TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Paslaptingoji prelato drama

2008 12 12 0:00
Prelato K.Olšausko karjera buvo labai sparti.

Vėlyvą 1929 metų rudenį nuo Lietuvos laikraščių pirmųjų puslapių ilgai nenuėjo net kelios skandalingos istorijos. Štai spalio 15-osios "Lietuvos žinios" kone trečdalį savo ploto skiria dviem kriminalinėms temoms: prasidėjusiam vadinamajam lašinių skutėjų procesui ir ką tik pasibaigusiam prelato Konstantino Olšausko teismui.

Šį kartą apsistokime prie pastarosios bylos. Juolab kad ši istorija, kurioje aukštas Katalikų bažnyčios dignitorius, apkaltintas moters nužudymu, buvo nuteistas kalėti 6 metus, iki šiol apipinta įvairiausiais gandais ir versijomis: nuo banalokos nuodėmingos meilės dramos iki politinių intrigų ir net užsienio žvalgybų veiksmų. Šiaip ar taip, prelato K.Olšausko istorija iki šiol lieka viena paslaptingiausių ir tamsiausių tarpukario Lietuvos bylų.

1928 metų rugsėjis buvo lietingas ir vėsus. Birštono kurortas tuštėjo - vasarotojai išsivažinėjo kas sau, mieste beveik nebeliko sezoninių prekiautojų, užsidarė gatvės kioskeliai. Tik savaitgaliais miesto restorane dar virė gyvenimas: čia, atokiau nuo laikinosios sostinės publikos, vis dar atvažiuodavo paūžti aukšti Kauno valdininkai. Tačiau ir nuo nedidelio kurortinio miestelio gyventojų akių pasislėpti žinomiems Kauno žmonėms buvo ne taip lengva. Seni Birštono gyventojai iki šiol prisimena, kaip vieną rugsėjo popietę "Kurorto" restorane pietavo viena Kauno pora. Atrodė, kad pokalbis tarp vyro ir moters nebuvo malonus: abu kažką emocingai ir karštai aiškinosi, kol galiausiai pakilo nuo stalelio ir išėjo. Vietos gyventojai puikiai žinojo, kad restorane sėdėjęs vyriškis buvo ne kas kitas, kaip žinomas Bažnyčios ir visuomenės veikėjas prelatas K.Olšauskas. Štai čia visa žinoma šių dviejų žmonių istorija ir baigiasi. Tolesnę jos eigą savaip interpretuos prokurorai, advokatai, politikai ir žurnalistai.

Rugsėjo 16-osios rytą, vaikštinėdamas su žmona po Birštono Vytauto kalną, kurorto prižiūrėtojas aptiks ant eglaičių užmestus virvagalius... Truktelėjęs už jų, vyriškis pamatys, jog virvelės pritvirtintos prie hamako, po kuriuo guli moters lavonas. Kol į įvykio vietą prisistatys policija, kalne jau bus susirinkę keliolika smalsuolių. Policininkui nutraukus nuo mirusiosios hamaką, minia pradės šnabždėtis, jog tai Stasė Ustjanauskienė, nuomojusi kambarį pas vienus Birštono gyventojus. Galiausiai kažkas iš smalsuolių minios pasakys, jog ši moteris yra ne kas kita, kaip prelato K.Olšausko draugė. Kaipmat atsiras mačiusiųjų, kaip jiedu su kunigu ne kartą vaikštinėdavę po kurorto pušyną. Nepraėjus nė valandai kalnas jau bus pilnas iš Kauno atvykusių kriminalistų. Jie nustatys, kad moteris buvo pasmaugta, tačiau nusikaltimo motyvas tikrai nėra apiplėšimas: ant mirusiosios rankos bus likęs auksinis laikrodėlis ir žiedas, o piniginėje nepaliesti gulės 20 litų.

Trys nusikaltimo versijos

Tardytojai netrukus iškėlė net tris šio nusikaltimo versijas. Viena iš jų - kad S.Ustjanauskienę galėjo nužudyti jos žentas, Lietuvos kariuomenės kapitonas Ildefonsas Krasauskas, pas kurį moteris pastaruoju metu gyveno. Buvo kalbama, kad žentas su uošve labai nesutaria. Tačiau pirmoji versija netrukus subliūško, nes paaiškėjo, kad I.Krasauskas nužudymo dieną buvo Gaižiūnuose pas ten atostogaujančią savo šeimą.

Netrukus byloje atsirado dar vienas įtariamasis - vienos lenkų gimnazijos mokytojas, kurį S.Ustjanauskienė neva kaltinusi, jog jis mainais už gerus pažymius yra suvedžiojęs ne vieną gimnazistę. Vien tokių kalbų pakako, kad švietimo ministras atleistų mokytoją iš darbo. Vėliau, gindamas savo interesus, mokytojas padavė S.Ustjanauskienę į teismą ir šis nuteisė ją penkioms dienoms namų arešto. Tačiau ir ši versija nepasitvirtino: moters mirties dieną mokytojas buvo namie ir šventė dukters vardadienį.

Tuomet tardytojams liko trečioji ir iš pirmo žvilgsnio gana įtikima versija: S.Ustjanauskienę galėjęs nužudyti ne kas kitas, kaip prelatas K.Olšauskas. Iki šiol neaišku, ar pagrindinis bylos tyrėjas prokuroras Jurgis Byla šios versijos griebėsi savo iniciatyva, ar patartas iš aukščiau. Vis dėlto norint suprasti, kodėl tokia versija galėjo kilti, reikia prisiminti K.Olšausko ir S.Ustjanauskienės pažinties ir santykių istoriją, nors ir ši iki galo taip ir netapo aiški.

Būsimasis prelatas ir S.Ustjanauskienė, tuomet turėjusi Danilevičiūtės pavardę, susipažino 1894 metais, kai dar jaunas kunigas buvo paskirtas Debeikių klebonu. Norėdamas padėti nelengvai besiverčiančiai savo šeimai, jis pasiėmė globoti jaunesnįjį brolį Povilą ir seserį Domicelę. Stengdamasis paruošti brolį ir seserį mokslams gimnazijoje, K.Olšauskas ėmėsi ieškoti jiems privačios mokytojos. Taip klebono namuose ir atsirado S.Danilevičiūtė. Su mokine Domicele ji įsitaisė gyventi parapijos name šalia klebonijos sodo. Kalbama, kad jauna mokytoja jau tuomet vakarais užsisėdėdavo klebonijoje iki aušros.

Kas iš tiesų vyko tarp jauno kunigo ir išvaizdžios panelės, be abejo, žinojo tik jiedu. Tačiau pikti parapijiečių liežuviai ir nuolatinis vikaro Domininko Kiškio nepasitenkinimas padarė savo - į vyskupiją jau skrido skundai su prašymais užbaigti šią "Sodomą ir Gomorą". Netrukus K.Olšauskas dėl šventos ramybės buvo perkeltas į Rozalimą. Jo brolis ir sesuo, metę mokslus, išvažiavo į Varšuvą, o netekusi mokinių ten laimės ieškoti patraukė ir Stasė. Atrodė, kad šios fatališkos poros istorija tuo ir baigėsi, tačiau po kurio laiko jiems vėl bus lemta susitikti. Šį kartą - nebe taip romantiškai.

Nuėjo skirtingais keliais

S.Danilevičiūtė kurį laiką mokytojavo Varšuvoje, paskui likimas ją blaškė po Prancūziją, Vokietiją ir Austriją. 1903 metais ji sugrįžo pas tėvus. Grįžo nebe viena, o su sūnumi Ričardu. Paslaptingas šio vaiko likimas reikalauja atskiros istorijos, tad mes į ją nesigilinsime. Juo labiau kad grįžusi į Lietuvą ir pradėjusi mokytojauti Musninkų dvare, moteris įsitraukė į naują romaną su inžinieriumi Hilariu Ustjanausku. Tačiau iki jų santuokos praeis dar 10 metų. Mat H.Ustjanauskas tuo metu buvo vedęs, o su Stase susituokė tik 1913 metais, jau tapęs našliu. Per tą laiką jiems gimė nesantuokinė duktė Elena. Vėliau pora susilaukė ir sūnaus Antano, bet šeimos laimė truko neilgai. Dar po poros metų jie išsiskyrė. Nežinia, tiesa tai ar ne, tačiau draugėms S.Ustjanauskienė neva pasakodavusi, jog per visus tuos metus ji negalėjusi pamiršti savo didžiausios aistros - K.Olšausko.

K.Olšauskas tuo metu darė sėkmingą dvasininko, politiko ir švietėjo karjerą. 1904 metais jis buvo paskirtas Kauno Karmelitų parapijos klebonu. Dvasininkas įsteigė švietimo organizaciją "Saulė", finansavusią lietuviškas mokyklas ir mokytojų kursus, ir jai vadovavo, steigė krikščioniškas kredito unijas, įsteigė specialiai mergaitėms skirtą mokytojų seminariją. Po Pirmojo pasaulinio karo, kurio metu "Saulės" kursai buvo perkelti į Voronežą, 1919 metais jis įkūrė 13 "Saulės" draugijos ir 8 "Žiburio" draugijos mokyklas. K.Olšauskas jau buvo spėjęs pagarsėti ir kaip puikus oratorius, ir kaip labdaros organizacijų veikėjas, 1918 metų rugsėjį jis pirmininkavo III Lozanos lietuvių konferencijai, kurioje visuomenės veikėjai tarėsi dėl atkuriamos nepriklausomos Lietuvos valstybės ateities.

Tuo metu S.Ustjanauskienės reikalai ėjo vis prastyn. 1921 metais ji apsigyveno Kaune, mėgino verstis prekyba, tačiau verslas nesisekė. Galiausiai jai reikėjo tenkintis gyvenimu dukters ir žento namuose: laimei, šie bent užmokėdavo už šildymą ir elektrą. Nenuostabu, kad iš senos draugystės su K.Olšausku ši moteris galėjo tikėtis bent jau finansinės paramos. Šios paramos buvo galima išsireikalauti ir gražiuoju, ir piktuoju.

Tačiau ar iš tiesų S.Ustjanauskienė galėjo kaip nors šantažuoti K.Olšauską ir ar tai būtų buvęs pakankamas motyvas gerbiamam ir žinomam Bažnyčios ir visuomenės veikėjui ryžtis nusikaltimui? Ar vis dėlto tragišką šios istorijos atomazgą surežisavo kažkas kitas? Jei taip, tai kas? Į šį klausimą vargu ar rasime vienareikšmį atsakymą - galime nebent peržvelgti kai kurias jau anksčiau pateiktas versijas ir atkreipti dėmesį į keletą detalių. Kad ir į tokį pasakojimą, kurio tikrumo šiandien niekas negali nei patvirtinti, nei paneigti. Sakoma, kad 1944 metais, nacių Vokietijos kariuomenei jau traukiantis iš Lietuvos, į Vilniaus kuriją atėję trys vyrai ir pasakę, jog jie esantys prelato K.Olšausko teisėjai, kad viskas toje byloje buvę sufabrikuota, jog Bažnyčios hierarchas buvo nuteistas be jokių rimtų įrodymų ir jie galį tai savo parašais patvirtinti.

Tiesa tai ar ne, šiandien sunku pasakyti. Tačiau kai kurie faktai neabejotinai liudija, jog tiek teismui, tiek bylą tyrusiems prokurorams vis dėlto buvo daromas tam tikras spaudimas. Galima būtų nesunkiai paaiškinti, kodėl nuo nusikaltimo padarymo iki K.Olšausko suėmimo praėjo geras pusmetis: prelatas vis dėlto buvo garsus žmogus ir žinomas visuomenės veikėjas, tad ryžtis tokiam žingsniui be vyresnybės sutikimo greičiausiai nebuvo taip paprasta.

Kita vertus, jau vykstant teismo procesui, kai kurie laikraščiai spėjo kaltinamąjį ne kartą pasmerkti. Tai liudija kad ir tokios kairiojoje spaudoje pasirodžiusios antraštės kaip "Visuomenės sprendimas aiškus!" Jau gerokai vėliau apygardos teismo pirmininkas J.Grigaitis viename privačiame pokalbyje pasakys, jog teismas neturėjo pakankamai įrodymų nuteisti K.Olšauską, bet tokia buvusi viešoji nuomonė. Teisybės dėlei reikia priminti, kad 1929 metų rudenį, vykstant procesui, po teismo langais nuolat būriuodavosi grupės žmonių, reikalavusių prelatui kuo griežtesnio nuosprendžio. Atsižvelgiant į tai, kad jokie didesni mitingai ar susibūrimai tuomet nevykdavo be valdžios palaiminimo ar bent jau be jos žinios, galima spėti, kad tautininkų valdžia į tokius raginimus mažų mažiausiai žiūrėjo pro pirštus.

Taip pat verta prisiminti ir tai, kad 1929 metais tautininkų ir Katalikų bažnyčios santykiai buvo gerokai pašliję. Ypač jie paaštrėjo po to, kai paaiškėjo, jog tautininkų premjeras Augustinas Voldemaras nėra linkęs griežtai laikytis konkordato su Vatikanu. Savo antipatiją krikščionims demokratams tautininkai reiškė engdami krikščioniškus kooperatyvus, suvalstybindami privačias katalikų gimnazijas ir vaikydami ateitininkų kuopeles. Tad surengti parodomąjį procesą prieš aukštą Bažnyčios dignitorių buvo visiškai logiškas veiksmas.

Žvalgybos šešėlis

Tiek Bažnyčios, tiek krikščionių demokratų reakcijos į K.Olšausko suėmimą ilgai laukti nereikėjo. Kadangi įtariamasis iki teismo buvo laikomas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, Kauno metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas pareiškė tautininkų vyriausybei protestą, jog ši nesilaikanti Lietuvos ir Vatikano konkordato straipsnio, nurodančio, kad dvasininkai negali būti kalinami bendruose civiliniuose kalėjimuose. Užsienio reikalų ministerijai buvo įteiktas ir Vatikano pareiškimas, kuriame teigiama, kad K.Olšausko įkalinimas gali pabloginti Šventojo Sosto ir Lietuvos santykius. Įdomiausia, kad prelatą ėmėsi ginti ir premjeras A.Voldemaras, tvirtindamas, jog jo suimti be Užsienio reikalų ministerijos sutikimo teismas neturėjęs teisės. Vis dėlto Kauno apygardos teismo pirmininkas reikalavimus paleisti K.Olšauską atmetė. Visa tai gali sudaryti įspūdį, jog iš tiesų paleisti kalinamo prelato niekas nė neketino - tai greičiausiai buvo tik diplomatiniai ir politiniai žaidimai.

K.Olšausko teismo procesas prasidėjo 1929 metų spalio 1 dieną ir truko beveik dvi savaites.

Apie tai, kaip vyko liudytojų apklausa ir kiek šių liudytojų apskritai buvo, skirtingi šaltiniai pateikia įvairias versijas. Štai vienoje 1985 metais JAV išleistoje knygoje sakoma, kad nė vienas iš daugiau nei šimto apklaustų liudytojų negalėjęs nurodyti, jog tą lemtingą dieną matė K.Olšauską ir S.Ustjanauskienę ant Vytauto kalno ar šalia jo. Toje pačioje knygoje taip pat tvirtinama, kad proceso pabaigoje kaltinamajam net nebuvo suteiktas paskutinis žodis.

1929 metų spalio 15 dienos "Lietuvos žinios" teigia, kad paskutinis kaltinamojo žodis buvęs labai ilgas ir trukęs daugiau nei 6 valandas. "Baigdamas paskutinį žodį prelatas Olšauskas dar kartą pakartojęs, kad su Ustjanauskiene nieko bendro neturėjęs, jos nenužudęs, esąs visai nekaltas. Ir prašąs teismo, kad jį išteisintų", - taip apie kaltinamojo paskutinį žodį pasakoja to meto "Lietuvos žinių" korespondentas. Reikia pridurti, kad spauda procesui skyrė tokį milžinišką dėmesį, o visuomenė juo taip domėjosi, kad tomis dienomis visų laikraščių tiražai išaugo keletą kartų. Beje, vienintelis krikščionių demokratų leidinys "Rytas" tokį mėgavimąsi šio proceso eiga savo redakcijos skiltyje pavadino niekšybe ir moraliniu bankrotu.

Vis dėlto teismas neatsižvelgė nei į paskutinį teisiamojo žodį, nei į jam palankius liudytojų parodymus: "Surinktoji rengiamojo tardymo apie prelatą Olšauskį jį inkriminuojamoji medžiaga, pasitvirtinusi teismo tardymo metu, liečia jo gyvenimo laikotarpio atskirus faktus, kuriuos sugretinęs, teismas priėjo išvadą, kad prelatas Olšauskis kaltas." Pagal tuo metu galiojusį Baudžiamąjį statutą K.Olšauskas buvo nuteistas 8 metams kalėjimo, tačiau, atsižvelgus į jo nuopelnus, bausmė sumažinta iki 6 metų.

Tačiau tuo tamsi ir paslaptinga žmogžudyste apkaltinto bei nuteisto kunigo istorija dar nesibaigia. Be politinių intrigų šleifo, ją lydi ir užsienio žvalgybos šešėlis, ir paslaptingos K.Olšausko žūties aplinkybės. Tai neva liudija buvusio Lietuvos žvalgybos darbuotojo Stepo Vilkicko prisiminimai. S.Vilkickas, perverbuotas Lenkijos žvalgybos, ilgą laiką dirbo jos naudai, tačiau vėliau buvo suimtas ir 1930 metais nuteistas mirties bausme. Būdamas geras S.Ustjanauskienės pažįstamas, jis kalėjime neva prirašė porą prisiminimų sąsiuvinių, kuriuose tvirtino, kad ją nužudžiusi lenkų žvalgyba už tai, jog per daug žinojusi. Apie S.Ustjanauskienės ryšius su lenkų žvalgyba teismo posėdyje užsiminė ir vienas į apklausą iškviestas Lietuvos karininkas. Tačiau ši istorija tuomet nesulaukė nei susidomėjimo, nei tęsinio.

Nė kiek ne mažiau paslapčių slepia ir K.Olšausko žūtis. Kalėjime jis neišbuvo ir dvejų metų, mat po dviejų nesėkmingų malonės prašymų 1931 metų vasario 16 dieną prezidento Antano Smetonos aktu jis buvo paleistas į laisvę. Nors Kauno metropolito kurija oficialiai pareiškė niekuo kunigo nekaltinanti, K.Olšauskas nusprendė apsiginti ir prieš visą visuomenę, tuo greičiausiai pasirašydamas sau mirties nuosprendį. Norėdamas išsiaiškinti ir parodyti visiems, kas neva iš tiesų nužudė S.Ustjanauskienę, jis pasamdė privačius detektyvus. Galima tik spėlioti, kad jų tyrimas pakrypo kažkam labai nepalankia linkme.

1933 metų birželio 18 dienos kelionė iš Palangos į dvarą Laukžemėje prelatui buvo lemtinga: kovinio šautuvo šūvis pataikė jam tiesiai į širdį. Kalbama, kad K.Olšauską likvidavo vietos eigulys J.Žilius. Viena versija sako, jog J.Žilius tiesiog nepasidalijo su prelatu kelių kietmetrių miško. Tačiau, pasak kitų šaltinių, J.Žilius neva palaikęs ryšius su lenkų žvalgybos užverbuotu S.Vilkicku ir norėjęs likviduoti pavojingą liudytoją, kuris ėmėsi ieškoti tiesos. Tikroji šios istorijos versija drauge su prelatu K.Olšausku greičiausiai ir liks palaidota nedidelėse Laukžemės kapinaitėse.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"