TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Paskutinysis Aukštaitijos partizanas

2012 03 30 6:00

Rytoj sukanka 47 metai, kai Utenos apskrities Papiškių kaimo sodyboje žuvo paskutinis Aukštaitijos partizanas - legendinis Antanas Kraujelis-Siaubūnas. Priešui jėga, klasta ir provokacijomis palaužus ginkluotą antisovietinį pogrindį, jis iki galo liko ištikimas duotai priesaikai ir paskutinius vienuolika metų kovojo vienui vienas.

1965 metų kovo 31 dieną "Tiesa" išspausdino nedidelę į akis nekrintančią žinutę su antrašte "Likviduotas banditas". Joje rašoma: "Ilgą laiką Utenos rajone plėšikavo A.Kraujelis. Jis užpuldavo žmones, reikalavo iš kolūkiečių duoklės. Saugumo organai susekė plėšiką. Suimant A.Kraujelis priešinosi ginklu ir per susišaudymą buvo nukautas."

Kažin ar daug kas tada atkreipė dėmesį į šiuos smulkiu šriftu surinktus dvidešimt aštuonis žodžius. O jei ir atkreipė - vargu ar suprato, kad čia kalbama apie paskutinio Aukštaitijos partizano, legendinio laisvės kovotojo A.Kraujelio-Siaubūno žūtį. Paskutinę gyvenimo dieną A.Kraujeliui buvo 36-eri. Pusę gyvenimo jis praleido miške su laisvės kovotojais.

Kol liko vienas. 17 metų priešo medžiotas kovotojas, Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Žėručio rajono štabo narys, kurį už pasižymėjimą narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę atgimusi Tėvynė po mirties apdovanojo Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, A.Kraujelis tiek sovietmečio spaudoje, tiek Nepriklausomybės apyaušryje skelbtuose stribų ir enkavėdistų memuaruose vaizduotas vos ne kaip šėtono įsikūnijimas, negailestingas plėšikas ir žmogžudys, kurio rankos suteptos dešimčių niekuo dėtų žmonių krauju.

O ir vėliau, jau mūsų laikais prie A.Kraujelio pavardės kai kurie politiškai korektiški apžvalgininkai skubėdavo prirašyti epitetą "kontroversiškas". Nekalbant jau apie tiesioginius kaltinimus, kuriuos žuvusiam ir todėl nebegalinčiam apsiginti partizanui ir šiomis dienomis kartais pažeria ne mažiau kontroversiški sovietiniai ar posovietiniai veikėjai. Šiandien nediskutuosime nei su vienais, nei su kitais, o tiesiog prisiminsime paskutinio Aukštaitijos partizano gyvenimą, kovą ir žūtį.

Saugumiečių vilionės

A.Kraujelio gyvenime yra nemažai iki galo neatskleistų detalių. Tarp jų - pati jo žūtis (nusišovė pats ar vis dėlto buvo nukautas), o svarbiausia - palaidojimo vieta. Kai kurie iš šių dalykų tikriausiai niekada nebus atskleisti, apie kai kuriuos iš jų galime spręsti iš jau skelbtų KGB dokumentų, A.Kraujelio artimųjų ir bendražygių prisiminimų. Galime pavartyti ir propagandinius rašinius sovietmečio spaudoje bei tuomet ir vėliau viešumoje pasirodžiusius stribų bei enkavėdistų memuarus, kuriuose pateikiamos įvykių versijos dažnai nesutampa su oficialiais sovietinio saugumo dokumentais. Tais prieštaravimais netrukus gausime įsitikinti patys, tačiau dabar pradėkime nuo faktų, nekeliančių nei abejonių, nei versijų.

A.Kraujelis gimė 1928 metų spalio 28 dieną Utenos apskrities Alantos valsčiaus Kaniūkų kaime. Jis buvo antras vaikas ne itin pasiturinčio ūkininko Stepono Kraujelio ir jo žmonos Anelės Pagalytės-Kraujelienės šeimoje. Iš aštuonių Kraujelių susilauktų palikuonių gyvi liko tik keturi. Nė dešimties nesulaukusį jaunesnį Antano brolį Broniuką pakirto tuomet labai paplitusi vaikų liga difteritas, o dvynukai Konstancija ir Alfonsas mirė dar ankstyvoje kūdikystėje. Taip Antanas liko vienintelis berniukas šeimoje, taigi - ir vienintelis tėvų ramstis. Matyt, todėl baigusį Kaniūkų pradinę mokyklą Antaną tėvai nusprendė išleisti į Alantos progimnaziją. Kadangi niekas kitas, tik vienintelis sūnus galėjo dirbti sunkius ūkio darbus, mokslus kuriam laikui teko atidėti, tad progimnaziją Antanas baigė tik 1945-aisiais, sulaukęs septyniolikos metų ir antrosios sovietų okupacijos.

Kaip teigiama jo sesers Janinos Šyvokienės prisiminimų knygoje "Gyvenimą paaukojęs Tėvynei", iš pradžių vaikinas norėjęs vykti į netoliese esantį Debeikių miestelį ir įsidarbinti restorane padavėju, tačiau saugumas jo neišleidęs. Neilgai trukus sovietinė valdžia įrengė Kraujelių namuose klubą-skaityklą, o Antaną paskyrė jos vedėju. Toks pasirinkimas, matyt, buvo neatsitiktinis - guvus, linksmas, bendrauti mėgstantis jaunuolis iš neturtingos šeimos saugumiečiams galėjo atrodyti kaip puikus kandidatas į savo "kadrus", ypač turint galvoje, kad į klube vykusias gegužines ir vakarones rinkdavosi įvairaus jaunimo - nuo prijaučiančiųjų stribams iki partizanų ryšininkų ir pačių partizanų.

Pastarieji taip pat netrukus pastebėjo sumanų ir mokantį saugoti paslaptis Antaną. Po kurio laiko vaikinas tapo svarbiu laivės kovotojų ryšininku, kuriam buvo patikėtas ginklas bei sudėtingos ir pavojingos užduotys, tarkime, ginklų ir šaudmenų gabenimas. Partizanų ryšininke tapo ir Antano sesuo Ona, gražiu slapyvardžiu Ramunėlė.

Tuo pat metu, nieko nenujausdami apie Antano ryšius, jo nepaliko ramybėje ir vietos stribai, vis atkakliau ragindami vaikiną įsitraukti jų gretas. Saugumiečių "globa" darėsi vis įkyresnė ir jau nebe tokia "draugiška" ir "geranoriška", ypač kai buvo priversta slapstytis partizanų ryšininkė sesuo Ona. Antano tėvas dėl to buvo išmestas iš kolūkio, į kurį dar taip neseniai tų pačių sovietų buvo nuvarytas varu. Vis dažnėjančius tuomečius saugumiečių vizitus J.Šyvokienė prisiminimuose aprašo taip: "Dažnai naktimis į mūsų langus šviesdavo jų žibintuvėliai, ramų miegą nutraukdavo baisus durų trenksmas. Saugumiečiai ieškodavo banditų ir reikalaudavo pasakyti, kur jie slapstosi. Tėtę varydavo į klojimą ir liepdavo parodyti, kur yra bunkeris. Dažnai mūsų sodybą stebėdavo apsupę iš tolo."

Kelias į mišką

Iš tiesų, pasak A.Kraujelio sesers, partizanų bunkeris jų sodybos daržovių rūsyje buvo įrengtas jau 1947 metais. Jos žodžiais tariant, tai buvo atskiras kieme esantis statinys, apie 30 metrų nutolęs nuo gyvenamojo namo. Jame slėpėsi Rytų Aukštaitijos Vytauto apygardos vadas Jonas Kimštas-Žalgiris, Henrikas Ruškulis-Liūtas, Jonas Vyžintas-Svirplys, Bronius Musteikis-Karvelis, Juozas Šutinys-Paleckis. Kita slėptuvė, kurioje slėpėsi Bronius Steiblys-Marsas, buvo klojime po šienu.

Kratų metu šių slėptuvių nerado. Netoli namų apsistojus partizanams, Antanas pranešdavo apie tai namiškiams. Tuomet visa šeima budriai stebėdavo aplinką. Žvalgų vaidmenis atlikdavo ir jauniausiosios Kraujelių dukros, nes jas mažiausiai buvo galima įtarti.

Dėl tokio saugumiečių dėmesio Antanas vis rečiau pasirodydavo namie, o 1948 metų rudenį po kelių kratų jis galutinai pasitraukė į mišką ir prisidėjo prie Vytauto apygardai priklausančio Mykolo Urbono-Liepos būrio. Po poros metų, būrio vadui patekus į saugumiečių rankas, jis perėjo į Utenos, Molėtų ir Anykščių rajonų sandūroje veikusio Henriko Ruškulio-Liūto būrį ir buvo paskirtas Žėručio rajono štabo vadu, o kiek vėliau - štabo Žvalgybos skyriaus viršininku.

Jo vadovaujamiems žvalgams teko svarbi misija - sekti priešo objektus ir laiku pranešti apie tai partizanų vadovybei, perimti ištremti numatytų asmenų ir NKGB agentų sąrašus, rengti pasalas, naikinti enkavėdistus, stribus ir jų talkininkus, komunistų partijos ir sovietų valdžios aktyvistus (kai kuriuos iš jų sovietinė propaganda ir jos vėlesni sekėjai paskui vadins taikiais beginkliais gyventojais).

Tuo metu nei A.Kraujelis, nei kiti būrio ir visos Vytauto apygardos partizanai dar nenujautė, kad saugumiečiai jiems rengia ypač skaudų smūgį, kuris bus suduotas išdaviko rankomis. Jie nenumanė, kad ne kas kitas, o apygardos vadas Bronius Kalytis-Siaubas jau seniai bendradarbiauja su priešu. Vadovaujant B.Kalyčiui vis daugiau laisvės kovotojų patekdavo į enkavėdistų rankas, vis dažniau buvo suiminėjami ryšininkai. Būtent B.Kalytis išprovokavo būrio vyrus nušauti keturis Anykščių rajono gyventojus, kurie, nors ir palaikė ryšius su enkavėdistais, tiesiogiai kovoje prieš partizanus nedalyvavo.

Štai kaip apie šią provokaciją vėliau liudijo A.Kraujelio byloje apklausiamas būrio vadas H.Ruškulis-Liūtas: "1951 metų lapkričio 15-16 dieną (...) apygardos vadas Siaubas ėmė keikti mane, Siaubūną, Taurą, Viesulą-Apacianką, jog nekovojame prieš tarybų valdžią, nenaikiname komunistų, o tik girtaujame. Kad suaktyvintume savo veiklą ir įbaugindami gyventojus. Siaubas pasiūlė nušauti kelis tarybinius patriotus, idant, kaip kalbėjo toliau, gyventojai mūsų bijotų ir neišduotų mūsų MGB. Tokius teroristinius aktus būtina daryti iki žiemos."

Naktį į gruodžio 3 dieną Siaubūnas ir kiti būrio partizanai įvykdė išdaviku ir provokatoriumi tapusio vado įsakymą. Vėliau šis neginkluotų žmonių sušaudymas tapo puikiu sovietinės propagandos įrankiu ir įkalčiu suimtų kovotojų bylose. Pridursime, po šio įvykio B.Kalyčio nei A.Kraujelis, nei kiti būrio vyrai daugiau nebematė: saugodami vertingą agentą šeimininkai permetė jį veikti kitur.

Tais pačiais 1951 metais Siaubūnas sulaukė dar vieno, labai asmeniško priešo smūgio - į Sibirą buvo išvežta visa jo šeima. Štai kaip tą tragišką rytą prisiminimuose piešia J.Šyvokienė. "Kas apsakys to ryto skausmą ir beviltiškumą! Niekas, kam nėra tekę to išgyventi, nesupras. Buvo labai baisu. Mano galvoje sukosi klausimai: "Kodėl? Už ką?" Atvažiavo kaimynų pastotės, sukrovė keletą daiktų. Mus sulaipino į vežimą ir išvežė. Vitalijai sėdant į vežimą, stribas trenkė jai į pašonę ir pašaipiai tarė: "Pasakyk, kur Antanas, - nevešime." Antanas buvo Kaniūkų kapinėse ir viską matė. "Buvo labai sunku, - pasakojo vėliau Antanas. - Jei būčiau nusišovęs - tokia mintis buvo kilusi - tėvų trėmimas, manau, nebūtų buvęs atidėtas."

1952-ieji tapo dramatiškiausiais metais tiek visai Vytauto apygardai, tiek ir Siaubūno būriui. Enkavėdistams pakeitus kovos taktiką ir vietoje atviros kovos pasitelkus milžinišką agentų, išdavikų ir provokatorių armiją, laisvės kovotojų gretos sparčiai retėjo. Metų viduryje iš viso būrio liko tik du kovotojai - V.Petronis-Nemunas ir J.Kraujelis. Tiesa, vasarą prie juodviejų prisidėjo buvęs pradinės mokyklos mokytojas Vytautas Meilūnas-Vladas, tačiau po kelių dienų jis žuvo.

Vaikystės draugo išdavystė

Tuo metu skubiai likviduoti Siaubūną jau buvo raginama ir iš Maskvos, tad vietos saugumiečiai nėrėsi iš kailio, kad sugautų ar sunaikintų legenda tampantį kovotoją. Tam buvo kuriami vis nauji planai, pasitelkiami vis nauji agentai provokatoriai. Vienu jų tapo A.Kraujelio vaikystės draugas Edmundas Satkūnas. Kaip 1987 metais išleistame stribų ir saugumiečių atsiminimų rinkinyje "Liaudies gynėjų žodis" tvirtina tuometis buvęs KGB Molėtų rajono skyriaus viršininkas Lionginas Bakutis, E.Satkūnas jaunystėje neva buvęs "komjaunuoliškų pažiūrų", tačiau, vedęs patriotiškai nusiteikusią merginą, neišvengė ryšių ir su laisvės kovotojais, tarp jų - ir su buvusiu savo kaimynu J.Kraujeliu. Maža to, tapęs kolūkio pirmininko pavaduotoju, E.Satkūnas netgi finansiškai paremdavo partizanus.

Pasak memuarų autoriaus, "nuolat girdimi iš Vakarų "vaduotojų" balsai, "laisvės kovotojų" pažadai, o kartais ir grasinimai Satkūną vis labiau kišo į banditų pinkles. Netruko nusikalsti ir tarybiniams įstatymams: be valdybos ir kolūkiečių žinios slaptai paskerdė kelias kolūkio karves, mėsą pardavė Kauno turguje, už dalį pinigų įsigijo inventoriaus kolūkiui, o dalį atidavė "Siaubui" (taip saugumiečio memuaruose vadinamas A. Kraujelis).

Iš L.Bakučio atsiminimų galima susidaryti įspūdį, kad pagrindinis motyvas, vertęs buvusį A.Kraujelio kaimyną bendradarbiauti su partizanais, buvo baimė pačiam tapti jų auka, tad "humaniškasis enkavėdistas" nutarė ištraukti paklydusį vaikiną iš liūno. Tačiau savo geranoriškumu netiki ir pats memuarų autorius ir čia pat priduria ketinęs panaudoti Edmundą kaip jauką Siaubūno medžioklėje. Padaryti tai nebuvo sunku - pakako užsiminti apie tai, kad E.Satkūnas švaistąs "kolūkinę nuosavybę" ir kad tai esą nesuderinama su jo dabartinėmis pareigomis. Pasak L.Bakučio, Edmundas ne tik akimirksniu sutikęs bendradarbiauti su kagėbistais, bet ir pats paprašęs ginklo. O jau po savaitės, laikydamas rankoje gautą pistoletą, E.Satkūnas neva ištaręs jį įteikusiam memuarų autoriui: "Aš pats, vienas noriu atsiskaityti su tais žmogžudžiais ir apgavikais. Leisk man ištaisyti savo klaidas."

Sunku pasakyti, ar būtent toks buvo paskutinis saugumiečio ir jo užverbuoto agento pokalbis. Tačiau po kelių dienų E.Satkūnas išėjo iš namų ir negrįžo. Netrukus saugumiečiai ir stribai aptiko jį negyvą beržynėlyje, netoli namų. "Sustingusi ranka tebespaudė tą patį, prieš kelias dienas jam perduotą pistoletą. Šalia mėtėsi kažkieno paliktas nebaigtas gerti butelis ir trys tuščios gilzės. Tolyn vedė kažkieno aiškūs pėdsakai ir kraujo lašai."

Išdaviko žūties aplinkybės galutiniai paaiškėjo tik tuomet, kai sovietų valdžios vilionėms legalizuotis pasidavė A.Kraujelio bendražygis Atlantas. Buvęs partizanas neva papasakojo, kas tąnakt nutiko pilnaties užlietame beržynėlyje. Dabar atidžiai paskaitykime, kaip E.Satkūno žūties versiją dėsto L.Bakutis: "Vieną vakarą į Satkūno namus atėjo "Siaubo" ryšininkas. Pranešė, kad beržynėlyje laukia "Siaubas", ir išėjo. Edmundas, pasiėmęs butelį naminės, įsikišęs kišenėn pistoletą, nuėjo į sutartą vietą. Pasilabinęs su "Siaubu" atidavė jam voką su pinigais, surinktais iš kolūkiečių, pavaišino namine. Paklaustas, ko taip rankos dreba, Edmundas atsakęs, kad labai šviesi mėnesiena, gali pastebėti. "Siaubas" jau pasisuko eiti, kai staiga už nugaros išgirdo šūvius. Liaudies gynėjai! Bet, grįžtelėjęs atgal, pamatė besitaikantį į jį Edmundą! Paleidęs vokiško automato seriją, "Siaubas" pasileido bėgti, palikdamas sniege savo pėdas ir lašančio kraujo žymes."

Iš to, kas pasakyta, galima susidaryti įspūdį, jog tąnakt į beržynėlį E.Satkūnas neišsiruošė, ketindamas "vienas atsiskaityti su žmogžudžiais ir išdavikais", o vykdė KGB užduotį įvilioti partizaną į pasalą. Priešingu atveju reikėtų manyti, jog stribų būrys beržynėlyje pasirodė atsitiktinai. Žinant KGB kovos su Lietuvos partizanais metodus, tokia saugumiečio netiesiogiai peršama versija atrodo labai jau neįtikima. Kita vertus, pasakojimas apie Siaubūną neva apšaudžiusius stribus greičiausiai tėra buvusio saugumiečio pramanas.

Pasikliauti L.Bakučio versijomis neverta vien todėl, kad kai kurios jų detalės prieštarauja vėliau dienos šviesą išvydusiems KGB dokumentams. Štai kad ir tokia detalė: memuarų autorius tvirtina asmeniškai įteikęs E.Satkūnui ginklą ir kad tai įvykę Saldutiškyje. Tuo tarpu dokumentai liudija, kad ginklą kolūkio pirmininko pavaduotojui Vilniuje išdavė KGB 2 dalies viršininkas majoras Kerinas. L.Bakutis kažkodėl nieko neužsimena ir apie tai, kad E. Satkūnui buvo surengtas šaudymo instruktažas, kurio metu jis penkis kartus šovė į taikinį, ir kad šaudyti jam buvo patarta iš arti - į galvą ar širdies sritį.

Iš to galima spręsti, kad agentui buvo duota užduotis susitikti su Siaubūnu akis į akį ir, perduodant kolūkio pinigus, iš arti nušauti savo vaikystės draugą. Maža to, iš vėliau saugumiečių surašyto protokolo matyti, kad E.Satkūnas vis dėlto šovė į A.Kraujelį, tačiau nepataikė, nes buvo per daug apsvaigęs nuo išgerto alkoholio. Tuomet viskas tarsi stoja į savo vietas - atsakydamas į netaiklų šūvį, Siaubūnas paleido į užpuoliką trumpą automato seriją (pats L.Bakutis mini sniege rastas tris gilzes) ir dingo nakties tamsoje. Vadinasi, buvusio saugumiečio pasakojimas apie stribų būrį, išdygusį prie beržyno, yra grynų gryniausias melas, nes tuomet kiltų natūralus klausimas - kodėl gi "liaudies gynėjai" nepuolė persekioti sprunkančio "bandito"?

Vienintelis dalykas, kuris šiuose buvusio saugumiečio liudijimuose neprasilenkia su tiesa, yra faktas, kad po šio įvykio enkavėdistai geriems metams visiškai pametė "Siaubūno pėdsakus".

Beje, pasak Siaubūno seserų, A.Kraujelis labai išgyveno buvusio draugo išdavystę. "Tiesiog aš juo kvailai patikėjau. Toks buvo geras, nuoširdus. Iki to laiko aš niekad klaidos nedariau", - tokius brolio žodžius vėliau prisimins jaunesnioji sesuo Vitalija.

Paskutinis šūvis

Tai buvo toli gražu ne paskutinė išdavystė, su kuria teko susidurti kompromisų nežinančiam Siaubūnui. 1954 metais savanoriškai pasidavus vieninteliam likusiam jo ginklo draugui V.Petroniui-Nemunui, Siaubūnas liko kovoti vienas. Ši jo kova truko ilgus devynerius metus.

Kovoti kaskart darėsi vis sunkiau - prieš vienišą partizaną KGB ir toliau naudojo vis tankesnį agentų ir informatorių voratinklį, už jo galvą buvo siūlomi nemaži pinigai, o Molėtų ir Anykščių rajono spaudoje ištisomis savaitėmis spausdinti straipsniai, kuriuose A.Kraujelis vaizduojamas kaip gailesčio nežinantis kriminalinis nusikaltėlis, plėšikas ir žmogžudys.

A.Kraujeliui tuomet reikėjo ne tik rūpintis savo kova, bet ir apsaugoti žmoną ir sūnų. Niekas nežinojo, kad 1960 metais, kai Molėtų rajono laikraštyje "Tarybiniu keliu" buvo skelbiami "kriminalinį nusikaltėlį" demaskuojantys rašiniai, Siaubūnas slapstėsi pas Antaninavos kaimo gyventoją Petronį, buvo slapta vedęs jo žmonos dukterėčią Janiną Snukiškytę, su kuria 1959-aisiais susilaukė sūnaus Antano. Užbėgdami įvykiams už akių turime pasakyti, kad savo šeimą A.Kraujelis sugebės apginti iki paskutinio atodūsio. Tik po Siaubūno žūties Janina bus suimta, nuteista ir laikoma Panevėžio kalėjime, o sūnus Antano Petronio pavarde atsidurs vaikų namuose. Grįžusi iš kalėjimo, savo sūnų Janina 1968 metais atgaus tik per teismą.

Žmona Janina tapo ir A.Kraujelio žūties liudininke. 1964 metais KGB vedamoje Siaubūno byloje atsirado įrašas, jog, operatyviniais duomenimis, partizanas gali slapstytis Papiškių kaime esančioje jo svainio Antano Pinkevičiaus sodyboje. Duomenys buvo tikslūs. Saugumiečiams beliko surasti pačią siaubūno slėptuvę. Pasak Siaubūno žmonos, enkavėdistams padėjo nedidelė, bet lemtinga A.Kraujelio klaida. Jis paprašė žmonos atnešti slides, kurios buvo paslėptos po sniegu kitapus kelio prie versmės, iš kurios Pinkevičiai atsinešdavo vandens. Versmė buvo prieš trijų greta stovinčių namų langus, per kuriuos saugumiečiai galėjo stebėti Pinkevičių sodybą. Slidės išdavė", - prisimena Janina.

Kitą dieną sodybą apsupo keliasdešimties kagėbistų ir milicininkų pajėgos. Nesugaunamo partizano suėmimo operacijai vadovavo sadistiškomis Rainių žudynėmis pagarsėjęs saugumietis Nachmanas Dušanskis. Šansų, kad Siaubūnui pavyks gyvam ištrūkti iš tokios apsupties, beveik nebuvo.

Štai kaip Janina vėliau prisimins paskutines savo vyro gyvenimo minutes: "Stribai per Oną Pinkevičienę perdavė Antanui Kraujeliui skirtą raštelį, kuriame jam buvo siūloma pasiduoti ir padėti ginklą, jame buvo rašoma, kad Kraujelis bus atleistas nuo bausmės. Jis paėmė raštelį, perskaitė, šyptelėjo: "Tuoj, tuoj maskoliams pasiduosiu!" Man kilo mintis gal tikrai pasiduos, gal viskas baigsis laimingai?! Jis atsisuko į mane ir sako: "Aš maskoliams niekada nepasiduosiu. Nebijok, tau nieko nebus, pasiimk Antaną, neskriausk jo. Aš laisvės nesulaukiau, bet žmonės sulauks." Su automatu jis užlipo ant aukšto. Girdėjosi žingsniai. Po to šūvis, lyg kažkas sunkaus krito ant lubų. Aš užlipau ten, o jis guli paplūdęs kraujuose nebegyvas. Dar už rankos pajudinau, pabučiavau, nuėmiau laikrodį, užsidėjau ant savosios rankos. Paėmiau pistoletą, kad nusišaučiau pati, pasidėjau po čiužiniu. Po to išėjau į lauką ir pasakiau: "Nebešaudykit, jis jau nusišovė."

Taip eidamas 37 metus, žuvo paskutinis Aukštaitijos laisvės kovotojas. Belieka pridurti, kad jo palaikus, kurių atpažinimo operacijai vadovavo Anykščių operatyvinis įgaliotinis jaunesnysis leitenantas Marijonas Misiukonis (tas pats, kuris vėliau tapo pirmuoju Kazimieros Prunskienės sudarytos pirmosios atkurtos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministru), saugumiečiai išsivežė į Uteną. Jo palaidojimo vieta iki šiol nežinoma.

Belieka pridurti, kad jau visiškai neseniai, Panevėžio rajono teisme vykusiame buvusių stribų ir saugumiečių procese, M.Misiukonis tvirtino, kad Lietuvos partizanas buvo ieškomas ne kaip politinis, o kaip kriminalinis nusikaltėlis. Buvo ir daugiau mėginančiųjų dar kartą persvarstyti, kas šioje istorijoje buvo nusikaltėliai, o kas aukos. Žinoma, galima sakyti, kad kiekvienas turi savo tiesą. Tačiau jei sutiksime, kad nuomonių laisvė toli gražu nereiškia faktų laisvės, turėsime pripažinti, jog tiesa tėra tik viena. Kaip vienas yra ir melas. Belieka rinktis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"