TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pirmas pasaulinis karas – skylė lietuvių mentalitete

2014 11 14 13:00
Lapkričio 11-osios minėjimas Londone.  AFP/Scanpix nuotrauka

Antradienis, lapkričio 11-oji, prancūzams buvo nedarbo diena – minėta Pirmojo pasaulinio karo pabaiga. Taip pat Didysis karas reikšmingas ir britams ar kitiems Vakarų europiečiams. Tačiau mūsų regione Antrasis pasaulinis karas dėl po jo sekusio sovietmečio nukonkuravo Pirmąjį. 

Visgi pastarasis svarbus tuo, kad jo metu gimė valstybė. „Be Pirmojo pasaulinio karo aš neįsivaizduoju nepriklausomos Lietuvos“, – sakė dr. Deividas Šlekys Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vykusios paskaitos metu.

Skylė mentalitete

Instituto dėstytojas klausė, ar mes suprantame šio karo globalumą ir kokį poveikį jis padarė kitiems regionams, ne vien Vakarų Europai. Galbūt arabų pavasario Tunise neįmanoma suvokti, nežinant jo Pirmojo pasaulinio karo patirties. Mokslininkai jau kurį laiką atsisako eurocentriškumo ir nagrinėja kitas pasaulio dalis. „Ar žinote, jog ketvirtadalis prieš vokiečius kovojusių karių Prancūzijos kariuomenėje buvo iš Afrikos? O tranšėjas britams bei prancūzams kasė kinai“, – dėstė D. Šlekys.

Be užmojo nagrinėti Didįjį karą kaip tikrai globalų reiškinį ryški ir kita šiuolaikinių mokslinių tyrinėjimų tendencija. Vis mažiau analizuojami mūšiai, strategijos, klasikinė karyba, o žvelgiama į karo sukeltus padarinius kitoms sritims. Pavyzdžiui, Oksfordo universitete šiuo metu aiškinamasi, kokią įtaką šis karas turėjo pagrindinių pasaulio religijų doktrinoms – judaizmo, krikščionybės, islamo. Taip pat akademikai nagrinėja po karo pasikeitusią valstybės rolę, padidėja jos kontrolė ne tik ekonomikoje, bet ir švietime, kultūroje. Tačiau Lietuvoje Didžiajam karui skirtų tyrinėjimų beveik nesama. „Pirmas pasaulinis karas – didžiausia skylė lietuvių mentalitete“, – teigė D. Šlekys.

Kad lietuvių istorikus, rašančius apie šį karą, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų pritarė ir kitas prelegentas – Lietuvos istorijos instituto (LII) mokslo darbuotojas dr. Edmundas Gimžauskas. Jis taip pat sutiko, jog tai nėra savaime suprantama, nes laikotarpis ne tik įdomus, bet ir susijęs su valstybės atsiradimu. 1915 metais vokiečiai užėmė Lietuvą ir Rusijos imperijos teritorijoje įkūrė Oberostą, kurį sudarė šešios sritys – Balstogės, Gardino, Kuršo, Lietuvos, Suvalkų ir Vilniaus. Oberostas likviduotas praėjus trims vasaroms, tad ištisus trejus metus lietuvius valdė vokiečiai ir tai neišvengiamai nulėmė pokyčius daugelyje sričių.

Žiaurus laikotarpis

D. Šlekys / Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Istorikams sunku atsakyti į klausimą, ko kaizerinė Vokietija siekė Didžiajame kare. Apskritai visos didžiosios šalys apie tikslus iki 1916 metų nieko nekalbėjo. Saviems piliečiams buvo sakoma, jog tik ginamasi, o priešai piešiami juodžiausiomis spalvomis. Net ir bandantys remtis konfidencialiais dokumentais iki šiol negali pasakyti, koks buvo Vokietijos tikslas. „Sėkmingai pasirodyti kare, nušluostyti nosį kitoms didžiosioms valstybėms, o apie konkretesnius tikslus spręsti pasisekimo atveju“ – šitaip labiausiai tikėtiną variantą įvardijo E. Gimžauskas. Būtent toks pasisekimas ir atėjo 1915-aisiais, kai įsteigtas Oberostas.

Dažnai galvojama, jog lietuviams Vokietijos gyvenimas buvo visiškai svetimas, nepažįstamas, nes žmonės, susidūrę su jais Antro pasaulinio karo metais, buvo gerokai nustebinti. Tačiau E. Gimžauskas pastebėjo, jog vokiečių mąstymo būdas ir elgesys galėjo būti netikėtas tik paprastiems žmonėms, bet ne užsienyje studijavusiems inteligentams. Kai kuriuos karas užklupo studijuojant Fribūre, Šveicarijoje, dar kiti, pavyzdžiui prezidentas Antanas Smetona, mokėsi Mintaujos gimnazijoje, kur susipažino su jų elgesio standartais.

„Vokiečiai čia įvedė tokį valdymą, kuris žmonių atmintyje dar kelioms kartoms išliko kaip žiaurus, juodas laikotarpis“, – kalbėjo LII darbuotojas. Nors jie buvo okupavę ir lenkų, rumunų, belgų žemes, atskiras Prancūzijos sritis, režimas niekur nebuvo toks išnaudotojiškas kaip Oberoste. Kai kurie tyrinėtojai atsakomybę už tai, kas čia dėjosi, priskiria dviem asmenybėms – Rytų fronto kariuomenės vadams Pauliui Hindenburgui ir Erichui Ludendorffui. Būdami administracijos priešakyje, jie apsprendė brutalią teritorijos būklę, sakė E. Gimžauskas. Tiesa, su tuo sutinka ne visi, kiti mokslininkai polemizuoja, sakydami, kad neteisinga akcentuoti tik dvi asmenybes. Tačiau prelegento teigimu, faktas tas, kad buvo sukurta sistema, kurioje tokie žmonės kaip jie turėjo lemiamą balso teisę be jokios centrinės valdžios kontrolės jų veiksmams Oberoste.

Remtos valstybingumo užuomazgos

E. Gimžauskas / Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Kyla klausimas, kaip tokiomis žiauriomis sąlygomis galėjo susikurti Lietuvos valstybė. Kodėl vokiečiai leido Lietuvos politikams veikti ir 1918 metų vasario 16-ąją pasirašyti Nepriklausomybės aktą. „Vokietija – valstybė geriausiai supratusi tautinio veiksnio išnaudojimo efektą“, – sakė prelegentas. Rusijos imperijos pakraščiuose gyvenusių tautų bruzdėjimą, jų nepriklausomybės siekiai, panaudoti kaip karo metodas. Vokiečiai, skirtingai nei rusai, buvo gana geri informacinio karo specialistai, kalbėjo E. Gimžauskas, iš įsteigtų informacinių centrų pasauliui pranešinėdavo apie Rusijos žiaurumus, o save pateikdavo kaip tautų užtarėjus, gelbėtojus. Nors oficialiai specialiu įsakymu valdžia buvo uždraudusi bet kokią politinę veiklą Oberoste, neoficialiai buvo daromos išimtys, pavyzdžiui, lietuviams leista megzti ryšius su svetur gyvenančiais tautiečiais. Vilniuje susidaręs politikų branduolys turėjo kontaktą su Šveicarijos, Švedijos, Amerikos lietuviais ir jų padedami vystė veiklą. 1917 metais ji įgavo nemažą pagreitį, o po vasario revoliucijos Rusijoje ir dar pagreitėjo.

LLI mokslininko teigimu, vokiečių planas buvo suskaldyti Rusijos imperiją, dėl to 1917 metų rugsėjį ir leista susikurti Lietuvos tarybai. Manyta, jog ją pavyks išlaikyti tam tikros veiklos rėmuose, o atplėštas nuo imperijos dalis – aneksuoti ir paversti satelitinėmis valstybėmis. Visgi JAV įsikišimas į Pirmą pasaulinį karą nulėmė greitą vokiečių išsekimą ir 1918 metais pasirašytos paliaubos. Nors vokiečiai dar tikėjosi už Vakaruose sudarytą taiką, mainais gausiantys veikimo laisvę Rytuose, kur rėmė valstybingumo užuomazgas, užmačios nebuvo įgyvendintos. Pačioje Vokietijoje kilo revoliucija, pasirašyta Versalio taikos sutartis, o Lietuva atgavo visišką nepriklausomybę.

Tarpukario Lietuvos biurokratinis-administracinis aparatas kūrėsi ant carinių likučių, tačiau būta ir vokiečių okupacijos reliktų. Pastarųjų paveldas, kaip pažymėjo E. Gimžauskas, geriausiai atsispindėjo kariuomenėje. Karininkų tarpe buvo atvirai žavimasi vokiečių tvarka, komplektavimo principu, stengtasi tęsti tai, kas pradėta. Kaip alternatyva buvo prancūzų pavyzdys, bet po kelių mėnesių darbo su prancūzais 1919 metais, pasigirdo pašaipos, kad jiems tik gimnastikos mokyti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"