TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pinigai Lietuvoje: nuo ostrublio iki euro

2015 01 03 6:00
Lietuvos banko vadovai su apskričių skyrių direktoriais. Sėdi iš kairės: 2 - Albinas Rimka, 3-Pijus Grajauskas, 4 -Lietuvos banko valdytojo pavaduotojas Juozas Paknys, 5 - Lietuvos banko valdytojas Vladas Jurgutis, 6 -Vytautas Statkus, 7 - Julius Kaupas, 10 - Zigmas Starkus ir kiti. Kaunas, 1929 m. Fotografė Janina Tallat-Kelpšienė. LCVA nuotrauka

Atsisveikinę su daugiau nei du dešimtmečius gyvavusiu lietuvišku litu prisiminkime, kokias pinigų reformas mūsų šalis išgyveno nuo 1918-ųjų ir ką jos davė Lietuvos žmonėms.

Net ir daugelis euro entuziastų galėtų pripažinti, kad atsisveikinti su litu buvo šiek tiek liūdna. Ir tai visiškai suprantama: tie, kam šiandien ne daugiau nei 21 metai, kitokių pinigų Lietuvoje nė neatsimena. Tačiau vyresni žmonės arba patys prisimena, arba bent jau iš savo tėvų girdėjo apie prieškario litą, atlaikiusį visas krizes ir audras, ir jiems sugrįžę anos Lietuvos pinigai simbolizavo valstybės tęstinumą.

Šiandien turbūt nedaug kas prisimena, kad iš sovietijos gniaužtų ištrūkusi Lietuva savo valiutą įsivedė metais anksčiau, nei mūsų piniginėse atsirado pirmieji litai ir centai, ir kad eurą realiai įsivedėme ne užvakar, o dar 2002 metais, kai litas buvo susietas su euru. Galbūt todėl nemažai žmonių euro įvedimo laukė su tam tikru nerimu - tvirtindami, kad visos pinigų reformos žmonėms neduoda nieko gera, o dažniausiai juos tik nuskurdina.

Toks požiūris nėra laužtas iš piršto, tačiau ir nevisiškai teisingas. Nuo 1918-ųjų vasario, kai buvo paskelbta mūsų valstybės nepriklausomybė, pinigai Lietuvoje keitėsi mažiausiai dešimt kartų. Sakome - mažiausiai, nes kalbame tik apie tą teritoriją, kuri tarpukariu nebuvo atplėšta nuo Lietuvos. Kokių tik banknotų ir monetų per tą laiką nebuvo Lietuvos gyventojų piniginėse - nuo carinės Rusijos rublių jos Laikinosios vyriausybės išleistų "kerenkų" iki ostmarkių, reichsmarkių, ar stalininių červoncų...

Dažnai pinigų kaita neduodavo nieko gero nei kraštui, nei jo žmonėms. Tačiau tai būdavo tik tuomet, kai pinigus Lietuvai primesdavo buvę okupantai, kurie turėjo vieną tikslą - nudirti paskutinį kailį nuo pavergtų kraštų. Tuo metu savi pinigai dukart išgelbėjo Lietuvą nuo finansinės katastrofos.

Lietuviško lito gimimas

1918-ųjų vasario 16 dieną Lietuvos Tarybai paskelbus nepriklausomybę, šalyje dar šeimininkavo vokiečiai, o krašte cirkuliavo specialiai okupuotiems kraštams leisti ostrubliai. Lietuvos valstybė savos valiutos iš karto įsivesti negalėjo – iki vėlyvo rudens ji neturėjo net vyriausybės, ji buvo sudaryta tik lapkričio 11-ąją. Tačiau įkurti Centrinį banką, turintį teisę leisti ir kontroliuoti savus pinigus, Lietuva pajėgė tik po 4 metų.

Tuo metu savi pinigai buvo gyvybės ir mirties klausimas, nes prasidėjus Nepriklausomybės kovoms reikėjo finansuoti kariuomenę ir kurti valdžios institucijas. Tačiau nuosavai valiutai padengti reikėjo aukso arba tvirtos užsienio valiutos atsargų, o jų Lietuvoje nebuvo. Taigi teko skolintis iš tos pačios trejus metus Lietuvą engusios Vokietijos. Mainais vokiečiams buvo suteikta išimtinė teisė vykdyti mūsų krašte pinigų emisiją. Taigi nuo okupacijos metų nedaug kas pasikeitė, nebent tai, kad ostrubliai buvo perkrikštyti į ostmarkes. Specialiai Lietuvai skirta ostmarkė buvo prilyginta vienai Vokietijos markei, o tai turėjo reikšti, kad už Lietuvoje cirkuliuojančią valiutą garantuoja Vokietijos valdžia.

Lietuvos Vyriausybė, sutikdama įsivesti valiutą tokiomis sąlygomis, greičiausiai nujautė, jog taip pasiriša po kaklu akmenį, galintį nugramzdinti šalies finansų sistemą į dugną, tačiau kitokios išeities tada ji neturėjo. Tuo metu Versalio taikos sutartimi numatytos milžiniškos reparacijos pradėjo žlugdyti ir taip jau vos alsuojantį Vokietijos ūkį ir jos finansus. Vokiečius užgriuvo katastrofišką mastą įgaunanti infliacija: smulkesnių nominalų kupiūros tiesiog mėtydavosi gatvėse - jas, tarsi nukritusius rudens lapus, sušluodavo kiemsargiai. O vokiečiai už prekes atsiskaitydavo milijardais markių, kurių kupiūras nepailsdamos kepė pinigų spausdinimo mašinos.

Į pragaištingą infliacijos verpetą Vokietija traukė ir Lietuvą: vokiečiai užvertė Lietuvą beverčiais popierėliais, išveždami už juos įsigytus maisto produktus, žaliavas, pramonės gaminius. Pasipriešinti tokiam apiplėšimui Lietuva buvo bejėgė, nes, neturėdama savo Centrinio banko, ji negalėjo kontroliuoti pinigų apyvartos.

Lietuvai reikėjo žūtbūt nusikratyti saitų su nuvertėjančia Vokietijos marke. Tokia proga atsirado 1920 metų liepos 12 dieną, pasirašius taikos sutartį su Sovietų Rusija, pagal ją bolševikai karo nuostoliams atlyginti skyrė Lietuvai 3 mln. aukso rublių kompensaciją. Tuomet Rusijos gautos 10 rublių nominalo carinės aukso monetos buvo sulydytos į aukso luitus ir atsidūrė JAV, Šveicarijos, Anglijos ir Švedijos bankų saugyklose. Turint šiokių tokių aukso atsargų buvo galima galvoti ir apie savų pinigų išleidimą.

Pasirengimas tam užtruko porą metų, o lietuviškų pinigų pavadinimas sukėlė daug diskusijų tiek Steigiamajame Seime, tiek spaudoje. Vyriausybės pateiktame Piniginio vieneto įstatymo projekte Lietuvos valiutą siūlyta pavadinti muštiniu, o jo šimtąją dalį - skatiku. Toks pavadinimas patiko ne visiems, todėl atsirado gausybė kitų pasiūlymų: kai kam atrodė, kad reikia sugrįžti prie rublio, kiti siūlė dolerį, tretiems reikėjo lietuviškos markės. Kone kiekvienas Seimo narys mėgino įpiršti savąjį lietuviškos valiutos vardą. Kokių tik jų nebūta: auksinas, arfa, grašis, kaltas, kirptukas, lietas, lietus, lyra, vytis ir daugybė kitų.

Pavadinti nacionalinę valiutą litu, o šimtąją jo dalį - centu paskutiniais svarstymo mėnesiais pasiūlė Seimo Ekonomikos komisijos pirmininkas Vaclovas Vaidotas. 1922 metų rugpjūtį šis pavadinimas buvo įteisintas didele balsų persvara.

Tuo pat metu buvo priimtas ir Lietuvos banko įstatymas. Tai reiškė, kad šalyje įteisinta institucija, turinti išimtinę pinigų emisijos ir jų kontrolės teisę. Lietuvos banko steigiamajame susirinkime, kuris įvyko rugsėjo 27 dieną, jo valdybos pirmininku išrinktas ekonomistas profesorius Vladas Jurgutis.

Iki pat šių dienų V. Jurgutis dažnai vadinamas lito tėvu. Tačiau šis titulas priklauso ne jam vienam. Pasak Lietuvos banko Pinigų muziejaus vadovo Vidmanto Laurinavičiaus, Lietuvos bankas 1922 metų spalio 2 dieną veiklą pradėjo turėdamas vos penkis darbuotojus, tad pirmame lito įvedimo etape didžiausią darbą atliko ne bankas, o Finansų, pramonės ir prekybos ministerija bei jos darbuotojai, vadovaujami Vytauto Petrulio. „Būtent jis buvo pagrindinis visų sutarčių dėl litų spausdinimo iniciatorius ir organizatorius", - pabrėžė V. Laurinavičius.

V. Petrulio vadovaujama žinyba gavo pirmąsias naujosios valiutos banknotų siuntas, būtent ten jie buvo perskaičiuoti ir paskirstyti po visoje šalyje veikiančias Finansų ministerijai pavaldžias iždines, kur nuo spalio 2 dienos prasidėjo pinigų keitimas. "Taigi sunkiausias darbas teko V. Petruliui, kuris šiandien yra nepelnytai užmirštas", - apgailestavo V. Laurinavičius.

Per krizes ir audras

1922-ųjų spalio 2 dieną ostmarkės, oficialiai dar vadintos auksinais, pradėtos keisti į litus, už 175 ostmarkes mokant vieną litą. Tačiau niekas neskubėjo nešti vokiškų pinigų ir mainyti jų į lietuvišką valiutą. Atsargūs lietuviai, skaudžiai pamokyti ne vienos pinigų reformos, savais pinigais nepasitikėjo.

Baigiantis nustatytam trijų mėnesių keitimo terminui paaiškėjo, kad tie, kurie laikė ostmarkes kojinėse, smarkiai pralošė: nuvertėjant Vokietijos markei, metų pabaigoje už litą teko pakloti net 850 ostmarkių. O litas, pagal aukso vertę prilygintas 0,1 JAV dolerio, toks išliko iki pat 1940 metų. Norėdamas padidinti pasitikėjimą naująja valiuta Lietuvos bankas priėmė nutarimą neišleisti į apyvartą nė vieno lito, 100 proc. nepadengto aukso ar užsienio valiutos atsargomis. Šio nutarimo buvo griežtai laikomasi, o kartais banknotų padengimas vien auksu sudarė daugiau nei 120 procentų.

Kad suprastume, ką reiškė litas paprastam Lietuvos gyventojui, pažvelkime į 1930 metų atlyginimus ir kainas. Tuo metu šiaip taip sudurti galą su galu vienam žmogui buvo galima už 90 litų per mėnesį, o tai buvo gerokai mažiau, negu uždirbdavo kiemsargis ar valytojas, kurio pagrindinė alga sudarė 150 litų. Žinoma, čia kalbame apie valstybinėse įstaigose dirbusius žemiausios arba pirmosios kategorijos darbuotojus. Ketvirtosios kategorijos tarnautojai - raštininkai, policininkai, sodininkai, elektrikai per mėnesį uždirbdavo po 180 litų. Verta pažymėti, kad vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų mokytojai, kurių mėnesio alga siekė 380 litų, buvo priskiriami ///dešimtajai kategorijai drauge su apskričių policijos vadais, smulkesnių muitinių viršininkais, revizoriais ar buhalteriais.

Be to, kas treji metai kiekvienam tarnautojui prie pagrindinio atlyginimo buvo pridedamas 10 proc. priedas už tarnybos laipsnį arba darbo stažą, o visiems auginantiems vaikus iki 14 metų papildomai mokėta dar po 20 litų. Tam tikri koeficientai buvo taikomi ir atsižvelgiant į pragyvenimo išlaidas įvairiuose šalies regionuose, kuriuose kainos galėjo skirtis 2-3 kartus.

Štai centneris bulvių Kaune kainavo 6 litus, o mažuose miesteliuose - jam nusipirkti užteko ir dviejų litų. Darbinis arklys ar melžiama karvė kainavo nuo 250 iki 550 litų, kiaulė - nuo 55 iki 65 litų. Didžiuosiuose miestuose už vištą turguje prašydavo 5-6 litų, o provincijos miesteliuose 3-4 litų. Už pusantro ar tris litus buvo galima nusipirkti dešimt kiaušinių, už 25-40 centų - litrą pieno, už 1 - 2,5 lito - litrą grietinės. Balto varškės sūrio kilogramo kaina niekur neviršijo 2 litų, kilogramas fermentinio sūrio kainavo 4-6 litus, kaip kilogramas ir miestiečių ypač vertintų rūkytų kaimiškų lašinių. Daugumai buvo įperkamos ir būtiniausios pramoninės prekės - štai pora gerų vyriškų batų kainavo 25-20 litų, o padorus vyriškas kostiumas - vos 80 litų. Suprantama, kad čia nekalbame apie automobilius, radijo imtuvus, dviračius ir panašias prekes, kurios tuo metu dar buvo laikomos prabanga.

Prisiminkime, kad 1930-aisiais, apie kuriuos dabar kalbame, Vakaruose jau buvo prasidėjusi didžiausia to meto ekonomikos krizė, jos bangos negalėjo nepasiekti ir Lietuvos, pirmiausia - jos finansų sektoriaus. Didžiųjų pasaulio bankų bankrotai ir kai kurių šalių valiutų, o ypač britų svaro, devalvavimas pridarė didelių nuostolių Lietuvos bankui, jo aukso banko atsargos sumažėjo tris kartus: nuo 126 mln. iki 40 mln. litų.

Tai, kad pasitikėjimas litu ėmė kristi, liudija faktas, jog vien per 1931 metų liepos mėnesį kai kurie Lietuvos komerciniai bankai neteko kone trečdalio juose laikytų indėlių - bijodami pinigų nuvertėjimo, žmonės masiškai atsiimdavo pinigus ir investuodavo į nekilnojamąjį turtą.

Reikėjo skubiai gelbėti litą. 1935-aisiais, kai Lietuva pavėluotai, tačiau labai skaudžiai pajuto visus pasaulinės krizės padarinius, Vyriausybė apribojo užsienio valiutos pardavimą, smarkiai padidino muitus importuojamai produkcijai, o kai kurios jos rūšims įvedė licencijas. Tuo pat metu buvo skatinamas eksportas, suteikiant ūkininkams lengvatinius kreditus. Norėdamas padėti skolininkams, Lietuvos bankas kelis kartus sumažino palūkanų normas. Visos šios priemonės pasiteisino: 1940-aisiais Lietuvos banko aukso atsargos pasiekė prieškrizinį lygį.

Dviejų okupacijų gniaužtuose

Didžioji dalis Lietuvos aukso buvo laikoma užsienyje (Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje, JAV ir Švedijoje), kitaip visas jo atsargas būtų pasigrobę 1940-ųjų vasarą mūsų šalį okupavę ir aneksavę sovietai. Rugpjūčio 1 dieną, Lietuvai dar formaliai netapus SSRS dalimi, Lietuvos bankas buvo nacionalizuotas. Okupantai pareikalavo, kad Vakarų bankuose laikomas Lietuvos auksas būtų nedelsiant perduotas Maskvai, tačiau šiam reikalavimui pakluso tik Stokholmas. Šią gėdos dėmę Švedijos valdžia nusiplovė tik po 52 metų, ir šis jos poelgis labai pasitarnavo šiuolaikinio lito įvedimui.

Tuomet, 1940-aisiais, aukso perdavimo Maskvai reikaluose nepanoręs dalyvauti Lietuvos banko valdytojas Juozas Paknys rugsėjį buvo atleistas iš pareigų, o vietoj jo paskirtas Aleksandras Drobnys. Beje, už šį postą naujasis banko vadovas tik per plauką nesumokėjo savo galva. Tačiau apie tai - kiek vėliau. O kol kas pridursime, kad dar po mėnesio nebeliko ir paties Lietuvos banko, tad A. Drobnys, talkinamas iš Maskvos atsiųstų "specialistų", vadovavo vietoj banko įsteigtai SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinei kontorai.

Lapkričio 25-ąją Lietuvoje buvo įvestas rublis. Tai buvo dar vienas Lietuvos gyventojų apiplėšimas. Oficialiai nustatytu kursu vienas litas buvo keičiamas į 90 sovietinių kapeikų, nors reali lito vertė rublio atžvilgiu buvo 3-4 kartus didesnė. Tūkstančiai atvykėlių iš Sovietų Sąjungos, pirmiausia, karininkai ir jų šeimų nariai, šluote šlavė parduotuvių lentynas, - už beverčius sovietinius popierėlius okupantai kimšo į lagaminus šokoladą, dešras, laikrodžius, drabužius, batus ir kitas iki tol jiems neprieinamas prekes, jos vėliau paštu iškeliavo į Rusiją. Savaime suprantama, kad greitai prekių parduotuvėse beveik nebeliko, o naujų įsigyti nebebuvo už ką - 1945 metų kovo 25 dieną rublis tapo teisėta atsiskaitymo priemone. Keturis mėnesius drauge su okupantų pinigais cirkuliavę litai iškeliavo į krosnis ir virto dūmais.

Liūdnas likimas laukė ir daugelio buvusio Lietuvos banko darbuotojų - nemaža jų dalis tą rudenį jau pasitiko Sibiro lageriuose. O štai prie lito įvedimo bene daugiausia prisidėjęs Vytautas Petrulis, remiantis Lietuvos komunistų vadeivos ir naujojo jos saugumo šefo Antano Sniečkaus asmeniškai pasirašytu arešto orderiu, buvo suimtas dar liepos 29 dieną. Vėliau iš Kauno kalėjimo buvęs finansų ministras buvo perkeltas į Uchtos lagerį Komijoje ir ten 1940-aisiais sušaudytas.

Sovietiniam rubliui karaliauti Lietuvoje buvo lemta vos tris mėnesius. 1941-ųjų birželio 22 dieną prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, vermachto daliniai Lietuvą užėmė per kelias dienas. Paskui bėgančią Raudonąją armiją išsinešdinti skubantys sovietiniai pareigūnai mėgino išvežti iš šalies kiek įmanoma daugiau vertybių, tarp kurių buvo ir sidabrinės litų monetos. Tačiau bolševikai suspėjo prigriebti tik dalį sidabrinių monetų. Už nepavykusią operaciją NKVD jos vykdytojams iškėlė bylą. Okupantų talkininkui A. Drobniui pavyko išsisukti tik todėl, kad jis tuomet buvo sanatorijoje Birštone, tad visa atsakomybė teko jo pavaduotojui - iš Maskvos atsiųstam komisarui Vasilijui Ušakovui, šis už operacijos sužlugdymą buvo sušaudytas.

Hitlerininkai Lietuvoje įvedė specialiai okupuotiems kraštams skirtą piniginį vienetą - reichsmarkę. Tai buvo dar vienas krašto apiplėšimo įrankis. Kadangi patiems vokiečiams šiuos pinigus įvežti į Reicho teritoriją buvo griežtai draudžiama, šie gabendavo ten prekes, mainais palikdami Lietuvoje beverčius popierėlius.

Ilgainiui pačios reichsmarkės neteko ne tik vertės, bet ir prasmės, mat, normuodami net būtiniausių prekių pardavimą, okupantai įvedė korteles, be kurių, net ir turėdamas pinigų, nieko nenusipirksi. Žinoma, visų "kortelinių" prekių buvo galima įsigyti juodojoje rinkoje, tačiau kainos ten buvo siaubingos. Tarkime, už kilogramą sviesto spekuliantai prašydavo iki 70 reichsmarkių arba beveik pusės vidutinio valdininko mėnesio atlyginimo.

Sovietinio rublio krachas

1944-aisiais drauge su Raudonąja armija į Lietuvą vėl grįžo rublis, per visą likusį cirkuliavimo Lietuvoje laiką išgyvenęs bent dvi reformas. Pirmuosius ketverius metus čia galiojo skirtingu metu išleisti įvairaus pavyzdžio rubliai, kol 1947-aisiais visi jie buvo pakeisti naujo pavyzdžio banknotais ir monetomis.

Dar viena rublio reforma įvykdyta 1961-aisiais - tuomet šis piniginis vienetas buvo denominuotas 10 kartų - 100 rublių banknotas virto dešimčia rublių. Lygiai tiek pat kartų sumažėjo ir prekių kainos, ir atlyginimai. Šios reformos prasmė buvo grynai techninė - pinigų kiekiui pasiekus trilijonines sumas buvo sunkiau planuoti ir atlikti valstybinio masto ekonominius skaičiavimus. Didelės prasmės neturėjo ir po šios reformos nustatytas rublio aukso ekvivalentas - 0,987412 g, ir šiuo ekvivalentu grįstas rublio santykis su JAV doleriu, kuris neva buvo vertas 90 kapeikų. Reali JAV dolerio vertė sovietmečio juodojoje rinkoje buvo ne mažesnė nei 4 rubliai, tačiau tiek valiutos turėtojai, tiek juo labiau juodosios rinkos prekeiviai smarkiai rizikavo atsidurti ne tik milicijos, bet ir KGB akiratyje, o tai jau grėsė rimtais nemalonumais.

Ko iš tiesų buvo vertas rublis, paaiškėjo po 1991-ųjų reformos, pagal tuometinio SSRS ministro pirmininko Valentino Pavlovo pavardę vadinamos Pavlovo reforma. Jos metu iš esmės buvo konfiskuotos dalies piliečių grynaisiais pinigais laikomos lėšos. Svarbiausias reformos momentas buvo stambiausių 50 ir 100 rublių kupiūrų išėmimas iš apyvartos pakeičiant jas naujomis. Išsikeisti senuosius rublius į naujas kupiūras buvo skirtos vos trys dienos: nuo 1991 metų sausio 23 iki 25 dienos. Vienas asmuo galėjo pasikeisti ne daugiau kaip 1000 rublių - norint pakeisti likusias kupiūras reikėjo gauti specialios komisijos leidimą. Paskutiniame reformos etape balandžio mėnesį buvo tris kartus padidintos mažmeninės prekių kainos.

Šia reforma agonijos apimtos SSRS vadovai mėgino atsisakyti „perteklinių“ grynųjų pinigai ir nors iš dalies išspręsti prekių deficito problemą. Tačiau šis mėginimas davė itin nepageidaujamą rezultatą - infliacija peraugo iki hiperinfliacijos, kuri siekė nebe šimtus, o tūkstančius procentų.

Istorija pasikartojo. 1921-aisiais Lietuvos finansų sistemą pradėjo griauti katastrofiškai nuvertėjusi ostmarkė, o po 70 metų - siaubingai sulysęs rublis, iš kurio zonos tuomet dar nebuvome ištrūkę. Maža to, Maskva, desperatiškai mėgindama sugrąžinti nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą į savo orbitą, pradėjo ekonominę blokadą ir nustojo tiekti ne tik naftą, bet ir grynuosius pinigus.

Tačiau pinigų blokada davė priešingą rezultatą, nei tikėjosi Kremliaus strategai. Grynųjų pinigų trūkumas paskatino Lietuvos Vyriausybę ir banką skubiai išleisti į apyvartą savus piniginius ženklus - bendruosius talonus. Šiais įvairių žvėrelių piešiniais išmargintais laikinaisiais pinigais iš pradžių mokėta dalis atlyginimų, o 1992-ųjų spalio 1 dieną rublis buvo visiškai išimtas iš apyvartos. Kitą dieną bendrieji talonai, pagal tuometinį premjerą Gedimino Vagnoriaus vardu praminti "vagnorėliais", tapo vienintele teisėta atsiskaitymo priemone.

"Tai buvo lūžio taškas. Nuo to laiko Lietuvos bankas galėjo kontroliuoti pinigų apyvartą šalyje, tad būtent 1992 metų spalio 2-ąją galime laikyti nacionalinio piniginio vieneto įvedimo data", - sakė V. Laurinavičius. Po metų bendruosius talonus santykiu 100:1 pakeitė litas.

Pasak pinigų muziejaus vadovo, lito įvedimas 1993-iųjų birželį buvo grynai techninis dalykas, bet psichologiškai jis buvo labai svarbus. "Būtent 1993 metų birželio 25-ąją dauguma žmonių ir laiko tikrąją lietuviškų pinigų sugrįžimo diena", - sakė V. Laurinavičius.

Užtikrinti naujosios valiutos stabilumą padėjo, be kita ko, ir prieškarinio Lietuvos aukso dalis, kurią Vokietijos markių pavidalu mums grąžino Švedijos vyriausybė, 1940-aisiais nusileidusi sovietų reikalavimams perduoti ją Maskvai.

1992-aisiais bendrojo talono vertė neviršijo 550 talonų už JAV dolerį. Įvedus litą, jo vertė šiek tiek viršijo 4 JAV dolerius ir beveik nesikeitė iki 1994-ųjų, kai, įvedus valiutų valdybos modelį, buvo nustatytas fiksuotas lito kursas - 4 JAV doleriai už litą.

Lietuvai rengiantis stoti į Europos Sąjungą, 2002-ųjų vasario 1 dieną litas pagal tos dienos santykį 1:3,4528 buvo susietas su kita bazine valiuta. Taigi galima sakyti, kad eurą, nors ir kitokiu pavidalu, Lietuvoje turėjome visus pastaruosius 12 metų, tad užvakarykštė diena iš esmės nedaug ką pakeitė. Nebent tai, kad litų banknotai ir monetos tapo lietuviškų pinigų istorijos dalimi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"