TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pirmasis tautinis diplomatas

2013 07 26 6:00
Vienas pirmųjų Lietuvos politikos veikėjų užsienyje J.Gabrys-Paršaitis. „Lietuvos albumo“ nuotrauka

Lygiai prieš 62 metus, 1951-ųjų liepos 26 dieną, Šveicarijoje mirė Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjas Juozas Gabrys-Paršaitis. Šiandien prisiminkime ryškesnius šios prieštaringai vertinamos asmenybės gyvenimo ir veiklos epizodus.

Apie ankstyvuosius J.Gabrio-Paršaičio gyvenimo metus ir jo šeimą žinių išliko nedaug. Gimė jis 1882 metų gegužės 22 dieną Garliavoje. Ne kažką galima pasakyti ir apie jo tėvus. Buvęs Lietuvos prezidentas dr. Kazys Grinius prisiminimuose užsimena, kad J.Paršaičio motina buvo Lukšių klebonijos šeimininkė, vėliau ištekėjusi už Paršaičio. Regis, tėvo pavardė Juozui nelabai patiko, tad vėliau jis dažniau prisistatydavo mergautine motinos pavarde - Gabrys, arba dviguba pavarde, paveldėta iš abiejų tėvų.

Baigęs Garliavos pradžios mokyklą, J.Gabrys įstojo į Marijampolės gimnaziją, nuo pat įkūrimo garsėjusią lietuviška dvasia. Čia moksleivis netruko aktyviai įsitraukti į lietuvišką veiklą, dėl to sulaukė rimtų nemalonumų. 1899 metais septintos klasės gimnazistas įsitraukė į slaptą Lietuvos tarnų draugiją, platinusią lietuvišką spaudą. Jos nariai sulaukė caro žandarų dėmesio, o netrukus - ir represijų.

Istorikas Vytautas Merkys knygoje "Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje" mini, kad 1989 metais pas tėviškėje atostogavusį J.Paršaitį kratos metu buvo aptikta lietuviškų knygų ir Tilžėje leistų "Varpo", "Ūkininko" bei "Tėvynės sargo" numerių. Be to, pas mokytoją Juozą Jasaitį rasti ir slaptaraščiu rašyti J.Gabrio laiškai. To užteko, kad slaptojo būrelio nariai būtų suimti.

J.Paršaitis buvo ne tik pašalintas iš gimnazijos be teisės sugrįžti, bet ir atsidūrė Kalvarijos kalėjime, o 1901 metų pavasarį buvo metams ištremtas į Odesą policijos priežiūron.

Ten buvęs gimnazistas veltui laiko neleido. Eksternu išlaikęs brandos egzaminus, jis įstojo į Odesos universiteto Teisės skyrių, tačiau ryšių su Lietuva ir su lietuviais nenutraukė. Nuo tų pačių metų jis tapo varpininkų įkurtos Lietuvių demokratų partijos (LDP) nariu, o 1904-aisiais buvo išrinktas į jos Centro Komitetą. LDP tuomet veikė tokie žinomi visuomenės veikėjai kaip Antanas Smetona, Felicija Bortkevičienė, Povilas Višinskis, Jonas Vileišis, Vladas Putvinskis ir kiti.

Tuo metu Lietuvoje brendo dideli įvykiai. 1904-aisiais buvo panaikintas spaudos draudimas, o netrukus kraštą užliejo 1905 metų revoliucijos banga, į jos verpetus mokslus metęs J.Gabrys-Paršaitis pasinėrė visa galva.

Revolveriai prieš žandarus

"Šalin caro valdžia! Lai gyvuoja neprigulminga Lietuva!" - tokie ir panašūs šūkiai tą vasarą puošė lietuvių mitinguotojų plakatus. Tai, kad tokie mitingai 1905-ųjų vasarą apėmė visą Suvalkiją, buvo ir nemažas kovingo agitatoriaus J.Gabrio-Paršaičio nuopelnas.

Istoriniame Alfonso Eidinto detektyve "Slaptasis lietuvių diplomatas" rašoma: "Kai kur policija puola mitingus, ir kalbėti darosi pavojinga. Tuomet J.Gabrys, kurdamas LDP kuopeles kaimuose, organizuoja ir ginkluotus vyrus ginti agitatorių." Ginklams įsigyti praverčia Amerikos lietuvių suaukotos lėšos.

Važinėjant po Suvalkiją, J.Gabriui kilo dar viena idėja, kaip efektyviai pasipriešinti rusinimui. Pastebėjęs, jog šio krašto mokyklose dirba palyginti daug lietuvių, jis LDP CK posėdyje pasiūlė sušaukti Suvalkijos mokytojų suvažiavimą, įkurti Mokytojų sąjungą, o iš Rusijos atsiųstus pedagogus paraginti nedelsiant kraustytis namo. Šiam sumanymui buvo pritarta. Taigi, liepos 26-ąją vieno Marijampolės miesto ūkininko namuose susirinkę penkiolika Suvalkijos mokytojų nutarė kiek galima greičiau sušaukti Vilniuje steigiamąjį Mokytojų sąjungos suvažiavimą.

Po kelių savaičių J.Gabrio bute Vilniuje susirinkę maždaug 40 delegatų įkūrė Mokytojų sąjungą. Jos programa, pasak paties iniciatoriaus buvusi revoliucinė, profesinė ir "tautiškai politinio pobūdžio". Dabar J.Gabriui beliko susitvarkyti su mokyklose dirbusiais rusais.

Taigi, J.Gabrio iniciatyva LDP parengė ultimatumą, reikalaujantį, kad iki mokslo metų pradžios visi iš Rusijos atsiųsti mokytojai savo noru sugrįžtų namo, kur "bemokslei rusų liaudžiai jie galės geriau patarnauti negu lietuviams". Nepaklususius ultimatumo reikalavimams pagrasinta iškraustyti jėga.

J.Gabrys (kairėje), M.Yčas ir S.Šilingas pirmojoje lietuvių konferencijoje Stokholme. 1915 m. / LCVA nuotrauka

Atrodo, kad rusams mokytojams ultimatumas įspūdžio nepadarė - rugsėjo 1-ąją jie visi liko savo darbo vietose. Nepadėjo ir tai, kad dar šimtai Tilžėje išspausdintų atsišaukimo egzempliorių pasklido po visą Kauno guberniją. J.Gabriui neliko nieko kita, kaip tik įvykdyti ultimatume paskelbtus grasinimus.

Apie tai, kas vyko toliau, galima spręsti tik iš paties J.Gabrio prisiminimų. Už iš LDP gautus 150 rublių įsigijęs du brauningus, tris revolverius ir 200 šovinių J.Gabrys su Mokytojų sąjungos aktyvistu Juozu Jonikaičiu nutaria uždaryti keliolika Suvalkijos mokyklų. Pasiėmęs į talką tris vyrus o pats dėl konspiracijos prisilipinęs ilgą barzdą ir apsivilkęs kaimiečio rūbais, spalio 9-ąją jis vežimu patraukia į Šunskus. Apstulbusiam kaimo mokytojui atvykėliai pareiškia esą LDP atstovai iš Vilniaus, atvykę uždaryti mokyklos.

"Padavęs mokytojui 2 egz. atsišaukimų "Šalin valdžios mokyklas!", aš paraginau 1 egz. pridėti prie pranešimo apie uždarymą mokyklos mokyklų inspektoriui, o antrą egz. pridėti prie protokolo, ką įrašiau mokyklos kontrolės knygon, kad L.D.P. yra uždrausta atidaryti mokyklą tol, kol nebus valdžios leista dėstyti liet. kalba", - 1936 metais "Naujojoje Romuvoje" paskelbtame straipsnyje prisimena J.Gabrys.

Taip, nesutikdami rimtesnio pasipriešinimo, aktyvistai uždarė dar kelias kaimų mokyklas. Tačiau netrukus reikalai pakrypo labai pavojinga linkme. Grįždami atgal jie sutiko priešpriešiais atvažiuojančius du vežimus, pilnus žandarų. Stabdys ar nestabdys? J.Gabrys dėl visa ko spaudžia rankoje kišenėje paslėptą revolverį.

Greičiausiai susitikimas būtų pasibaigęs be incidentų, tačiau neišlaikė vadeliotojo nervai. Vežimams prasilenkus, jis sušėrė arkliams botagu, ir šie pasileido šuoliais. Sprunkančiųjų link kaip - mat pasipylė kulkų kruša.

Tačiau J.Gabrys neišsigando. Pastatęs vežimą skersai kelio, jis paleido šūvį į žandarų viršininką. Tačiau šio kulkos buvo greitesnės - sužeistas į ranką ir galvą J.Gabrys susmuko. Bičiuliai vos spėjo nutempti jį nuo kelio ir paslėpti šiaudų kaugėje.

Nors trys žandaro medžioklinio šautuvo šratai kliudė J.Gabriui galvą, sužeidimai nebuvo sunkūs. "Kaukolės būta tvirtos, ir šratai susiplojo, kaulo nepramušę", - vėliau prisiminimuose džiaugėsi LDP aktyvistas.

Vis dėlto toliau likti Suvalkijoje buvo rizikinga. "Patariau Gabriui iš Marijampolės dingti, jis nuvyko į Kazlų Rūdą, ir vėliau geležinkeliu į Vilnių", - memuarų knygoje "Prisiminimai ir mintys" rašo K.Grinius. Vilniuje J.Gabrys pateko daktaro Jono Basanavičiaus globon ir po poros savaičių visiškai pasveiko. O likusiu kaktoje suplotu šautuvo šratu jis visą gyvenimą didžiavosi kaip ypatingu pasižymėjimo ženklu.

Atradęs pašaukimą

Dabar J.Gabrys iškėlė sau naują tikslą - sustiprinti LDP įtaką visame krašte. Tam turėjo pasitarnauti jo sumanyta "dukterinė" Lietuvos valstiečių partija, kurios svarbiausias tikslas - išjudinti Lietuvos kaimą ir neleisti jame įsitvirtinti Vinco Kapsuko vadovaujamiems socialdemokratams, steigiantiems čia vadinamąsias "Draugo" kuopeles.

Gavęs savo partijos bičiulių pritarimą, J.Gabrys patraukė į agitacines keliones, aiškindamas kaimo žmonėms, kad V.Kapsukas nori panaikinti privačią nuosavybę, vadinasi, atimti ir žemę. Agitatoriaus darbą palengvino ir tai, kad V.Kapsukas su savo bendraminčiais svaidėsi vien revoliuciniais šūkiais, beveik nieko nekalbėdami apie išsivadavimą iš tautinės priespaudos. Taigi, rezultatų ilgai laukti neteko - kai kurios jau įsisteigusios kairiųjų kuopelės ištisai pereidavo į Valstiečių sąjungą.

Deja, bręstančiomis permainomis Didžiojo Vilniaus Seimo sekretoriumi išrinktam J.Gabriui teko džiaugtis neilgai. Nepraėjus nė metams, Lietuvą užgriuvo žiauri carinės valdžios reakcijos banga. "Buvo įvestas visoj Lietuvoj karo stovis. Buvo pasiųsti į Lietuvos bažnytkiemius ir miestelius baudžiamieji būriai, susidedą iš kazokų, dragūnų ir prieš kelias savaites išvarytosios policijos. Policijos agentai nurodinėjo "kramolninkus" - sukilėlius. Tūkstančiai žmonių buvo suimti. Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės, Kalvarijos kalėjimai buvo perpildyti. (...) Kiek 1905 m. pabaiga buvo rimto žadėjusi tautai, tiek 1906 m. pradžia parodė, kad dar neatėjo laikas įkūnyti brangiausiom mūsų tautos aspiracijom", - vėliau prisimins J.Gabrys.

Jam ir pačiam tenka slapstytis nuo ant kulnų minančių žandarų. Kaune jį priglaudžia spaustuvininkas Saliamonas Banaitis, aušrininko Jono Šliūpo brolis gydytojas Rokas Šliūpas, advokatas Vladas Stašinskas, Vilniuje J.Gabrys glaudžiasi pas A.Smetoną, Joną Vileišį.

Tačiau likti Lietuvoje nesaugu, tad J.Gabrys apsisprendžia vykti į Paryžių. "Šiame dideliame mieste ant Senos krantų, šiame civilizacijos ir žinių židinyje aš norėjau ir turėjau galimybę papildyti ir pagilinti savo žinias, be to, šioje liberalumu garsėjusioje Prancūzijos žemėje galėjau rengti savo tėvynės išvadavimą ilgu ir nuosekliu triūsiu, sukūrusiu patikimesnes priemones, negu tos, kurių nepakankamumą įrodė ir kurias pasmerkė neseni įvykiai",- skaitome 1920 metais Lozanoje paskelbtuose J.Gabrio prisiminimuose.

J Gabrys (trečias iš kairės) su Lietuvių informacijos biuro Lozanoje nariu V.Daumantu ir JAV lietuvių atstovais Lozanos lietuvių I konferencijoje J.Bielskiu ir R.Karuža. 1916 m. / Nuotrauka iš A. Eidinto knygos „Slaptasis lietuvių diplomatas“.

Įstojęs į Sorbonos universitetą studijuoti istorijos ir teisės, J.Gabrys turbūt nė nenumanė, kad jo savanoriška tremtis truks daug ilgiau, nei buvo galima tikėtis. Nenujautė jis ir to, kad būtent Paryžiuje jis atras tikrąjį savo pašaukimą - skleisti pasauliui žinias apie Lietuvą ir taip kovoti už savo krašto nepriklausomybę.

Viskas prasidėjo dar prieš pradedant studijas Sorbonoje. "Teisės fakulteto sekretoriate mano tautybės klausimas susikomplikavo. Norėta mane įrašyti kaip rusą, o man paprieštaravus, bent jau kaip lenką, ko aš nesiteikiau įvertinti kaip man suteiktą malonę ar pranašumą. "Lietuva? Negirdėjome! Tokios nėra!" - buvo man kartojama. Pagaliau, po gero ketvirčio valandos, netekęs jėgų, sekretoriaus kabinete pastebėjau Europos žemėlapį, kuriame parodžiau, kad tokia Lietuva tikrai egzistuoja (...). To pakako ir Paryžiuje atsirado lietuvių tautybės studentas, bene vienintelis Lotynų kvartale", - prisimena J.Gabrys.

Dar svarbesnė būsimam J.Gabrio apsisprendimui buvo pažintis su universiteto profesoriumi Charles'iu Gide'u. Nepaisant milžiniškos erudicijos, profesorius taip pat nebuvo nieko girdėjęs apie Lietuvą ir labai ja susidomėjo. "Šitaip, vos tik atvykęs, pradėjau savo propagandinę veiklą pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis", - skaitome J.Gabrio prisiminimuose.

Taigi, J.Gabrys pamažu įsitraukia į šviečiamąją veiklą. Jis aktyviai dalyvauja rengiant lietuvišką geografijos vadovėlį, ima organizuoti Vinco Kudirkos dešimtųjų mirties metinių minėjimą ir jo raštų leidimą, kurį ypač entuziastingai rėmė Amerikos lietuviai. 1910-ųjų vasarą, pagaliau pasirodžius žymiojo varpininko kūrybos šešiatomiui, J.Gabrys vyksta į JAV, kad galėtų pats įteikti leidinį tenykščiams prenumeratoriams į užmegztų ryšius su Amerikos lietuvių bendruomene. Būtent čia, didelio pasisekimo paakintas, J.Gabrys sumano įkurti Paryžiuje Lietuvių informacijos biurą, kurio pagrindinis tikslas - skleisti žinias apie Lietuvą ir, kalbant šiuolaikine kalba, kurti krašto įvaizdį pasaulyje.

1911 metų vasario 19 dieną pradėjusio veikti biuro vedėjas ketino skelbti straipsnius apie Lietuvą Europos spaudoje, skaityti paskaitas, rengti lietuviškas parodas, skatinti mokslinius tyrimus apie Lietuvą, o svarbiausia - dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose kongresuose ir konferencijose. Nepaisydamas kai kurių skeptikų kalbų, jog apie Lietuvą nelabai yra ko pasakoti, J.Gabrys pats vienas ėmė ruoštis liepos mėnesį Londone numatytam Tautų kongresui.

Čia jis atvyko su memorandumu, kuriame pagrįstai teigiama, jog lietuviai, nebūdami nei slavai, nei germanai, turi teisę į savarankišką politinę bendruomenę. Vos penkias minutes trukęs J.Gabrio pranešimas sukėlė milžinišką susidomėjimą - kongreso dalyviai išgraibstė visą tūkstantį memorandumo egzempliorių. J.Gabrys sukėlė susidomėjimą ne vien kongreso kuluaruose - apie jį rašė britų ir kitų Europos šalių spauda! "Į kongresą įsiveržė Lietuva! Nors šis Kongresas ir nebuvo diplomatų suvažiavimas, tačiau mūsų reikalas buvo pateiktas didžiajam pasaulio viešosios nuomonės teismui", - džiūgavo J.Gabrys.

Sėkmė Londone atvėrė J.Gabriui daug naujų galimybių. Susibičiuliavęs su žinomu prancūzų publicistu Jeanu Pelissier jis sumanė įkurti Tautybių sąjungą, atstovaujančią visų pavergtų Europos tautų interesams. Po pusmetį trukusio pasirengimo, per kurį pradėtas leisti būsimos sąjungos leidinys "Annales des Nationalites" ir parašyta tūkstančiai laiškų, 1912 metų birželį įvyko steigiamasis Tautybių Sąjungos kongresas. Į jį susirinko daugybė visuomenės veikėjų ir intelektualų iš Prancūzijos, Šveicarijos, Rusijos, Čekijos, Austrijos. Prie šios solidžios kompanijos prisijungė ir amerikietis universiteto profesorius Woodrow Wilsonas, netrukus tapsiantis JAV prezidentu. Šis faktas ypatingai svarbus, nes būtent W.Wilsonas 1918-aisias, antrosios savo kadencijos metu, paskelbs garsiuosius "keturiolika punktų", kuriuose kalbama apie tautų apsisprendimo teisę. Šis jo pareiškimas turės nemažą įtaką ir Lietuvos nepriklausomybei.

Pats J.Gabrys drauge su J.Pelissier išrenkamas vienu iš dviejų Tautybių sąjungos generalinių sekretorių. Kad įgytų didesnio svorio rinktinėje Sąjungos biuro kompanijoje, jis nesikuklindamas išsigalvoja sau dar vieną pavardę. Pasivadinęs grafu de Garliava, J.Gabrys drąsiai žengia į Prancūzijos aristokratų salonus.

Kaip pažymi profesorius Alfredas Erichas Sennas, "Gabrys buvo neabejotinai žinomiausia figūra Europos scenoje iki 1916 metų". Prie to šešėlinis diplomatas jau spėjo įprasti, tačiau, įpusėjus I pasauliniam karui, jis sulaukė nemažai konkurentų, ne visada palankiai vertinančių jo darbus.

J.Gabrys gyvenimo pabaigoje Šveicarijoje. / Nuotrauka iš A. Eidinto knygos „Slaptasis lietuvių diplomatas“

Nuo patrioto iki avantiūristo

1916-aisiais J.Gabrys su visomis savo įkurtomis institucijomis iš Paryžiaus persikėlė į Lozaną. Šį sprendimą jis aiškino tuo, jog "reikėjo rasti ryšį su Vokietijos vyriausybe, nes vokiečiai veržėsi vis gilyn į Lietuvą. Tad reikia keltis (...) neutralion šalin, iš kur galima būtų susisiekti su okupuotąja Lietuva ir sueiti į kontaktą su okupantų vyriausybe, nuo kurios priklausys pirmoj eilėj Lietuvos likimas".

Paaiškinimas visiškai logiškas. Galima pridurti, kad Šveicarijoje tuo pat metu galima buvo bendrauti ir su rusais, kurie, nors ir vokiečių stumiami iš Lietuvos, pretenzijų į ją neatsisakė. Tačiau su Rusijos atstovais niekas netrukdė bendrauti ir Paryžiuje. Tad ar persikėlimas į Lozaną nemaskavo labiau provokiškos J.Gabrio politinės veikos?

Jau minėtoje A.Eidinto knygoje apie tai galime rasti įdomių faktų. Pasak istoriko, tuo metu Šveicarijoje aktyviai veikė Lenkijos politinis emigrantas Parvusas, pasiūlęs Vokietijos vyriausybei Rusijos revoliucinimo programą, kurios esmė - sukelti pavergtas Rusijos tautas, siekiančias atsiskyrimo arba bent autonomijos, remti visas politines jėgas, pasisakančias už socialistinę revoliuciją ar monarchijos likvidavimą, ir infiltruoti į Rusijos tautines bei socialines grupes tokioms idėjoms pritariančius asmenis. Tokia programa Vokietijos vyriausybei patikusi, ir ji skyrusi jos įgyvendinimo pradžiai milijoną markių.

Pats J.Gabrys apie kokius nors kontaktus su Parvusu neužsimena. Tačiau, pasak A. Eidinto, jis 1915 metų rudenį, niekieno nerekomenduotas susitiko su Vokietijos ambasadoriumi Šveicarijoje Gisbertu von Rombergu ir pateikė jam memorandumą apie padėtį Lietuvoje. Nuo to laiko J.Gabrys ir G. von Rombergas palaikė nuolatinius glaudžius kontaktus.

Kam to reikėjo J.Gabriui, nesunku suprasti. Tik per vokiečius tuomet buvo galima teisėtai palaikyti ryšius su Lietuvoje esančiais tautinio sąjūdžio veikėjais, kviesti juos į Šveicariją, rengti konferencijas. Tačiau kam J.Gabrio reikėjo vokiečiams? Galbūt juos domino jo ryšiai priešininkės Prancūzijos teritorijoje, o gal jie buvo suinteresuoti, kad lietuvis veiktų jiems palankia linkme? Šiaip ar taip, J. Gabrys įsipareigojo savo žurnalą "Pro Lituania" leisti ne tik prancūzų ir anglų, bet ir vokiečių kalba, už jo platinimą jam buvo pažadėtas 1000 markių per mėnesį atlyginimas. O turint galvoje faktą, kad į pirmąją lietuvių konferenciją Stokholme atvyko su vokišku pasu, galima numanyti, jog jis turėjo Vokietijos vyriausybei nemenkų įsipareigojimų.

Galimas dalykas, kad glaudžiai bendradarbiaudamas su vokiečiais, J.Gabrys norėjo, karui baigiant, įsitvirtinti Europoje kaip svarbiausias Lietuvos nepriklausomybės kūrėjas. Tačiau tiek šie ryšiai, tiek kai kurie jo veiklos metodai netruko atsigręžti prieš patį šešėlinį veikėją. Antai pirmasis oficialus nepriklausomos Lietuvos diplomatas Augustinas Voldemaras vėliau apkaltino J.Gabrį buvus Vokietijos agentu. Žinant milžiniškas abiejų vyrų ambicijas, nenuostabu, kad tokie kaltinimai greitai pavirto abipusiu priešiškumu ir neapykanta. Teismai tarp jų tęsėsi ir nepriklausomos Lietuvos laikais.

J.Gabrys A.Voldemarą ir visą Lietuvos delegaciją Bresto taikos derybose kaltino nereikalavus šaliai didesnės teritorijos, kaip buvo siūlęs vokiečių generolas Maxas Hoffmannas. Kita vertus, J.Gabrys, aprašinėdamas savo pokalbius su generolu, nė neužsiminė apie tai, kad vokiečiams buvo kur kas parankiau pašonėje turėti kad ir didesnę, bet silpną Lietuvą nei gerokai stipresnę Lenkiją.

Beje, tuo metu J.Gabrys skleidė apie Lietuvą ir daugybę nebūtų dalykų. Jis tiesiog pašiurpino Martyną Yčą pranešimu, kad Lietuvoje su sienomis iki Minsko, Mogiliovo ir Kijevo gyvena 15 milijonų gyventojų. Tokį šventą melą šešėlinis diplomatas teisino tuo, kad su mažomis tautomis Europa nesiskaitys.

Dar įdomesnė J.Gabrio pasaka apie generolą Petrą Klimaitį, 1918 metais prie Oršos ir Smolensko surinkusį šimtatūkstantinę lietuvių armiją ir patraukusį į Lietuvą, kur jo neįsileidę vokiečiai. Tuomet dalis šios kariuomenės patraukusi į Petrogradą ir pakeliui sumušusi bolševikus. Taip J.Gabrys norėjęs Europai parodyti, kad lietuviai esantys tiek prieš vokiečius, tiek prieš bolševikus. Suprantama, nei tokios armijos, nei tokio generolo niekuomet nebuvo

Šiaip ar taip, išrinkus Lietuvos Tarybą ir jai paskelbus nepriklausomybę, J.Gabrio žvaigždė ėmė po truputį gesti. Susitaikyti su tuo pretendentas į svarbiausius nepriklausomos Lietuvos kūrėjus, žinoma, negalėjo. Net patį Vasario 16-osios aktą jis vadino "stambia taktiška klaida". Pasak jo, tokį dokumentą turėjusi skelbti jo paties Šveicarijoje įkurta Aukščiausioji lietuvių tautos taryba, neva turėjusi didesnį politinį svorį. "Nelogiška daryti tautos švente aktą, kuris buvo bergždžias ir net kenksmingas mūsų tautai", pyko J.Gabrys, siūlydamas Nepriklausomybės diena laikyti birželio 28-ąją, kuomet apie ją pirmą kartą prabilta 1916-aisiais Lozanoje jo paties organizuotame Tautų kongrese.

Galutinai J.Gabrio ir Lietuvos Tarybos keliai išsiskyrė po 1918-ųjų rugsėjį įvykusios Berno konferencijos, kurioje šis atgimimo veikėjas suabejojo pačios Lietuvos Tarybos suverenumu, teigdamas, kad prioritetas priklauso Aukščiausiajai lietuvių tautos tarybai.

Nuo to laiko J.Gabrys jau tik gynėsi. Jausdamasis neįvertintas ir net pažemintas, jis rašė straipsnius ir memuarus, nevengdamas nei paskalų, nei intrigų, nei asmeninių išpuolių prieš jam neįtikusius Lietuvos o vėliau – ir išeivijos veikėjus. Tačiau tokie mėginimai tik galutinai atribojo šešėlinės diplomatijos didmeistrį nuo Lietuvos politinio gyvenimo.

1949 metais J.Gabrys, nebeturėdamas vilties, kad sovietų okupuota Lietuva kada nors vėl taps laisva, galutinai nutraukė bet kokią visuomeninę veiklą. Nusivylęs viskuo, jis rašė, jog Vakarai aukos Lietuvą "ir rytoj, ir poryt, ir po daugelio metų, ir jokia politika neišgelbės Lietuvos, nes Lietuva niekuomet neturės savo politikos. Tam ji yra per maža".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"