TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pergalė prie Šiaulių

2009 11 27 0:00
Lietuvos kariuomenės karininkas pulkininkas leitenantas K.Ladyga, vadovavęs Lietuvos nepriklausomybės kovų su bermontininkais Radviliškio frontui. XX a. 3 deš.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Šiomis dienomis sukanka 90 metų, kai jauna Lietuvos kariuomenė mūšiuose dėl Šiaulių sumušė gerai ginkluotas ir patyrusias bermontininkų pajėgas. Vadinamosios Radviliškio kautynės užbaigė beveik penkis mėnesius trukusią pulkininko Pavelo Bermonto avantiūrą Lietuvoje ir buvo svarbus žingsnis įtvirtinant mūsų krašto nepriklausomybę.

1919 metų lapkričio 21-ąją, 3 valandą ryto, pulkininko leitenanto Kazio Ladygos vadovaujami Lietuvos daliniai pradėjo puolimą Šiaulių kryptimi. Svarbiausias operacijos tikslas buvo apsupti miestą iš Šiaurės ir Pietų, tačiau pirmiausia tam reikėjo užimti Radviliškį. Tai buvo nelengvas uždavinys: svarbiame geležinkelio mazge buvo įsitvirtinę maždaug 800 labai gerai ginkluotų bermontininkų, kurių dispozicijoje - mažiausiai dešimt artilerijos pabūklų, daugybė kulkosvaidžių, minosvaidžių ir kitos ginkluotės.

Pulkininko Vinco Grigaliūno-Glovackio vadovaujamam Antrajam pėstininkų pulkui teko sunki užduotis: nors gyvąja jėga puolantieji ir buvo kone triskart pranašesni už Radviliškyje įsitvirtinusias bermontininkų pajėgas, ginkluote jie nė iš tolo neprilygo priešui: lietuviai turėjo tik 17 kulkosvaidžių, 1782 šautuvus ir 1700 granatų. Vis dėlto pulko vadas priėmė rizikingą sprendimą ir Radviliškio miesteliui užimti paskyrė silpniausią batalioną, kuriame buvo daug jaunų, tinkamai neapmokytų kareivių. Tuo tarpu stipresnės pajėgos buvo nukreiptos tiesiai į Šiaulius.

Majoro Jono Motiejūno-Valevičiaus vadovaujamo Pirmojo bataliono kariai puolė Radviliškį trumpiausiu keliu - per atvirą vietovę palei geležinkelį. Iš pradžių atrodė, kad lietuvius lydi sėkmė: nedideliam leitenanto S.Oželio vadovaujamam kareivių būriui pavyko įsiveržti į miestelį. Tačiau čia aštuoniolikmečio būrio vado ir jo vyrų laukė kruvina mėsmalė: laiku negavęs pastiprinimo iš užnugaryje buvusių dalinių, būrys liko akis į akį su nepalyginamai stipresniu priešu. Įsitvirtinę mūriniuose pastatuose bermontininkai tuoj pat pasinaudojo situacija - lietuviai atsidūrė po uraganine kulkosvaidžių ugnimi. Mūšyje buvo sunkiai sužeistas ir netrukus nuo žaizdų mirė būrio vadas, tik prieš kelis mėnesius baigęs karo mokyklą su pirmąja karininkų laida. Nesisekė ir kitoms kuopoms, tad po dviejų nesėkmingų puolimų batalionas neteko dviejų karininkų ir keturiolikos kareivių, dar 30 kareivių ir trys karininkai buvo sužeisti.

Vakare fronto vadui K.Ladygai nebeliko jokių abejonių - Antrajam pulkui nepavyks užimti Radviliškio. Tačiau laukti taip pat neįmanoma: Radviliškio kryptimi nuo Šiaulių pajudėjusios bermontininkų pajėgos jau puola Trečiąjį batalioną. Aptarus susidariusią padėtį su batalionų vadais, nutarta auštant vėl atakuoti iš visų pusių apsuptą priešą.

Septintą ryto pradėjusias pulti lietuvių pajėgas dar tolokai nuo miestelio pasitiko stipri artilerijos, minosvaidžių ir sunkiųjų kulkosvaidžių ugnis. Ypač atkakliai priešinosi viename malūne įsitvirtinę šeši kulkosvaidininkai, tačiau juos greitai nutildė taikli trečiosios baterijos ugnis. Netrukus viena lietuvių kuopa jau buvo pasiekusi Radviliškio pakraštį. Tačiau sėkmė truko neilgai: nesulaukusi paspirties kuopa buvo priversta trauktis, o malūne vėl įsitaisė priešas.

Mėginimas pakartoti puolimą nebuvo sėkmingas ir atnešė nemažų nuostolių. Tapo aišku, kad dieną pralaužti gerai įsitvirtinusių bermontininkų pasipriešinimo nepavyks, todėl nutarta puolimą sustabdyti, tačiau už užimamų pozicijų nesitraukti. Baigiantis trumpai lapkričio dienai, dviem lietuvių kuopoms vėl pavyko atkovoti malūną ir tęsti puolimą. Tuo pat metu dar viena kuopa įsiveržė į miestelį iš vakarų. Neatlaikę spaudimo, bermontininkai ėmė trauktis Šiaulių link. Netrukus jų atsitraukimas virto chaotišku bėgimu. Skubiai besitraukdami iš Radviliškio, bermontininkai nespėjo pasiimti didžiosios dalies ginklų, amunicijos ir kitokio turto: Lietuvos kariuomenei atiteko 10 artilerijos pabūklų, apie 100 kulkosvaidžių, 10 minosvaidžių, garvežys su vagonu, o svarbiausia - 30 lėktuvų ir gausybė jų atsarginių dalių. Visas karo grobis lapkričio 23 dieną buvo sukrautas į geležinkelio vagonus ir skubiai išvežtas. Taip greitai apsisukti labai padėjo vietos gyventojai, neraginami atskubėję pagelbėti kariams.

Tačiau pergalės džiaugsmą gerokai aptemdė Antantės karinė komisija, netikėtai sustabdžiusi sėkmingai pradėtą Šiaulių operaciją. Pralaimėję prie Radviliškio bermontininkų vadai puolė derėtis su santarvininkais, įtikinėdami juos padėti saugiai evakuotis iš Lietuvos. Prašymas buvo išgirstas: lapkričio 22-osios vakare iš Šiaulių šarvuotu traukiniu atvykęs prancūzų generolas Henris Albertas Niesselis pareikalavo, kad lietuviai nedelsdami sustabdytų karo veiksmus ir pasitrauktų už spalio 30 dieną numatytos demarkacijos linijos, kitaip sakant - paliktų taip sunkiai atkovotą Radviliškį. Neturėdamas jokių instrukcijų nei iš karinės, nei iš politinės Lietuvos vadovybės ir nenorėdamas konfliktuoti su santarvininkais, lapkričio 23 dieną K.Ladyga įsakė daliniams atsitraukti į spalio 30 dieną užimtas pozicijas. Toks sprendimas labai nuvylė vietos gyventojus ir sudavė nemažą smūgį niekuo dėto fronto vado autoritetui. Vis dėlto pergalė prie Radviliškio užbaigė keturis mėnesius trukusį bermontininkų siautėjimą Lietuvoje.

Apsišaukėlis pulkininkas

Kadaise Rusijos Vakarų armija vadintos kariuomenės daliniai Lietuvoje bermontininkais praminti dėl jų vadu pasiskelbusio P.Bermonto. Tai buvo tipiškas avantiūristas, kokių paprastai atsiranda didelių suiručių ir permainų metais. Ir dėl jo kilmės, ir dėl biografijos iki šiol keliama daugybė versijų. Nors daugelis istorikų P.Bermontą vadina pulkininku, kai kas sako, jog šis avantiūristas iš tikrųjų buvęs tik leitenantas. Vieni jį laiko Sibire gimusiu ir vėliau surusėjusiu vokiečiu, kiti - suvokietėjusiu rusu, treti - į protestantus persikrikštijusiu Odesos žydu. Pats pulkininkas tvirtino esąs gruzinų kunigaikščių Avalovų palikuonis. Šiaip ar taip, karjerą kariuomenėje P.Bermontas pradėjo būdamas šešiolikos, tačiau ne žygiuodamas su šautuvu, o pūsdamas dūdą kariniame orkestre. Tiesa, vėliau apsukrus jaunuolis kažkaip sugebėjo įsitrinti į kazokų dalinį ir net tapti vieno generolo adjutantu.

Tačiau tuomet turbūt net ir P.Bermontas nesitikėjo greitai pats tapsiąs nemažos kariuomenės vadu. Jo valanda išmušė baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, kuomet buvusiame Rytų fronte susiklostė keista padėtis. Karą pralaimėjusios Vokietijos daliniai lyg ir turėjo kraustytis iš okupuotų Rusijos imperijos teritorijų. Tačiau to daryti labai nesinorėjo. Nuogąstaudama, kad paskui besitraukiančius vokiečius į Vakarus plūstelės bolševikai, trauktis buvusios kaizerinės armijos labai nespaudė ir Antantė.

Štai čia į sceną išeina P.Bermontas, siūlydamas visiems prieinamą sprendimą: reikia suformuoti kariuomenę, kurią sudarytų prieš bolševikus nusistatę rusų karo belaisviai bei vokiečių savanoriai ir dislokuoti ją Latvijos bei Lietuvos teritorijoje. Ir štai 1919 metų gegužės 30 dieną pirmieji naujosios armijos daliniai atvyksta į Kuršą. Birželio mėnesį Jelgavoje įsikuria kariuomenės štabas. Liepos 22 dieną P.Bermontas oficialiai paskiriamas naujosios armijos vadu. Remiamos Kurše veikiančių vokiečių dalinių vado Ruedigerio von der Goltzo ir vietos vokiečių dvarininkų, bermontininkų gretos sparčiai auga.

Didindamas savo įtaką P.Bermontas apsukriai naudojosi visų buvusių karo priešininkų interesais: jo padedama Vokietija tikėjosi išlaikyti įtaką Baltijos valstybėse, o rusų baltagvardiečiai laukė, kad pulkininkas padės jiems sumušti bolševikus ir sugrįžti į valdžią. Senosios Rusijos imperijos atsikūrimo tikėjosi ir Prancūzija, nors jos sąjungininkė Didžioji Britanija jau buvo linkusi pripažinti Suomijos, Lenkijos ir Baltijos šalių nepriklausomybę.

P.Bermontui buvo nė motais, kad jis vienu metu žaidžia skirtingose pusėse ir kad toks žaidimas vieną kartą gali blogai baigtis: rusų baltagvardiečių, siekusių išlaikyti atkurtosios imperijos nedalomumą ir vokiečių, žūtbūt besistengiančių "priglobti" Baltijos kraštus interesai buvo diametraliai priešingi. Atrodo, kad pulkininkas vadovavosi tik savo taktiniais tikslais, tvirtindamas, kad visos naujai įsikūrusios nedidelės valstybės anksčiau ar vėliau būsią prijungtos prie Didžiosios Rusijos, tačiau kol kas jose tikslinga sukurti provokiškas marionetines vyriausybes. Tuo tikslu bermontininkai ir Latvijoje ir Lietuvoje net pamėgins suorganizuoti perversmus, tačiau ši istorija reikalauja atskiro pasakojimo.

Plėšikaujanti armija

O kol kas Antantės vadovybė galiausiai apsisprendžia iškraustyti visus vokiečius iš okupuotų Baltijos kraštų. Toks nurodymas įsigalioja birželio pirmąją, tačiau generolo H.A.Niesselio komisija, turinti prižiūrėti okupantų pasitraukimą, apsiriboja tik įkalbinėjimais, kurių bent jau bermontininkai visiškai nepaiso. Jų vadas nuolat kalba apie planus prisijungti prie Estijoje veikiančios baltagvardiečių generolo Nikolajus Judeničiaus armijos ir drauge su ja mušti bolševikus. Tačiau tai tik žodžiai: atrodo P.Bermonto daliniams kur kas patogiau plėšti taikius Latvijos ir Lietuvos gyventojus, nei lieti kraują Narvos fronte. Juolab kad ginklų P.Bermonto armijai negailėjusi Vokietija maitinti jo kareivių nė neketino.

Nieko nuostabaus, kad ši gerai ginkluota ir organizuota kariuomenė pamažu ėmė virsti didele plėšikų gauja. Ypač nuo plėšikavimų kentėjo Šiaulių kraštas. Bermontininkai rekvizuodavo miestelių gyventojų butus, atiminėjo ūkininkų gyvulius, degino jų sodybas. Vien Šiaulių apylinkėse nuo plėšikaujančių kareivių rankos žuvo mažiausiai 33 žmonės. Vienas didžiausių incidentų rugsėjo 30 dieną įvyko Šiaulių gimnazijoje, kurios pastatą bermontininkai sumanė perduoti vokiečių karo vadovybės ligoninei. Mokytojams ir gimnazistams atsisakius išeiti iš pastato, į gimnaziją įsiveržęs kareiviai ėmė juos mušti. Vaikai buvo ne tik mušami, bet ir stumdomi nuo laiptų, mėtomi pro langus tiesiog ant grindinio. Per incidentą buvo sužeista mažiausiai 40 moksleivių ir jų mokytojų.

Tikėtis, kad juos kas nors apgins, vietos gyventojai tuomet nelabai galėjo: Lietuvos kariuomenės daliniai vis dar įnirtingai kovėsi su besitraukiančiais bolševikais. Tramdyti siautėjančių bermontininkų neketino ir vokiečių karinė valdžia. Į daugkartinius Lietuvos Vyriausybės nusiskundimus vokiečiai atsakydavo esą niekuo dėti, nes bermontininkai turintys ne Vokietijos, o Rusijos pilietybę. Jokių žygių plėšikavimams sustabdyti nesiėmė ir Antantės komisija. Visiems tapo aišku, kad P.Bermonto kariuomenė supras tik vieną argumentą -jėgą.

Tad jau vasaros pabaigoje vietos gyventojai ėmė kurti partizanų būrius, netrukus tapusius gerai organizuota jėga. Atėjus laikui, jie suteiks rimtą paramą ir Lietuvos reguliariajai kariuomenei. O kol kas partizanai puldinėja pavienes bermontininkų įgulas, ardo geležinkelio bėgius ir tiltus, gadina ryšių linijas. Rudenį Šaulių sąjunga ima organizuoti "skrajojančius" partizanų būrius, dažnai priversdavusius bermontininkus bėgti, palikus prisiplėštą turtą. Partizanai pridarė P.Bermonto armijai nemažų nuostolių: priešas neteko dešimties karininkų, 137 kareivių, 35 arklių bei daugybės kitokio turto.

Spalio mėnesį, aprimus kovoms su bolševikais, pagaliau atsirado galimybė mesti prieš bermontininkus reguliariąją Lietuvos kariuomenę. Tam tikslui buvo sudarytas frontas, kurio vadu paskirtas jau minėtas pulkininkas leitenantas K.Ladyga, iki tol spėjęs gerai pasirodyti kovose su Raudonąja armija. Prieš bermontininkus buvo sutelktos beveik visos Lietuvos karinės pajėgos: šeši pėstininkų ir vienas kavalerijos pulkas, penkios baterijos, geležinkelių kuopa ir kiti techniniai daliniai.

Visi suprato, kad kovoti su patyrusiais ir neblogai ginkluotais bermontininkais greičiausiai bus sunkiau, nei kautis su apdriskusiomis bolševikų ordomis. Juolab kad lietuvių daliniuose greta patyrusių kareivių į mūšius reikės stoti ir keliems šimtams dar parako neuosčiusių naujokų. Juos mokyti ir drąsinti teko karininkams, tačiau ir tarp jų buvo nemažai vos gegužės mėnesį karo mokslus paskubomis baigusių leitenantų. Reikia įsivaizduoti, kad visų nervai buvo įtemti iki kraštutinės ribos. O įsakymo pradėti puolimą kaip nėra taip nėra. Kaunas vis dar tiki H.A.Niesselio pažadais, kad tiek vokiečius, tiek bermontininkus santarvininkai iškraustys patys. Galiausiai K.Ladyga neišlaiko: nebelaukdamas nurodymų iš sostinės, jis lapkričio 21 dieną pats įsako savo pulkams pulti. Netrukus po to pulkininkas nurodo išjungti telefono ir telegrafo ryšį su Kaunu: dabar kautynėms niekas nebesutrukdys. Fronto vado įsakyme nurodoma pulti trimis kolonomis: penktasis pėstininkų pulkas pietinėje pusėje turi kirsti Kelmę ir Šiaulius jungiantį plentą, ketvirtasis - užimti tą patį kelią ties į šiaurę nuo Šiaulių esančiais Meškuičiais, o pirmajam pulkui, kaip jau minėta, tenka užimti Radviliškį. Ši užduotis, kad ir su nemažais nuostoliais buvo sėkmingai įvykdyta.

Skirtingi priešų likimai

Nieko nuostabaus, kad dauguma Lietuvos gyventojų taip ir nesuprato, kodėl Lietuvos kariai, pasiekę tokią rimtą pergalę ties Radviliškiu, užuot baigę išmušti bermontininkų armijos likučius, staiga ima trauktis į spalio 30 dienos pozicijas. Kalčiausias liko fronto vadas K.Ladyga. Pulkininkui teko aiškintis ir su savo vadovybe Kaune: lapkričio 24 dienos telefonogramoje kariuomenės vadui Pranui Liatukui K.Ladyga teigė negalėjęs atmesti santarvininkų misijos reikalavimų. Aiškiai supykęs pulkininkas leido suprasti daugiau pats vienas jokios atsakomybės neprisiimsiąs ir antrą kartą pulti Radviliškį sutiksiąs tik jei gausiąs raštišką įsakymą, patvirtintą Respublikos prezidento ir ministrų kabineto narių parašais.

Tačiau tokio įsakymo neprireikė - bermontininkai, nors ir labai neskubėdami, ėmė kraustytis lauk. Suprantama, kad besitraukdami jie galėjo pridaryti dar daug rūpesčių krašto gyventojams, tad K.Ladyga įsakė iš savanorių sudarytiems trims pėstininkų pulkams pasirūpinti, kad priešo nebeliktų kaip galima greičiau. Pirmasis pulkas, dar gruodžio 7 dieną užėmęs Šiaulius, patraukė į per Kelmę Tauragės link. Antrasis pulkas, lapkričio 27 dieną pajudėjęs nuo Šeduvos, per Rozalimą, Linkuvą ir Pašvitinį pasiekė Joniškį. Vėliau atskiri pulko batalionai, stumdami užsilikusius bermontininkų dalinius traukė link Kretingos, Plungės ir Gargždų. Penktojo pulko kariai per nepilnas porą savaičių užėmė Kelmę, Kražius, Kaltanėnus, Šilalę ir Švėkšną, o galiausiai pasiekė buvusią Rusijos imperijos ir Vokietijos sieną.

Ir štai 1919 metų gruodžio 18 dieną fronto vadas pulkininkas leitenantas K.Ladyga siunčia kariuomenės vadui generolui leitenantui P.Liatukui tokio turinio telefonogramą: "Pranešu, kad nuo šio mėnesio 15 dienos vokiečių šiapus rubežiaus nebėra. Pavestos dalys, sulig mano operatyvinio įsakymo Nr. 11/S pasiekė visose vietose rubežių ir sulig operatyvinio įsakymo Nr. 12/S sutvarkė gynimo barą."

Taip baigėsi beveik penkis mėnesius trukusi bermontininkų avantiūra Lietuvoje. Kalėdų išvakarėse pasirašytu P.Liatuko įsakymu, 60 į nelaisvę patekusių, bet Lietuvos valstybei nenusikaltusių šios armijos karininkų ir kareivių buvo paleisti į namus. Lietuvoje kuriam laikui liko tik 45 belaisviai, iš kurių 21 gydėsi ligoninėse, o 24 už įvairius nusikaltimus sėdėjo kalėjime.

Beje, net ir traukdamiesi iš Lietuvos kai kurie bermontininkai greičiausiai tikėjosi, kad šios kariuomenės misija dar nėra baigta. Tai liudija kad ir žodžiai, kuriais gruodžio 13-ąją Tauragėje į savo kareivius kreipėsi vienas P.Bermonto majoras: "Tie geri laikai, kada mes buvom Lietuvoje ir Kurše, jau praėjo. Mes dabar grįžtame į Vokietiją ir kas mūsų ten laukia, mes nežinom. Kol kas stovėsime Rytų Prūsuose. Pavasarį, galbūt, bus mums kitas uždavinys. Koks, apie tai pasakyti negalima. Mes dabar savo politiką vesime slaptai, kad mūsų priešai nežinotų, ką mes darom. Draugai, visuomet atminkit, jog esat vokiečiai, vokiečių kareiviai!"

Tačiau nei bermontininkų, nei jų vado P.Bermonto daugiau niekam nebeprireikė. Apsišaukėlis pulkininkas, išvengęs kulkos prie Šiaulių apšaudytame traukinyje, apsigyveno Vokietijoje, kur rašė atsiminimus apie savo kovą prieš bolševizmą, nors nė su vienu gyvu bolševiku kovos lauke, regis, nė nebuvo susidūręs. Nacių laikais jis įkūrė Vokietijoje rusų fašistų organizaciją ir net siūlė savo paslaugas Adolfui Hitleriui. Tačiau fiureriui neprireikė nei P.Bermonto, nei jo organizacijos - ji buvo uždrausta ir išvaikyta. Apsukrusis pulkininkas net ir iš šios situacijos sugebėjo išpešti naudos - kaip nukentėjęs nuo hitlerinio režimo asmuo jis gavo leidimą apsigyventi JAV, kur ramiai baigė savo dienas 1973 metais, daugiau nei trimis dešimtmečiais pergyvenęs savo priešininką Lietuvos kariuomenės fronto vadą K.Ladygą.

Pastarojo gyvenimas susiklostė visiškai kitaip. Gana greitai užsitarnavęs generolo antpečius, K.Ladyga iki 1926 metų vadovavo kariuomenės Generaliniam štabui. Atsisakęs paremti tautininkų įvykdytą perversmą, išėjo į atsargą. 1940 metais, sovietams okupavus Lietuvą, generolas iš karto atsidūrė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, iš kur prieš pat Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karą buvo išvežtas į Sibirą ir ten sušaudytas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"