TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pažaislio dilema

2014 11 14 6:00
Pro svečių namų "Monte Pacis" langus matyti bažnyčia. Erlendo Bartulio nuotrauka

Pažaislio vienuolynas - išskirtinis Lietuvos sakralinio meno kompleksas - sulaukė Europos Sąjungos (ES) lėšų jam restauruoti. Tačiau bandant suderinti du tikslus - restauruoti aukščiausio lygio architektūros ir dailės paminklą bei pritaikyti jį šiandienos turizmo poreikiams - susikirto skirtingi požiūriai. Vieni piktinasi vienuolyne įkurtu viešbučiu ir restoranu, kiti klausia, ar geriau būtų, jei dalis pastatų trūnytų nerestauruoti.

Kai senus istorinius pastatus siekiama atgaivinti ir pritaikyti šių dienų reikmėms, daugelis staiga ima ir pasigenda ankstesnės dvasios, diskutuojama dėl naujos paskirties. Dalis visuomenės jaučiasi atsakinga už istorijos tąsą dabartyje, turi savo nuomonę, aktyviai ją reiškia ir nori būti išgirsta.

Prieš metus Pažaislio vienuolyno teritorijoje už Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir vietos verslininkų lėšas buvo įrengti ir atidaryti svečių namai "Monte Pacis", pavadinti Tylos kalno, ant kurio stovi vienuolynas, vardu, taip pat - restoranas ir salės įvairiems kultūros renginiams. Suprasdami, kad šaukštai jau po pietų, į redakciją kreipėsi esama padėtimi nepatenkinti kultūros darbuotojai. Susiklosčiusią situaciją "Lietuvos žinios" paprašė pakomentuoti specialistus - menotyrininkę Laimą Šinkūnaitę, architektūros istoriką Joną Minkevičių bei Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos direktorę Dianą Varnaitę.

Kazimierietės ir naujas "Monte Pacis"

Menotyrininkė L. Šinkūnaitė:

- Niekada nesitikėjau, kad architektas Algimantas Kančas, garsiojo literatūros klasiko Juozo Grušo anūkas, savo projektu taip sudoros Pažaislį. Dirbdama paveldosaugininke šiame vienuolyne lankiausi nuo 1980 metų. Būta daug peripetijų. Jau tada buvo žmonių, kurie norėjo dalį, maždaug trečdalį, Pažaislio vienuolyno teritorijos atkirsti nuo bažnyčios. Tai dabar ir įvykdyta bendrovės "Kančo studija" projektu. Nemaniau, kad taip galėtų nutikti. Kai pamačiau, taip ir nusviro rankos. Nesuprantu, kaip tai padaryti leido paveldosaugininkai.

Kad labiau įsivaizduotumėte, kokia tai dalis, mintimis įeikime į Pažaislį. Pirmieji vartai - iš tašyto granito (iš viso vienuolyne yra devyneri vartai), už jų - ilga alėja. Anksčiau čia nebuvo jokių medžių, dominavo architektūra. Medžiai atsirado tik po 1832 metų, kai vienuolyną perėmė stačiatikiai. Išpjauti juos visus kuo greičiau reikia!

Prieiname didžiuosius vartus, kildami kalva aukštyn pasiekiame Šventuosius vartus. Abipus jų yra du fligeliai, viename - fundatoriaus menė, kitame gyveno žmonės, statę vienuolyną. Į Pažaislio vienuolyną galima patekti tik per šiuos vienintelius vartus. Patrauki varpą, ateina vienuolis ir tave įleidžia arba ne. Šalia šitų vartų buvo budėtojo patalpos. Į fligelius patekti būdavo galima tik įėjus pro Šventuosius vartus. Už šių vartų buvo absoliučiai uždaras vienuolynas. Jo bažnyčioje XVII, XVIII amžiuje moterys per didžiąsias šventes galėjo lankytis ne daugiau kaip aštuonis kartus per metus. Kai minėtuosius fligelius išnuomojo, neliko uždaro vienuolyno.

Laima Šinkūnaitė. / Vytauto Didžiojo universiteto nuotrauka

Pamenu, jau tada, kai seserys kazimierietės 1992 metais atgavo vienuolyną, kai kam kilo minčių fligelius atkirsti nuo vienuolyno. Pamenu, labai rūpinomės, kad taip neįvyktų, buvo net sukurta speciali komisija. Visose tose batalijose dalyvavo ir Religijų reikalų tarnybos atstovas. Tada mums atrodė, kad vienintelis būdas apsaugoti vienuolyną nuo tokių ketinimų - įkurti viešąją įstaigą. Siekėme, kad vienuolynas būtų įtrauktas į UNESCO saugomų pasaulio paveldo paminklų sąrašą. Net minties nebuvo, kad seserys vėliau tą svarbią Pažaislio vienuolyno ansamblio dalį pačios išnuomos visiškai netinkamoms reikmėms, netinkamam naudotojui.

Pažaislio vienuolynas yra išskirtinis, ypatingas ir Europos kontekste. Todėl nesuprantu, kaip sesuo Lidija (vadovaujanti vienuolynui ir dabar) keliolikai metų išnuomojo dalį patalpų. Po tokių reformų vienuolyno jau negalima laikyti vienuolynu. Liko bažnyčia ir nuo jos atkirsta svarbi semantinė dalis.

Po fligeliuose įkurtą restoraną ir prabangaus viešbučio kambarius nevaikščiojau, nemačiau, nes buvau kitoje barikadų pusėje. Labai liūdna, kad taip įvyko.

Pažaislio kamalduliai po 1831 metų sukilimo iš Lietuvoje veikusių vienuolijų pirmieji buvo išvaikyti, nes gvieštasi jų turtų. Daug kas buvo išvogta ir išvežta. Kai nebeliko kamaldulių, 1920 metais į buvusį jų vienuolyną iš JAV buvo pakviestos Šv. Kazimiero kongregacijos seserys. Atkūrus nepriklausomybę jos vėl atgavo Pažaislį. Tada daug dirbau vienuolyne, padėjau atkurti interjerą. Dabartinės reformos liudija, kad vienuolėms, kurių daugeliui - apie 80 metų, užtenka tik bažnyčios, jos rūpinasi tik savo vienuolija, o visas Pažaislis, jo vientisumas joms visai nerūpi.

Kai ten dirbau, išvalėme, sutvarkėme fundatorių Pacų kriptą. Tačiau vienuolės dabar ją laiko užrakintą, žmonėms neprieinamą.

Šaukštai po pietų

Architektūros istorikas J. Minkevičius:

- Visa vienuolyno teritorija pažymėta šventumo ženklu. Toks baroko kompleksas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Šiaurės Europoje yra vienintelis. Mano nuomone, tokio lygio paveldu turėjo rūpintis valstybė. Kai vienuolynas buvo grąžintas seserims kazimierietėms, jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad jos nesugebės išlaikyti tokio komplekso ir juo rūpintis. Ne kartą ir man teko girdėti tokias jų kalbas. Suprantama, kad tai ne jų jėgoms. Todėl seserys, ieškodamos išeities, ir išnuomojo foresteriją, vadinamąsias Pacų patalpas. Jos niekada ir nebuvo bažnytinės paskirties. Suprantama, būtų buvę geriau visą kompleksą palikti aukštos kultūros renginių paskirčiai - ar paveikslų galeriją įkurti, ar muziejų. Dabar išnuomojo restoranui ir viešbučiui, esą maldininkų reikalams.

Jonas Minkevičius. / kamane.lt nuotrauka

Tačiau išnuomoti juk negalėjo be bažnytinės vyresnybės ir paveldosaugininkų sutikimo. Leidimai buvo duoti, sutartys sudarytos. Tikrai tokio lygio valstybės saugomame paminkle savivalės nebuvo. Tad dabar lyg ir nedera kelti triukšmo. Nors man, kaip ir daugeliui, atrodo, kad nereikėjo daryti tokių invazijų. Tik šiuo metu jau šaukštai po pietų. Nejaugi reikėtų eiti į teismus?

Kita vertus, istorija viena sutartimi nesibaigia. Po 16 nuomos metų bus galima svarstyti ir nuomoti kitokiai paskirčiai.

O ar buvo galima tikėtis, kad Pažaislis būtų įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą? Sunku pasakyti. Esame mėginę minti takus, tačiau Europoje jau tiek daug UNESCO saugomų paminklų, kad dabar jų ieškoma kitur. Pretenduoti galima, tačiau vargu ar patektų. Aišku viena, kad dabartinis pertvarkymas, pritaikymas naujoms reikmėms kelio UNESCO pripažinimo link tikrai nesutrumpins. Kiek buvo mėginta iki šiol, nepavyko. Atstovai buvo atvykę pažiūrėti, tačiau taip viskas ir liko.

Nauja paskirtis – kuo arčiau senosios

KPD direktorė D. Varnaitė:

- Turime nemažai išlikusių paveldo objektų, kurie dėl įvairiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių metų metus stovi tušti, dažnai neprižiūrimi, apleisti. Restauruojant tokius paminklus, ypač architektūrinius, istorinius, svarbu, kad jiems būtų parinkta maksimaliai geriausia, tinkamiausia funkcija. Savaime suprantama, visada norisi, kad ta funkcija kiek įmanoma labiau priartėtų prie pirminės, primintų buvusią dvasią. Tačiau tai padaryti ne visada paprasta. Dažnai tos funkcijos, kuriomis vadovaujantis buvo pastatyti kai kurie pastatai, jų ansambliai, neatitinka šių dienų realijų. Pavyzdžiui, kai kalbame apie dvarų atgaivinimą, pasigirsta įvairiausių minčių. Vis dėlto būtų naivu kalbėti apie jų buvusios paskirties atgaivinimą. Todėl dabar ieškome tokio sprendimo, kuris ir atgaivintų istorinį paveldą, ir jį būtų galima panaudoti šiandienos reikmėms.

Supraskime, kad paveldo objektai gali būti išsaugoti tik tuomet, kai jie gyvi, kai pritaikomi naujam gyvenimui. Nuomonės šiuo klausimu dažnai skiriasi. Jei tai viešieji, valstybei, savivaldybėms priklausantys paveldo objektai, orientuojamės į viešąją paskirtį, bandome pritaikyti kultūrinėms erdvėms, bendruomenių poreikiams.

Ne valstybei, ne savivaldybėms, o religinėms bendruomenėms ar privatiems asmenims priklausančiuose pastatuose lemiamas žodis dėl naujos paskirties priklauso pačiam savininkui. Tai darome kartu, svarstydami, ieškodami naujų funkcijų.

Diana Varnaitė. / LŽ archyvo nuotrauka

Pažaislio vienuolyno svečių namas – foresterija - dabar pritaikytas turizmo reikmėms. Seserų kazimieriečių, kurios dabar valdo Pažaislį, uždaras gyvenimas vyksta kitoje vienuolyno dalyje, kuri nėra viešai lankoma ir prieinama. Pažaislio vienuolynas tarsi suskaidytas į dvi dalis. Viena (su bažnyčia) prieinama visuomenei, tarnauja sakralinėms reikmėms, ir tai yra sveikintina. Visuomenei prieinamoje teritorijoje vyksta tradiciniai Pažaislio festivaliai, kiti renginiai. Svečių namą šio vienuolyno valdytojos nusprendė panaudoti turizmo funkcijoms. Tam buvo gauta ES lėšų. Beje, seserys tai padarė ne vienos, o kartu su Kauno miesto savivaldybe įsteigusios viešąją įstaigą „Pažaislio kultūros ir turizmo centras“. Pagal sąlygas, kuriomis buvo gautas europinis finansavimas, buvo apsispręsta, kad ten bus teikiamos į piligriminį turizmą orientuotos apgyvendinimo bei maitinimo paslaugos. Mūsų žiniomis, buvo paskelbtas konkursas ir išrinktas operatorius – uždaroji akcinė bendrovė „Monte Pacis“, ji terminuota sutartimi šiuo metu valdo svečių namus. Teko lankytis prieš pusmetį ir domėtis organizuojamu apgyvendinimu. Kaip mane patikino, atvykusiems piligrimams taikomos nuolaidos, tačiau priimami ir didesnę kainą sutinkantys mokėti svečiai. Ši funkcija įgyvendinama pagal terminuotą sutartį. Dabar kitokios veiklos ir negali būti, nes tokiai funkcijai įgyvendinti buvo gautos europinės lėšos. Vėliau matysime, ar tokia veikla pateisins lūkesčius, ar ne.

Vis dėlto supraskime, kad svarbu ne tik restauruoti ir pritaikyti erdves naujoms reikmėms, taip pat didžiule našta, atsakomybe tampa pastato eksploatavimas, priežiūra. Valstybė, o juo labiau nedidelė seserų kongregacija ne visada pajėgios tuo nuolat rūpintis. Todėl, manau, šiuo atveju pasirinktas neblogas variantas.

Daugybė vienuolynų Europoje dalį savo pastatų pritaikė turizmui – teikia nakvynės, maitinimo paslaugas. Pažaislis tikrai nėra išimtis. Seniau vienuolynai garsėjo savo ūkine veikla, daug kur net ir alų virdavo. Mano požiūriu, kaip tik yra puiku, kad gana didelis pastatas pritaikytas turizmo reikmėms. Jei pastatas būtų labiau sakralinės reikmės, tai gal būtų reikėję pasvarstyti apie kitokią naują paskirtį. Suprantama, būtų idealu, jei vienuoliai grįžtų į visus tuos pastatus, kur tik jų būta, tačiau apie tai šiandien kalbėti naivoka.

Baroko perlas keliautojų akimis

Praėjusią savaitę sostinėje vykusioje mokslinėje konferencijoje „Pažaislio vienuolyno 350 metų istorija“ buvo pristatyta nauja knyga apie šį 1667 metais pradėtą statyti baroko perlą. Vienuolynas su italų menininkų sukurta Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia jau nuo savo gyvavimo pradžios kėlė nuostabą daugeliui užsienio keliautojų. Jų įspūdžius mums perteikia bene nuosekliausiai Pažaislį tyrinėjantis istorikas, menotyrininkas Mindaugas Paknys, ką tik išleidęs knygą "Pažaislio legendos ir tikrovė: vienuolyno XVIII-XIX a. aprašymai". Pristatydamas kiekvieną apie Pažaislį rašiusį autorių, išvertęs jų užrašus, nagrinėjęs jų atsiliepimų tikrumą M. Paknys supažindina su vienuolyno praeities gyvenimu. Pasak autoriaus, kai kurie aprašymai prilygsta istoriniams šaltiniams, kai kurie paremti daugiau emocijomis, tačiau tai leidžia įsivaizduoti, kokį susidomėjimą kadaise kėlė vienuolynas.

Trumpai žvilgtelėkime į vienuolyno ansamblio istoriją, ji nebuvo labai vientisa, ją irgi veikė istoriniai vėjai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kancleris Kristupas Zigmantas Pacas, nusipirkęs Pažaislio kaimą, kitoje Nemuno pusėje ant kalno įkurdino kamaldulių vienuolius. Atsiskyrėliškas jų gyvenimas K. Z. Pacui buvo padaręs įspūdį dar anksčiau, kai jis gyveno Italijoje ir dažnai užsukdavo į Monte Koronos kamaldulių vienuolyną.

Kamaldulių vienuoliai Pažaislyje išbuvo daugiau kaip pusantro šimto metų. Oficialiai carinė valdžia vienuolyną iš jų atėmė 1831 metais. Tačiau ir paskutiniai 36 metai vienuoliams jau buvo sunkūs, nes šis vienuolynas buvo vienintelis kamalduliams priklausantis vienuolynas, patekęs į Rusijos imperijos teritoriją. Tai apsunkino bendravimą su vienuolijos vyresnybe Monte Koronoje. Nemunas, kadaise jungęs dešiniajame krante stovintį vienuolyną ir kairiajame - K. Z. Paco turėtas Pažaislio valdas, tapo Rusijos imperiją ir Prūsijos karalystę skiriančia valstybės siena.

Stačiatikių vienuoliai Pažaislyje šeimininkavo nuo 1832 metų iki Pirmojo pasaulinio karo. Patalpos iš dalies rekonstruotos, dingo kai kurie meno paminklai, buvo apvogta fundatorių Pacų palaidojimo kripta. Po Pirmojo pasaulinio karo Pažaislio vienuolynas atiduotas iš Čikagos į Lietuvą atvykusioms Šv. Kazimiero kongregacijos seserims vienuolėms. Sovietmečiu vienuolyne veikė turizmo bazė, ligoninė, ilgai buvo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus filialas.

Pažaislį lygino su Romos bazilikomis

Seniausias M. Paknio knygoje pateiktas Pažaislio aprašymas – įvairius pasaulio kraštus išmaišiusio prancūzų keliautojo Aubry de la Motraye įspūdžiai. 1726 metais jis išleido kelionių knygą, kurioje pasakoja ir apie Pažaislį. Prancūzas į Lietuvą pateko vykdamas iš Livonijos. Norėdamas pamatyti vienuolyną, jis specialiai suko iš kelio, kėlėsi per Nemuną. Keliauninkas nemokėjo lenkiškai, o vienuolyne sutiktas vienuolis nemokėjo prancūziškai, tad vertėjavo vienas lotyniškai mokantis bajoras. Abiem tai nebuvo gimtoji kalba, todėl, kaip spėja M. Paknys, kai ką jie galėjo ir klaidingai suprasti.

Abiejose bažnyčios pusėse - uždaros vienuolių gyvenamosios patalpos. / Erlendo Bartulio nuotrauka

A. de la Motraye vienuolyną rado jau pastatytą ir įrengtą. Foresterijos patalpas jis vadino Paco apartamentais, kuriuos šis esą palikęs sau ir šeimai apsigyventi. Kaip teigia M. Paknys, svečiams apsigyventi skirtos foresterijos aptinkamos visuose kamaldulių vienuolynuose. Tikrai žinoma, kad Pažaislyje apsistodavo ir fundatorius K. Z. Pacas. Aprašyme minimi atskirai stovintys pastatai tarnams ir virtuvei tapatintini su dabar šventoriuje stovinčiomis oficinomis.

Kaip teigia M. Paknys, prancūzo aprašymai gana realistiški, patikimi, jis tiksliai aprašo ir Švč. Mergelės Marijos karūnavimo sceną kupolo freskoje (kiti čia įžvelgė vaizduojamą kamaldulių istoriją). Šis 30 metų keliavęs ir daugybę gražiausių Europos, Azijos, Šiaurės Afrikos vietų matęs keliautojas neslėpė savo susižavėjimo, Pažaislį pavadino viena gražiausių matytų vietų, netgi palygino su geriausiomis Romos ar Londono bazilikomis. „Vargiai esu matęs religinių bendruomenių bažnyčių, kurios būtų statytos iš tokių medžiagų ir taip turtingai dekoruotos, nebent išskyrus jėzuitų bažnyčias Romoje ir kituose miestuose”, - rašė jis.

Nors kamaldulių vienuoliai laikosi tylos įžadų, tačiau, kaip pasakoja A. de la Motraye, o vėliau ir Gdanske gimęs, 1799 metais kelionių po pasaulį knygą išleidęs Carlas Feyerabendas, jie po vienuolyną mielai pavedžioja svečius. "Jei apsilanko svetimi, kurie nori apžiūrėti vienuolyną, broliui vartininkui leidžiama juos pavedžioti, parodyti visas svarbiausias įžymybes, taip pat savo liežuvį pamankštinti. Jam priskiriama dar pora vienuolių, kuriems irgi suteikiamas leidimas kalbėti. Likusieji tylėdami vaikšto, skaičiuoja rožinio rutuliukus ir nesidairydami užsitraukia savo gobtuvus", - rašė C. Feyerabendas. Jam įspūdį padarė prie namelių celių išpuoselėti darželiai-sodeliai.

Kita įdomi detalė, kurią pastebi šis autorius, kad gavę leidimą išeiti iš vienuolyno broliai eina į vienuolyno apačioje esančią smuklę išgerti stiklo alaus. Kaip rašo autorius, gana uždaras vienuolynas atgydavo du kartus per metus, kai čia vykdavo pagarsėję atlaidai. "Ir tada šis tuščias kraštas ima knibždėti nuo įvairaus plauko žmonių, kurie čia susirenka iš visos Lenkijos ir Lietuvos. Seniau nieko nestebindavo, jei čia susirinkdavo 30 tūkst. žmonių, siekiančių išpirkti savo nuodėmes, ar, jei būdavo proga, gauti atleidimo. Tik šiuos du kartus, niekada daugiau, bažnyčioje leidžiama apsilankyti moterims", - rašė C. Feyerbendas.

Iš LDK kilęs Julianas Ursynas Niemcewiczius, Pažaislyje apsilankęs 1819 metais, pasakoja jau slogesnį įspūdį. Paklausęs, kas vaizduojama vienoje freskoje, labai nustebo, kad vienuolis tėvas, čia gyvenantis jau 27 metus, atsakė nežinantis. "Klausiau apie biblioteką, bet man atsakė, kad nuo prancūzų karo, kai buvo perkelta, iki šiol netvarkingai sukrauta guli pastogėje. "Tačiau, - pasakiau, - juk per septynerius metus jau buvo galima ją sutvarkyti ir aprašyti". - "Mums tas darbas nėra mielas", - tik toks buvo jų atsakymas", - rašė autorius. O tada apibendrino: "Grįžtant pilkose sutemose galvą užplūdo liūdnos mintys. Su gailesčiu pamąsčiau, kad gėdingas daugelio dabartinių vienuolių tingumas, jų nenaudingumas suteikia priežastį juos panaikinti arba pakeisti į kažką kita. Kodėl gi, turėdami išteklius ir ramybę, šalia religinių pareigų jie neužsiima mokslu, žmonių švietimu, gailestinga ir labdaringa veikla? Kiek tokie vienuoliai nusipelnytų ir atneštų naudos religijai bei žmonijai ir kiek atmuštų tų strėlių, kurios šiais laikais iš visų pusių į juos taikomos!"

montepacis.lt nuotrauka

Keliautojai savo užrašuose mini įvairius skaičius, kiek neva galėjo kainuoti Pažaislio vienuolyno ir bažnyčios statybos. Iš tiesų jų kaina nežinoma, nes fundatorius prieš mirtį sudegino visas sąskaitas teigdamas: „Ką atidaviau Dievui, Jam vienam tebūna žinoma."

Arčiau žmonių

Suprantama, gal restoranas ir viešbutis vienuolyne Lietuvoje vis dar neįprastas reiškinys. Tačiau Europoje tai jau ne naujiena. Prisiminkime kad ir seniausią Ispanijoje benediktinų Montserato vienuolyną kalnuose. Tai bene populiariausia Katalonijos lankytina vieta, kurią kasmet tiesiog privaloma aplankyti ir kiekvienam katalonui. O kai dar prie didžiausius norus išpildančios Juodosios Madonos veržiasi ir būriai turistų, vienuolyno teritorija nuolat ūžia nuo žmonių. Į kalną kelia keltuvai, veža autobusai ir, rodos, jokios vienuolynui reikiamos rimties nelieka. Tačiau 80 čia gyvenančių vienuolių dienomis nuo turistų glaudžiasi užsidarę nuošalesnėse patalpose, o didžioji dalis vienuolyno lieka turistų akims ir sieloms džiuginti. Ar tai blogai?

Lankantis vienuolyne, gidė pasakojo, kad svečiai čia gali naudotis senovinių vienuolyno knygų biblioteka, apžiūrėti vienuolių sukauptus meno lobius, net apsistoti atskirame pastate įrengtuose svečių namuose ir pasitikti kalnuose tekančią saulę, pasivaikščioti kalnų takais. Turistų patogumui vienuolyne veikia didžiulė savitarnos valgykla, kur šalia pietų patiekalų siūloma ir į mažus buteliukus išpilstyto raudonojo vyno. Vienuolyno suvenyrų parduotuvėlėse galima įsigyti pagal vienuolių receptą iš kalnų žolelių gaminamo "Montserrat" likerio. Ir niekam neužkliūva toks "nesuderinamumas".

Pažaislyje gyvena kelios seserys kazimierietės, tad didelis vienuolyno kompleksas jų gyvenimo rimčiai lyg ir ne per ankštas. Tad ar galima ant jų pykti, kad dalį pastatų išnuomojo kitai paskirčiai? Ir tik nuo visuomenės kultūringumo, sąmoningumo priklausys, kokio lygio čia bus organizuojami renginiai.

UAB „Monte Pacis“ direktorė Indra Ramanauskienė LŽ pabrėžė, kaip laimėjus konkursą ir pradėjus steigti svetingumo kompleksą buvo nuosekliai renkama informacija. "Konsultavomės (beje, ir dabar nuolat konsultuojamės) su istorikais, Bažnyčios atstovais, seserimis kazimierietėmis, ieškojome informacijos įvairiuose leidiniuose bei lankydami veikiančius Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Vokietijos vienuolynus, kuriuose teikiamos apgyvendinimo bei maitinimo paslaugos. Pamatėme labai įvairių: nuo paprastai įrengtų kuklių nakvynės namų iki prabangių, su viešbučiais, restoranais, vyno rūsiais vienuolynuose įkurtų svetingumo centrų. Su kai kuriais vienuolynais užmezgėme ne tik draugiškus, bet ir verslo santykius. Pirmasis vienuolynas, kurį aplankėme ir iš kurio daugiausia ir šiandien importuojame vyno bei kosmetikos priemonių, – kamaldulių vienuolynas Toskanoje (Italija)", - pasakojo I. Ramanauskienė.

Grįžtant prie žymiausios, turistams įspūdį padarančios Katalonijos šventos vietos, akivaizdu, kad būtų per daug savanaudiška vienuolyno grožį, jo skleidžiamą aurą laikyti uždarą tik savo bendruomenei. Už storų sienų Montserato vienuolyne gyvenantiems vienuoliams zujantys turistai netrukdo susikaupti. O kiekvieno apsilankiusiojo sieloje ši oazė palieka rimties ir svaigios palaimos jausmą, kurį norisi vėl patirti, tad ir ten sugrįžti. Čia puikiai dera ir vienuolių, ir turistų poreikiai.

Daugelis žmonių, apsilankę Pažaislyje, prisipažįsta patiriantys sukrečiamą maldingumo atmosferą. Ar ne tuo ir turėtų vienuolynai dalytis su pasauliečiais? O kaip tai reikėtų daryti, jei jie būtų visiškai uždari?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"