TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pirmasis kęstutėnų vadas

2015 04 03 6:00
Juozas Kasperavičius-Visvydas – Lietuvos partizanų jungtinės Kęstučio apygardos vadas. GAM nuotrauka

Prieš 68 metus, 1947-ųjų Didįjį penktadienį, gausių priešo pajėgų apsuptyje žuvo 11 Kęstučio partizanų apygardos štabo apsaugos būrio vyrų. Kitą dieną, nenorėdami pasiduoti gyvi, štabo žeminėje susisprogdino pirmasis apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas ir jo adjutantas Albinas Biliūnas-Džiugas.

1947 metų Didysis šeštadienis. Prisikėlimo laukiančioje nuošalioje eigulio sodyboje tylu. Tik kartkartėmis sudejuoja užklydusio vėjo užgautos šakos, tik nenuilstantis Agluonos upelis garma per akmenis, sekdamas vien medžiams ir dangaus sparnuočiams suprantamą sakmę.

Šalia sodybos pasislėpusioje partizanų žeminėje negirdėti net ir šių garsų. Du joje įsitaisę vyrai pasirengę atsisveikinti su savo laikinais namais, nes po kelių dienų kelsis į kitą, saugesnę vietą. Į naują žeminę jau išgabenta didžioji dalis daiktų, tad kovotojams dabar neįprastai erdvu ir švaru - lyg išsikuopus namus prieš didelę, šviesią šventę.

Vyrai dar nenujaučia, kad šventės jie nesulauks. Nežino ir to, kad vakar, Didįjį penktadienį, netoliese esančiame Paparčių kaime krito vienuolika jų kovos draugų - Kęstučio apygardos štabo apsaugos būrio kovotojų. Vienoje sodyboje Velykų švęsti susirinkusius vyrus netikėtai apsupus sovietų kareiviams ir stribams, partizanai stojo į mūšį su gerokai gausesniu priešu. Ištrūkti iš apsupties gniaužtų pavyko vien būrio vadui kapitonui Vytautui Gužui-Mindaugui. Ir tai tik todėl, kad baigiantis šoviniams vyrai nutarė pasiaukoti ir pridengti vado atsitraukimą. Deja, perspėti apie mirtiną pavojų dviejų žeminėje prie Agluonos pasislėpusių kovos draugų Mindaugas nebespėjo.

Velykų išvakarėse eigulio Juozo Juknos sodybą, kurioje buvo įrengtas apygardos štabas, keliais žiedais apsupo čekistai, kareiviai ir stribai. Išsiveržti iš tokio žiedo buvo neįmanoma. Viskas, ką įstengė padaryti du kovotojai, tai - išplėšti iš mirties bent keletą brangių minučių, kad būtų galima sudeginti svarbius štabo dokumentus ir taip išgelbėti dešimčių kitų partizanų gyvybes. Čekistams jie buvo reikalingi gyvi, tačiau vyrai neketino pasiduoti - prie bunkerio priartėjusius kareivius pasitiko įnirtinga ugnis.

Kęstučio apygardos štabo nariai (iš kairės): Antanas Liesys-Idenas, neatpažintas, Vytautas Gužas-Kardas, neatpažintas ir Antanas Seneckis-Žaibas. 1947 m. / GAM nuotrauka

Keliasdešimties priešų mūšis su dviem Lietuvos kovotojais truko kone tris valandas. Netekę vilties paimti partizanus gyvus, čekistai privertė sodybos šeimininką nusileisti į žeminę ir įkalbėti vyrus pasiduoti. Tačiau šie atsakė mirtina tyla. Kareiviams pamėginus išrūkyti partizanus dūmų užtaisais, bunkeryje nugriaudėjo sprogimas. Suvirtę į vidų čekistai aptiko rusenančius popierius ir granatų skeveldrų sumaitotus dviejų vyrų kūnus - matydami, kad nei išeities, nei laiko nebeliko jie susisprogdino. Taip savo kovos kelią baigė pirmasis Lietuvos partizanų Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas ir jo adjutantas Albinas Biliūnas-Džiugas. Prisiminkime pirmojo kęstutėnų vado gyvenimo ir kovos kelią.

Ant svajonių sparnų

Juozas Kasperavičius gimė 1912 metų liepos 17 dieną Jurbarko valsčiaus Jokūbaičių kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Jo artimieji prisimena Juozuką buvus smalsų, gyvaus proto ir nagingą vaiką. Pats Kęstučio apygardos vadas savo kovos draugui Antanui Kisieliui pasakojo ankstyvoje jaunystėje domėjęsis pačiais įvairiausias dalykais. "Pateks į rankas kokia nors brošiūrėlė, ar apie krosnis, ar šaltkalvio, ar staliaus vadovėlis, ar knygelė apie bites - visas iki vienos perskaitydavau", - tokius J. Kasperavičiaus žodžius prisiminimų knygoje cituoja buvęs partizanas.

Juozas ne tik domėjosi knygomis apie amatus, bet ir stengėsi įgytas žinias pritaikyti praktikoje. Būdamas šeštoje Jurbarko gimnazijos klasėje jis per vasaros atostogas išdekoravo Girdžių miestelio bažnyčią. Vėliau vadas A. Kisieliui pasakojo, kad už šį darbą klebonas jam nepagailėjo aštuonių šimtų litų. (Už tokią sumą tuomet buvo galima nusipirkti keturias karves.)

Dar anksčiau, gal ketvirtoje klasėje, Juozas tėvų namuose pats sumūrijo naują krosnį. Ši detalė gal ir nebūtų tokia svarbi, jei ne faktas, kad būtent krosniaus įgūdžiai kartą išgelbėjo partizanui gyvybę. Prie šio epizodo mes dar grįšime.

O kol kas, baigęs aštuonias gimnazijos klases, J. Kasperavičius pasirenka profesionalaus kario kelią ir 1933-iųjų rugsėjį įstoja į Kauno karo mokyklą. Po dvejų metų artilerijos jaunesnysis leitenantas pradeda karjerą 2-ajame zenitinės artilerijos būryje ir po 8 mėnesių paskiriamas jo vadu. 1937-ųjų lapkritį Juozas pakeliamas į leitenantus. Tų pačių metų gruodžio 31-ąją jis, baigęs karo aviacijos mokyklą, jau tarnauja Pajuostėje dislokuotoje aviacijos eskadrilėje.

Aviacijos leitenantas Juozas Kasperavičius. 1938 m. / LCVA nuotrauka

Nuo tos akimirkos prasideda šviesiausias, laimingiausias J. Kasperavičiaus gyvenimo tarpsnis, kupinas visų įmanomų džiaugsmų. Mėgstama tarnyba, stažuotė Kaune, pažintis su žavia ir išsilavinusia gimnaziste Birute Razminaite, po metų pasibaigusi vedybomis, dukrelės gimimas - viskas tilpo į beveik dvejus metus. Dabar tereikėjo išlaikyti baigiamuosius egzaminus ir prisisiūti aviacijos kapitono antpečius. Tą 1940-ųjų pavasarį Juozui atrodė, kad niekas pasaulyje negali sugriauti jo planų ir laimės. Bet į duris jau beldėsi nelemtasis birželis, sudaužęs į šipulius visas šviesiausias svajas.

Okupantų įsakymui nepakluso

Kaip žinoma, Lietuvą užplūdę raudonieji okupantai tuoj pat ėmėsi likviduoti jos kariuomenę. Lapkričio pabaigoje ji galutiniai pertvarkyta į Raudonosios armijos 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą, o baigiantis 1941-ųjų gegužei korpuso štabas ir jam pavaldūs daliniai perkelti į skirtingose vietose esančias vasaros stovyklas. Birželio pradžioje lietuviai dalinių vadai skubiai išsiųsti į „tobulinimosi kursus“ Rusijoje. Iš ten jie taip ir nesugrįžo. O likus savaitei iki SSRS ir Vokietijos karo pradžios neišvykę lietuvių karininkai jau buvo suimami visiškai atvirai. Vieni jų atsidūrė pamaskvėje įkurdintoje karo belaisvių stovykloje, kiti - Norilsko lageriuose, treti - Maskvos ar Gorkio kalėjimuose.

J. Kasperavičiui šios mėsmalės pavyko išvengti. Jo eskadrilė iš Pajuosčio buvo iškelta į Joniškėlį, o iš ten - į Ukmergę ir įkurdinta kurortiniame Pivonijos rajone, nes visus karinius aerodromus jau buvo užėmę rusai. Iš pradžių gyvenimas vadinamojoje tautinėje eskadrilėje atrodė visai pakenčiamas. Kaip prisimena buvęs karo lakūnas Antanas Navaitis (vėliau sovietų suimtas ir išsiųstas į Norilsko lagerį), jos karininkai dėvėjo lietuviškas uniformas, pietavo Pivonijos miške įkurto kurhauzo restorane, nemažai skraidė (nors dažniausiai tik tarp Ukmergės ir Kėdainių). Tiesa, be pratybų, atsirado ir naujų "teorinių" disciplinų, tokių, kaip trumpas VKP(b) istorijos kursas, Josifo Stalino biografija ir politinės valandėlės, per kurias karininkams aiškinta apie tarptautinę padėtį.

Tačiau tokia vaga gyvenimas tekėjo neilgai. 1941-ųjų vasara prasidėjo slogiomis nuojautomis. Birželio 14 dieną enkavėdistai Ukmergėje suėmė keturis, o per kitas dvi dienas - dar tris eskadrilės karininkus (tarp jų ir minėtą A. Navaitį). Visi jie su pirmais tremtinių ešelonais buvo išvežti į Rytus ir netrukus atsidūrė įvairiuose Rusijos lageriuose.

Tuomet jau niekas nežinojo, ką atneš rytojus. Birželio 20-ąją, penktadienį, karininkus susikvietęs eskadrilės vadas Jurgis Kovas teištarė: "Vyrai, kas norite, šeštadienį ir sekmadienį galite vykti pas savo šeimas. Nežinau, ar galėsiu kitą savaitę išleisti." Kažin ar vadas nujautė, kad kitą savaitę jo jau nebebus tarp gyvųjų. Iki karo pradžios buvo likusios dvi dienos.

Kęstučio apygardos štabo apsaugos grupės kovotojai Valentinas Orlingis (kairėje) ir Antanas Seneckis-Žaibas. / GAM nuotrauka

Taigi dauguma arčiau Ukmergės gyvenusių karininkų savaitgalį išvažiavo namo. J. Kasperavičius negalėjo to padaryti, nes žmoną ir dukrelę jau prieš kurį laiką dėl viso pikto buvo išsiuntęs į Kelmę, pas jos tėvus. Tad pirmos karo valandos leitenantą užklupo Ukmergėje.

Ką daryti, tuomet eskadrilėje niekas nežinojo. Jos vadui nepavyko susiskambinti nei su Pabradėje esančiu divizijos štabu, nei su Vilniuje įsikūrusia korpuso vadovybe. Tuomet J. Kovas nutarė pasiųsti į Pabradę pilotą Aleksandrą Kostkų ir žvalgą Vytautą Stankūną. Po kelių valandų karininkai parskraidino įsakymą: rytoj, birželio 23-iąją, visa eskadrilė turinti persikelti į Pabradę. Ten jai buvo nurodyta skristi į Baltarusiją, Mogiliovo link. Daugelis lakūnų nutarė įsakymui nepaklusti. Vienas iš tokių buvo ir leitenantas J. Kasperavičius.

Štai kaip apie kovos draugo sprendimą A. Navaičiui po kelių dešimtmečių pasakojo kitas eskadrilės pilotas Aleksas Guja: "Atsisėdau ant ANBO-51 rato ir laukiu, kas bus toliau. Po kiek laiko prieina ltn. Kasperas (tokia pavarde tuomet buvo vadinamas J. Kasperavičius - aut.) ir klausia: "Ką galvoji daryti?" Atsakiau: "Nežinau, koks bus įsakymas." Jis sako: "Pakilęs sek paskui prieš tave pakilusį lėktuvą." Po kiek laiko Pabradės aerodrome likę sveiki lėktuvai pradėjo kilti į orą. Pakilo ANBO-41, paskui juos - ANBO-51. Pakilau ir aš. Žiūriu, prieš mane pakilęs lėktuvas suka atgal į Ukmergę. Vykdydamas ltn. Kaspero įsakymą pasuku paskui jį. Maniau, grįšime į Pivoniją, bet Ukmergę praskridome ir nusileidome į dobilieną prie Siesikų ežero."

Išplėštas iš mirties nagų

Ten šešiems lietuvių lakūnams karas ir baigėsi. Po pietų prie Siesikų pasirodę vokiečių kareiviai nesiėmė aiškintis, kas tie lietuviškas uniformas vilkintys, bet sovietiniais antsiuvais "pasidabinę" vyrai. Vis jie buvo nuvežti į Raseinius, iš ten - į Rytprūsius, kol galiausiai atsidūrė Austrijoje įkurtoje karo belaisvių stovykloje. J. Kasperavičius taip niekada ir nesužinojo, kad tądien karas baigėsi ir jo vadui majorui J. Kovui. Su pirmąja eskadrilės grupe Rytų kryptimi išskridęs lakūnas, vos patekęs į Baltarusijos teritoriją, savo lėktuvą sąmoningai nukreipė į žemę...

Į gimtąjį Jokūbaičių kaimą J. Kasperavičius grįžo po aštuonių mėnesių, pasak žmonos Birutės, "išbadėjęs, sulysęs, vilkėdamas prancūzų kareivio milinę". Atgavęs jėgas su šeima grįžo į Panevėžį, bet greitai persikėlė į Subačių. Čia įsidarbino kooperatyvo pirmininku. Kaip apybraižoje "Mes nebuvome bėdos vaikai" pažymi Eugenijus Ignatavičius, vokietmečiu kooperatyvui vadovavo ir kitas būsimas Kęstučio apygardos vadas - partizanų generolas Jonas Žemaitis. "Matyt, ši tarnyba, buvusi toliau nuo politikos, mūsų kariškiams tais laikais buvo geriausias prieglobstis", - svarsto rašytojas.

J. Kasperavičiaus išdekoruota Girdžių bažnyčia. 1938 m. / girdziai.lt nuotrauka

Karui persiritus į antrą pusę J. Kasperavičius nutarė grįžti į gimtąjį kaimą ir su broliais Antanu bei Kazimieru pradėjo ūkininkauti. Artėjant frontui buvo galima nujausti, kad tiek buvęs Lietuvos karininkas Juozas, tiek jo brolis puskarininkis felčeris Antanas anksčiau ar vėliau paklius į enkavėdistų akiratį. Kasperavičiai net svarstė galimybę trauktis, tačiau nusprendė, kad vokiečių okupacijos metais jie niekam bloga nepadarė, ir liko gimtinėje. Tiesa, Juozas su Antanu dėl visa ko sode išsikasė žeminę, kurioje ir tikėjosi sulaukti ramesnių dienų.

Tačiau nutiko taip, kad anksčiau negu čekistai ar stribai buvusį karo lakūną pastebėjo Lietuvos partizanai. Šį epizodą buvęs Lietuvos kovotojas A. Kisielius prisiminė taip: "Keturiasdešimt penktųjų žiemą, sužinoję, kad jis namie, būrelis vyrų nuvykome kviesti į partizanų būrį. Į partizanų judėjimą jis žiūrėjo gan skeptiškai, su nepasitikėjimu, ir buvo linkęs laikytis pasyviai.

- Vadinasi, per žiemą pasislapstysiu namie, o pavasarį - matysim, - toks buvo jo atsakymas.

- Jūsų reikalas. Tik kad pavasarį nebūtų per vėlu, - perspėjome išeidami ir palinkėjome geros kloties."

Pavasario Juozas sulaukė saugus, tačiau prasidėjusi vasara nepaliko jam jokios galimybės svarstyti apie tolesnį savo kelią: išeiti į mišką ir galbūt pražudyti kaime likusią šeimą ar pasilikti tikintis, kad nelaimė praeis pro šalį? Birželio 15-osios rytą Juozą su broliu Antanu pakeliui į malūną sustabdė grupė stribų. Tąsyk jie, neradę prie ko prikibti, vyrus paleido, tačiau kitą rytą Kasperavičių sodybą užgriuvo visas būrys sovietų parankinių. Iškratę namus stribai abu brolius išsivežė į Jurbarką. Ten jiems buvo tiesiai šviesiai pasakyta - arba bendradarbiaujate, arba dešimčiai metų keliaujate į Sibiro lagerius.

Tapti išdavikais broliai nesutiko, tad stribams buvo liepta nugabenti abu į Raseinių kalėjimą. Tačiau miesto jie taip ir nepasiekė. Pakeliui stribai nežinia kodėl nutarė įsakymo nevykdyti ir atsikratyti brolių. Greičiausiai ginkluotas padugnes viliojo geri Kasperavičių batai, drabužiai ir laikrodžiai. Taigi jie sustabdė vežimą prie Bebirvos upės, pastatė brolius ant tilto ir ėmė šaudyti. Bandydami gelbėtis Juozas ir Antanas leidosi bėgti, bet nubėgo netoli. Antanas krito negyvas prie pakeliui pasipainiojusios tvoros, o sunkiai sužeistas Juozas apsimetė mirusiu. Apiplėšę brolius stribai nuvežė juos į Raseinius ir numetė miesto aikštėje. Ten paaiškėjo, kad Juozas dar gyvas, tad jį teko gabenti į Biliūnų dvare įkurtą ligoninę.

Laimė, Biliūnuose sandėlininke dirbo Janina Čepaitė, pas kurią apsistodavo pagalbos vyrui ieškojusi B. Kasperavičienė. Per šią moterį žinia apie ligoninėje stribų saugomą sužeistą karo lakūną pasiekė Žebenkšties būrio, kuriam tuomet jau vadovavo J. Žemaitis, kovotojus. Pasitarę partizanai nutarė J. Kasperavičių išvaduoti.

Paminklas J. Kasperavičiaus ir A. Biliūno žūties vietoje. / girdziai.lt nuotrauka

Liepos 9-osios vakarą Biliūnų dvarą apsupo 23 kovotojų būrys. Nukirpę telefono laidus, jungusius ligoninę su miestu ir NKVD būstine, partizanai be šūvio nuginklavo ir surišo stribus, išvadavo J. Kasperavičių bei dar vieną sužeistąjį ir išsivežė juos į mišką. Kartu pasiėmė ir J. Čepaitę, nes po tokios operacijos jai buvo mirtinai pavojinga toliau dirbti ligoninėje. Jei ne ši moteris, iš anksto pasirūpinusi būtinais vaistais ir tvarsliava, sužeistasis vargu ar būtų likęs gyvas. Deja, išgelbėjusi gyvybę J. Kasperavičiui, savosios J. Čepaitė neįstengė išsaugoti - nepraėjus ir dviem savaitėms nuo sėkmingos partizanų operacijos ji drauge su dar 14 Žebenkšties rinktinės kovotojų žuvo garsiajame Virtukų mūšyje.

Nesugaunamasis Šilas

Partizanų rėmėjo Kosto Kušeliausko sodyboje išslaugytam J. Kasperavičiui dabar liko tik vienas kelias - į mišką. Tą patį rudenį jis, pasirinkęs Šilo slapyvardį, prisidėjo prie Lydžio rinktinės Pavidaujo būrio kovotojų, po kurio laiko buvo komandiruotas į rinktinės štabą ir netrukus paskirtas jo operatyvinio skyriaus viršininku.

Tuo metu garsas apie nesugaunamą partizaną Šilą jau buvo pasklidęs po visą Pietų Žemaitiją. Pasitaikydavo, kad kovotojas, net ir pakliuvęs į priešų rankas, sugebėdavo juos apmulkinti. Kartą iš keblios situacijos J. Kasperavičių išgelbėjo krosnių meistro įgūdžiai. Buvęs Pavidaujo būrio partizanas A. Kisielius prisimena tokį nutikimą. Turėdamas fiktyvų pasą Antano Klimo vardu J. Kasperavičius apygardos reikalais dažnai keliaudavo po visą Žemaitiją. Kartą, nešdamasis kišenėje šifruotą laišką, jis pateko tiesiai į rusų kareivių rankas. Bėgti nebuvo kaip, todėl teko veikti gudrumu. Išmetęs laišką į žolę partizanas koja už kojos priėjo prie jį pašaukusio kareivių vyresniojo. Dokumentai šiam įtarimų nesukėlė, o išgirdęs, kad sutiktas dvimetrinis žmogėnas esąs po kaimus keliaujantis krosnius, leido jam eiti savais keliais.

Nelaimei, kiti kareiviai tuoj pat surado žolėje voką, ant kurio buvo užrašyta "Šilui". Dabar tapo aišku, kad lengvai ištrūkti partizanui nepavyks. Kareiviai nusprendė dėl visa ko nuvežti nepažįstamąjį į štabą Eržvilke. Uždarytas į kamerą J. Kasperavičius ir toliau vaidino mažaraštį buvusį kumetį, pramokusį mūrininko amato.

Paskutinis Kęstučio apygardos vadas Jonas Vilčinskas-Algirdas (antras iš kairės) su kovos draugais. / GAM nuotrauka

Nieko nepešę Eržvilko stribai vis dėlto nutarė nerizikuoti savo kailiu ir nugabenti suimtąjį išmanesniems tardytojams į Tauragę. Ten vienas enkavėdistas iš karto atkreipė dėmesį į "mūrininko" rankas - baltas ir inteligentiškas, visai nepanašias į darbininko. J. Kasperavičius nesutriko. Ėmė aiškinti, kad tokios esančios visų mūrininkų rankos - baltai jas nušveičiantis krosnių molis, o nuospaudas nugraužiančios kalkės. Tuomet čekistai griebėsi išbandytos priemonės - į J. Kasperavičiaus kamerą įkišo mūrininko duonos ragavusį provokatorių. Didelei enkavėdistų nuostabai, šis po kelių valandų pokalbio patvirtino: suimtasis tikrai esąs mūrininkas, nes apie krosnis nusimanąs geriau negu jis pats. Taip vaikystėje perskaityta brošiūra ir šiokia tokia praktika tėvų sodyboje leido kovotojui pergudrauti priešą.

J. Kasperavičiaus kelionės po įvairias Žemaitijos vietas turėjo svarbų tikslą - suvienyti Tauragės, Raseinių, Jurbarko, Šiaulių, Joniškio, dalyje Kėdainių ir Kauno apskričių veikusius partizanų junginius į vieną apygardą. Jungtinė Kęstučio apygarda buvo įkurta 1946 metų rugsėjo 12-ąją. Tą pačią dieną J. Kasperavičius, tuomet turėjęs slapyvardį Angis (vėliau jis pasivadino Visvydu), išrinktas apygardos vadu.

Pirmajam vadui teko bene sunkiausi uždaviniai: sukurti apygardos padalinių struktūrą, patikimą ryšių su jos formuotėmis ir kitomis apygardomis sistemą, organizuoti žvalgybą, spaudą, materialinę bazę ir galiausiai - ieškoti galimybės suvienyti visos Lietuvos ginkluotą pogrindį į vieną kovos organizaciją.

Tų pačių metų pabaigoje, jau žuvus J. Kasperavičiui, Kęstučio apygarda tapo visos Lietuvos partizanų vienijimosi centru. Neatsitiktinai išsiaiškinti apygardos štabo dislokacijos vietą MGB patikėjo netikrą partizanų vadovybę kūrusiam agentui Juozui Markuliai-Ereliui. 1947-ųjų pavasarį Žemaitijoje apsilankiusiam šnipui taip ir nepavyko nieko iššniukštinėti. Žlugus Erelio misijai MGB ėmėsi planuoti karinę operaciją, apie kurią nieko nežinojo nei vietos čekistai, nei stribai. Priešui gana greitai tapo žinoma ir apygardos štabo slėptuvė.

J. Kasperavičiui pritrūko vos kelių dienų, kad išsigelbėtų pats ir išgelbėtų slapčiausius apygardos dokumentus, - tuoj po Velykų štabas turėjo būti perkeltas į kitą vietą. Deja, to padaryti kovotojai nespėjo...

Tęsė vado darbus

Paskutinis Kęstučio apygardos kovotojas Edmundas Kmita-Evaldas, žuvęs 1961-ųjų lapkričio 9 dieną. / LŽ archyvo nuotrauka

Pirmojo vado žūtis buvo skaudus smūgis ne tik Kęstučio apygardai, bet ir visam ginkluoto pasipriešinimo sąjūdžiui. Tačiau J. Kasperavičiaus pradėtas darbas nenuėjo perniek. Tais pačiais metais vadovavimą apygardai perėmęs Jonas Žemaitis-Vytautas 1948-aisiais įkūrė visas Žemaitijos apygardas suvienijusią Vakarų (Jūros) sritį, o 1949-ųjų vasarį vykusiame visos Lietuvos partizanų suvažiavime jis buvo išrinktas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininku ir visos kovojančios šalies ginkluotųjų pajėgų vadu. Per tą patį suvažiavimą aukščiausiu partizanų įvertinimu - Laisvės kovos karžygio garbės vardu - pagerbtas ir 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais apdovanotas ir pirmasis kęstutėnų vadas J. Kasperavičius.

Nors patyrė skaudžių netekčių ir smūgių, kęstutėnų kova truko iki pat šeštojo dešimtmečio pabaigos, kai bet koks ginkluotas pasipriešinimas okupantams jau turėjo atrodyti beprasmiškas. Paskutinis apygardos vadas Jonas Vilčinskas-Algirdas nuo MGB agento-smogiko rankos žuvo 1953 metų rugsėjo 19-ąją, o paskutinis jos kovotojas Edmundas Kmita-Evaldas krito 1961 metų lapkričio 9 dieną.

Vyrai puikiai suprato, kad ši kova baigsis neišvengiama žūtimi, bet gal neišsižadėti duotos priesaikos juos kvietė ir tokie atmintinais 1946-aisiais ištarti J. Kasperavičiaus žodžiai: „Laisvės kovos draugai, mes buvome priversti išeiti ginti savo gimtojo krašto, savųjų sodybų, bočių ir tėvų krauju aplaistytos žemės: mes, kaip žmonės, pasipriešiname prieš žmogaus teisių mindžiojimą, prieš aukščiausiojo laipsnio vergiją. Mes negalime sutikti su melu, apgaule, klasta ir tautą žudančiomis nedorybėmis. Mūsų žingsniai yra taurūs. Mes savo kovoje esame teisingi ir teisūs prieš visą kultūringąjį pasaulį.“

////Eskadrilei buvo nurodyta skristi į Baltarusiją, Mogiliovo link. Daugelis lakūnų nutarė įsakymui nepaklusti. Vienas tokių buvo ir leitenantas Juozas Kasperavičius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"