TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pavykęs Kauno „projektas“

2016 04 23 6:00
Arūnas Streikus: „Žvelgiant visos Lietuvos mastu, bažnytinės provincijos įkūrimas ilgam užprogramavo laikinosios sostinės Kauno, kaip modernios Lietuvos katalikybės centro, statusą.“ Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Prieš 90 metų, 1926-ųjų balandį, įkurta Lietuvos bažnytinė provincija. Jos vyskupijų ribos išliko nekeistos iki pat 1991 metų.

Ši iš pirmo žvilgsnio administracinė reforma tarsi užantspaudavo Kauno Lietuvos projektą ir ilgam įtvirtino laikinąją sostinę kaip modernios katalikybės centrą. Apie ne tik Bažnyčios, bet ir Lietuvos istorijos ryškų įvykį – „Lietuvos žinių“ pokalbis su istoriku, Vilniaus universiteto docentu dr. Arūnu Streikumi.

Derintasi prie XX amžiaus realijų

– Kuo svarbi popiežiaus Pijaus XI 1926 metų apaštališkoji konstitucija „Lituanorum gente“, kuria įkurta Lietuvos bažnytinė provincija?

– Pagrindinis konstitucijos tikslas buvo priderinti bažnytinės administracijos ribas prie geopolitinių realijų. Ankstesnės vyskupijų ribos atspindėjo XIX amžiaus situaciją. XX amžiaus 3-iame dešimtmetyje Lietuvos teritorijoje atsidūrė trijų vyskupijų atplaišos, kurių administraciniai centrai buvo už tuometės valstybės ribų: Vilniaus, Seinų, Varmijos. Reikėjo sutvarkyti šių vyskupijų juridinį statusą, kad jos veiktų.

Taip pat buvo svarbu Žemaičių vyskupiją priderinti prie naujo Bažnyčios veikimo modelio moderniame pasaulyje. XIX amžiaus viduryje daugiausia carinės Rusijos imperijos iniciatyva ji buvo sukurta labai didelė, apėmė beveik tris ketvirtadalius Pirmosios Respublikos teritorijos. XX amžiaus pradžioje vyskupijos standartas buvo pusė milijono tikinčiųjų, o Žemaičių vyskupijai priklausė daugiau kaip milijonas katalikų, todėl reikėjo ją padalyti.

Po Pirmojo pasaulinio karo Bažnyčioje vis stiprėjo pasauliečių apaštalavimo poreikis: intensyviai buvo kuriamos įvairios jų draugijos ir kitos veikimo formos. Todėl dideles vyskupijas tapo sunku administruoti. Kartu buvo suprantama, kad kuriant naujus vyskupijų centrus rasis galimybė dar labiau išjudinti pasauliečių veikimą.

– Ar naujų vyskupų skyrimo veiksnys čia buvo reikšmingas?

– Poreikis pakeisti personalijas buvo, nors viešai ir nedeklaruotas. Šventasis Sostas – galbūt dėl apaštalinio delegato Lietuvoje sukurtos opinijos – nebuvo itin patenkintas tuomečiu Žemaičių vyskupu Pranciškumi Karevičiumi, taip pat jo augziliaru Juozapu Skvirecku. Vienas atrodė per daug angažuotas tautiniams reikalams, kitas buvo akademinio raugo žmogus ir visiškai netinkamas ryšiams su aktyviais pasauliečiais palaikyti, administraciniams bažnytiniams reikalams tvarkyti.

Nuo 1922 metų apaštališkasis delegatas Lietuvoje buvo vyskupas Antonio Zecchini. Atvykęs jis jautriai reagavo į Bažnyčioje tvyrančią įtampą tarp lenkų ir lietuvių. Savo raštuose į Vatikaną jis akcentuodavo, kad Bažnyčia Lietuvoje ir dėl ilgalaikio carinės Rusijos valdymo poveikio stokoja visuotinės Bažnyčios patirties, o dvasininkai – siaurų pažiūrų, nacionalistiškai nusiteikę, esą lietuvybę iškeliantys aukščiau už tikėjimą.

Kauno Lietuvos projektas

– Kokie istoriniai epizodai galėtų iliustruoti tą tautinę įtampą Bažnyčioje?

– Ji pasireikšdavo įvairiais lygmenimis. Net Kaune XX amžiaus 3-iojo dešimtmečio pradžioje kalbos vartojimo pamaldose klausimas vis dar buvo aktualus. Kai vyskupas P. Karevičius beveik visose Kauno parapijose panaikino lenkiškas pamaldas, kilo didelis nepasitenkinimas tarp lenkiškai melstis pripratusių vietos tikinčiųjų. Dėl to būta net apsistumdymų Kauno bažnyčiose. Šie konfliktai, Vatikano pasiuntinio požiūriu, buvo sprendžiami nepakankamai jautriai. Šiandien įsivaizduojame, kad Kauno Lietuva – visiškai lietuviška, tačiau tuo metu buvo gana daug ne visai apsisprendusiųjų.

– Vadinasi, Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas buvo daugiau nei administraciniai formalumai. Kai kas šį įvykį vadina antrąja nepriklausomybe. Kokią politinę reikšmę jis turėjo?

– Valstybės sampratos požiūriu provincijos įkūrimas buvo dviprasmiškas. Jis tapo dar vienu įvykiu, kuris užantspaudavo tarpukario Lietuvos kontūrus. Ir politinio, ir bažnytinio elito pritarimas kurti tokią provinciją gali būti traktuojamas kaip susitaikymas su bent jau laikinu Vilniaus atsisakymu. Tai pralaimėjimo pripažinimas, susitaikymas su Kauno Lietuvos projektu.

Kita vertus, bažnytinės provincijos įkūrimas pirmąkart istorijoje įtvirtino Lietuvoje svarbios religinio gyvenimo srities savarankiškumą. Minėtos vyskupijų dalys, perskeltos modernios Lietuvos sienų, priklausė skirtingoms metropolijoms, jų centrai buvo toli už valstybės ribų. Jų perkėlimas į Lietuvos teritoriją buvo dar vienas svarbus Pirmosios Respublikos įtvirtinimo faktas.

Paskatino ir miestų augimą

– Kokios buvo Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo pasekmės tikintiesiems ir Lietuvai apskritai?

– Naują bažnytinę provinciją sudarė penkios vyskupijos su daugiau nei 700 parapijų tinklu. Kaip ir tikėjosi Vatikanas, naujų vyskupijų centrų įkūrimas Telšiuose, Panevėžyje, Kaišiadoryse, Vilkaviškyje labai pagyvino katalikų veikimą tuose miestuose. Apskritai paskatinta ir socialinė, ekonominė visuomenės raida, ten radosi naujų institucijų, statyti nauji pastatai, kurie prisidėjo prie miestų plėtros. Naujaisiais vyskupijų centrais tapę provincijos miesteliai reikšmingai ūgtelėjo. Telšiuose ir Vilkaviškyje atsirado kunigų seminarijos – tuo metu labai svarbios ugdymo įstaigos. Panevėžyje seminarija nespėjo atsirasti, bet rūmai buvo pastatyti, katedros statybos Panevėžyje irgi susijusios su vyskupijos centro įkūrimu.

Žvelgiant visos Lietuvos mastu, provincijos įkūrimas ilgam užprogramavo laikinosios sostinės, kaip modernios Lietuvos katalikybės centro, statusą. Net ir sovietmečiu, kai Vilnius jau buvo Lietuvos dalis, katalikiško gyvenimo centru išliko Kaunas, kuriame veikė vienintelė kunigų seminarija.

Be Vilniaus

– Turint galvoje, kokios stiprios buvo visuomenės antilenkiškos nuotaikos ir noras atgauti Vilnių, ar Bažnyčios atstovams nebuvo sunku dirbti dėl provincijos įkūrimo?

– Be abejo, lietuvių dvasininkai tai jautė, tačiau Vatikanas jų užduotį palengvino. Kad ir kaip paradoksalu būtų, provincijos įkūrimo raktas buvo 1925-aisiais Šventojo Sosto ir Lenkijos pasirašytas konkordatas. Juo Vilniaus vyskupija buvo integruota į Lenkijos bažnytinę provinciją. Nepaisant audringos reakcijos Lietuvoje, tai buvo aiškus signalas iš Vatikano, kad reikia susitaikyti su esama situacija ir ieškoti pragmatinio sprendimo.

Audringiausiai į konkordatą reagavo kairioji lietuviška spauda, liberalių pažiūrų visuomenės sluoksniai, nors tuometė Krikščionių demokratų partija šiuo požiūriu irgi mažai tesiskyrė. Dominuojanti visuomenės nuomonė buvo tokia, kad Šventasis Sostas išdavė Lietuvą. Jo pasiuntinys Kaune net buvo apmėtytas kiaušiniais.

Vatikane dėl tokios angažuotų Lietuvos katalikų pozicijos būta švelnaus nusivylimo. Jie pademonstravo visiškai nesuprantantys, kad Šventasis Sostas turi suderinti įvairius interesus ir pirmiausia žiūri Bažnyčios bendrojo gėrio, o ne dalyvauja kaip tarptautinių santykių žaidėjas. Toks supratimas į Lietuvą atėjo sunkiai. Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas buvo viena iš katalikų sąmoningumo pamokų.

– Lietuva konkordatą su Vatikanu pasirašė tik 1927 metais, praėjus beveik dešimtmečiui po nepriklausomybės paskelbimo.

– Derybos būtų vykusios greičiau, jei ne Vilniaus klausimas. Tik po Vatikano pasiryžimo pasirašyti konkordatą su Lenkija ši kliūtis buvo bent iš dalies pašalinta. Atsirado didesnė manevrų laisvė. Be to, po 1926 metų perversmo politiniam elitui nebereikėjo atsižvelgti į visuomenės nuomonę. Buvo atrištos rankos deryboms. Poperversminis režimas buvo suinteresuotas stiprinti savo autoritetą ne tik viduje, bet ir ypač išorėje, todėl normalizuoti santykius su Šventuoju Sostu norėta kuo greičiau. Galutinis derybų etapas buvo labai operatyvus, ir tai liudija, kad kitų sunkiai sprendžiamų klausimų beveik nebūta.

Jurgio Matulaičio indėlis

– Palaimintasis Jurgis Matulaitis – pagrindinis asmuo, dirbęs dėl Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo bei konkordato su Šventuoju Sostu pasirašymo. Kuo jis labiausiai nusipelnė ir kokių dar žmonių indėlis minėtinas?

– Projektus dėl provincijos įkūrimo ir vyskupijų ribų paskirstymo pirmas pradėjo ruošti Žemaičių vyskupijos ordinaras P. Karevičius. Tačiau sparčiau reikalas pajudėjo tik tuomet, kai 1925 metų pabaigoje kaip apaštališkasis vizitatorius į Lietuvą iš Romos buvo atsiųstas vyskupas J. Matulaitis. Jam priklauso didžiausi nuopelnai, tačiau jam buvo ir savotiškai lengviausia. Jis, nors lietuvis, buvo šiek tiek toliau nuo lietuviškų realijų. Be to, turėjo sielovadinio bei administracinio darbo patirties toje srityje, kur susidūrė skirtingos nacionalizmo apraiškos – kelerius metus buvo Vilniaus vyskupas. J. Matulaičio autoritetas visuotinėje Bažnyčioje taip pat buvo didelis, pats popiežius jį labai vertino. Tuo, ką J. Matulaitis siūlė, Romoje buvo pasitikima beveik nesvarstant.

Jo misija dar buvo svarbi ir dėl to, kad 1925 metų pabaigoje Vatikanas daugiau neturėjo kuo pasiremti. Provincijos projektui parengti reikėjo surinkti daug vietinės informacijos, tokį darbą paprastai atlikdavo neutralus Šventojo Sosto pasiuntinys. Tačiau santykiai tarp Vatikano ir Lietuvos po incidento Kaune, kai delegatas A. Zecchini turėjo išvažiuoti iš miesto, buvo suspenduoti.

J. Matulaičio vaidmuo – pagrindinis, bet nereikėtų pamiršti tuo metu dar kunigo, o vėliau vyskupo Mečislovo Reinio. Jo vaidmuo XX amžiaus Bažnyčios istorijoje gerai žinomas, bet būtent šioje srityje dažnai nustelbiamas kitų. Nuo 1925 metų rudens jis ėjo užsienio reikalų ministro pareigas, ir, matyt, be jo atviro požiūrio į šį klausimą bei gerų santykių su J. Matulaičiu provincijos projektas būtų įgyvendintas kur kas sudėtingesnėmis sąlygomis. Ministrui pasauliečiui, o ne kunigui, matyt, būtų kilę daugiau klausimų. Ir ne tik dėl naujos Kaišiadorių vyskupijos, kurios įkūrimas reiškė susitaikymą su Vilniaus praradimu, bet ir dėl Varmijos vyskupijos dalies integravimo į Lietuvos bažnytinę provinciją būdo, kuriuo buvo užtikrintas jo autonomiškumas.

Pradiniame prašyme, kurį siuntė vyskupai popiežiui, Lietuvos teritorijoje likusi Vilniaus vyskupijos dalis buvo matoma kaip apaštališkoji administratūra, o ne normali vyskupija. Siūlyta ją vadinti Trakų apaštališkąja administratūra, nors Trakai net nebuvo Lietuvos dalis. Akcentuota istorinė Trakų, kaip senosios sostinės, prasmė. Tokiu būdu klausimas dėl geopolitinės Lietuvos vizijos su Vilniumi bent jau būtų likęs atviras. Taip pat Lietuvos bažnytinis bei politinis elitas siekė, kad Varmijos vyskupijos dalis – kelios Klaipėdos krašto katalikų parapijos, kur tikinčiųjų buvo labai mažai – neturėtų išskirtinio statuso ir taptų tiesiog vienu iš Telšių vyskupijos dekanatų. Visgi galutiniame variante tos parapijos buvo integruotos prelatūros statusu, kuris ribojo Telšių vyskupo galias. Jis buvo įpareigotas labiau atsižvelgti į vietos sąlygas, paisyti autonomiškumo skiriant savo įgaliotinį, o ne tiesiogiai administruojant.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"