TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pirmos benzino kolonėlės Vilniuje

2014 01 13 6:00
Fotografo J.Bulhako nuotraukoje - 1938 metais rekonstruojama Katedros aikštė. Nuotraukoje matyti ir pirmoji Vilniaus benzino kolonėlė, prie kurios sustojęs motociklas.                                                        LNM nuotrauka

Daugelis Vilniaus vairuotojų tikriausiai nors kartą per savaitę užsuka į degalinę įsipilti degalų, išgerti kavos ar užkąsti. Turbūt retam kyla mintis apie pirmą Vilniaus degalinę – kada ji pradėjo veikti, kurioje miesto vietoje ji buvo ir kaip atrodė. Pabandžiau tuo pasidomėti ir atsakymo niekur neradau. Tada nusprendžiau apsilankyti Lietuvos centriniame valstybės archyve. Siūlau ir jums susipažinti su mano tyrinėjimų rezultatais.

Pirmasis pasaulinis karas, kovos su bolševikų ir Lenkijos kariuomenėmis dėl Vilniaus baigėsi 1920 metais. Miestas buvo nualintas okupacijos ir karo, pramonės įmonės uždarytos, gyventojų skaičius mieste sumažėjo beveik pusiau, gatvės ir skersgatviai duobėti, šaligatviai suirę. 1921 metais Vilniuje buvo tik 12 automobilių. Iki 1925 metų sausio 1 dienos Vilniuje užregistruoti 65 privatūs automobiliai, 88 sunkvežimiai – manau, tarp jų ir keli autobusai – bei 7 motociklai. Benziną vairuotojai galėjo įsigyti žibalo ir naftos produktų parduotuvėse ar sandėliuose nedidelėse uždarose talpose (kanistruose). 1924 metų pabaigoje miesto gatvėmis pradėjo važinėti maršrutiniai autobusai, kurie tapo pagrindiniu benzino vartotoju mieste. Todėl Lenkijos įmonės, prekiaujančios naftos produktais, jau 1925 metų pavasarį Vilniaus magistratui pradėjo siųsti prašymus leisti statyti mieste benzino kolonėles.

Viename 1925 metų rugsėjo 23 dieną magistrato žemės skyriaus rašte magistratui ir magistrato technikos skyriui yra nurodoma, kad 1925 metais benzino kolonėlių statybai Vilniuje yra sudarytos keturios žemės sklypų nuomos sutartys:

1. Su bendrove „Nobel“ – Ožeškienės aikštėje (dab. V.Kudirkos a.).

2. Su bendrove „Oleum“ – Katedros aikštėje.

3. Su bendrove „Karpaty“ – prie geležinkelio stoties.

4. Su bendrove „Mazut“ – prie rotušės.

Tačiau iki to laiko dar nebuvo pastatyta nė viena benzino kolonėlė, nes tvarkant dokumentus be žemės skyriaus dar reikėjo gauti magistrato technikos ir statybos skyrių sutikimus, o galutinį sprendimą priimdavo Vilniaus vaivadijos taryba.

Vilniaus magistrato nekilnojamo turto departamento žemės skyriaus 1925 m. lapkričio 17 d. raštas bendrovei „Oleum“, kuriuo jai leidžiama eksploatuoti benzino kolonėlę Katedros aikštėje. / LCVA nuotrauka

Bendrovė „Oleum“ viena pirmųjų, po išankstinio susirašinėjimo su magistratu ir privačių pokalbių su miesto tarybos nariais, 1925 metų birželio 17 dieną magistrato žemės skyriui įteikė prašymą išsinuomoti žemės sklypą benzino kolonėlės statybai Katedros aikštėje, tiksliau A.Mickevičiaus gatvės (dab. Gadimino pr.) ir Katedros aikštės sankirtoje. Magistrato technikos ir statybos skyriai šiai vietai nepritarė ir pasiūlė kolonėlę statyti prie tramvajaus ir autobusų, važiuojančių į Antakalnį, sustojimo vietos. Bendrovei „Oleum“ ši vieta netiko, tad po kelių mėnesių diskusijų buvo pasirinkta vieta Katedros aikštės ir Marijos Magdelietės g. sankirtoje (dabartinėje Šventaragio g.). Vilniaus miesto magistratas 1925 metų rugpjūčio 29 dieną kreipėsi į Varšuvos miesto magistratą klausdamas, kokiomis sąlygomis buvo leista statyti benzino kolonėles Varšuvoje. Gana greitai gautas atsakymas iš Varšuvos, kuriame pridėta Varšuvos magistrato sutarties su bendrove „Oleum“ kopija. Pakoregavęs gautą iš Varšuvos sutarties kopiją 1925 metų spalio 7 dieną magistratas su bendrove „Oleum“ pasirašė žemės sklypo nuomos sutartį, benzino kolonėlės statybai. Vieniems metams išnuomotas 6 kv.m žemės paviršiuje ir 5 kv.m po žeme sklypas, mokant 300 zlotų metinį mokestį. Sutartyje gana smulkiai aptartos benzino rezervuaro įrengimo po žeme sąlygos. Rezervuarą buvo galima pildyti nuo 5 iki 7 valandos ryte arba nuo 22 iki 24 valandos vakare tik žarnomis, o pildant iš statinių buvo draudžiama jas nuimti nuo platformos (vežimo ar sunkvežimio kėbulo). Kolonėlė turėjo buti visą naktį apšviesta elektrine lempa.

Firmos „Oleum“ prašymo leisti statyti benzino kolonėlę Katedros aikštėje priedas - brėžinys. Raudonas mažas apskritimas nurodo būsimos kolonėlės vietą. 1925 metų spalio 29 diena. / LCVA nuotrauka

1925 metų lapkričio 10 dieną speciali magistrato komisija, patikrinusi benzino rezervuarą ir pompą Katedros aikštėje, lapkričio 16 dieną išdavė leidimą bendrovei „Oleum“ eksploatuoti benzino kolonėlę.

Vietiniai laikraščiai su pasididžiavimu rašė: „Mūsų mieste didėjančio automobilių judėjimo akivaizdoje, viena iš Varšuvos firmų gavo atitinkamų valdžios instancijų leidimą statyti benzino rezervuarą, aprūpintą pompa ir skaitikliu. Pirmas toks rezervuaras jau sumontuotas Katedros aikštėje iš Universiteto gatvės pusės ir pasižymi estetiška išvaizda.“

Taigi pirmoji benzino kolonėlė Vilniuje pradėjo veikti 1925 metų lapkričio 16 dieną.

Firmos „Oleum“ Vilniaus magistratui pateiktas planuojamos statyti Katedros aikštėje benzino kolonėlės brėžinys. 1925 metai. / LCVA nuotrauka

Įdomu, kaip atrodė pirmos benzino kolonėlės ne tik Vilniuje, bet ir kituose Europos miestuose. Jos stovėdavo tiesiog gatvės važiuojamoje dalyje, greta šaligatvio, nebuvo jokių specialių atitvarų ar kolonėlei skirtos aplinkos. Kolonėlės aukštis buvo 2-2,5 m. Klientus aptarnaudavo darbuotojas, visą laiką esantis šalia kolonėlės, neturintis kur pasislėpti nuo vėjo, lietaus ar sniego. Dažniausiai kolonėlės darbuotojai stengdavosi susidraugauti su artimiausių parduotuvių ar kavinių šeimininkais. Kolonėlė veikė gana paprastai. Viršutinėje jos dalyje buvo stiklinis rezervuaras, į kurį rankine pompa pripumpuodavo iš po žeme esančio rezervuaro benzino. Stiklinis indas turėjo tūrio vienetų atžymas. Pripumpavus reikiamą kiekį degalų, kolonėlę aptarnaujantis darbininkas atidarydavo sklendę ir per storą žarną iš aukštai stovinčio indo išleisdavo benziną tiesiai į automobilio kuro baką.

Taip atrodė 1925 m. bendrovės „Mazut“ planuojama statyti Vilniuje benzino kolonėlė. / LCVA nuotrauka

Naftos verslo atstovai nesnaudė ir, nors tuo metu okupuotas Vilnius tebuvo Lenkijos užkampis, stengėsi užimti net ir šią nedidelę rinką. 1925 metų rugpjūčio 29 dieną Lenkijos-Olandijos naftos verslo ir prekybos akcinė bendrovė „Mazut“ magistratui įteikė prašymą leisti statyti benzino kolonėles net trijose miesto vietose:

1. Didžiojoje g.

a) prie Rotušės aikštės skvero;

b) prie Piatnickos cekrvės iš Bokšto g. pusės;

2. Katedros aikštėje:

a) T.Vrublevskio ir Arsenalo gatvių sankirtoje;

b) priešais „Strzelnica“ (ši vieta nenustatyta);

c) priešais B.Radvilaitės g.;

3. Kudirkos a. ir Gedimino pr. sankirtoje.

Kaip liudija archyvo dokumentai, bendrovė „Mazut“ iki 1926 metų pabaigos kolonėlės Rotušės aikštėje nepastatė, prie Katedros aikštės statyti kolonėlę neleido magistratas, nes firma „Oleum“ jau buvo vieną kolonėlę ten pastačiusi. Bendrovė „Mazut“ 1926 metais atsisakė pretenzijų į sklypą Rotušės aikštėje, bet rugsėjo 10 dieną vis tiek pratęsė sutartį su miesto magistratu dėl sklypo benzino kolonėlei nuomos net penkeriems metams, mokant 500 zlotų metinį mokestį už sklypo nuomą, ir vis dar ieškojo vietos.

Benzino kolonėlės statybos Rotušės aikštėje istorija baigėsi labai įdomiai. Bendrovei „Mazut“ atsisakius ten statyti kolonėlę, Vilniaus miesto magistratas vietą pasiūlė bendrovei „Fanto“, kuri aktyviai ieškojo vietos kolonėlės statybai. Bendrovė „Fanto“, gavusi Varšuvos leidimą, sutiko statyti kolonėlę Rotušės aikštėje. Tačiau paskutinė instancija, tvirtinanti visus sandorius, Vilniaus vaivadijos taryba, 1927 metų vasario 17 dienos rašte magistratui rašė: „(...) atsižvelgiant į Dekretą dėl meno ir kultūros vertybių apsaugos leidimas statyti benzino kolonėlę Rotušės aikštėje negali būti duotas, nes kolonėlė pastatyta beveik ant Rotušės aikštės ašies gadintų vaizdą į šį senovės paminklą. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad toje vietoje yra planuojama statyti A.Mickevičiaus paminklą.“ Jau tuo metu Vilniaus paveldosaugininkai turėjo didelę įtaką.

Vilniaus magistratas, remdamasis Varšuvos pavyzdžiu ,iš naftos produktų prekybos bendrovių už kelių kvadratinių metrų žemės sklypo nuomą benzino kolonėlei 1925 metais ėmė 300 zlotų metinį mokestį, nuo 1926 metų, pratęsiant sutartis 5 metams, jau 500 zlotų metinį mokestį ir galiausiai apie 1930 metus jau didesnį kaip 800 zlotų mokestį.

Bendrovė „Nobel“, prekiavusi naftos produktais Vilniuje dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą 1926 metų pabaigoje pastatė net dvi benzino kolonėles: Ožeškienės g. (dab. V.Kudirkos a.) ir Gedimino pr. sankirtoje; Tilto g. sankirtoje su T.Vrublevskio g., visai šalia autobusų, važiuojančių į Antakalnį, sustojimo vietos – žiedo. Kolonėlių statyba neapsiėjo be problemų. Pradėjus benzino kolonėlės statybą Ožeškienės gatvėje, jos gyventojai kreipėsi į Vilniaus vaivadijos tarybą dėl jiems galimai kylančio pavojaus. Vaivadijos tarybos sudaryta komisija, patikrinusi jau veikiančias ir statomą benzino kolonėlę, nusprendė, kad kolonėlės nekelia jokios grėsmės aplinkiniams ir yra saugios.

1927 metų pradžioje iškilo dar viena problema. Kai kuriems valdininkams kilo klausimas dėl benzino kolonėlių darbo laiko. Tuo metu visų prekybos įstaigų darbo laikas buvo griežtai reglamentuotas. Magistratas problemą išsprendė labai paprastai – remiantis „karališkosios sostinės“ Varšuvos pavyzdžiu, kur benzino kolonėlės dirba visą parą, net sutartyse neįtraukė punkto apie kolonėlių darbo laiką. Prieštarauti sostinės pavyzdžiui niekas nedrįso.

Brolių Nobelių bendrovės benzino talonų, apmokėtų iš anksto, knygelės. 1926 metai. / Vyčio Ramanausko kolekcijos nuotrauka

Atsiradus pirmosioms degalinėms – iš tikrųjų tai buvo tik rankiniu būdu valdomos benzino išpilstymo kolonėlės – į šį verslą bandė įsitraukti ir vietiniai Vilniaus verslininkai. 1928 metais vilnietis Šmuelis Galperinas gavo magistrato leidimą statyti benzino kolonėlę Geležinkelio ir Sodų gatvių sankryžoje. Pradėjus kolonėlės statybą Geležinkelių valdyba ją sustabdė teigdama, kad kolonėlės statybos vieta ir visa aikštė priešais geležinkelio stotį priklauso Geležinkelių valdybai ir tik ji gali išduoti leidimą kolonėlės statybai, o magistratas davė leidimą be Geležinkelių valdybos žinios. Administracinis ginčas dėl teritorijų priklausomybės užsitęsė iki 1929 metų. Š.Galperinas, negalėdamas statyti kolonėlės prie geležinkelio stoties, prašė magistratą leisti statyti kolonėlę Pospieškoje, autobusų galinėje stotelėje Antakalnyje. Šis prašymas taip pat įstrigo valdininkų kabinetuose ir galiausiai verslininkas, atsiėmęs magistratui sumokėtus žemės nuomos mokesčius, atsisakė idėjos statyti benzino kolonėlę. Šioje archyvo byloje yra vienas įdomus 1928 metų aikštės priešais geležinkelio stotį planas, kuriame pažymėtos ten jau veikiančios benzino kolonėlės. Sodų ir Geležinkelio gatvių sankryžoje, žiūrint nuo Sodų gatvės į Geležinkelio stoties pastatą, kairėje buvo bendrovės „Galicja“, o dešinėje – bendrovės „Prodnaft“ kolonėlės. Šioms kolonėlėms statyti leidimus tikriausiai buvo išdavusi geležinkelių valdyba, nes magistrato dokumentuose apie jas nėra jokių žinių.

Prie Š.Galperino prašymo leisti statyti benzino kolonėlę aikštėje priešais Geležinkelio stotį pridėtas aikštės planas. Raudoni maži apskritimai nurodo pageidaujamą kolonėlei statyti vietą. 1928 metai. / LCVA

1929 metais dar vienas Vilniaus gyventojas pabandė įsijungti į naują verslą. Hirša Kryviskis, gyvenantis Kwaszelan g. 11/6 (Raugyklos g.), pasirašė žemės sklypo benzino kolonėlės statybai Antakalnyje ties Tramvajų gatve nuomos sutartį, kuri galiojo iki 1930 metų gruodžio 31 dienos. Kaip teigė H.Kryviskis, kolonėlės pastatyti jam nepavyko, nes negalėjo gauti pompos. Todėl 1930 metų liepos mėnesį, leidus magistratui, jis sklypo nuomos sutartį perleido bendrovei „Karpaty“. Ši bendrovė 1930 metų birželio 14 dieną gavo leidimą statyti benzino kolonėlę Žvėryne, Sėlių ir Sakalų gatvių sankryžoje, autobusų maršruto Nr. 1 galinėje stotelėje. Kaip jau minėjau, autobusai buvo pagrindiniai benzino vartotojai, todėl bendrovės ir verslininkai kolonėles stengėsi statyti autobusų maršrutų galinėse stotelėse: prie geležinkelio stoties, Žvėryne ir Antakalnyje, Katedros aikštėje.

Bendrovės „Karpaty“ kvitas už parduotą benziną. 1930 metai. / Vyčio Ramanausko kolekcijos nuotrauka

Vilniaus mieste ir vaivadijoje didėjant automobilių skaičiui, autobusų skaičius 1930 metais taip pat išaugo iki daugiau kaip 200, o taksi automobilių – iki daugiau kaip 150. Kolonėlės pradėtos statyti ir kai kuriose judresnėse automobilių eismo vietose mieste: Pylimo gatvėje prie „Halės“ turgaus, Vilniaus ir J.Lelevelio gatvių sankirtoje (abi – bendrovės „Gazoline“). Situacija keičiasi nuo 1932 metų, kai miesto maršrutais pradėjo važinėti tik nauji, modernūs dyzeliniai autobusai „Saurer“. Jau sausio 22 dieną bendrovė „Karpaty“ prašo magistrato atleisti ją nuo žemės mokesčių už sklypus benzino kolonėlėms Žvėryne ir Antakalnyje, nes „jos buvo skirtos pirmiausia autobusams, o dabar mieste važinėja tik dyzeliniai autobusai“, todėl kolonėles reikia išmontuoti. Įsibėgėjusi pasaulinė ekonominė krizė pirmaisiais ketvirtojo dešimtmečio metais pasiekė ir Vilnių. Registruojamų automobilių skaičius ne tik nustojo didėti, bet ir pradėjo net mažėti. Bendrovė „Gazoline“ 1935 metų balandžio 12 dieną išmontavo benzino kolonėlę Vilniaus gatvėje. Naujų kolonėlių statyba sustojo.

Autorius yra Energetikos ir technikos muziejaus transporto ekspozicijos kuratorius

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"