TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Paskutinis patriarcho ruduo

2008 11 13 0:00
L.Brežnevas vadovavo Sovietų Sąjungai 18 metų.
LŽ archyvo nuotrauka

Prieš 26 metus, 1982 metų lapkričio 15 dieną 12 val. 45 min. Maskvoje ir visuose didžiuosiuose sovietų imperijos miestuose driokstelėjo artilerijos salvės. Sugaudė fabrikų sirenos, lokomotyvų ir laivų signalai, penkioms minutėms sustojo darbas gamyklose, statybose, laukuose ir įstaigose.

Dabar galima pasakyti, kad visas šis fejerverkas turėjo nė kiek ne mažesnę reikšmę, nei vadinamasis istorinis kreiserio "Aurora" šūvis. Tuomet, niūrų 1982-ųjų rudenį sovietų šalis laidojo ne tik ilgametį savo lyderį Leonidą Brežnevą - ji laidojo ištisą epochą, kuri vėliau bus pavadinta brežnevine era arba sąstingio metais.

Šioje epochoje būta visko: šizofreniškų bandymų suderinti vienoje galvoje dvi nesuderinamas idėjas - vykdyti ekonomines reformas, tuo pat metu stengiantis išsaugoti ideologinę nekaltybę, raginimų įtraukti į šalies valdymą "plačiąsias liaudies mases", kartu negailestingai kovojant už partijos vienvaldystę ir raunant bet kokio laisvesnio mąstymo daigelius, siekių nuolat gerinti paprastų žmonių gyvenimą, bet visus išteklius metant gigantiškai sunkiajai pramonei, absurdiškiems Sibiro upių vagų keitimo projektams ir besočiui karinės pramonės kompleksui. Turbūt nė viena sovietinė epocha nepagimdė tiek anekdotų, kurių herojai buvo arba "nuostabi" sovietinė tikrovė, arba pats beviltiškai nusenęs ir poros sakinių nesugebantis suregzti Kremliaus lyderis.

Beje, kaip apie L.Brežnevo gyvenimą, taip ir apie jo laidotuves vėliau sklandė įvairiausių gandų. Vienas iš jų - kad prieš pat ceremoniją genseko palaikai iškrito drauge su karsto dangčiu, kurį skubiai teko sutvirtinti metalo plokšte. Visi, laidotuves stebėję per televizorių, be abejo, įsiminė ir keistą dunkstelėjimą, pasigirdusį kaip tik tuo metu, kai karstas buvo leidžiamas į duobę. Atrodė, kad karstą su velioniu laidotuvininkai tiesiog paleido iš rankų. Buvo taip ar ne - niekas tikriausiai nebepasakys, tačiau nepamainomasis Kremliaus laidotuvių ceremonimeistras Georgijus Kovalenka viename iš savo interviu tokią versiją kategoriškai paneigė. Pasak jo, karstas buvo nuleidžiamas tuo metu, kai pradėjo mušti Kremliaus kurantai. Tą pačią akimirką trenkė ir artilerijos pabūklų salvės. O kadangi garso operatorius buvo visiškai šalia pabūklo, trenksmas televizijos eteryje buvo toks, jog visiems pasirodė, kad karstas įkrito į duobę. Pasak G.Kovalenkos, iš tikrųjų genseko palaikai tyliai ir švelniai buvo nuleisti į dešimtąją duobę vienoje iš Kremliaus nekropolio eilių.

Gerieji senieji laikai

Šiaip ar taip, L.Brežnevo laidotuvės buvo įspūdingas renginys, savo pompastiškumu nusileidęs tik atsisveikinimui su Josifu Stalinu. Jomis valdžia dar kartą mėgino pademonstruoti sovietinės sistemos tvirtumą. Kiekviename mieste, kiekvienoje gyvenvietėje, kiekvienoje įmonėje buvo surengta šimtai tūkstančių gedulo mitingų, laidotuvių dieną nevyko pamokos mokyklose. Partinis elitas labai norėjo, kad skausmas dėl brangiojo Leonido Iljičiaus mirties atitrauktų dėmesį nuo giliausios krizės, į kurią šalį įstūmė nusenusi ir dogmatiška Kremliaus vadovybė. Tačiau šios pastangos buvo beviltiškos - L.Brežnevo mirtis nesuvienijo pavargusios visuomenės. Visame šiame atsisveikinimo rituale nebuvo nei nuoširdžių emocijų, nei tikro skausmo. Šalis tiesiog laukė permainų.

Tačiau įdomu, kad nuo L.Brežnevo eros pabaigos praėjus lygiai ketvirčiui amžiaus, "brandaus socializmo epocha" bent jau Rusijos žmonių masinėje sąmonėje iš "prakeiktos praeities" virto

"senaisiais geraisiais laikais". Pernai atliktos šios šalies gyventojų apklausos rezultatai rodo, kad net 53 proc. vyresnių nei 55 metų amžiaus rusų norėtų, kad L.Brežnevo laikai sugrįžtų. Sunku pasakyti, ar daug tokių svajotojų atsirastų Lietuvoje, tačiau žmogiškai tokią nostalgiją būtų galima nesunkiai paaiškinti. Visų pirma, sunkiausia jaunystė dažniausiai atrodo šviesesnė už gražiausią senatvę. Kita vertus, permainų laikais žmonės labiausiai ilgisi stabilumo, o L.Brežnevo epochoje iš tiesų viskas buvo labai stabilu. Stabilūs menki atlyginimai, stabilus būtiniausių prekių trūkumas parduotuvėse, stabilūs talonai kilimams ir šaldytuvams, stabili cenzūra, stabilus ideologinis marazmas ir kitaminčių persekiojimai...

Tačiau prisiminus, ką Sovietų Sąjungai davė aštuoniolika L.Brežnevo ir jo bendraminčių valdymo metų, kyla dar viena, jau beveik šventvagiška mintis: tai iš tiesų buvo labai geri laikai mums visiems - net ir tiems, kurie tuo metu dar net nebuvo gimę. Nes jei šios epochos nebūtų buvę, Sovietų Sąjunga nebūtų patekusį į tokią beviltišką krizę, kuomet geriau viską sugriauti, nei mėginti taisyti. Jei ne ši krizė, vargu ar šiandien galėtume džiaugtis, kad Lietuvoje jau spėjo išaugti karta, nepažinusi okupacijos. Tiesą sakant, jau brežneviniais metais Lietuva sugebėjo įkalti didelę vinį į sovietinės nomenklatūrinės sistemos karstą - tą pripažįsta net dabartinės Rusijos istorijos vadovėlių autoriai. Tačiau apie visa tai pakalbėsime kiek vėliau. O kol kas pasižiūrėkime, kas vyko atėjus į valdžią L.Brežnevo klikai ir kokiu aidu šie įvykiai atsiliepė Lietuvoje.

Visų pirma vertėtų atsakyti į klausimą, kodėl Nikitą Chruščiovą iš posto išvertę Kremliaus ortodoksai partijos lyderiu pasirinko būtent L.Brežnevą, nors į šį postą būta ir kitų kandidatų. Greičiausiai taip įvyko dėl jau minėto stabilumo ir tam tikro kompromiso. Kremliaus ir periferijos nomenklatūra jau buvo gerokai pavargusi nuo nuolatinių N.Chruščiovo improvizacijų, ypač kadrų klausimais. Paskutiniaisiais jo valdymo metais nepasitenkinimą ekscentriškuoju sovietų lyderiu vis garsiau reiškė tiek karinės pramonės komplekso atstovai, tiek specialiųjų tarnybų vyrukai. Suprantama, kad po N.Chruščiovo nušalinimo šių skirtingų struktūrų kova dėl įtakos galėjo destabilizuoti padėtį šalyje, tad buvo itin svarbu rasti lyderį, kuris būtų priimtinas visiems. Užbėgant įvykiams už akių reikia pažymėti, kad L.Brežnevas tenkino visus ir niekas nenorėjo paleisti jo iš posto netgi tuomet, kai visiškai nusenęs bei pasiligojęs gensekas nebesugebėjo ne tik priimti sprendimų, bet ir suregzti kelių rišlių sakinių.

O tuomet, 1964 metų rudenį, L.Brežnevas visiems dar atrodė protingas ir geraširdis žmogus, iš kurio tiesiog neįmanoma tikėtis nei kiaulysčių, nei juo labiau staigių ar neprognozuojamų judesių. O ir paprasti žmonės tuomet veikiausiai manė, kad N.Chruščiovo pradėtos reformos bus tęsiamos, tačiau tai bus daroma nuosekliau ir išmintingiau.

Toks įspūdis galėjo susidaryti ir iš pirmosios L.Brežnevo, kaip naujojo SSKP CK generalinio sekretoriaus kalbos, kurioje kur kas daugiau vietos buvo skirta pragmatiškoms reformoms, nei ideologiniams kliedesiams. Įdomu tai, kad vienas iš šios kalbos autorių buvo Aleksandras Jakovlevas, vėliau tapęs CK Ideologijos ir propagandos skyriaus vedėju, 8-ajame dešimtmetyje ištremtas dirbti ambasadoriumi Kanadoje, o galiausiai tapęs "perestroikos" tėvo Michailo Gorbačiovo vyriausiuoju patarėju. Ne mažiau įdomu ir tai, kad pats L.Brežnevas, atrodo, nuoširdžiai nekentė ideologinių prisižadėjimų ir plepalų. Atvirumo akimirką savo komandos žmonėms jis pasakojo kadaise vos atsikratęs Dnepropetrovsko srities partijos komiteto sekretoriaus ideologijos klausimais pareigų. "Nekenčiu tų begalinių paistalų, man nepatinka, kai pilstoma iš tuščio į kiaurą", - tokius savo patrono žodžius prisiminimuose cituoja A.Jakovlevas.

Apie reformas L.Brežnevas mėgo papostringauti ir savo iniciatyva, tačiau tokios kalbos truko neilgai, o ką jau kalbėti apie tai, kad jų nelydėjo jokie rimti ketinimai tęsti sistemos modernizavimą. Priešingai - labai greitai paaiškėjo, kad naujoji Kremliaus vadovybė ima gręžti ienas atgal.

Visų pirma pradėta rauti N.Chruščiovo pasodintus respublikų, pramonės šakų ir įmonių savarankiškumo daigelius - imta naikinti vadinamąsias liaudies ūkio tarybas, atkurti buvusio lyderio panaikintas centrines pramonės ministerijas. Centralizuotas biurokratinis aparatas augo ir plėtėsi: atsirado nauji gigantiški Plano, Tiekimo, Mokslo ir technikos ir kitokie komitetai. Tiesa, netrukus buvo prabilta apie įmonių ūkiskaitą, tačiau tai taip ir liko tuščias žodis, neturintis nieko bendra su vengrų ekonomistų propaguota socialistine rinka, nei su jugoslaviško pavyzdžio įmonių savivalda. Bet kokį įmonių savarankiškumą dusinte dusino centralizuotas valstybinis tiekimas, neleisdavęs šioms laisvai rinktis nei tiekėjo, nei vartotojo. Net tiesioginiai sandoriai tarp dviejų gamyklų negalėjo vykti, negavus palaiminimo iš aukščiau.

Nuo Prahos iki Kauno

Tačiau šios antireformos nebuvo svarbiausias požymis, liudijantis, kad trumpas chruščiovinis atlydys baigiasi. Kur kas aiškesniais naujo ledynmečio ženklais tapo Kremliaus pastangos griežtinti politinį režimą ir vėl suimti į geležinį kumštį pradėjusią laisvėti visuomenę. O ką jau kalbėti apie aktyvėjantį komunistinės ideologijos diegimą; iš Maskvos ėmė vis aiškiau sklisti signalai, kad Stalino režimas nebuvo toks baisus, kaip kalbėta istoriniame XX partijos suvažiavime. Lietuvos partiniam elitui tai buvo itin geras ženklas.

Dabar Lietuvos kompartijos generalinis sekretorius Antanas Sniečkus ir kiti pokario trėmimų organizatoriai galėjo lengviau atsikvėpti - tapo visiškai aišku, kad po nusikalstamą jų praeitį niekas nebesiknaisios. Išdidžiai pakelti galvas galėjo ir buvę eiliniai stribai - jiems buvo suteiktas Didžiojo Tėvynės karo dalyvio statusas su visomis su juo susijusiomis privilegijomis.

Tačiau tikrąjį savo veidą brežnevinė Sovietų Sąjunga parodė 1968-aisiais, tankų vikšrais sutraiškydama "Prahos pavasarį". Čekų bandymai atsikratyti Maskvos diktato ir sukurti tai, kas tuomet buvo pavadinta "socializmu žmogiškuoju veidu" turėjo sukelti daug nerimo ir marionetinei okupuotos Lietuvos valdžiai. Tačiau nuogąstauti rimto pagrindo taip ir neatsirado. Prieš invaziją į Čekoslovakiją kur kas aktyviau protestavo Maskvos intelektualai, nei lietuviai ar kitų Baltijos šalių gyventojai.

Lietuvoje buvo ramu - tik didžiuosiuose miestuose ant pastatų sienų pasirodė vienas kitas užrašas, tarkime "šalin rankas nuo Čekoslovakijos" arba "rusų interventai - lauk iš Lietuvos". Apskritai dauguma lietuvių į Čekoslovakijos įvykius reagavo visai kitaip - jie tiesiog ėmė ruoštis juodžiausioms dienoms: pirko druską, kruopas, aliejų, degtukus ir kitas pirmo būtinumo prekes ir stovėjo eilėse prie taupomųjų kasų, kad atsiimtų ten laikomus indėlius.

Ir nors Prahos pavasaris buvo užgniaužtas greitai, jis buvo gera pamoka Kremliaus vadovybei, akivaizdžiai įsitikinusiai, kad gyvenimo lygį keliančios ir daugiau ekonominės laisvės suteikiančios reformos neišvengiamai sukels sovietinio tipo sistemos krizę ir galiausiai ją sužlugdys. Ne veltui būtent tuomet bus prabilta apie vadinamąją Brežnevo doktriną, skelbusią, kad socialistinio bloko šalys neturi teisės keisti santvarkos ar mėginti nutraukti Varšuvos sutarties ir pasitraukti, ir kad bet kuris toks mėginimas bus nuslopintas jėga. 1968 metų įvykiai akivaizdžiai pakeitė Kremliaus vadovų požiūrį į du dalykus - ekonomikos reformas ir imperijos "nacionalinius pakraščius", ypač ne taip seniai okupuotas ir ilgai ginklu sovietams besipriešinusias Baltijos šalis. Maskvą ėmė vis labiau erzinti, atrodytų, nekalčiausi dalykai, o tai vertė drebėti ir apsidrausti įvairaus rango lietuviškus partokratus bei nomenklatūrininkus.

Šias tendencijas gerai iliustruoja kad ir toks pavyzdys: anuometinė Lietuvos valstybinio televizijos ir radijo komiteto vadovybė griežtai pareikalavo išmesti iš laidų bet kokius etnografinius motyvus. Tuomet tokio netikėto reikalavimo niekas nesuprato, nes mažai kas žinojo, jog septintojo dešimtmečio pabaigoje Maskvą vis labiau erzino Lietuvos valdžios "liberalumas". Kremlių siutino viskas - kraštotyros draugijų veikla, dainų šventės, tautiniai motyvai dramaturgijoje ar poezijoje, lietuviškos iškabos virš parduotuvių, ir galiausiai vis didėjantis lietuvių skaičius administraciniame aparate.

Sovietinę vadovybę erzino ne tik tokie etnokultūriniai sąjūdžiai kaip "Žygeivių" ar "Ramuvos" draugijos bei vis gausėjantys etnografiniai ansambliai, bet ir kitokioms kultūrinėms srovėms atstovaujantis jaunimas, tarkime, pusiau pogrindiniai roko muzikantai, nekalbant jau apie Lietuvą pasiekusį hipių judėjimą ar kitas su sovietiniu gyvenimo būdu nesuderinamas idėjas skleidusias jaunimo grupes.

Šis tylus protestas sulaukdavo ne viešų, tačiau gana aktyvių persekiojimų, kol 1972 metų gegužę išsiliejo į vadinamąjį Kauno pavasarį, kada protestuodamas prieš sovietinę santvarką sodelyje prie Muzikinio teatro viešai susidegino devyniolikmetis Romas Kalanta. Po kelių dienų įvykusios jo laidotuvės virto masinėmis demonstracijomis, o R.Kalantos pavyzdžiu tais pat metais pasekė ar mėgino pasekti 13 žmonių.

Po "kalantinių" neabejotinai turėjo lėkti ne tik Kauno partinių vadovų, bet ir aukštesnių partokratų galvos. Tačiau KGB visą savo smūgio jėgą nukreipė į Kauno menininkus, intelektualus ir jaunimą. Kodėl taip atsitiko - jau visai kitos istorijos tema. Atskira tema yra ir dar skaudesnį smūgį brežnevinei sovietinei sistemai sudavęs aktyvus Katalikų bažnyčios pasipriešinimas, o ypač drauge su "Kauno pavasariu" pasirodęs pogrindinis leidinys "Lietuvos katalikų bažnyčios kronika". Nepaisant visų KGB pastangų, kratų, suėmimų ir įkalinimų, sunaikinti šio leidinio sovietiniam saugumui taip ir nepavyko.

Žingsnis pirmyn, du - atgal

Nuo čia minimų įvykių Brežnevo epochai istorija dar buvo skyrusi gyvuoti 10 metų. Ir būtent šį dešimtmetį sistema stengėsi visais būdais pritaikyti praktiškai ir antrąją Prahos pavasario duotą pamoką - gerėjantis gyvenimas ir ekonominė laisvė sugriaus pačius sovietinės sistemos pamatus.

Tad 1972-1973 metais Kremliuje galutinai įsigalėjo L.Brežnevo propaguoti šalies plėtros prioritetai: sunkioji ir karo pramonė, žemės ūkis, Sibiro įsisavinimas. Senstančio generalinio sekretoriaus požiūris visiškai išstūmė 1965-1972 metų tendencijas, kai pragmatiškas ir nuosaikus SSRS Ministrų tarybos pirmininkas Aleksejus Kosyginas mėgino orientuoti šalies ekonomiką į lengvąją pramonę ir didesnį ūkinį savarankiškumą.

Nuo to laiko vis garsiau skamba partiškumo ir karingojo patriotizmo fanfaros. Iš plenumų bei suvažiavimų tribūnų, spaudos puslapių ir televizorių ekranų plūsta reikalavimai bei įsipareigojimai didinti liaudies masių aktyvumą ir "vis glaudžiau susitelkti apie komunistų partiją bei jos lenininį Centro komitetą", stiprinti kontrolę, darbo drausmę ir patriotizmą. 1976 metais XXV partijos suvažiavimas priima 10 metų planą, numatantį dar labiau centralizuoti ekonomiką ir administracinėmis priemonėmis siekti planų įgyvendinimo. Masinis sunkiosios pramonės technologijų pirkimas užsienyje, švaistant naftos dolerius ir auksą, milžiniškos investicijos į žemės ūkį drauge su vis stiprėjančia administracine ekonomikos centralizacija vis labiau įsuka infliacijos smagratį.

Tuo tarpu įmonėms įvedami nauji, vis griežtesni privalomi normatyvai, vis labiau stiprinama jų kontrolė. Užuot sprendę įsisenėjusias šalies problemas, Kremliaus senoliai vis labiau ir labiau jas gilina. Galiausiai lengvų kelių paieška ir konservatyvūs problemų sprendimo būdai įstumia sovietinę ekonomiką į tokią krizę, kuri 8-ojo dešimtmečio antroje pusėje tampa akivaizdi visiems.

Šaliai verkiant reikėjo šoko terapijos. Jos po L.Brežnevo mirties pamėgins imtis į valdžią atėjęs buvęs KGB vadovas Jurijus Andropovas. Tačiau reformas ir jis mėgins vykdyti grynai administraciniais metodais, kurie pasireikš dar aktyvesne kova su kitaminčiais ir darbo drausmės stiprinimu, per "šventas darbo valandas" gaudant kino teatruose ir kirpyklose besilankančius piliečius.

Tačiau net ir tokia "reforma" tapo trumpalaikiu vajumi. 1984-aisiais mirus J.Andropovui, į jo vietą pasodinamas pilkiausias iš visų sovietinių vadovų - Konstantinas Černenka ir šalis vėl pradedama smukdyti į brežnevinę pelkę.

Tačiau nieko nėra amžina. 1985-aisiais pagaliau pasibaigia sovietinės istorijos laikotarpis, liaudyje vadintas "ištaigių laidotuvių penkmečiu". Prie šalies vairo stoja visiškai kitos kartos partokratas Michailas Gorbačiovas. Suprasdamas, kad kito pasirinkimo nėra, jis pamėgins ignoruoti brežnevinės nomenklatūros išmoktą pamoką. Jis pabandys išsaugoti sistemą, suteikdamas žmonėms galimybę patiems kurti savo gerovę. Jis išlaisvins ne tik ekonominę iniciatyvą, bet ir pamėgins sukurti atvirą visuomenę. Ir tuomet paaiškės, kad velionis L.Brežnevas buvo teisus: nepraeis nė penkmetis, kai šitaip reformuojamas sovietinis kolosas grius, palaidodamas po savo nuolaužomis ir patį "perestroikos" architektą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"