TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pirmasis demokratijos egzaminas

2010 04 16 0:00
Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo posėdis Seimo rūmuose. Priekyje (iš kairės): Kauno Kunigų seminarijos rektorius Maironis, Lietuvos stačiatikių metropolitas Elevferijus, Lietuvos vyriausiasis rabinas B.Šapiro. Kaunas, 1920 m. gegužės mėn.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Šią savaitę sukanka 90 metų, kai buvo išrinktas Lietuvos Steigiamasis Seimas, ne tik įtvirtinęs Lietuvoje parlamentinę demokratiją, bet ir padėjęs svarbiausius nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatus. Tačiau kelias nuo Nepriklausomybės paskelbimo iki pirmųjų demokratinių rinkimų nebuvo lengvas.

1920 metų balandžio 14-16 dienomis pagaliau įvyko tai, ko Lietuva laukė daugiau nei dvejus metus. Ligi tol ginklu savo valstybės laisvę gynusiems piliečiams dabar teko laikyti pirmąjį demokratijos egzaminą: dar niekada nerengtuose laisvuose ir demokratiškuose rinkimuose nuspręsti, kam patikėti svarbiausius sprendimus, lemsiančius šalies ateitį, o greičiausiai - ir pačios Nepriklausomybės likimą.

Apie tai, kad Steigiamasis Seimas turi būti sušauktas kiek galima greičiau, kalbėta jau 1918 vasario 16-ąją. Pačiame Nepriklausomybės Akto tekste sakoma, kad "Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu jos gyventojų išrinktas". Tačiau praėjo metai, antri, o rinkimų kaip nebuvo taip nebuvo. Kaip atsitiko, kad kelias nuo Nepriklausomybės paskelbimo iki Steigiamojo Seimo rinkimų tapo toks ilgas?

Akmenys kelyje

Pirmiems demokratiškiems rinkimams būta nemažai kliūčių. Steigiamasis Seimas turėjo spręsti vieną opiausių vidaus klausimų: ką daryti su žeme, kurios didžioji dalis priklausė dvarininkams? Suprasdami, kad dvarų valdos bet kuriuo atveju bus apkarpytos, o dalis jų atiduota valstiečiams, dvarininkai Steigiamojo Seimo sušaukimo, žinoma, nelaukė. Norėdami apsisaugoti nuo neišvengiamų nuostolių, jie griebdavosi pačių įvairiausių dalykų: tarkime, patys smulkino dvarus, o jų dalis perrašydavo giminaičių vardu. Tie, kurie turėjo miško, iš paskutiniųjų stengėsi išspausti iš jų visą naudą, be ceremonijų kirsdami medžius ir pardavinėdami medieną. Kita vertus, nuolat girdint, kad sava valdžia duos žemės, tačiau tiems pažadams taip ir netampant tikrove, kai kuriems bežemiams tiesiog trūkdavo kantrybė, tad jie ne kartą mėgino patys atsirėžti kokį dvarponio sklypo gabalą. Komendantai ir policija nebespėdavo tramdyti konfliktų ir bausti savavaliautojų.

Tai, kad sava valdžia ne tik nevykdo pažadų, bet dar ir baudžia mėginančiuosius pasiimti tai, kas jiems žadėta, siutino kaimo žmones - vyriausybė buvo verste užversta skundais. Juos tirti, o juo labiau priimti kokius nors sprendimus tiesiog nebuvo kada ir kaip. Reikėjo gelbėti pačią Lietuvos valstybę, mat kaip tik tuo metu vyko aršios kovos su bolševikais ir bermontininkais bei lenkais.

Kaip tik tuo metu Lietuvos Tarybos autoritetas gerokai susvyravo, o pikti liežuviai užsienyje jau skleidė gandus, kad pasitraukus okupacinei vokiečių kariuomenei valdžia esanti visiškai bejėgė spręsti krašto problemas, tad netrukus čia įsigalėsiantys bolševikai. Tokios kalbos pripažinimo siekiančiai jaunai valstybei buvo ne mažiau pavojingos, nei tų pačių bolševikų ar bermontininkų šautuvai.

Tarybai reikėjo verkiant gelbėti padėtį, tad 1919 metų spalio 30 dieną ji pagaliau priėmė Seimo rinkimų įstatymą.

Tačiau tada prasidėjo naujos bėdos: prezidentas Antanas Smetona dar dvidešimt dienų neskuba pasirašyti įstatymo, o Ernesto Galvanausko vadovaujama koalicinė vyriausybė taip pat nepuola jo vykdyti. Jau ir sausis, o rinkimai taip ir nepaskelbti. Advokatas Rapolas Skipitis ir susisiekimo viceministras Silvestras Grinkevičius įtikinėja prezidentą kuo skubiau skelbti rinkimų datą. A.Smetona teisinasi, kad "rinkimų vilkinimas esąs neišvengiamas, nes rinkimų įstatymas ilgas, painus", - taip savo knygoje "Nepriklausomą Lietuvą statant" vėliau prisimins R.Skipitis.

Iš tikrųjų kai kurios įstatymo nuostatos sukėlė nemažai problemų, mat jos ribojo karių teisę dalyvauti rinkimuose - jie galėjo būti renkami, tačiau neturėjo teisės rinkti. Būtent šis apribojimas tapo vienu iš pretekstų vasario 21-23 dienomis vykusiems kariškių mitingams, vėliau peraugusiems į vadinamąjį Panemunės įgulos maištą. Šiaip ar taip, rinkimų įstatymą teko taisyti. Priėmus pataisas, kariams buvo suteiktos tokios pat teisės rinkti, kaip ir kitiems piliečiams, o amžiaus cenzas sumažintas iki 17 metų: mat kariuomenėje buvo labai daug jaunų savanorių. Kiti piliečiai rinkti galėjo sulaukę 21, o būti renkami - 24 metų.

Rinkimus stabdė ir dar viena aplinkybė: Lietuvoje tebegaliojo karo stovis, o kai kurios politinės partijos primygtinai reikalauja jį panaikinti - tik tada rinkimai būsią tikrai laisvi ir demokratiški. Pagaliau kovo pirmąją karo stovis atšaukiamas. Kitą dieną oficiozas "Lietuva" skelbia vyriausybės atsišaukimą į tautą, kuriame raginama "nepaisyti priešų pastangų ardyti krašte tvarką ir aktyviai dalyvauti Steigiamojo Seimo rinkimuose". Rinkimų data prezidento A.Smetonos ir premjero E.Galvanausko dekretu paskirta jau anksčiau - jie vyks balandžio 14-15 dienomis. Užverda įnirtinga kova dėl pirmojo demokratiškai renkamo parlamento atstovų mandatų.

Varžovai ir oponentai

Rinkimuose dalyvauja devynios partijos ir blokai. Jų spektras labai platus - nuo dešiniųjų krikščionių demokratų iki pogrindyje veikiančių eserų ir komunistų. Tiesa, pastarosios dvi partijos dėl mandatų varžosi prisidengusios kitomis vėliavomis. Nei Lietuvos Valstybės Tarybos, nei jos vyriausybės nepripažįstantys eserai prisistato nepriklausomų socialistų grupės vardu. O štai komunistai vos spėja į nuvažiuojantį agitacijos traukinį.

Štai kaip šią istoriją prisimena jau minėtas R.Skipitis: "Lietuvoje veikę komunistai kvietė darbo žmones boikotuoti rinkimus. Kitokio nusistatymo laikėsi Lietuvos Komunistų partijos centro komitetas, kuris tuo metu buvo įsikūręs Smolenske. Jis pasiųstose instrukcijose Lietuvos komunistams nurodė, kad reikia dalyvauti Steigiamojo Seimo rinkimuose. Tačiau kol ši instrukcija pateko į Lietuvą, jau buvo per vėlu parengti komunistinius kandidatų sąrašus ir dalyvauti rinkimuose." Vis dėlto komunistai savo kandidatus kėlė, apsimesdami nepartinių sąrašo kandidatais.

Be abejo, šias dvi kairiąsias jėgas galima prilyginti šiuolaikinėms užribio partijoms, keliančioms didelį triukšmą, bet beveik niekada neiškovojančioms nė vieno parlamentaro mandato. Tačiau tiek kairėje, tiek dešinėje buvo ir labai stiprių bei brandžių jėgų, turinčių didelę paramą įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Didžiausias iš jų buvo Krikščionių demokratų blokas. Nors formaliai jį sudarė patys krikdemai, Ūkininkų sąjunga ir Darbo federacija, iš tiesų pastarosios dvi profesinės sąjungos taktikos sumetimais buvo įkurtos prieš rinkimus.

Tačiau didelis sąrašas buvo ne svarbiausias šių politikos sunkiasvorių pranašumas prieš jų varžovus. Kur kas svarbiau, kad krikdemai turėjo daug geresnes viešųjų ryšių galimybes: per Katalikų Bažnyčią jie galėjo palaikyti artimą ir glaudų ryšį su kaimo žmonėmis. O turint galvoje, kokia dalis Lietuvos tuomet gyveno kaime, prognozuoti krikščioniškojo bloko sėkmę nebuvo sunku. Kaip nebuvo sunku numatyti ir tai, kad svarbiausiais krikdemų konkurentais per rinkimus taps valstiečių liaudininkų blokas, iš esmės pretenduojantis į tą patį elektoratą, bet siūlantis jam kiek kitokias idėjas. Liaudininkai skelbė, kad jų tikslas - "tokia visuomenės santvarka, kur nebūtų vietos išnaudojimui ir kur visi žmonės galėtų lygiai naudotis visais mokslo, darbo ir kultūros vaisiais." Partijos programoje taip pat sakoma, kad ji "žmonių gyvenimo tvarką stato ant visuomeninių socializmo pamatų". Socializmo idėjas rinkėjams siūlė ir socialdemokratų partija, tačiau ji orientavosi daugiausia į samdomus darbininkus, kitaip tariant - miestų ir miestelių gyventojus.

Atrodo, kad krikščioniškosios vertybės ir socializmas buvo vienintelės idėjos, galėjusios atkreipti rinkėjų dėmesį. Vis dėlto būta ir kitokių pasiūlymų - nuo liberalizmo ir tolerancijos iki vadinamojo vidurio kelio. Pirmąjį siūlė Demokratinė tautos laisvės santara, kurią dar 1917 metais Maskvoje subūrė grupė intelektualų, tokių kaip Jurgis Baltrušaitis ar Petras Leonas. Antruoju keliu suko Tautos pažangos partija, vėliau pasivadinusi tautininkais. Ta pati, kuri po kelių nesėkmių 1926 metais pasirinks kitokį nei demokratiniai rinkimai kelią į valdžią.

Belieka pridurti, kad greta politinių partijų buvo ir trijų didžiausių tautinių mažumų - žydų, lenkų bei vokiečių sąrašai, ir turėsime visą 1920 metų politinį peizažą. Pasirinkimas nemenkas. Tačiau ar niekada demokratiniuose rinkimuose nedalyvavę lietuviai apskritai ateis prie balsadėžių. Dėl to reikėjo dar pakovoti.

Atmosfera kaista

Vos prasidėjus agitacinei kampanijai, sekmadienį ar turgaus dieną miestelių aikštėse būdavo gyva - tiek jų gyventojai, tiek iš aplinkinių kaimų suvažiavę valstiečiai skubėdavo pasinaudoti nemokama pramoga - pasiklausyti vadinamųjų "bačkininkų". Taip buvo praminti partijų agitatoriai, kurie savo prakalbas dažniausiai rėždavo užsilipę ant vežimo, stalo ar "bačka" vadintos statinės.

Kaip ir reikėjo tikėtis, aktyviausi agitatoriai buvo krikščionys demokratai. Jiems ir "bačkininkų" paslaugos nebūtinos - šį darbą atlieka ir kunigai. Mat dar svarstant Rinkimų įstatymo projektą Valstybės Taryboje, iš jo buvo išbrauktas straipsnis, draudžiantis agituoti bažnyčiose. Regis, šis faktas smarkiai erzina liaudininkus, kurių laikraštis "Darbas" dar gerokai prieš paskelbiant rinkimus piktinosi, kad atsisakius minėto draudimo "Lietuvos bažnyčia bus paversta klerikalų agitacijos muge" ir prognozavo, jog "šitaip aplinkybėms susidėjus, iš kalno jau galima numatyti, kad į Steigiamąjį Seimą pateks daugiausia kunigų ir kitokių atžagareivių".

Iš tikrųjų liaudininkai ir krikdemai šioje kovoje skaudžiausiai lipa vieni kitiems ant nuospaudų.

Apie kokį nors politinį korektiškumą tuomet nebuvo nė kalbos. Tarkime, viename liaudininkų rinkimų plakatų, užuot agitavus už savo sąrašo kandidatus, vaizduojamas žandaras, ariantis žemę plūgu, traukiamu dviejų į jį įkinkytų valstiečių, o greta stovi lazda grūmojantis kunigas. "Valstiečiai! Jei nenorit šito sulaukti, nebalsuokit už krikščionių-demokratų partiją", - baugina plakato tekstas.

Juokingiausia, kad būtent dėl žemės reformos abu oponuojantys blokai kaip tik ir sutaria. Kibirkštys žyra dėl visiškai kito, ir tikrai ne pirmaeilio klausimo - Bažnyčios vaidmens valstybės ir viešajame gyvenime. Tarkime, krikdemams labai nepatiko liaudininkų pažadai atskirti Bažnyčią nuo valstybės ar įvesti civilinę metrikaciją. Kuo arčiau rinkimai, tuo aštresnė polemika mitinguose, tuo labiau kaista laikraščių puslapiai nuo kaltinimų ir epitetų, kuriais vieni kitus apdovanoja oponentai. Reikia pažymėti, kad per Steigiamojo Seimo rinkimus kilusi krikdemų ir liaudininkų tarpusavio antipatija neišblės kone visą šešerius metus trukusį parlamentinės demokratijos laikotarpį ir ne kartą pakiš koją įvairiausioms koalicijoms bei susitarimams.

Šiaip ar taip, aštrūs debatai davė ir apčiuopiamos naudos. Nors metų pradžioje dar būta šiokio tokio pagrindo abejoti, ar žmonės išlaikys pirmąjį demokratijos egzaminą ir ateis balsuoti, prieš pat rinkimus susidomėjimas jais buvo milžiniškas. "Juo arčiau rinkimai, juo karščiau žmonės ėmė domėtis. Agitatoriai įsiutino žmones "raudonai", - vėliau prisimins kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas.

Taigi, rinkimų dienomis žmonės plūste plūdo prie balsadėžių. Pats balsavimas vyko entuziastingai, bet ramiai, be kokių nors rimtesnių incidentų. Galbūt prie to prisidėjo ir apdairus valdžios sprendimas tomis dienomis uždrausti prekiauti alkoholiniais gėrimais. O gal, prisiklausę agitatorių kalbų, žmonės tiesiog suprato, kad šią akimirką jie patys lemia savo šalies ateitį.

Šiaip ar taip, rinkti savojo Seimo atėjo daugiau nei 90 proc. visų balso teisę turinčių piliečių. Tokiu aktyvumu pirmą kartą balsuojanti Lietuva galėjo nustebinti daugelį senas demokratijos tradicijas turinčių Europos šalių. Jau minėtas J.Tumas-Vaižgantas pasidžiaugs, kad "lietuviai pasirodė nei apkerpėję, nei prisimerkėliai, o sparčiai vijosi Europos gyvenimo priemones". Nors jo atstovauta Tautos pažangos partija negavo nė vieno mandato, kunigas ir rašytojas pareikš: "Per rinkimus visur esti netvarkos, net labai kultūringose šalyse. Tai pas mus - tik ačiū Dievui, kad be blogo apsiėjo: be papirkimų, be muštynių, gal ir gyvybės prikišimo."

Lietuvos veidrodis

Taigi, 682 291 Lietuvos pilietis išrinko 150 savo atstovų, tačiau nuolat Seime dirbo tik 112 parlamentarų. Gavusieji mažiau balsų kol kas liko ant atsarginių suolelio - vėliau jie pakeis pasitraukusius kolegas, kad pirmieji darbą pradėję tautos atstovai neužsisėdėtų ir nepasijustų pernelyg patogiai, tokia rotacija vyks visus dvejus Steigiamojo Seimo darbo metus.

Kaip ir reikėjo tikėtis, daugiausia vietų Steigiamajame Seime iškovojo krikščionių demokratų blokas, gavęs 80 mandatų su 59 nuolat Seime dirbančiais atstovais. Tai buvo svari pergalė, nes krikdemai, turėdami 52,7 proc. balsų, iš esmės galėjo vieni priimti sprendimus. Antrojoje vietoje, iškovojęs 29 mandatus arba ketvirtadalį vietų Seime, atsidūrė liaudininkų blokas. Treti buvo socialdemokratai, surinkę dešimtadalį balsų ir gavę 15 mandatų. Į Seimą pateko ir visų rinkimuose dalyvavusių tautinių mažumų sąrašų atstovai.

Tokių rinkimų rezultatų ir buvo galima tikėtis: jie lyg veidrodis atspindėjo to meto Lietuvos visuomenės struktūrą ir įvairių grupių interesus bei įtakas. Tad nenuostabu, kad absoliučią daugumą vietų Seime gavo tie, kurie tvirtino ginantys visų pirma valstiečių interesus ir aiškiai pasisakė už tokią žemės reformą, kokios norėjo dauguma kaimo žmonių - nuo ūkininkų iki bežemių. O tai, kad Lietuvos kaimas konservatyvus, o Bažnyčios įtaka jam - milžiniška, lėmė, jog pirmenybė atiteko ne liaudininkams, o krikščioniškajam blokui. Kadangi liaudininkai siūlė tokią pačią žemės reformą, kaip ir krikdemai, už juos, matyt, balsavo laisvamaniškai nusiteikę neturtingesni žmonės ar vadinamieji kaimo šviesuoliai. Žymus diplomatas, žurnalistas ir visuomenės veikėjas Juozas Purickis šią proporciją įvertins taip: "Nors Lietuvoje vyrauja konservatingas ūkininkų elementas, bet ir Lietuva buvo pagauta pokarinės nuotaikos, socialinio bei ekonominio radikalizmo ir ultrademokratiškų tendencijų politikoje. Ypač grįžusieji iš Rusijos daug prisidėjo prie šitos nuotaikos įsivyravimo."

Kuklesnių laimėjimų pasiekusių partijų ir sąrašų rezultatai taip pat tiksliai kopijavo tiek socialinę, tiek tautinę visuomenės struktūrą. Kadangi pramonė Lietuvoje tada dar buvo menka, į samdomus darbininkus orientavęsi socialdemokratai gavo tik dešimtadalį balsų, o iš rinkimuose dalyvavusių tautinių mažumų sąrašų daugiausia vietų parlamente gavo žydai, tuomet sudarę daugiau 7 proc. visų šalies gyventojų.

Įdomu ir tai, kad jauna valstybė savo pamatus patikėjo jauniems žmonėms: net 48 iš pusantro šimto Steigiamojo Seimo atstovų neturėjo ir trisdešimties metų, o perkopusių per penkiasdešimt tebuvo vos aštuoni. Tai, kad gavusios 5,3 proc. balsų į parlamentą pateko aštuonios iš trisdešimties rinkimuose kandidatavusių moterų, taip pat labai įdomus faktas. Vadinasi, to meto kontekste Lietuva nebuvo tokia jau konservatyvi. Tarkime, kaimynės Lenkijos Steigiamajame Seime moterų dalis tesudarė vos 1,38 procento.

Nors ir turėdamas aiškią politinę daugumą, visais kitais požiūriais Steigiamasis Seimas labai margas. Jame drauge posėdžiaus žymus tautinio atgimimo veikėjas ir vakarykštis gimnazistas, universiteto profesorius ir savamokslis kaimo mažažemis, stambus Kauno pirklys ir skurdaus priemiesčio darbininkas, kunigas ir kaimo mokytojas. Kitaip sakant, Steigiamasis Seimas atrodė tarsi miniatiūrinė Lietuva, kuriai per artimiausius dvejus metus teks ne tik įtvirtinti parlamentinę demokratiją, bet ir padėti tvirtus nepriklausomos valstybės pamatus: pasiekti valstybės tarptautinio pripažinimo, įstoti į Tautų Sąjungą, priimti nuolatinę Konstituciją, įvykdyti žemės reformą, įvesti litą. Daugumai parlamentarų teks ir kitokia misija - jie ilgiems mėnesiams paliks saugią posėdžių salę ir gins savo valstybę Nepriklausomybės kovose.

Istorinę gegužės 15-ąją, 18 val. 15 min. Kauno miesto teatro rūmuose prasidės pirmasis Lietuvos Steigiamojo Seimo posėdis. Tačiau prisiminti, kokios nuotaikos tuomet buvo apėmusios sostinę ir visą Lietuvą, kas tą vakarą vyko teatro salėje ir išsamiau pakalbėti apie parlamentarų nuveiktus darbus puikią progą turėsime lygiai po mėnesio.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"