TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Planas R: gynyba, kurios nebuvo

2015 06 12 6:00
Gerai parengta ir ginkluota Lietuvos kariuomenė, turėjusi duoti atkirtį Raudonosios armijos daliniams, 1940-ųjų birželį buvo palikta šalies gilumoje toli nuo valstybės sienų. KAM nuotrauka

1940 metų birželio 12 dieną Raudonosios armijos Vakarų ypatingosios apygardos vadas generolas Dmitrijus Pavlovas Lydoje susirinkusiems dalinių ir junginių vadams išdėstė Lietuvos užgrobimo planą. Prieš tai gerokai pamokyti Suomijoje, sovietai tikėjosi įnirtingo pasipriešinimo. Iš tiesų, Lietuvos kariuomenė buvo pasiruošusi gintis, tačiau tokio įsakymo nesulaukė.

"Pirmutinę karo dieną tauta turi atsiminti, kad tautų istorija rašoma krauju. Turi bijoti ne nustojimo nepriklausomybės kariaujant, bet bijoti praradimo laisvės be kovos. Tauta, kuri "priešo neerzinimo" sumetimais neišdrįsta reikiamu momentu griebtis ginklo, nėra laisvės verta." Taip 1939 metų gegužę žurnalo „Karys“ jubiliejiniame numeryje rašė Generalinio štabo majoras Vytautas Bulvičius.

Ironiška, bet šis priešinimosi okupantams taktikos eksperto straipsnis paskelbtas gegužės 22 dieną – praėjus lygiai dviem mėnesiams nuo dienos, kai hitlerinė Vokietija, grasindama jėga, atplėšė nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą. Ironiška ir tai, kad jubiliejinio žurnalo viršelyje puikuojasi nuotrauka: nepraėjus ir mėnesiui nuo skaudaus praradimo, mūsų išprievartautos valstybės kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis Berlyne švenčia Adolfo Hitlerio penkiasdešimtmetį. Iki tol naciai jau spėjo suvirškinti Austriją ir okupuoti Čekoslovakiją, tačiau niekas iš fiurerio svečių nežino, kad sukaktuvininkas jau pasirašė įsakymą, nurodantį Vermachtui pradėti pasirengimą Lenkijos puolimui. Niekas nenujaučia, kad dar po keturių mėnesių Vokietija ir jos artimiausia sąjungininkė Sovietų Sąjunga susitars pasidalyti Europą ir lyg plėšrūs maitvanagiai sudraskys savo kaimynę į gabalus. Kad tą patį rudenį sovietai įtikins Lietuvos Vyriausybę mainais už atimtą iš lenkų Vilnių įsileisti į savo teritoriją Trojos arkliu tapsiančias Raudonosios armijos bazes, o po mėnesio įsiverš į nuolankumo neparodžiusią Suomiją.

Vyriausybė nutaria gintis

Kariuomenės vadas generolas Vincas Vitkauskas (dešinėje), 1940 m. birželio 15 d. įsakęs Lietuvos kariuomenei draugiškai sutikti priešą, po kelių savaičių drauge su Justu Paleckiu (kairėje) vyko į Maskvą parvežti okupuotai šaliai „Stalino saulės“. Kaunas, 1940 m. liepos 30 d. / LCVA nuotrauka

Susigūžusios karo vėtrų pagairėje Lietuvos politikai tais nelemtais metais dangstėsi tik sausio 10 dieną priimtu Neutralumo įstatymu, tikėdamiesi, kad įsisiautėjusiems grobuonims tarptautinė teisė dar ką nors reiškia. Tai buvo naivios viltys, nes vos Baltijos valstybės pasirašė sovietų primestas sutartis, Josifas Stalinas pokalbyje su bulgarų komunistų veikėju Georgi Dimitrovu ištarė tokius žodžius: “Mes manome, kad savitarpio pagalbos paktuose suradome tą būdą, kuris leis įtraukti į Sovietų Sąjungos įtakos sferą eilę valstybių.(…) Mes jų nesovietizuosime. Ateis laikas, kuomet jie patys tai padarys.”

1940-ųjų birželį šie žodžiai išsipildė su kaupu: kaip po poros dešimtmečių teigė konstitucinės teisės mokslo kūrėjas Mykolas Romeris, "Lietuva įkrito į Sovietų Sąjungos glėbį lengvai - be aktyvaus ir pasyvaus pasipriešinimo. Įkrito lengviau, nei bolševikai tikėjosi." Tačiau ar tai reiškia, kad tokiam scenarijui nebuvo alternatyvos?

Dar ir šiandien dažnai kalbama, kad pasipriešinimas, kad ir koks jis būtų, daug kartų stipresniam agresoriui neturėjo prasmės. Geriausiu atveju apgailestaujama, kad nebuvo bent „simbolinio šūvio“, turėjusio pademonstruoti pasauliui, kad Lietuva ne savo valia nusilenkė svetimai jėgai. Vis dėlto atidžiau to meto dokumentus nagrinėjusių istorikų darbai liudija, kad Lietuvos kariuomenė buvo pasirengusi atiduoti už Lietuvos laisvę daugiau nei tas Jono Aisčio apdainuotas „vienas kraujo lašas“.

Sovietų Sąjunga potencialiu agresoriumi nebuvo laikoma iki pat 1939-ųjų rudens. Gintis nuo galimo užpuolimo iš Rytų Lietuvos kariuomenė pradėjo rengtis tik tada, kai tų metų spalio 10 dienos sutartimi į Lietuvą buvo įsileistos Raudonosios armijos įgulos. Iki tol rengtasi atremti daug didesniais priešais laikytų Lenkijos ir Vokietijos puolimą. Tam egzistavo du gynybos planai - planas L ir planas V.

Tačiau 1939-ųjų rugsėjį hitlerininkams ir sovietams sunaikinus Lenkiją, planas L tapo nereikalingas ir kiek pakoreguotas virto planu R. Svarbiausias šio plano tikslas buvo ginti Kauną tuo atveju, jei miestui kiltų grėsmė iš Lietuvoje dislokuotų Raudonosios armijos įgulų. Tačiau jau po keturių mėnesių tokį lokalios gynybos planą teko gerokai pakoreguoti, rengiantis kur kas platesnio masto kovos veiksmams.

Kad sovietai gali pradėti invaziją į Lietuvą, 1940-ųjų pavasarį Lietuvos kariuomenės vadovybė beveik neabejojo. Sąlygos tam buvo kaip niekad palankios: kovo viduryje baigėsi sovietų karas su suomiais, balandį Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Daniją ir Norvegiją, netrukus prasidėjo mūšiai dėl Prancūzijos. Taigi, vakariniame SSRS pasienyje Raudonajai armijai lyg ir nebebuvo kas veikti ir dabar jos kumštis galėjo nevaržomai smogti Baltijos valstybėms. Tiesą sakant, kad reikalai greičiausiai klostysis būtent taip, o ne kitaip, buvo aišku jau 1940-ųjų vasarį – kaip tik tuo metu Lietuvos Vyriausybės posėdyje ir buvo nutarta: jei sovietai puls, priešinsimės ginklu. Tiesa, posėdyje konstatuota, kad atremti kur kas gausesnio priešo puolimo Lietuvos kariuomenė nepajėgs: viskas, ką ji gali padaryti, – tai stabdydama priešo puolimą trauktis Vokietijos link ir ten internuotis.

Kas būtų laukę Lietuvos karių sovietų sąjungininkės Vokietijos teritorijoje, dabar galima tik spėlioti, tačiau kai tokio pat sovietų ultimatumo sulaukusios Latvijos prezidentas Karlis Ulmanis kreipėsi į Vokietijos pasiuntinį Ulrichą von Kotzę prašydamas leisti Vyriausybei ir kariuomenei evakuotis į Rytprūsius, atsakymas buvo neigiamas. Kita vertus, tą pačią dieną Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas nurodė nuginkluoti ir internuoti sieną peržengusius Lietuvos dalinius, tačiau prigrasino jokiu būdu neskatinti lietuvių imtis tokių žygių. Taigi, lietuvių karių Vokietijoje geriausiu atveju būtų laukęs toks pat likimas, kaip 1939-ųjų rugsėjį į Lietuvą pasitraukusių lenkų. Vis dėlto kitokių atsitraukimo kelių tuomet tiesiog nebuvo. Taigi, Vyriausybės posėdyje buvo nutarta per tris mėnesius parengti atitinkamą gynybos planą, šiandienos istorikų vadinama planu R.

Planai sudegė krosnyje

Lietuvos karių priesaika Dievui ir Tėvynei, kurios jiems nebuvo leista įvykdyti. / KAM nuotrauka

Iš karto pasakysime, kad šio Lietuvos kariuomenės dokumento po 1940-ųjų birželio niekas nematė, todėl ilgą laiką buvo net abejojama, ar planas R iš viso egzistavo. Tačiau Klaipėdos universiteto istorikas Vytautas Jokubauskas pernai paskelbtame darbe pateikia daugybę netiesioginių šio plano egzistavimo įrodymų – jo pėdsakų galima rasti tiek to meto kariškių bei politikų atsiminimuose, tiek Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomuose kituose kariuomenės dokumentuose.

Štai buvęs kariuomenės vadas S. Raštikis prisiminimų knygoje „Lietuvos likimo keliais" rašo: „1939 m. pabaigoje Kauno gynybos planas R buvo papildytas dar naujais nurodymais apie mūsų karinį reagavimą prieš galimus rusų karinių įgulų (bazių), buvusių Lietuvoje, karo veiksmus.“ Tai, kad planas buvo, patvirtina ir buvęs Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa 1973-iaisiais Vašingtone išleistoje Birželio sukilimo dokumentinėje apžvalgoje. „Planą, kaip rusams pasipriešinti, mūsų kariuomenės vadovybė turėjo paruošusi, jis buvo pateiktas pačiam A. Smetonai, kaip resp. prezidentui ir vyr. ginkluotųjų pajėgų vadui, taip pat iš anksto duotos parengiamosios direktyvos kariuomenės dalių vadams, kaip sakyta, planą reikėtų vykdyti aplinkybėms to pareikalavus“, - prisimena buvęs diplomatas.

Kodėl planas R, kaip ir daugelis slaptų kariuomenės dokumentų, neišliko archyvuose, nuspėti nesunku. 1940 metų birželio 7-ąją, Maskvoje prasidėjus nieko gera nežadančioms Lietuvos ir SSRS deryboms, kariuomenės štabo II skyriaus viršininkas Konstantinas Dulksnys įsakė slaptus dokumentus per savaitę sunaikinti. Tiesa, apie gynybos planų naikinimą įsakyme neužsimenama, tačiau juos 1973-iaisiais Čikagoje paskelbtuose prisiminimuose mini Generalinio štabo pulkininkas Kazys Ališauskas: „1940 m. birželio 15 d. gen. V. Vitkauskas, prieš išvykdamas į Gudagojų susitikti su Sovietų Rusijos generolu Pavlovu, pasiuntė vieną karininką į 2 ir 5 pėst. pulkus, įsakydamas paimti ir sunaikinti tuos planus. Atvykęs į 2 pėst. pulką karininkas (pavardės neprisimenu) gavo planus ir juos sudegino krosnyje.“

Taigi, Lietuvos kariuomenė turėjo planą, kaip gintis nuo galimos sovietų agresijos. Tačiau ar jame buvo numatyta plataus masto gynyba, ar tik lokalus pasipriešinimas? Peržvelkime keletą galimų gynybos variantų ir palyginkime juos su pasirengimu, kurį atspindi išlikę kariuomenės dokumentai.

Kaip jau minėjome, 1940-ųjų vasarį Lietuvos Vyriausybė apsisprendė priešintis galimai sovietų agresijai, tačiau konstatavo, kad pasipriešinimas negali būti nei ilgalaikis, nei efektyvus. Tuo metu ketvirtis milijono suomių jau trečią mėnesį narsiai gynė savo šalį nuo triskart gausesnės Raudonosios armijos. Nors sovietai metė į Žiemos karo frontą šimtus kartų daugiau lėktuvų ir tankų, nei jų turėjo besiginanti kariuomenė, kovo viduryje agresorius buvo priverstas atsisakyti savo planų ir pasirašyti taikos sutartį. Per 105 karo dienas sovietams pavyko užgrobti tik dešimtadalį Suomijos teritorijos, pasak vieno Raudonosios armijos vado, „tik tiek žemės, kad joje pakaktų palaidoti žuvusiuosius“.

Nėra abejonių, kad Lietuvos karinė vadovybė analizavo Žiemos karo pamokas ar bent jau atsižvelgė į jas, planuodama galimą pasipriešinimą sovietams. Tačiau ar galima lyginti 1939-ųjų Suomijos ir 1940-ųjų Lietuvos galimybes gintis? Istorikai dėl to dar ir šiandien neturi bendros nuomonės – vieni sako, kad gintis tuomet nebuvome pasiruošę, kiti tvirtina, kad galėjome pasipriešinti labai rimtai ir efektyviai, jei tik tam nebūtų pritrūkę politinės valios. O mes tiesiog pažvelkime į skaičius.

Fatališka birželio 12-oji

Kovai ir diversijoms priešo užnugaryje daugiau nei dešimtmetį rengti šauliai taip pat nesulaukė įsakymo gintis. / LCVA nuotrauka

1940-ųjų kovą Lietuvos kariuomenėje tarnavo 29 962 vyrai. Gegužės 1 dieną, paleidus į atsargą šauktinius, ji sumažėjo iki 26 243 karių. Vis dėlto Lietuvos gynybos potencialas buvo tikrai nemenkas – 1940-aisiais greta reguliariosios kariuomenės valstybė turėjo maždaug 200 tūkst. gerai parengtų rezervo karių. O jei dar pridėsime aktyviai veikusius Šaulių sąjungos narius, gausime kone ketvirtį milijono Tėvynę ginti pasirengusių vyrų – lygiai tiek pat, kiek jų turėjo Suomija! Deja, panaudoti šį potencialą pritrūko ir laiko, ir politinės valios. Pažvelkime į datas.

Pirmuosius devynis batalionus Karelijoje suomiai mobilizavo 1939 metų spalio 6-7 dienomis – likus šešioms savaitėms iki invazijos pradžios. Spalio 14-ąją prasidėjo visuotinė mobilizacija ir po 11 dienų visos Suomijos pajėgos buvo sutelktos gynybos plane numatytose vietose. Iki karo pradžios buvo likusios penkios dienos. Atsižvelgiant į tokią analogiją, pirmieji batalionai Lietuvoje turėjo būti mobilizuoti 1940 metų gegužės 4-5 dienomis. Tačiau ar tomis dienomis jau buvo žinių apie kritiškai išaugusią sovietų puolimo grėsmę? Be abejo, nes jau gegužės mėnesį kariuomenės štabo II skyriaus viršininkas K. Dulksnys informavo Vyriausybę apie Lietuvos pasienyje telkiamas dideles Raudonosios armijos pajėgas. Deja, Vyriausybė, nenorėdama erzinti „draugiškos“ kaimynės, jokių radikalių veiksmų tuomet nesiėmė.

Tačiau net ir toks delsimas dar nebuvo fatališkas: mobilizaciją buvo galima skelbti ir tuomet, kai tapo visiškai aišku, jog išvengti sovietų invazijos nepavyks. Pasak V. Jokubausko, tai rodo 1939 metų rugsėjo 17 dienos mobilizacijos pavyzdys, kai nustatytas rezervo karių skaičius jau po 20 valandų buvo paskyrimo vietose. Daliniams sutelkti numatytose gynybos pozicijose reikėtų dar 2-3 dienų. Taigi, paskelbus mobilizaciją 1940 metų birželio 12-ąją, kai ministras pirmininkas Antanas Merkys sugrįžo iš Maskvos, birželio 15-osios rytą, kariuomenė būtų visiškai pasirengusi stoti į kovą su priešu.

Tai, žinoma, labai optimistinis scenarijus: kitaip nei aptariamą 1939-ųjų rugsėjį, dabar Lietuvoje jau buvo beveik 19 tūkst. Raudonosios armijos karių, sutelktų strategiškai svarbiose vietose – Naujojoje Vilnioje, Alytuje, Prienuose ir Gaižiūnuose. Birželio 8-ąją, A. Merkiui Maskvoje dar kalbantis su sovietų užsienio reikalų liaudies komisaru Viačeslavu Molotovu, Baltijos šalyse dislokuotos kariuomenės vadas Aleksandras Loktionovas jau skaitė įsakymą pasiruošti karo veiksmams. Vykdydami šią direktyvą, Lietuvoje esantys raudonarmiečiai invazijos dieną turėjo užimti visus tiltus per Nemuną ir Nerį ir išlaikyti juos, kol pasirodys pagrindinės pajėgos. Be to, už 5 kilometrų į pietus nuo Gaižiūnų pirmąją puolimo dieną turėjo išsilaipinti beveik tūkstantis sovietų desantininkų, kuriuos paremti buvo greta dislokuoto Raudonosios armijos dalinio uždavinys.

Birželio 10-ąją Lietuvos Vyriausybė nutarė nusiųsti į Maskvą užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį, kad šis nuvežtų Antano Smetonos laišką Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Michailui Kalininui. "Tvirtai tikėdamas SSSR išbandytu draugingumu Lietuvai, ir ateityje galiu iš savo pusės visos Lietuvos vardu patikinti, kad už tą draugingumą Lietuva Sovietų Sąjungai mokės atsilyginti“, - nominalų SSRS vadovą tikino Lietuvos prezidentas. O tuo metu „draugingoji“ kaimynė Lietuvos pasienyje baigė telkti milžiniškas pajėgas: 221 260 karių, 1513 tankų, 245 šarvuočių, 1140 karo lėktuvų ir 2946 minosvaidžius bei patrankas. Po poros dienų Lydoje surengtame slaptame pasitarime Raudonosios armijos Vakarų ypatingosios apygardos viršininkas generolas D. Pavlovas išdėstė Lietuvos puolimo planą. Pagal jį sovietų aviacija pirmiausia sunaikina aerodromus su visais karo lėktuvais. Tuomet desantininkų grupės užima perkėlas per Nemuną ties Alytumi ir Kaunu. Tuomet plačiu frontu nuo Ašmenos iki Daugpilio įsiveržęs 3-iosios armijos kavalerijos korpusas, penkios šaulių divizijos ir dvi tankų brigados atkerta mūsų kariuomenei pasitraukimo į Vokietiją kelius ir per 3-4 paras užima visą Lietuvos teritoriją. Puolimas turėjo prasidėti birželio 15-ąją 9 valandą ryto.

Tuo tarpu Lietuvos Vyriausybė, užuot nedelsiant paskelbusi mobilizaciją, vis dar žaidė sovietų primestą katės ir pelės žaidimą. Birželio 12-osios popietę A. Merkiui grįžus į Kauną, Vyriausybės ir karinės vadovybės posėdis sušauktas tik vėlų vakarą – jame, paklusdami sovietų reikalavimams, iš pareigų atsistatydino vidaus reikalų ministras Kazys Skučas ir Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis. Nuo tos akimirkos dvi paras nedaroma nieko – birželio 13-ąją visa Lietuva džiugiai švenčia A. Smetonos vardines, o kitos dienos vidudienį Lietuvos pasiuntinys Maskvoje Ladas Natkevičius įteikia nieko nereiškiančiam M. Kalininui nieko nereiškiantį Lietuvos prezidento laišką. Į kitą posėdį Lietuvos Vyriausybė susirenka tik dešimtą vakaro, bet ne tam, kad aptartų, kaip gintis, o tam, kad lauktų naujų V. Molotovo reikalavimų. Ultimatumo sulaukta pirmą nakties. Kaip žinoma, jame, be kita ko, pareikalauta jau tą pačią birželio 15-ąją į Lietuvą geruoju įsileisti Raudonosios armijos dalinius. Po tris valandas trukusių debatų Vyriausybė nutarė ultimatumą priimti.

O tuo metu gerai ginkluoti ir parengti Lietuvos kariai stovėjo savo įgulose šalies viduryje, toli nuo valstybės sienų. „Iš kariuomenės štabo jokių informacijų negaudavome, vien laikraščių žinios. Jautėme grėsmę, kad artėja didelė audra. Dieną ir naktį budėjome. Prie radijo aparatų pasodinome karininkus: vienus klausyti Maskvos, kitus vokiečių – Berlyno radijo stočių. Nieko nesužinojome“, - taip paskutines nepriklausomos Lietuvos dienas prisimena K. Ališauskas.

Pasidavė be šūvio

Paskutinė nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė, nutarusi priimti sovietų ultimatumą ir įsileisti į šalį Raudonosios armijos dalinius. Už pasipriešinimą ginklu paskutiniame kabineto posėdyje pasisakė tik prezidentas Antanas Smetona, krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis (pirmas iš kairės) ir švietimo ministras Kazimieras Jokantas(dešimtas iš kairės) / LCVA nuotrauka nuotrauka

Taigi, 76 tūkst. ginkluotų Lietuvos vyrų – karių, pasieniečių ir šaulių - ne tik nesulaukė įsakymo ginti savo valstybę, bet ir apskritai nežinojo, kas vyksta ir ko galima tikėtis. O juk net ir nelemtąją naktį, kai Vyriausybė susirinko į paskutinį posėdį, dar nebuvo vėlu duoti įsakymą priešintis visomis turimomis pajėgomis ir ne tik pristabdyti priešininko veržimąsi, bet ir įtraukti jį į alinantį partizaninį karą. Būtent tokiam karui daugiau nei dešimtmetį buvo rengiami šauliai.

Šaulių vaidmuo priešinantis okupantams ir jiems kelti uždaviniai nusipelno atskiro pasakojimo. O kol kas grįžkime į birželio 12-ąją – dieną, kai dar buvo galima bent iš dalies mobilizuoti kariuomenės dalinius ir sutelkti juos prie numatytų gynybos linijų. Mes nežinome visų dingusio plano R detalių, tačiau iš V. Jokubaičio darbe pateikiamų dokumentų ir pratybų žemėlapių matyti, kad ginkluoto konflikto su SSRS atveju Lietuvos kariuomenė planavo priešą pradėti stabdyti maždaug Jiezno–Aukštadvario–Vilniaus–Neries ir Žeimenos upių linijoje traukiantis šiaurės–vakarų, vakarų kryptimi Kauno link, o vėliau į - Žemaitiją.

Vilnių ir jo prieigas mobilizacijos atveju galėjo ginti apie 30 tūkst. karių. Pasak A. Jokubaičio, iki birželio 15-osios ryto sutelkus reguliariąsias pajėgas numatytose vietose, vien sostinei užimti priešui būtų prireikę trijų dienų. Ilgiau laikytis būtų buvę rizikinga, nes iš pietų pusės puolantys Raudonosios armijos daliniai per tą laiką būtų pasiekę Vilniaus-Kauno geležinkelį ir forsavę Nerį ties Kaišiadorimis ar Kazokiškėmis, apsupę sostinę ginančias Lietuvos pajėgas.

Dar mažiausiai poros dienų būtų prireikę Kauno puolimui. Čia iš pietų pusės artėjantį priešą Jiezno–Stakliškių–Aukštadvario linijoje turėjo pasitikti 2-osios pėstininkų divizijos daliniai, tuo tarpu motorizuotos artilerijos grupės remiamas atskiras 2-asis pėstininkų pulkas kautųsi su Gaižiūnuose išmestais desantininkais ir jau anksčiau ten dislokuota Raudonosios armijos įgula.

Taigi, vien mūšiai dėl Vilniaus ir Kauno turėjo trukti mažiausiai penkias dienas, kurių visiškai būtų pakakę, kad Lietuvos Vyriausybė suspėtų evakuotis į Tauragę, o iš ten su Lietuvos kariuomenės daliniais pasitrauktų į Vokietiją. Deja, taip neįvyko - mobilizacija neprasidėjo, o taikos meto kariuomenės daliniai taip ir negavo įsakymo pajudėti iš dislokacijos vietų.

Tačiau ir tai dar nebuvo pabaiga. Net ir birželio 15-ąją dar buvo galimybė bent simboliškai pasipriešinti agresoriui. Būtent apie tokį pasipriešinimą paskutiniame Vyriausybės posėdyje kalbėjo prezidentas A. Smetona, deja, likęs mažumoje. Valstybės vadovo nuomonei pritarė tik trys kabineto nariai: švietimo ministras Kazimieras Jokantas, valstybės kontrolierius Konstantinas Šakenis ir krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis. Būtent jis birželio 15-ąją paskambino Tauragėje dislokuoto 7-ojo pėstininkų pulko vadui. Tačiau šis, gavęs įsakymą pakelti pulką, atsakė: „Pone ministre, aš to nepadarysiu!“ Kodėl pulkininkas neįvykdė įsakymo, sunku pasakyti, tačiau gana įtikinamai atrodo versija, jog prie išdavystės bus prisidėjęs kariuomenės vadas generolas Vincas Vitkauskas. Šis dar gegužės 31-ąją įspėjo dalinių vadus nepasitikėti telefonu gaunamais nurodymais. Turint galvoje tai, kad V. Vitkauskas labai greitai pamynė priesaiką ir tapo okupantų suformuotos marionetinės vyriausybės nariu, kelia minčių, jog tokiu įspėjimu tyčia norėta sutrikdyti pavojaus skelbimą daliniuose.

Vis dėlto ne visi karininkai užkibo ant šio kabliuko. Marijampolėje stovinčio 9-ojo pėstininkų pulko vadas Antanas Gaušas įvykdė telefonu gautą ministro įsakymą. Vienuoliktą vakaro, kuomet iš Kauno pasitraukęs prezidentas A. Smetona jau buvo Kybartuose, pulkininkas įsakė savo kariams pasirengti žygiui į Vokietiją. Apie trečią nakties pulkas išžygiavo Kybartų link, tačiau už aštuonių kilometrų kariams buvo perduotas brigados generolo Kazio Tallat-Kelpšos įsakymas sugrįžti į dislokacijos vietą. Tai buvo paskutinis įsakymas vieninteliam pagal pavojas signalą pakeltam pulkui.

Nuo šiol Lietuvos kariai turėjo vykdyti tik vieną nurodymą: draugiškai sutikti jų Tėvynę okupuojančius Raudonosios armijos dalinius. O vėliau daugelis lietuvių karininkų, taip ir negavę progos pasipriešinti prievartai, atsidūrė Norilsko lageriuose, Maskvos ir Gorkio kalėjimuose, iš kurių sugrįžo tik nedaugelis. Tačiau tiems, kurie išliko nežuvę ir neparsidavę, nebereikėjo jokių įsakymų. Po karo jie niekieno neraginami įsitraukė į dešimtmetį trukusią įnirtingą kovą su okupantais ir savo krauju nuplovė gėdą, kurią mūsų valstybei užtraukė minkštakūniai politikai ir bailūs generolai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"