TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pirmuoju pašto traktu

2013 07 16 17:00
post2015.org nuotrauka

Sakoma, keliai jungia žmones ir tautas. Jie padeda valdyti šalį, štai iki šiol gyvuoja posakis: „Visi keliai veda į Romą“. Romėnai išties daug dėmesio skirdavo keliams, nes jais žygiuodavo legionų kohortos plėtoti imperijos valdomų žemių, malšinti laisvės siekiančių pavergtųjų tautų. Visų imperijų, ar buvusiųjų senovėje, ar netolimoje praeityje, politinė elgsena yra panaši...

Šiandien – štai tokia istorinė data: lygiai prieš 185-erius metus liepos 16 d. įsaku buvo patvirtintas pirmojo Rusijos imperijos pašto trakto projektas. Sumanyta nutiesti gerą kelią iš imperijos sostinės Sankt Peterburgo į maištingos provincijos centrą Varšuvą, turėjusį tapti krašto integracijos laidu. Taigi trakto reikmė buvo ne tiek ekonominė, kiek politinė ir karinė.

Prisiminiau šią datą neseniai lankydamasis Veiveriuose, kur buvo viena iš šio trakto pašto stočių. Kaip tik šiuo metu baigiamas jos pastatų komplekso remontas, pritaikant kultūros reikmėms: amatų centrui, rezistencijos muziejui. Čia jau veikia biblioteka ir dailės mokykla. Senoji pašto stotis, jos iškilus rūmas anksčiau labai pasitarnavo krašto kultūrai – juk čia nuo 1863 m. iki Pirmojo pasaulinio karo buvo įsikūrusi garsioji Veiverių mokytojų seminarija. Mat nutiesus geležinkelį, pašto stoties nebereikėjo.

Seminarija turėjo ruošti lietuvius mokytojus kaimo mokykloms, kad jie vaikus mokytų rusų kalbos. Tačiau slapta priešinantis rusifikacijai, Veiveriuose susiformavo stiprus tautinis židinys. Moksleiviai skaitydavo ir platindavo draudžiamą lietuvišką literatūrą, rinko tautosaką ir liaudies dainas. Nemaža dalis auklėtinių vėliau tapo lietuviškų vadovėlių autoriais, žymiais visuomenės bei kultūros veikėjais. Šią švietimo įstaigą baigė rašytojai Petras Arminas-Trupinėlis ir Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, poetas Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, operos solistas Antanas Kučingis, pedagogai Juozas Geniušas ir Juozas Damijonaitis, žemės ūkio ministras kunigas Mykolas Krupavičius, vidaus reikalų ministras Kazys Skučas, teisingumo ministras Aleksandras Žilinskas.

Veiverių seminarija buvo tikra Lietuvos šviesuolių ir patriotų kalvė! Prie jos pastato buvę auklėtiniai pastatydino paminklą seminarijos direktoriui Tomui Ferdinandui Žilinskui, meiliai vadinamam mokytojų tėvu. Tačiau grįžkime į pašto traktą…

Tiesiamo kelio plotis buvo 6 sieksniai (arti 13 metrų), kad lengvai prasilenktų dvi karietos ar keleiviniai diližanai. Ilgis matuotas varstais; nuo Zarasų iki Kauno jų – 193 (205 km). Dar apie 100 km yra iki Suvalkų. Tai buvo kelias su kieta danga, ištiesintas, gerai nužvyruotas, apsaugotas nuo išplovimo giliais grioviais, pavėsiui apsodintas beržais. Kelias ėjo per Zarasus, Uteną, Ukmergę į Kauną. Antruoju etapu jis buvo pratęstas į Suvalkus su atšaka nuo Marijampolės per Vilkaviškį, Kybartus į Karaliaučių. Statyba kainavusi apie 6000 rublių vienam kilometrui. Todėl kelionės pašto traktu buvo apmokestintos, ir nepigiai – po 3 kapeikas už varstą.

Lietuvos teritorijoje palei traktą buvo pastatytos 25 pašto stotys. Jos būdavo pirmos ir antros klasės: vienose tik keičiami arkliai ir trumpai ilsimasi, gurkšnojant arbatą iš virdulio, kitose ir pietaujama, ir nakvojama. Laukiamajame kambaryje stovėdavo didelis laikrodis – diližanai važiuodavo pagal grafiką.

Didžiosios Utenos, Ukmergės, Jonavos, Kauno, Veiverių, Kalvarijos stotys išliko iki mūsų dienų. Tai nemaži pastatai su fligeliais, nes čia turėjo tilpti korespondencijos skirstymo patalpos, poilsio ir nakvynės kambariai keleiviams bei vežikams, traktierius, arklidės, ratinė, pašarų sandėlis. Pamainai kiekvienoje stotyje buvo privalu laikyti 48 arklius, o Ukmergėje, esančioje kelių sankirtoje, – net 84. Stočių kompleksai būdavo statomi maždaug 10–15 metrų nuo kelio linijos. Akmenimis grįstus takeliukus iš šonų puošdavo gėlės. Dar pagal traktą kas 7–10 kilometrų (tai valanda kelio) bolavo mūrinės pusstotės, sargybinės, kelio prižiūrėtojų nameliai. Ar karietos ašis lūžtų, ar arklys apšlubtų, – pašto pristatymas neturi užtrukti. Lėkdavo diližanai linksmai varpeliu tilindžiuodami, kad visi trauktųsi iš kelio. Su tais varpeliais, dažniausiai išlietais Valdajaus ir Purecho meistrų, vėliau vaikai būdavo šaukiami į lietuviškos mokyklos pamokas.

Traktas buvo tikrai gerai prižiūrimas ir nuolat remontuojamas. Maža to, jis ir kareivių saugomas. Žinia, ne tiek nuo plėšikų, kiek prisimenant 1831 metų sukilimo prieš Rusijos okupaciją įvykius. Važiuojantys tokiu svarbiu traktu privalėjo turėti valdžios išduotą leidimą, vadinamąją „podorožną“. Sargybinių buveines anuomet vadindavo „stražarkomis“. O kelių prižiūrėtojų ir remontininkų mūrinukai vadinti „košarkomis“. Įdomus žodis, jo kilmė iš Rytų, Vidurinės Azijos. Pamyro ir Tian Šanio piemenys bandas gano vasaros kalnų ganyklose – „košuose“. Ten iš akmenų pasistato būstus – „košarkas“. Štai kokia žodžio kelionė!

Visi šalia trakto statyti pastatai buvo vieningo architektūrinio stiliaus – klasicistinių formų. Įdomu, kad juos projektuoti buvo leista Varšuvos universiteto architektūros profesoriui Vaclovui Ričeliui. Tad laikytasi europietiškos statybos tradicijos ir netgi tam tikrų vietinių tradicijų.

Trakto Sankt Peterburgas–Varšuva reikšmę pabrėžė jo atidarymo 1836 metais iškilmės, kuriose dalyvavo pats caras Nikolajus I su sūnumi Aleksandru. Nutiesimui įamžinti Zarasuose buvo pastatytas 11,1 m aukščio ketinių plokščių obeliskas. Traktu keliaudavo imperijos pasiuntiniai, diplomatinės misijos. Ir garsių vardų nemažai susiję su šiuo keliu – daug ką matė pakelės beržai...

Iki nūdienos yra išlikusių kelio prižiūrėtojų namelių, sargybinių. Saugotini šie pastatai, tai juk istorinė mūsų krašto atmintis. Jonavos pašto stotyje šiandien įsikūręs Krašto muziejus, Kauno – Ryšių istorijos muziejus, Utenos – Dailės mokykla, Degučių – parapijinė bažnyčia. Belieka pasirūpinti, kad važiuojantiems keliu jo istoriją primintų išraiškingi meniški akcentai. Gaila tik, kad retai kur beišliko senųjų beržų prie asfaltu padengto senojo trakto...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"