TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pirčiupių tragedija be sovietinės propagandos

2014 07 18 6:00
Pirčiupių kaimo mokyklos moksleiviai 1937 metais. Beveik visi jie žuvo tragedijos dieną. Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotrauka

Praėjo 70 metų po vokiečių sudeginto Pirčiupių kaimo tragedijos, bet vis dar kyla daug naujų klausimų. Deja, ne į visus juos kol kas pavyksta rasti atsakymus. Tačiau Pirčiupių bylą iš naujo nagrinėjantis istorikas Rytas Narvydas sako, kad atsiveria kitoks vaizdas, nei buvo piešiama sovietmečiu.

Visus iki šiol skelbtus faktus tikrinantis ir naujų, situaciją keičiančių detalių randantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovas R. Narvydas teigia, jog pasigilinti į Pirčiupių atvejį verta vien dėl to, kad ši tragedija sovietmečiu buvo gerokai ideologizuota. "Dėl šios priežasties atkūrus nepriklausomybę dėmesys Pirčiupiams nepelnytai sumažėjo, į tragediją imta žiūrėti atsainiau. Vietiniai dėl to jaučia nuoskaudą. Juk atmetus visą sovietmečio primestą patetiką, tragedija vis tiek yra tragedija, su ja susijusiems žmonėms tai - dramatiški ir skaudūs prisiminimai, - kalbėjo istorikas. - Mane domina žmonių likimai, gyvenimo detalės, kurios istoriją nuspalvina kiek kitokiomis spalvomis. Beje, pastaruosius 20 metų tragedijos minėjimai būdavo itin kuklūs, tik Varėnos rajono lygio. Šiemet jie sulaukė oficialaus Lietuvos valdžios dėmesio. Prieš jubiliejinį renginį Valkininkų seniūnija sutvarkė aplinką, buvo nuvalytas gerokai patamsėjęs paminklas Pirčiupių motinai, atnaujinti kryžiai aukų kapinaitėse. LGGRTC pastatė informacinius stendus netoli memorialo ir prie kapinaičių.“

Surinkęs naujų detalių Rytas Narvydas tikisi kiek įmanoma tiksliau rekonstruoti Pirčiupų istoriją. /Romo Jurgaičio nuotrauka

Kaip pasakojo istorikas, yra išlikęs tuometinio Lietuvos komunistų partijos vadovo Antano Sniečkaus raštas, kuriame jis nurodo, kad vokiečių sudeginto Pirčiupių kaimo tragediją būtina panaudoti propagandai. Ir tai buvo daroma. Patetikos netrūko: Pirčiupiai, kaip ir šalia esančios Rūdininkų girios sovietinių partizanų bazės, buvo įtraukti į privalomų ekskursijų sąrašus. Pirčiupiuose pionieriai duodavo priesaikas, išlikę muziejaus žurnalai byloja, kad kaime kasmet apsilankydavo dešimtys tūkstančių žmonių. Anuomet Pirčiupiams buvo skiriama daug dėmesio, net planuota išplėsti memorialinį kompleksą. "Tačiau išsilaisvinimo iš praeities sūkuryje viskas sustojo. Muziejus sunyko, nes buvo, kaip teigta, per daug ideologizuotas. Bet objektyvaus niekas taip ir nesiėmė sukurti. 2000 metais muziejus buvo uždarytas. Visą jo medžiagą perėmė Lietuvos nacionalinis muziejus. Beje, kartu išnyko tame pačiame name veikusi mokykla. Vėliau pastatas buvo privatizuotas ir iki šiol kažin kodėl nenaudojamas stūkso tarp vis labiau plintančių berželių bei krūmų", - pasakojo R. Narvydas.

Paprastas nepolitikuojantis kaimas

„Tirdamas 1944 metų birželio 3 dienos kaimo žmonėms lemtingus įvykius, perverčiau bene viską, kas apie Pirčiupius buvo rašoma sovietmečiu. Tuomet piršta nuomonė, neva šio kaimo gyventojai buvę labai vargingi, todėl be galo atsidavę sovietų valdžiai, o vokiečių okupacijos metais – didvyriški sovietinių partizanų rėmėjai. Tačiau iš tikrųjų tai buvo tipiškas Dzūkijos kaimas, visiškai lietuviškas – tik kelios mišrios gudų ir lietuvių šeimos, dar keli lenkai, atklydę ieškodami uždarbio prie miško, plento darbų. Kaip ir visi žmonės - su savo dorybėmis ir silpnybėmis, džiaugsmais ir rūpesčiais, kartais painiais tarpusavio santykiais, - aiškino tyrėjas. – Kaimo kapinėse nėra ir nebuvo antkapių su raudonomis žvaigždėmis, ant jų - vien kryžiai. Aną tragedijos dieną žuvusiųjų kapai taip pat jais paženklinti."

Tokias istoriko išvadas patvirtina ir archyviniai dokumentai. Antai 1958 metais apie Pirčiupių kaimą ir tragedijos aplinkybes apklausiamas buvęs sovietinis partizanas Piotras Semionovas tvirtino, neva kaime būta „gestapo agentų“, kurių jis su bendražygiais iki tam tikro laiko nelietė. Jie žuvo sykiu su kitais gyventojais, kai vokiečiai sudegino kaimą. Kas konkrečiai turėta galvoje kalbant apie „gestapo agentus“, dabar sunku tiksliai pasakyti, tačiau iš bendro konteksto aišku, kad taip buvo įvardijami bet kokie sovietams priešiški ar šiaip nepalankūs asmenys. Vieną tokį neva „gestapui tarnavusį“ pirčiupiškį girininką Vincą Jalmoką jie nužudė 1944 metų balandį. Ir ne tik girininką, bet ir jo žmoną su dviem mažametėmis dukrelėmis.

Paminklas "Pirčiupių motina" atidengtas 1960 metais. Kaip byloja skulptoriaus Gedimino Jokūbonio prisiminimai, niekas netikėjo, kad jam leis statyti tokį paminklą, nes konkursui buvo pateikta ir labiau pataikaujančiųjų sovietinei propagandai, pavyzdžiui, obeliskas su žvaigžde. /Sovietmečio spaudos archyvinė nuotrauka

Savigynos būriai

Pasak pašnekovo, nepasitenkinimas raudonaisiais partizanais kaimuose kildavo natūraliai. 1944 metų pradžioje jų koncentracija šalia esančioje Rūdininkų girioje buvo didžiausia Lietuvoje - maždaug tūkstantis žmonių. "Raudonieji rengdavo išpuolius ne tik prieš vokiečius, bet ir prieš tuos vietinius gyventojus, kurie atsisakydavo remti juos maistu, - pasakojo R. Narvydas. - Yra išlikusių partizanų ataskaitų, kada ir į kokį kaimą ėjo, ką ten padarė... Suprantama, retas žmogus atiduos savo maistą nepykdamas, ypač kai jo stengiamasi prisigrobti kuo daugiau. Dėl to kildavo nepasitenkinimas ir pasipriešinimas. Gyventojai, gavę vokiečių sutikimą ir ginklų, organizuodavo kaimų savisaugos būrius. Dažnai kildavo susišaudymai. Suprantama, geriau ginkluoti raudonieji partizanai negalėjo pakęsti tokios padėties. Pavyzdžiui, Dargužių kaimo savisaugos būrį jie nuginklavo, o Kaniūkų kaimą iššaudė."

Senuosiuose Pirčiupiuose buvo apsistoję apie šimtas vokiečių kareivių, todėl raudonieji partizanai čia vengdavo eiti rinkti maisto. Kitoje plento pusėje – Naujieji Pirčiupiai. Senuosiuose Pirčiupiuose įsikūrusio vokiečių kariuomenės atsparos punkto vadas buvo nusiteikęs prieš žudymą. Tai, kad jis nepritarė šiai akcijai, ir išgelbėjo šio kaimo dalies gyventojus. Sunaikinti buvo tik Naujieji Pirčiupiai.

Vokiečių kareiviai, pasak istoriko, su sovietiniais partizanais kovojo gana vangiai. Nors daugelyje kaimų jie turėjo atsparos punktus, į mišką nelįsdavo. Su sovietiniais partizanais kariavo ir reidus į mišką rengė lietuvių policija. Kaip byloja žmonių prisiminimai, vokiečių kareiviai tik retsykiais pašaudydavo aklai, kartais bombarduodavo vietas, kuriose įtardavo esant partizanų.

Tas, pasak sovietmečio spaudos, neva vargingas kaimas iš tiesų nebuvo jau toks skurdus. Žmonės gyveno iš savo žemės, miško, turėjo galimybę užsidirbti - veždavo į Vilnių parduoti malkas. "Visokių buvo gyventojų, tačiau nemažai ir pasiturinčių. Radau penkias pavardes žmonių, kurie buvo išvykę į Ameriką uždarbiauti. Kai kurie užsidirbę grįžo ir pinigų turėjo tiek, kad svarstė, kur juos investuoti. Antai Jurgis Jalmokas atokiau nuo kaimo, kelių sankryžoje, pasistatė didelį namą, planavo įkurti krautuvę. Matyt, prekybos išplėtoti nepavyko, tad namą išnuomojo kaimo mokyklai. Sovietmečiu buvo teigiama, esą vokiečiai ir šį pastatą sudegino tragedijos dieną. Tačiau išlikę pačių sovietinių partizanų dokumentai liudija ką kita - praėjus kelioms savaitėms jie užpuolė buvusioje mokykloje apsistojusius vokiečių kareivius, tuomet namas ir sudegė... Suprantama, tai tik detalė, neturinti tiesioginės sąsajos su taikių žmonių žudynėmis, tačiau keičianti bendrą vaizdą", - kalbėjo R. Narvydas.

Kaip byloja prieškarinė kaimo vyrų grupinė nuotrauka, daug kas turėjo dviračius, kurie tais laikais buvo gana nepigi prekė. Tai paneigia sovietų propagandą, esą kaimo gyventojai skurdo. /Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotrauka

Į mišką - skirtingomis aplinkybėmis

Istoriko teigimu, kaime buvo ir kairiųjų pažiūrų žmonių. Jie aktyviau reiškėsi 1940 metais, kai buvo sovietinė valdžia. "Bene žymiausia tokios pakraipos asmenybė – Viačeslavas Gerlovskis. Dar tuomet, kai Vilniaus kraštas priklausė Lenkijos valstybei, šis žmogus buvo susijęs su komunistiniu pogrindžiu. Pirčiupiuose jis apsigyveno apie 1930 metus, dirbo pripuolamus darbus, o kai atėjo „savi“, tapo milicininku, - sakė R. Narvydas. - Prasidėjus karui V. Gerlovskis pasitraukė į Sovietų Sąjungą, bet po kurio laiko buvo "desantuotas" Lietuvoje. Regis, jis ir kai kuriuos pirčiupiškius įtraukė į sovietinių partizanų veiklą." Pasak istoriko, pasižiūrėjus atidžiau ne taip paprasta nustatyti aiškius tokių žmonių pasirinkimo motyvus. Net tarp vienos šeimos narių ne viskas buvo politiškai aišku. Pavyzdžiui, bent du Babilčių šeimos nariai buvo miške su sovietiniais partizanais, o vienas priklausė lietuvių policijos batalionui. Ir kai sovietai antrą kartą užplūdo Lietuvą, jis buvo nuteistas kalėti lageriuose.

Sovietinių partizanų būrius, anot R. Narvydo, sudarė labai įvairūs žmonės. Kai kurie jų buvo specialiai parengti ir atsiųsti iš Rusijos. Tačiau dalis žmonių Rūdininkų girioje atsidurdavo dėl atsitiktinai susiklosčiusių ir gana skirtingų aplinkybių – tai ir iš vokiečių nelaisvės ištrūkę įvairiausių tautybių raudonarmiečiai, ir iš getų pabėgę žydai, ir dėl įvairių priežasčių į miškus pasitraukę vietiniai gyventojai.

"Daugelis kaip sugebėjo, taip stengėsi prisitaikyti prie sudėtingų karo meto sąlygų, mėgino išvengti pavojingų situacijų, rinkosi tokius sprendimus, kurie, kaip jiems atrodė, galėjo labiau apsaugoti nuo pavojų, - aiškino istorikas. - Pavyzdžiui, aptikau kelis dokumentus apie vieną jauną pirčiupiškį. Iš jų matyti, kad 1943 metais jaunuolis buvo įpareigotas atlikti darbo prievolę, bet jos vengė, todėl vaikino ėmė ieškoti policija. Taip jis atsidūrė tarp raudonųjų partizanų. Manyčiau, šio jauno žmogaus pasirinkimą lėmė ne ideologinės simpatijos."

Būta ir gana savotiškų situacijų. "Kaime gyveno šlubas, kalbos defektą turintis vyras. Iš jo mėgdavo pasišaipyti paaugliai. Kartą vienas, norėdamas jį išgąsdinti, šovė iš savadarbio "šaunyko", kokį dažnas paauglys gal ir dabar moka pasigaminti iš varinio vamzdelio, - pasakojo R. Narvydas. - Nežinoma, ar žmogus rimtai pagalvojo, kad jį išties kėsintasi nužudyti, ar tiesiog norėjo atkeršyti įkyrėjusiems pašaipūnams, bet pranešė apie įvykį ir „kaltininką“ policijai. Ši ėmėsi paauglio paieškų, o jis tuo metu slapstėsi pas savo gimines kitame kaime. Kai policija atėjo į tą sodybą, vaikinukas tūnojo daržinėje ir buvo atsitiktinai sužeistas pareigūnams aklai pašaudžius į ūkinius pastatus. Giminaičiai, matyt, bijodami policijos, atsisakė slaugyti sužeistąjį, ir jam teko apsistoti miške. Turbūt niekas nepasakys, ar tai buvo vienintelis teisingas sprendimas, bet netrukus paauglys atsidūrė pas sovietinius partizanus.“

Į nelaisvę patekęs vienas žudynių dalyvių Nikelis.

"Faktas" skiriasi nuo tikrovės

Istorikas abejoja, ar Pirčiupių kaimo žmonių žudynės vyko žiauriu būdu – sąmoningai ir tyčia deginant gyvus žmonės. „Žinoma, bet kuriuo atveju Pirčiupių žudynes, kad ir kaip įvykdytos, yra nežmoniškas, šiurpus nusikaltimas. Jokiu būdu nenoriu sakyti, jog nė vienas žmogus nežuvo uždusęs arba nesudegė mirtinai sužeistas kulkos. Vaikai, seneliai, moterys, vyrai mirė nekaltų kankinių mirtimi. Tačiau noriu pabrėžti, kad tikrus faktus svarbu atskirti nuo emocingų ir neretai ideologizuotų interpretacijų. Juk sovietmečiu Pirčiupių tragedija kaip tik ir buvo naudojama klasių kovos ir kitoms ideologinėms teorijoms pagrįsti. Ar tik ne tai lėmė jos užmarštį?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

Archyvinių dokumentų duomenys apie tai, kas ir kaip tą lietingą vasaros dieną vyko, gana prieštaringi. „Kuršo katile sovietams įkliuvo dalis žudynėse dalyvavusių kareivių. Sovietų tardytojai apklausė šiuos karo belaisvius. Gal tuzinas jų papasakojo ir apie akciją Pirčiupių kaime. Apibendrinus tuos parodymus susidaro vaizdas, kad dauguma žmonių buvo suvaryti į pastatus, apmėtyti granatomis, šaudomi, o vėliau visas kaimas sudegintas. Atrodo, beveik visi tie karo belaisviai sugrįžo į savo "faterlandą". (Bet vienas jų – Maksas Ducke – sovietų buvo nuteistas mirties bausme, ir ji įvykdyta Vilniuje. Vokietis palaidotas Tuskulėnuose), - dėstė R. Narvydas. - Beveik analogiškai apie savo dalinio veiksmus jie aiškino ir XX amžiaus 7-ąjį dešimtmetį, kai buvo apklausiami Vokietijos prokurorų. Tragedijos vietoje surinktas šovinių tūtas, vokiškoms granatoms būdingas detales galima pamatyti Lietuvos nacionalinio muziejaus saugyklose."

Istorikas įsitikinęs, kad keli tuo metu kaime buvę ir išlikę pirčiupiškiai detaliai nematė ir negalėjo matyti visų įvykių. Suprantama, šie žmonės buvo šokiruoti tragedijos, ir tai negalėjo nepaveikti jų išgyvenimų, įspūdžių bei liudijimų. Vokiečiai saugojo išžudytą kaimą, neleido į jį ateiti maždaug savaitę. Yra duomenų, kad visą tą laiką lavonai buvo deginami. Keli asmenys liudijo patekę į kaimą jau dieną ar dvi po žudynių. "Kai kur jie matė gulinčius apdegusius kūnus, kai kuriuos žuvusiuosius atpažino, - pasakojo istorikas. - Ir Vytauto Žalakevičiaus bei Almanto Grikevičiaus filmo „Faktas“ nereikėtų suvokti kaip visiškai tikro fakto. Derėtų atsižvelgti į tai, kad filmas yra meninė kūryba, jau nekalbant apie jo atsiradimo istorinį kontekstą.“

R. Narvydo manymu, verta atkreipti dėmesį, jog dauguma Pirčiupių kaimo žudynių dalyvių kasdieniame, taikiame gyvenime tikriausiai buvo padorūs ir mieli žmonės. "Viso vaizdo dar neturiu, bet jau dabar žinau, kad tarp jų buvo mokytojas, muzikantas ir kiti, - pažymėjo R. Narvydas. – Nepasakysiu labai naujo dalyko - karas demoralizuoja žmones.“

LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius Arūnas Bubnys neseniai lankėsi Vokietijos archyvuose. Jam pavyko rasti duomenų apie 16-ąjį vokiečių pulką, vykdžiusį žudynes. Užsakyta daug archyvinės medžiagos kopijų, tad tyrėjai tikisi, kad istoriją papildys nemažai naujų detalių.

Į nelaisvę patekęs žudynių dalyvis Vilhelmas Grotkopas.

Nacionalistų nerado

Pasak sovietinės propagandos, kaimą sudegino hitlerininkai, o jiems padėjo „lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai“. „Tačiau šios tragedijos istorijoje jokių nacionalistų iki šiol nerandu, - kalbėjo tyrėjas. - Pagal sovietinę terminologiją „buržuazinių nacionalistų“ sąvoka apėmė plačius ir ideologiškai labai margus visokiausių krypčių bei atspalvių nesovietiškai nusiteikusių gyventojų sluoksnius. Žinoma, ši sąvoka buvo dirbtinė, iš esmės nieko nepasakanti, bet tuometės sovietinės Lietuvos propagandininkams labai svarbi. Pagal „klasių kovos teoriją“, visą istorinį pažangos procesą lemia antagonistinių, išnaudojamųjų ir išnaudotojų, klasių santykių aiškinimosi eiga. Taigi kalbos apie „buržuazinių nacionalistų“, t. y. išnaudotojų atstovų, dalyvavimą Pirčiupių žudynėse turėjo dar kartą "atidengti jų tikrąjį veidą". Todėl jie nuolat buvo minimi periodikoje, žudynių vietas ženklinančiuose paminkluose. O konkrečiai įvardijamas tik vienintelis Stepas Ulbinas, karo metais dirbęs Eišiškių apskrities saugumo viršininku. Neva jis buvęs kartu su vokiečiais ir net sprendęs vieno ar kito žmogaus likimą."

Tačiau, istoriko žiniomis, S. Ulbino vadovaujama įstaiga bent prieš mėnesį iki šio tragiško įvykio nustojo veikti. Ir apskritai jo dalyvavimas vokiečių kareiviams buvo nereikalingas. Tiesa, vienas ar du liudytojai, apklausiami sovietinių tardytojų, paminėjo S. Ulbino pavardę, esą jis tarpininkavo gelbstint nuo mirties kelis kaimo gyventojus. "Kaip atsirado tokie liudijimai, sunku pasakyti. Juolab jog kiti apklausiamieji apie S. Ulbiną visai neužsimena. Esu įsitikinęs, kad jokie lietuviai šioje egzekucijoje nedalyvavo“, - tvirtino R. Narvydas.

Desperatiška keršto akcija

Kovoti su sovietiniais partizanais į Lietuvą 1944 metų balandžio pabaigoje buvo atsiųstas 11-asis SS policijos pulkas. Dvi jo kuopos dislokuotos Eišiškėse. Šių karių užduotis buvo neutralizuoti sovietinių partizanų veiklą.

Birželio 3 dieną vienas kuopos sunkvežimis iš Eišiškių į Vilnių vyko parsigabenti maisto ir maždaug už 3 kilometrų nuo Pirčiupių buvo apšaudytas sovietinių partizanų. Žuvo gal penki vokiečiai. "Kad tai tikrai buvo raudonųjų partizanų išpuolis, yra jų pačių - buvusių sovietinių partizanų - liudijimų, - sakė R. Narvydas. - Tai ir išprovokavo vokiečių kerštą."

Pasak istoriko, nuo 1943 metų rudens netoli Pirčiupių buvo surengta apie dešimt išpuolių prieš vokiečių kareivius, bet jie nė karto nekeršijo. Tačiau artėjant frontui situacija kaito. Taip pasielgti su Pirčiupiais, R. Narvydo manymu, buvo jų taktika – keršijant už padarytus nuostolius baustas artimiausias kaimas. „Vokiečiai visur taip elgėsi – Lenkijoje, Jugoslavijoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Ypač nukentėjo Pskovo, Vitebsko sritys, ten sunaikinta šimtai kaimų. Tuos žmones, kurie, jų žiniomis, arba buvo sovietiniai partizanai, arba šių rėmėjai, vokiečiai sušaudydavo, o likusius kaimų gyventojus išveždavo dirbti į Vokietiją, - pasakojo istorikas. - Tokia vokiečių taktika Lietuvoje nebuvo taip išplitusi, kaip Rusijoje ir Baltarusijoje. Manyčiau, vien dėl to, kad Lietuvoje nebuvo labai didelio sovietinio partizaninio judėjimo. Be to, vietiniai gyventojai sovietinių partizanų taip nerėmė, kaip jie buvo remiami gretimose šalyse. Lietuvoje panašiai yra nukentėję apie 15 kaimų, bet Pirčiupiuose žuvo daugiausia žmonių. Pirčiupius išžudęs pulkas panašias keršto akcijas rengė ir gretimose šalyse, jo paskirtis buvo malšinti bet kokį pasipriešinimą.“ Pirčiupių kaimą sunaikinę vokiečiai kelis žmones paliko gyvus. Jiems liepta išplatinti žinią, kad vokiečių kariai su sovietinių partizanų rėmėjais pasielgs lygiai taip pat.

Likę gyvi

Pasak R. Narvydo, Pirčiupių kaimo gyventojai nesudarė jokios karinės jėgos, galėjusios pakenkti vokiečiams. "Žudynės buvo desperatiška jų keršto akcija. Jokios karinės prasmės Pirčiupių akcija neturėjo. Po pusantro mėnesio Raudonoji armija jau buvo Lietuvoje, - kalbėjo istorikas. - Apskritai žmonės nesitikėjo, kad vokiečiai juos žudys, tad išvydę sunkvežimius ir tankus gana ramiai reagavo. Daugeliui atrodė, jog daugiausia, kas gali grėsti, tai – būti išvežtiems dirbti į Vokietiją. Todėl ir nemėgino bėgti. Pabėgo ir taip išvengė žūties tik Alfonsas Simokaitis."

Žmonės prisimena ir vieną tragikomišką istoriją, kai mergina, pamačiusi atvažiuojančius vokiečių kareivius, nubėgo į mišką perspėti ten "samagoną" virusios motinos, nes manė, kad dėl tokios veiklos gali kilti nemalonumų. Abi paslėpė naminukę, tačiau motina sumanė grįžti į kaimą, o saugoti gėrimo paliko dukrą. Ši atsitiktinai liko gyva, o motina pateko į žudynes.

Dėl įvairių aplinkybių mirties išvengė keletas žmonių. Pavyzdžiui, vienas turėjo dokumentą, kad dirbo pas kažkokį Vokietijos ūkininką ir buvo grįžęs atostogų. Vokiečiai paleido ir vieną buvusią Eišiškių lietuviškos administracijos darbuotoją.

"Sovietmečiu išleistose knygelėse daug kas supainiota, net vardai. Pavyzdžiui, yra archyvinis dokumentas – Pirčiupių kaimo sunaikinimo aktas, kurį surašė komisija, sudaryta iš kelių sovietinių partizanų ir vietinių gyventojų. Jis surašytas birželio 6-ąją (tragedija įvyko 3 dieną). Nesuprantama, kaip tas aktas galėjo būti surašytas, jei pagal visus liudijimus vokiečių kareiviai visą savaitę neleido laidoti aukų ir apskritai nieko neįleido į kaimą, dar degino palaikus, - stebėjosi R. Narvydas. - Taigi, kaip ta komisija galėjo suskaičiuoti, kad žuvo 119 žmonių? Reikėjo žinoti, kas tuo metu kaime buvo ir ko nebuvo. Sunku tikėti, kad per tokį trumpą laiką buvo galima suskaičiuoti."

Sovietmečiu ideologizuota Pirčiupių tragedija pastaraisiais metais buvo nepelnytai primiršta. /Ryto Narvydo nuotrauka

Prašymas reabilituoti

"Neseniai sužinojau, kad vienas Pirčiupių kaimo žudynėse dalyvavęs ir sovietmečių nuteistas vokietis prašė mūsų Aukščiausiojo Teismo jį reabilituoti, - užsiminė R. Narvydas. – Nemačiau to prašymo. Būtų labai smalsu jį pamatyti, įdomu, kaip dėstomi reabilitavimo motyvai."

Pasak istoriko, visose karo laikų istorijose gausu nesuprantamų dalykų. Neretai stebina ir keistas požiūris į skaudžią praeitį. "Labai nustebau, kai sužinojau, kad pirčiupiškiai negalėjo pretenduoti į jokias Vokietijos išmokas nukentėjusiesiems, - sakė pašnekovas. – Pasirodo, jas gavo tik tie, kurie buvo vokiečių verčiami dirbti. Na, o Pirčiupių žudynės, kaimo sudeginimas, gyvulių ir turto išgrobstymas – tai tik karo veiksmų pasekmė..."

Istoriką stebina ir tai, kad pokariu propagandos tikslais Pirčiupių tragedija buvo gana intensyviai naudojamasi, tačiau išsamių tyrimų, galima sakyti, iki šiol neatlikta. Iškart po karo niekas nieko netyrinėjo. Yra išleista tik Vinco Uždavinio knygelė "Pirčiupio kaimo tragedija", o paminklas "Pirčiupių motina" (skulptorius Gediminas Jokūbonis) pastatytas 1960 metais. "Nieko apie Pirčiupius neradau net Valkininkų kunigo Juozapo Bradišausko, laidojusio aukas, byloje, - neslėpė nuostabos R. Narvydas. - Kunigas buvo nuteistas ir įkalintas vien už tai, kad pas jį ateidavo su rezistencija susiję asmenys. Lageryje J. Bradišauską nušovė sargybinis. Tikėjausi jo byloje rasti duomenų apie Pirčiupius, tačiau apie tai kažin kodėl net neužsiminta."

Detalės keičia vaizdą

Vis dėlto, pasak istoriko, faktas lieka tas pats - keršydami už sovietinių partizanų išpuolį vokiečiai brutaliai nužudė nekaltus žmones, sudegino gretimą kaimą. Tačiau gilinantis į įvykių aplinkybes ir detales, vaizdas gerokai keičiasi. Jų R. Narvydas tikisi rasti dar daugiau.

"Šiandien reikėtų atsargiai vertinti praeities faktus, nekelti jų į politines diskusijas. Nemanau, jog verta kalbėti apie sovietų kaltę už šį nusikaltimą, žinant, kad kaimą sudegino vokiečiai, - sakė istorikas. - Taip, sovietinis diversinis būrys surengė išpuolį, bet rimto pagrindo manyti, kad jis turėjo tikslą išprovokuoti žudynes, nėra. Kita vertus, smurtas karo metais, deja, įprastas dalykas. Prisiminkime kad ir jau minėtus sovietų sudegintus Kaniūkius. O lietuvių Vietinės rinktinės dalinys panašiai pasielgė su lenkais Glitiškėse - keršydamas už Armijos Krajovos išpuolį 1944 metų birželio 20 dieną sušaudė 39 lenkų kaimo gyventojus. Po trijų dienų Armija Krajova surengė keršto akciją - žudė lietuvius Dubingiuose."

Pašnekovas tvirtina, kad jo, kaip istoriko, uždavinys - atskleisti tikruosius faktus, jų eigą, priežastis, sąsajas ir tokiu būdu kiek įmanoma tiksliau rekonstruoti praeitį. R. Narvydas, jau dabar surinkęs daug naujų detalių, tikisi parašyti išsamią monografiją apie Pirčiupius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"