TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Paslaptinga kunigų žūtis Suvalkijoje

2012 04 07 10:31

Naujus liudijimus užrašinėjantys muziejininkai vėl bando atskleisti, iš kokio krašto, kai kurių liudytojų teigimu, 1942 metų šv. Velykų išvakarėse, vokiečių kareiviai atvežė kunigus į greta Vilkaviškio esantį Gurbšilio mišką ir juos sunaikino. Egzekutoriai nepaliko jokių pėdsakų, tik ne vienus metus mišką gaubusį aitrų, nosį riečiantį kvapą...

Be Lenkijos bažnyčios istorijos tyrinėtojų šios tragiškos mįslės, matyt, įminti nepavyks, nes paaiškėjo, kad tikrai ne Lietuvos kunigai tapo kraupios egzekucijos aukomis. Marijampolėje įsikūrusio Prezidento Kazio Griniaus memorialinio muziejaus direktorius Vytautas Grinius LŽ prisipažino Balstogėje suradęs mokslininkų, besidominčių katalikų kunigų likimu karo metais. Muziejininkas laiškais bandė susisiekti su šiais Lenkijos bažnyčios istorikais, tačiau jo pastangos kol kas vaisių nedavė.

Tikina stebėję iš medžių

Apie tai, kad 1942-ųjų pavasarį Gurbšilio miške, Griškamargio sklype, kuriame karo metais vietos gyventojai kasdavo žvyrą keliams taisyti, paslaptingai buvo nužudyti kunigai, 1973 metais pirmasis prabilo Paežeriuose gyvenęs kraštotyrininkas Stasys Ankevičius. Susidomėjęs pasakojimu šių įvykių tyrimo ėmėsi Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas.

Prieš keletą metų žmonės, per karą gyvenę Rūdos ir kituose netoli Gurbšilio miško esančiuose kaimuose, teigė matę, kaip 1942 metų pavasarį šiame miške vokiečiai nužudė keturis kunigus, o jų kūnus apipylė aitraus kvapo skysčiu ir užkasė. Muziejininkė Konstancija Maziliauskienė tikino regėjusi, kaip tų metų kovą ar balandį į Gurbšilio mišką įvažiavo du juodai dengti vokiečių kareivių sunkvežimiai, o po kurio laiko aplinkui nemažu spinduliu pasklido nemalonus kvapas.

Kaip atsirado aitrus dvokas, A.Žilinskui papasakojo tą dieną po mišką bėgioję broliai Vitas ir Serafimas Žolynai bei Albinas Padolskis. Vyrai sakė, kad tuomet jie, dar nė dešimties metų neturintys berniukai, visą vokiečių kareivių egzekuciją stebėjo įsilipę į medžius. Išgirdę tokius liudijimus muziejininkai juos ir kitus pasakojimus užrašė, o paskui perdavė Gyventojų rezistencijos ir genocido centrui, kad jo darbuotojai išsamiau ištirtų, ar iš tiesų galėjo vykti tokie dalykai.

"Sulaukėme Gyventojų rezistencijos ir genocido centro atsakymo, kad jokių duomenų apie įvykius Gurbšilio miške nėra. Tad kol kas visa tai padėjau į šalį. Prie šios temos grįšiu, kai išeisiu į pensiją, nes tam reikėtų panaršyti po Vokietijos, Lenkijos archyvus", - prisipažino A.Žilinskas.

Kraupūs prisiminimai

Vilkaviškio krašto muziejaus direktoriui buvę Gurbšilio apylinkių gyventojai pasakojo matę, kaip į mišką įsuko du sunkvežimiai ir nuvažiavo tiesiai į žvyro karjerą, buvusį beveik miško vidury. Iš sustojusių sunkvežimių vokiečiai išvarė keturis vyrus. Kuo jie vilkėjo, žmonės jau gerai neprisimena - gal pižamomis, o gal sutanomis. Šiems vyrams buvo įsakyta karjere iškasti gilesnę duobę. Jie darbą atliko ir vėl buvo įsodinti į automobilį. Kai sunkvežimis sugrįžo, vokiečiai iš jo išnešė keturių vyriškių kūnus ir sumetė į duobę. Tada apsivilko guminius kostiumus, užsidėjo dujokaukes ir iš kito sunkvežimio išridenę dvi statines kažkokio skysčio supylė jį ant negyvų vyrų. Po to ten pat sumetė nusivilktus kostiumus, duobes skubiai užžėrė sluoksneliu žemių ir išvažiavo. Miške liko toks aitrus kvapas, kad vaikai kuo greičiau šoko iš medžių ir nubėgo namo.

Pasak gyventojų, tas kvapas, primenantis chlorkalkių dvoką, miške tvyrojo keletą metų. Kartą vienas žmogus toje vietoje netyčia įslydo į duobę. Nuo to laiko jam ant kojos atsivėrė negyjančios žaizdos.

Liudininkų dar yra

Kita tų įvykių liudininkė - dar ir dabar Gurbšilio apylinkėse gyvenanti Anelė Ivanauskienė - sakė prisimenanti, kaip vieną, regis, vasaros dieną ji su draugu (kuris pokario metais buvo nužudytas) ėjo iš Rūdos kaime gyvenančių tėvų į kaimą kitapus Gurbšilio. Kelias driekėsi per mišką. Tačiau tąkart prie jo sustabdė vokiečių sargybiniai ir neleido eiti toliau, liepė keliauti aplinkui. "Mus aplenkė keletas dengtų vokiečių sunkvežimių. Juos lydėjo kariškių motociklas. Jau apėję mišką pamatėme, kaip iš jo pradėjo kilti juodi dūmai. Aplink pasklido tokia smarvė, kad vos buvo galima kvėpuoti", - pasakojo A.Ivanauskienė. Ir pridūrė, kad tas nemalonus kvapas miške nesisklaidė dar keletą metų.

Vilkaviškyje gyvenantis Juozas Žemaitis tebuvo dešimtmetis berniukas, kai baigiantis karui traukėsi vokiečiai. "Prie Šilkalnio jie buvo įkūrę savo bazę. Ten laikė benzino ir drabužių atsargas. Mes, vaikai mėgome lankytis toje bazėje, nes lietuviškai kalbantys vokiečiai leisdavo mums padėti - palaikyti žarnas, kuriomis iš didžiulių statinių į mažesnes talpyklas buvo pilstomas benzinas. Už tai duodavo saldainių. O jei dar uogų iš miško parinkę atnešdavome, gaudavome ir šokolado", - prisiminė J.Žemaitis.

Anot jo, greta degalų bazės buvo ir drabužių sandėlis. Vaikams labai patikdavo stebėti, kaip išsirikiavę vokiečių kareiviai visi kartu mankštindavosi. Tačiau vieną dieną vaikai pajuto iš miško sklindantį itin nemalonų kvapą. Ir vokiečių kareivių prie Šilkalnio jau nebebuvo. Paskui atėjo rusai ir miške įkūrė savas bazes.

"Gali būti, kad tuo metu ir buvo žudomi kunigai. Tačiau kiek iš tikrųjų tiesos tuose prisiminimuose - šiandien sunku pasakyti. Mat kol kas nei archeologiniai kasinėjimai vykdyti, nei itin kruopščiai studijuoti Lietuvos archyvai, nors teiginių, jog Gurbšilyje galėjo būti nužudyta 60 žmonių, randu", - LŽ tvirtino V.Grinius.

Abejonių nebekyla

Pasak V.Griniaus, apie tai, kad Gurbšilio miške galėjo būti nužudyti kunigai, jam dar prieš daugiau kaip dešimtmetį yra sakęs vietos gyventojas Kostas Matulionis. Net parodė vietą, kurioje galėjo būti chloru apipilti nužudytųjų kūnai.

"Abejonių, kad tokių žudynių būta, jau nekyla, nes yra nemažai liudininkų. Tačiau vargu ar vaikai, sulipę į medžius, galėjo ką nors įžiūrėti, kai aplink buvo daugybė vokiečių sargybinių. Todėl stengiamės labai rimtai atrinkti, kas gali būti tiesa, ką žmonės iš tikrųjų matė ir žino, o kas tėra galbūt laiko padiktuotos fantazijos", - atskleidė V.Grinius.

Iš pasakojimų, kuriuos jam šiemet pavyko užrašyti važinėjant po Gižų apylinkės kaimus, aiškėja, kad į Gurbšilio mišką vokiečiai buvo atgabenę tikrai ne vieną, bet ne mažiau kaip tris statines chloro. Tad gali būti, jog toje vietoje chloru sudegintas ne vienas ar keturi, o kur kas daugiau kunigų.

"Surinkau daug įvairios medžiagos. Tačiau kol kas ne visi žmonės, galintys papasakoti apie tų metų įvykius, apklausti. Dar reikia aplankyti keletą, tik dabar oro sąlygos neleidžia - negalima išvažiuoti laukų keliukais. Bet kai tik pradžius, vėl leisiuosi į kelionę. Žadėjo prisidėti ir Marijampolės savivaldybės paminklotvarkininkas Gedeminas Kuncaitis. Juolab kad reikia ne tik dar likusius gyvus liudininkus pakalbinti, išklausyti, bet ir pačią galimų žudynių vietą apžiūrėti", - LŽ aiškino V.Grinius.

Atvežė iš Lenkijos?

Istorikai nemano, kad Suvalkijoje galėjo būti žudomi iš Vilniaus krašto į Vilkaviškį 1942 metų pavasarį atkelti Vilniaus kunigų seminarijos kunigai profesoriai. Mat beveik visi jie vėliau - spalį - perkelti į Šaltupio dvarą, esantį netoli Išlaužo (Prienų r.). Istorikai yra nustatę, kad šie kunigai mirė savo mirtimi ir tikrai nebuvo nužudyti. Tokių prielaidų neatmeta ir Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius A.Žilinskas bei karo laikotarpio represijas prieš dvasininkus tyrę Istorijos instituto mokslininkai.

Anot V.Griniaus, jau mirusi vilkaviškiečio Sigito Šileikos motina kadaise yra minėjusi, kad būdama paauglė netoli Gurbšilio kartą mačiusi, kaip keliu miško link žygiavo lenkų kunigų būrys, lydimas vokiečių. Visi Bažnyčios tarnai buvo su plačiabrylėmis skrybėlėmis, kokių Lietuvos kunigai nenešioja. Tokios paplitusios tik tarp Lenkijos Kašubų krašto dvasininkų. Todėl didelė tikimybė, kad ir Gurbšilyje nužudyti kunigai buvo būtent iš gretimos šalies. Juolab jog buvusio eigulio sūnus Vitas Pastarnokas V.Griniui yra pasakojęs, kad toje vietoje, kur galėjo būti nužudyti keturi vyrai, jis radęs kunigo apykaklę su užrašu "Dancing". Nors jos neišsaugojo ir dėl to negali įrodyti savo žodžių, V.Pastarnokas mano, jog Gurbšilyje, nužudyti kunigai tikriausiai buvo iš Lenkijos Gdansko miesto.

"Užrašas ant apykaklės gali reikšti ir tai, kad ji tik pagaminta Gdanske. Todėl negalima teigti, jog nužudyti kunigai buvo būtent iš Gdansko. Tačiau neatmestina ir tokia tikimybė..." - kalbėjo V.Grinius.  

Šiek tiek abejonių kilę ir dėl to, ar tikrai aprašyti ir liudininkų papasakoti įvykiai nutiko 1942 metų pavasarį. O gal vėliau - 1944 metų vasarą, vokiečiams traukiantis iš Lietuvos?

"Kaip man pavyko išsiaiškinti, 1942-1943 metais vokiečiai retai naudojo chlorą nusikaltimams slėpti, dažniau tai darė vėliau, kai jau aiškėjo karo baigtis. Matyt, logiška tvirtinti, kad prieš ateinant rusams jie galėjo likviduoti nelaisvėje laikytus kunigus", - savo versiją atskleidė V.Grinius. Muziejininkas viliasi pasikalbėti su Lenkijos bažnyčios istorikais ir tiki, kad tik jie galės bent šiek tiek praskleisti paslapties skraistę nuo tragiškų karo meto įvykių Gurbšilyje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"