TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Plunksną iškeitęs į automatą

2014 09 26 6:00
Julijonas Būtėnas (stovi) su bičiuliais Traifelbergo parke netoli Tiubingeno. Sėdi iš kairės: prelatas Feliksas Kapočius, Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė, Juozas Lukša, Birutė Prapuolenienė. Nuotrauka iš prisiminimų rinkinio „Sakalai parskrido“

1944-ųjų rudenį, kai sugrįžusi Raudonoji armija jau buvo užėmusi didžiąją dalį Lietuvos, šimtai tūkstančių lietuvių atsidūrė Vakarų sąjungininkų okupuotoje Vokietijos dalyje. Vėliau daugelis iš perkeltųjų asmenų stovyklų išvyko į Angliją, JAV, Kanadą, Australiją. Tačiau buvo ir tokių, kurie iš saugios priebėgos veržėsi kovoti į sovietų okupuotą Lietuvą. Vienas jų - žurnalistas ir rezistentas Julijonas Būtėnas.

Giedra, žvaigždėta 1950 metų spalio 3-iosios naktis. Tylu įmigusiuose vienkiemiuose ir miesteliuose, tylu aplink plytinčiose giriose. Tačiau netikėtai ramybę sutrikdo vos girdimas lėktuvo motorų gausmas. Orlaivis skrenda aukštai aukštai, be jokių šviesų. Jo salone - keturi vyrai, įdėmiai žvelgiantys pro iliuminatorių. Pro juodą nakties rašalą sunku ką nors įžiūrėti. Žemėje - nė žiburėlio. Tik Nemuno juostoje atsispindinčios žvaigždės, tik tamsūs rudens miškai, netrukus tapsiantys lėktuvo keleiviams vieninteliais namais.

Prie lėktuvo durų ima žybsėti lemputė. Laikas! Vienas iš ketvertuko atidaro duris. Trys vyrai vienas paskui kitą išsirikiuoja šuoliui ir po keliolikos sekundžių dingsta nakties tamsoje. Ketvirtasis uždaro duris ir žiūri, kaip juodo miško fone skleidžiasi balti parašiutų kupolai, galvodamas, kad netrukus ir jo kojos palies išsiilgtos Tėvynės žemę.

Trys šie vyrai buvo Lietuvos partizanai, iš Vakarų grįžtantys kovoti į okupuotą Lietuvą: Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) atstovas užsienyje Juozas Lukša-Daumantas ir mokslus Vakarų žvalgybos mokyklose išėję kovotojai Klemensas Širvys-Sakalas, Benediktas Trumpis-Rytis. Ketvirtasis, likęs lėktuve ir sugrįžęs į netoli Miuncheno esantį aerodromą, buvo mūsų pasakojimo herojus Julius Būtėnas.

Kovos draugus J. Būtėnas lydėjo neatsitiktinai - pavasarį jo laukė tokia pat misija. Tuomet jis net nenumanė, koks išdavysčių voratinklis jau buvo apraizgęs Lietuvos miškus, kad dėl dvigubo agento išduotas J. Lukša kitų metų rudenį žus, o kai kurie jo grupės nariai bus užverbuoti MGB ir naudojami sovietų saugumo operatyviniuose žaidimuose su Vakarų žvalgybomis. Nenujautė būsimas kovotojas ir to, kad jo paties misija kitų metų pavasarį truks vos tris savaites ir baigsis mirtimi.

Tačiau apie visa tai - kiek vėliau. O kol kas pasekime J. Būtėno kelią nuo nepriklausomos Lietuvos žurnalisto iki ginkluoto antisovietinio pogrindžio kovotojo.

Tarp vilko ir meškos

Pradžioje žurnalistika J. Būtėnui buvo tarsi atgaiva nuo nemėgstamų studijų Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisių fakulteto Ekonomijos skyriuje. Pasisiūlęs versti tekstus iš anglų kalbos krikdemų dienraštyje "Rytas", jis labai greitai tapo etatiniu darbuotoju, kuriam patikėta rašyti tarptautinės politikos temomis.

1936-aisiais tautininkų valdžiai uždarius "Rytą", J. Būtėnas tapo jaunesnių VDU profesorių įkurto katalikiškos pakraipos leidinio "XX amžius" dalimi. Būtent čia, tarp tokių humanitarinės pakraipos ir vakarietiško mentaliteto bendradarbių kaip Juozas Ambrazevičius, Zenonas Ivinskis, Antanas Maceina ir formavosi būsimo rezistento pažiūros, gyvenimo filosofija.

Matyt, tuo metu J. Būtėnas galutinai apsisprendė rinktis žurnalisto kelią, nes 1937-aisiais, sugrįžęs iš kariuomenės, į teisės studijas taip ir nebegrįžo. 1939 metų rugpjūtį, padedamas "XX amžiuje" dirbusių profesorių, J. Būtėnas išvyko studijuoti politikos mokslų į Paryžių, ten jį užklupo Antrasis pasaulinis karas.

Per didelius vargus grįžęs į Lietuvą J. Būtėnas nenumanė, kad labai greitai jam nebeliks vietos ir gimtojoje žemėje.

Užėjus sovietams, J. Būtėnas tik per atsitiktinumą išvengė suėmimo, 1940 metų liepą perėjo Vokietijos sieną ir netrukus atsidūrė Berlyne. Čia 1941-ųjų pavasarį jis prisidėjo prie buvusio Lietuvos pasiuntinio Berlyne Kazio Škirpos iniciatyva įkurto Lietuvių aktyvistų fronto (LAF), kurio svarbiausias tikslas - prieš prasidedant SSRS ir Vokietijos karui Lietuvoje parengti sukilimą prieš sovietus ir nuversti jų valdžią. Kovo 30-ąją J. Būtėnas įsiliejo į kovinio LAF sparno - Tautinio darbo apsaugos (TDA) gretas.

Į Lietuvą J. Būtėnas grįžo pirmąją karo dieną, jo paties žodžiais, "ant vokiečių tanko". Pasak ryšį su LAF aktyvistais palaikiusio teisininko Juozo Vitėno laiško, TDA kovotojas buvo priskirtas prie vokiečių tankų dalinio kaip vertėjas, o šiam pasiekus Alytų, nuo dalinio atsiskyrė ir pėsčiomis pasiekė Kauną.

Čia jis iš karto ėmėsi politikos redaktoriaus darbo LAF dienraštyje "Į laisvę", jo redakcijos branduolį sudarė buvusi "XX amžiaus" komanda. Tuomet, 1941-ųjų vasarą, dar būta vilčių, kad naciai neprieštaraus Lietuvos nepriklausomybei ar bent autonomijai, tad "Į laisvę", nors ir akylai vokiečių cenzūros prižiūrimas, stengėsi palaikyti šią idėją. Deja, greitai visos viltys žuvo. Rugpjūčio 5 dieną okupacinė valdžia išvaikė Lietuvos laikinąją vyriausybę, rugsėjo 22-ąją likvidavo LAF, o galiausiai 1942-ųjų pradžioje uždraudė leisti "Į laisvę". Dienraštis buvo priverstas trauktis į pogrindį.

1944-ųjų kovą J. Būtėno laukė nauji darbai ką tik sukurtos Vietinės rinktinės štabe - čia jam patikimos karininko spaudos ir informacijos reikalams pareigos. Deja, rinktinė gyvavo neilgai. Anksčiau žadėję "plechavičiukų" nesiųsti už Lietuvos ribų, vokiečiai gegužės pradžioje pranešė, kad junginys pereina SS žinion. P. Plechavičius šiam nurodymui nepakluso ir įsakė rinktinės kovotojams vykdyti tik jo paliepimus. Tuomet vokiečiai nutarė rinktinę nuginkluoti jėga.

Gegužės 15 dieną P. Plechavičius pakviečiamas į pasitarimą SS ir policijos štabe, ten suimamas. Tuo pat metu ginkluoti esesininkai įsiveržė į Vietinės rinktinės štabą. Visi štabo karininkai, tarp jų ir J. Būtėnas, tą patį vakarą atsidūrė Kauno gestape, o gegužės 23-iąją - kartu su P. Plechavičiumi - Latvijos Salaspilio koncentracijos stovykloje.

Rytuose vis garsiau griaudžiant kanonadoms, vokiečiai rugpjūčio 18 dieną J. Būtėną kartu su nedidele grupe išlikusių Salaspilio kalinių išvežė prie fronto linijos kasti apkasų. Tuo metu Kuršas netrukus atsidūrė tarytum replėse: spalio viduryje Raudonoji armija prasiveržė prie jūros tarp Klaipėdos ir Liepojos, atkirsdama vokiečių armijos grupę "Šiaurė" nuo vakarinėje Latvijos dalyje eančių vermachto dalinių. Taigi lapkričio 6-ąją J. Būtėnas ir kiti kaliniai laivu buvo išgabenti į stovyklą Dancige, o lapkričio 18 dieną perkelti į Gdynę.

Stovyklos Lenkijos teritorijoje nebuvo griežtai saugomos. Maža to, jų kalinius lyg ir buvo žadama netrukus paleisti, tačiau J. Būtėnas suprato, kad laukti nebėra kada. Taigi tą pačią naktį lietuviai iš stovyklos komendanto pavaduotojo kažkaip išgavo paleidimo dokumentus, netrukdomi patraukė kas sau.

Lemtinga pažintis

Didelio pasirinkimo, kur trauktis, nebebuvo. Iš esmės kelias buvo vienas - į Vakarus. Nežinia, ar J. Būtėnas tuomet galvojo apie grįžimą į Lietuvą, bet net jei ir galvojo, ši misija buvo beveik neįmanoma, nes tam būtų reikėję pereiti fronto liniją, kur vyko įnirtingi mūšiai.

Taigi 1944-ųjų pabaigoje J. Būtėnas atsidūrė Berlyne, o ten jau veikė atkurtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), ir netrukus jis tapo ką tik įsteigto VLIK'o Informacijos biuro bendradarbiu. Tačiau Berlyne nei VLIK'as, nei J. Būtėnas neužsibuvo. Prie Vokietijos sostinės artėjant Raudonosios armijos daliniams ir nuolat ją bombarduojant sąjungininkams, jis persikėlė toliau į Vakarus, į Viurcburgą.

Viurcburge, o vėliau Pfulingene J. Būtėnas redagavo ir leido Eltos biuletenius, bendradarbiavo trumpam atkurtame biuletenyje "Į laisvę" ir Augsburge leistame lietuvių savaitraštyje "Žiburiai", dalyvavo Vokietijoje susitelkusių lietuvių ateitininkų veikloje. Tačiau svetimoje žemėje jis nesijautė gerai. Tai matyti iš V. J. Būtėno gyvenimą tyrinėjusios Vitalijos Kazilionytės cituojamo J. Būtėno 1945 metų rugsėjo 1-osios laiško broliui Petrui: "Neregėti aušros. O kai taip, tai ir visa, ką bandai daryti, atrodo beprasmiška; beprasmiška ima atrodyti ir visa būtis. (...) Tikrai, Broleli, kai nebeturi po kojom Tėvynės žemelės šventos, pasijunti be fundamento, - be tikslo, be nieko."

Taigi J. Būtėno širdis veržėsi į Lietuvą. Tačiau jis pats vargu ar būtų grįžęs, jei ne trečiaisiais tremties metais įvykęs lemtingas susitikimas. 1948-aisiais su suklastotais dokumentais prasiveržęs pro geležinę uždangą, į Vakarų Vokietiją atvyko vieningos Lietuvos partizanų vadovybės - Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) prezidiumo įgaliotinis J. Lukša. Liepos 9-ąją Baden Badeno mieste jis su VLIK'o vadovais pasirašė susitarimą, kuriame sakoma, kad „kovai už Lietuvos laisvę vadovauja: Lietuvoje - krašto kovotojų sudarytas organas, o užsienyje – VLIK'as“.

Kitą dieną pasiuntinys iš Lietuvos apsilankė Pfulingene, kad susitiktų su ateitininkais. Čia jis susipažino su J. Būtėnu. Tai buvo lūžio taškas. Kaip vėliau prisiminė Baden Badeno susitikimo sekretorius Jonas Pajaujis, "juodu greit vienas antrą atrado - abu buvo tos pat dvasios vaikai". Pašnekesiai su pasiuntiniu iš gyvos, kovojančios Lietuvos netruko išsklaidyti J. Būtėną apnikusį pesimizmą ir beprasmybės jausmą. J. Lukšos pakviestas sugrįžti į Tėvynę ir kovoti su okupantais, tremtinys neabejojo nė akimirkos. Jo gyvenimas vėl ėmė įgauti tikslą ir prasmę.

Žygio į okupuotą Lietuvą teko laukti daugiau nei dvejus metus. J. Lukšai ne iš karto pavyko ištrūkti iš žvalgybinio darbo jį mokiusių prancūzų globos. Metų pabaigoje BDPS atstovas užsienyje dar kartą išvyko į Paryžių, o J. Būtėnas persikėlė į Miuncheną, kur jo laukė darbas VLIK'o Apsaugos skyriuje.

Šis paskyrimas buvo labai svarbus, nes VLIK'as dar 1949-ųjų vasarą buvo užmezgęs ryšius su JAV Centrine žvalgybos valdyba (CŽV), o visos viltys nutiesti tiltą į okupuotą Lietuvą buvo siejamos būtent su amerikiečiais. Tuo metu palaikyti ryšį tarp VLIK'o, Amerikos žvalgybos ir rengiamų misijoms Lietuvoje desantininkų teko ne kam kitam, o VLIK'o Apsaugos skyriaus vado pavaduotojui J. Būtėnui.

Vienu iš tokių būsimų desantininkų tampa ir J. Lukša, pagaliau ištrūkęs iš prancūzų orbitos ir perėjęs CŽV žinion. Jo laukia dar viena žvalgybos mokykla - šį kartą Kaufboirene. Čia tuos pačius mokslus kremta ir J. Būtėnas. Kaufboirene tais pačiais metais suformuota pirmoji lietuvių desantininkų grupė: J. Lukša, K. Širvys ir B. Trumpis. Palydėti grupę iki Lietuvos patikima J. Būtėnui.

Pirmąjį desantą virš Lietuvos planuota išmesti 1950-ųjų vasarą, tačiau dėl prastų orų operacija atidėta iki rudens. Dvimotoris lėktuvas su desantininkais iš aerodromo netoli Visbadeno pakilo spalio 3-iąją. Sunku pasakyti, ką turėjo jausti į kovą besiveržiantis rezistentas lėktuvui skrendant virš tamsių Lietuvos miškų. "Buvo beveik nelaimingas, kai paskutinę akimirką jam buvo pavesta tik palydėti Juozą Lukšą ir kitus jo draugus iki Lietuvos ir pačiam sugrįžti", - vėliau prisiminė Juozas Brazaitis. Pats J. Būtėnas laiške J. Lukšos žmonai Nijolei Bražėnaitei-Lukšienei tos nakties išgyvenimus aprašė tokiais žodžiais: "...širdį nykuma apėmė brangiam bičiuliui tamson dingus, ir skolos jausmas visą laiką nesiliauja persekiojęs."

Tuomet jau atėjo J. Būtėno eilė rengtis didžiausiam gyvenimo išbandymui. Dar nuo 1950-ųjų vasaros Kaufboirene jis uoliai mokėsi radisto darbo, kalė Morzės abėcėlę, treniravosi šokti parašiutu, mokėsi šaudyti, klausė paskaitų apie nelegalaus gyvenimo sovietų okupuotoje šalyje organizavimą, pratinosi orientuotis vietovėje, kasti bunkerius, maskuotis...

"Jam, vyresnio amžiaus vyrui, kelionei pasirengti praktika nebuvo lengva. Nebe tie metai šokinėti nuo tramplino ir virsti kūliais, kad priprastum prie šuolių parašiutu. Bet negi su tuo rodysies jaunesniem; turi pasirengti ir neatsilikti", - remdamasis J. Būtėno įspūdžiais vėliau pasakojo J. Brazaitis.

Skrydis į mirtį

Ir štai 1951 metų balandžio 18 dieną patyrusių čekų pilotų valdomas dvimotoris lėktuvas be atpažinimo ženklų pakilo iš bazės netoli Visbadeno ir pasuko Lietuvos link. J. Būtėno ir jo bendražygio Jono Kukausko po kelių valandų laukė Kazlų Rūdos miškai.

Žygio pradžia nebuvo sėkminga: parašiutas, prie kurio buvo pritvirtintas konteineris su kroviniu, užkliuvo už medžio. Tam, kad išpainiotų ore pakibusį krovinį, vyrams prireikė visos nakties. Pradėjo aušti, tad desantininkams reikėjo skubėti susirasti Šunkarių kaime jų laukiantį ryšininką. Keliaujantiems kaimo link desantininkams reikėjo būti itin atsargiems, nes Kazlų Rūdos miškuose tuo metu knibždėte knibždėjo enkavėdistų. Vis dėlto tąsyk vyrams pasisekė, jie laimingai pasiekė ryšininko Juozo Viržaičio namus. Jis suvedė desantininkus su laisvės kovotoju Petru Jurkšaičiu-Beržu. Šis po kurio laiko parašiutininkus iš Šunkarių pervedė į saugesnę vietą Rūdšilyje prie Linmarko, ties Lekėčiais.

Dabar reikėjo užmegzti ryšį su J. Lukša ir jo grupės nariais. Tuo metu pirmosios desantininkų grupės vadas, matydamas MGB siautėjimus, buvo itin atsargus. J. Būtėną priglaudusio Beržo jis vis klausinėjo, kaip šie atrodo, kokie jų slapyvardžiai, kas, be Beržo, dar žino jo slaptažodį. Beržas atsakė, kad slaptažodį žino tik partizanas Aitvaras, kuris drauge su desantininkais esąs slėptuvėje. Beržo atsakymas J. Lukšą nuramino, tačiau į susitikimą jis vis tiek neskubėjo. Dėl viso pikto jis dar parašė J. Kukauskui raštelį su klausimais, į kuriuos atsakyti galėjo tik tas, kas drauge su J. Lukša buvo Vakaruose.

Tai buvo klaida - grįžtančio į slėptuvę Beržo laukė pasala. Beržas žuvo, o raštelis pateko į saugumiečių rankas. Tą pačią naktį gausios MGB pajėgos užklupo ir K. Širvį-Sakalą su Aitvaru, juos saugumiečiams pasisekė paimti gyvus.

Taigi visi J. Būtėno ir J. Kukausko ryšiai su J. Lukša ir kitais partizanais akimirksniu nutrūko. Eiti nebuvo kur, beliko likti slėptuvėje ir laukti. Žinoma, abu desantininkai nenujautė, kad pakliuvę į saugumiečių nagus Aitvaras ir K. Širvys jau išdavė ir jų slėptuvės vietą, ir slaptažodį. Tragiška atomazga buvo neišvengiama. Taip įvykius 1965 metais nušvietė JAV lietuvių žurnalas "Aidai". Tuo metu sovietinio saugumo dokumentuose pateikiama kiek kitokia versija - jie liudija apie kur kas ilgesnę ir sudėtingesnę išdavysčių grandinę. Gegužės 17 dieną MGB suėmė partizanų ryšininkę Stasę Vengrytę, Kauno mokytojų seminarijos studentę. Ši per tardymą nurodė, kad balandžio pabaigoje buvo susitikusi su J. Lukšos grupės desantininkais ir partizanais Petru Totoraičiu-Čigonu, P. Jurkšaičiu-Beržu ir P. Vengraičiu-Žilvičiu girininko Vinco Kazlausko sodyboje Altoniškių kaime.

Tą pačią dieną saugumiečių užkluptas girininkas nurodė bunkerį, kuriame slėpėsi minėti partizanai su J. Lukšos grupės desantininku Ryčiu. Tardymų palaužtas V. Kazlauskas taip pat išdavė J. Būtėno ir P. Kukausko buvimo vietą. Po trijų dienų bunkerį Altoniškių kaime, kuriame slėpėsi keturi partizanai, apsupo gausios saugumiečių pajėgos. Matydami, kad jėgos nelygios, trys partizanai nusišovė, o P. Vengraitis-Žilvitis net nesužeistas pateko į MGB nagus. Tai buvo paskutinis žingsnis atomazgos link.

Kas vyko toliau, matyti iš MGB ataskaitos: „Petras Vengraitis-Žilvitis paimtas gyvas per sekančias keturias dienas parodė aštuonis bunkerius (…). Pirmiausia gegužės 21 d. 11 val. 40 min. buvo apsuptas Rūdšilio miške Beržo bunkeris. Žilvičio nurodymu leitenanto Tarnovskio vadovaujami du batalionai apsupo jį žiedu. Tuojau pat atsidarė bunkerio anga, ir iššokęs vienas partizanas atidengė ugnį į kareivius. Atsakomąja leitenantų Tarnovskio ir Audiejaus automatų ugnimi Beržas buvo nukautas už trijų metrų nuo bunkerio. Antrasis bandė iššokti, bet buvo pašautas eilinio Černiakovo ir įkrito atgal bunkerį. Tai buvo žurnalistas - parašiutininkas Julijonas Būtėnas.“

Tiesa, kituose MGB dokumentuose pateikiamos dar kitokios J. Būtėno žūties versijos - vienuose teigiama, kad jis nusišovęs pats, kituose - kad rastas nusinuodijęs. Kaip buvo iš tikrųjų, niekas niekuomet nebesužinos. Vis dėlto svarbiau kas kita - J. Būtėnas krito kovoje, o štai P. Kukauskas pateko į saugumiečių rankas gyvas ir sveikas.

Maža to, suimtas jis tvirtino norėjęs pasiduoti iš karto, tačiau J. Būtėnas į jį šovęs, o paskui perkandęs nuodų ampulę. Tokia versija neatlaiko jokios kritikos. Jei J. Būtėnas tikrai būtų šovęs į P. Kukauską iš poros metrų atstumo, kulka tikrai nebūtų pralėkusi pro šalį. Be to, šauti į kovos draugą vos išgirdus virš galvos motorų ūžesį būtų tiesiog kvaila: važiuoti pro bunkerį galėjo bet kas, kad ir miško darbininkai. Ir pagaliau įveikti daug stambesnį ir fiziškai tvirtesnį J. Būtėną nebuvo taip paprasta - jis galėjo lengvai susidoroti su P. Kukausku šiam dar nespėjus išsitraukti pistoleto.

????Tarp pareigos ir išdavystės

Kad ir kaip ten būtų, tą lemtingą akimirką kovos draugai priėmė skirtingus sprendimus ir atsidūrė priešingose barikadų pusėse. Tačiau ar tikrai tą akimirką? Sovietmečiu išleistoje propagandinėje knygelėje "Vanagai iš anapus" rašoma, neva P. Kukauskas pasiduoti apsisprendė kur kas anksčiau, kai būdami Beržo slėptuvėje abu parašiutininkai prarado visus ryšius su kitais partizanais, bet tai padaryti jam trukdęs J. Būtėnas.

Tiesa tai ar ne, nebelabai svarbu. Kur kas svarbiau, kad P. Kukauskas, tą lemtingą gegužės 22-osios rytą žengęs pirmąjį žingsnį išdavystės keliu, iš jo nebepasitraukė. Netrukus jis tapo MGB agentu smogiku Balandžiu ir padėjo saugumiečiams naikinti kitus partizanus. Būtent per J. Kukauską 1951-ųjų rudenį žuvo ir J. Lukša-Daumantas.

Agentu smogiku tapo ir Beržo bunkerį išdavęs partizanas P. Vengraitis. Šis vietoj trisdešimties sidabrinių iš savo šeimininkų sulaukė kitokios "padėkos" - kulkos į pakaušį. Tapęs nebereikalingas jis buvo suimtas ir 1952 metų vasario 21 dieną nuteistas myriop.

Beje, tuo metu, kai J. Būtėnas nusileido Kazlų Rūdos miškuose, ginkluotas pogrindis jau buvo pastebimai susilpnėjęs, o viltis atsilaikyti prieš nepalyginti stipresnį priešą ir sulaukti pagalbos iš Vakarų - išblėsusi. Ne veltui pirmosios desantininkų grupės vadas J. Lukša laiškuose į Vakarus ragino sustiprinti pogrindį intelektinėmis pajėgomis - jau tuo metu buvo svarstoma pereiti prie neginkluoto pasipriešinimo.

J. Būtėnas negalėjo to nežinoti. Jis negalėjo nesuprasti, kad okupuotoje Lietuvoje tikimybė išlikti gyvam - labai menka. Ir vis dėlto jis veržėsi į Tėvynę ir iki paskutinės akimirkos liko ištikimas priesaikai.

Taip, J. Būtėno misija žlugo. Tačiau ar jo žūtis buvo beprasmė? Į šį klausimą atsakykime lietuvių filosofo egzistencialisto Juozo Girniaus žodžiais: "Kokios galimybės bebūtų, kova už tai, kas brangu, niekada nėra beviltiška ir beprasmiška dėl to, kad ji pačioj savyje yra vertinga."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"