintų visiems apie žuvusius draugus." Tačiau tik 1948 metais Boeselageris ryžosi iškloti žmonai apie sąmokslą nužudyti Hitlerį, savo vaidmenį jame ir kitus tų įvykių dalyvius. Jis papasakojo, kaip pasinaudojo privilegijuoto karininko generaliniame štabe statusu ir tiesiai paklausė SS karininkų, ką reiškia "ypatingos priemonės", apie kurias štabe šnibždėjosi kolegos.

Taip Boeselageris sužinojo, jog visi žydai ir čigonai artėjant Rytų frontui buvo šaudomi: "Tresckowas man pasakė, kad kasdien miršta 16 tūkst. žydų. Anksčiau tik spėliojau, o tuomet jau žinojau tiesą."

Mintis, jog dalyvauja sąmoksle, Boeselagerį vertė jaustis vienišu. "Žinojome, kad bet kuriuo atveju būsime paskelbti priešais, net jei pasikėsinimas pavyktų. Dauguma vokiečių tuomet būtų nusprendę, jog būtume laimėję karą, jei Hitleris būtų likęs gyvas."

Skirtingi vertinimai

Net septintajame dešimtmetyje Vokietijoje atlikta apklausa parodė, kad pusė vokiečių smerkė liepos 20-osios pasikėsinimo rengėjus. Pirmą kartą oficialiai juos pagerbė tik Vokietijos prezidentas Teodoras Heussas. Jo manymu, tas maištas jokiu būdu nebuvo pavėluotas: iki 1944 metų liepos 20 dienos per karą jau buvo žuvę 2,2 mln. vokiečių. Po liepos 20-osios žuvo dar 4,8 milijono. Tada buvo galima sustabdyti Aušvico žmonių naikinimo mašiną. Dar nebuvo sugriauti Drezdenas, Viurcburgas ir Darmštatas.

Baronas jau 1943-iųjų kovą rengėsi paaukoti sąmokslui savo gyvybę. Tuomet jis, kaip generalinio feldmaršalo Kluge's karininkas padėjėjas, buvo pakviestas į Smolenską dalyvauti pokalbyje su Hitleriu. Grupė susitiko karininkų kazino, kad pasiskirstytų vaidmenis. Trys karininkai, tarp jų Boeselageris su broliu Georgu, turėjo šauti į Hitlerį, kiti trys - į Himlerį, kai tik šie atsisės prie stalo. Kluge taip pat žinojo apie planuojamą pasikėsinimą. Boeselageris iki šiol prisimena pasiūlytą patiekalą: "Jautienos kepsnys su raudonuoju vynu, pupelėmis ir žirneliais."

Baronas teigia, jog tuomet buvo nusiteikęs ryžtingai, bet sukaustytas siaubo: "Jaučiausi taip, lyg mano kūnas artėjant prie Hitlerio vis labiau trauktųsi į kamuoliuką. Vis dėlto norėjau likti gyvas."

Kai atsisėdo priešais Hitlerį, įtampa tapo nepakeliama. Boeselageris galėjo šauti, bet prieš kelias minutes Kluge buvo pareiškęs nepritariąs pasikėsinimui, nes Himmleris nepasirodė kazino. Kluge baiminosi Vermachto ir SS pilietinio karo, jei SS vadas liktų gyvas. Net kaip butelis konjako atrodanti bomba, kurią majoras Tresckowas ir Fabianas fon Schlabendorffas po pietų įnešė į Hitlerio lėktuvą, negalėjo jo užmušti. Skrendant virš Rusijos užšalo sprogdikliai. Šioje vietoje pasakodamas Boeselageris užsikerta: "Buvau taip arti Hitlerio, galėjau jį nušauti... Dar šiandien savęs klausiu: kodėl nešoviau?" Savo abejones baronas vadina "asmeninės atsakomybės rizika". Boeselageris mano, kad "rizikuoti savo gyvybe per karą nebuvo blogas poelgis. Blogai - klausti, ar turiu tokią teisę? Ar galima pradėti kurti naują valstybę nuo žmogžudystės?"

Gyvenimas po karo

1945 metų gegužės 8 dieną Boeselageris išmetė kalio cianido kapsulę į upę. Po karo šis buvęs jėzuitų mokyklos mokinys studijavo ekonomiką, sprendė, kurie Vermachto karininkai liks naujosios Vokietijos ginkluotosiose pajėgose, rūpinosi jam priklausančiais miškais, kurie juosė giminės pilį, įstojo į Maltos ordiną ir vokiečių Miškų savininkų sąjungą. Ne už tai, kad dalyvavo pasipriešinime, o už pokarinę veiklą baronas buvo apdovanotas Didžiuoju nuopelnų Vokietijai kryžiumi.

Vokietijos istorikai iki šiol nepagerbė jo vardo, nors 2004 metais Prancūzija suteikė Boeselageriui svarbiausią savo šalies apdovanojimą - priėmė į Garbės legioną, nes dalyvaudamas mūšiuose Prancūzijoje jis, turėdamas užtaisytą pistoletą, sugebėjo išgelbėti nuo sunaikinimo visą kaimą.

Kartais baronas kviečiamas susitikti su mokiniais ar studentais. Tada jis pasakoja apie savo ginklo brolius, bet ne apie save. Po tokių susitikimų Boeselageris blogai miega: prisimena ne tik draugus. Žmona teigia, jog vyras dažnai pašoka naktį susapnavęs, kad prie lovos stovi gestapas. O rūsyje po seifu ir šiandien tebeguli išblizgintas pistoletas - tas, iš kurio norėjo nušauti Hitlerį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"