TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Po diktatorių sąmokslo: ar Lietuva galėjo išsigelbėti

2014 08 22 6:00
Josifas Stalinas ir Joachimas von Ribbentropas Kremliuje. 1939 m. Vokietijos federalinio archyvo nuotrauka

Ką daryti, jeigu valstybę ištiks katastrofa? Kurti vyriausybę emigracijoje, žygiuoti atsiimti Vilniaus ir įsivelti į karą? Taiki kapituliacija ar ginkluotas pasipriešinimas SSRS? Lietuva 1939-1940 metais svarstė įvairias alternatyvas. Be to, aiškėja, kad mūsų šalies kariuomenė tuo laiku buvo apginkluota ir aprūpinta geriau nei Suomijos, kuri priešinosi. Egzistavo ir mažai kam žinomas planas R.

Prieš 75 metus, 1939-ųjų rugpjūčio 23 dieną, pasirašyto Molotovo-Ribentropo pakto slaptasis protokolas nubrėžė Vidurio ir Rytų Europos valstybių padalijimo liniją ir nulėmė Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos ir Suomijos valstybių likimą bei pasirinkimą. Kas sakė, kad Lietuva neieškojo alternatyvų? Jau 1939 metų lapkričio 2 dieną ant Lietuvos vadovų stalo gula iškilių diplomatų parengtas dokumentas su siūlymais kurti vyriausybę emigracijoje, į JAV išgabenti Nepriklausomybės fondą - 5-10 mln. litų.

Tačiau nė vienas 1939-ųjų lapkričio 2 dienos vadinamajame Trijų pasiuntinių memorandume pateiktas siūlymas, kaip žinome, nebuvo įgyvendintas. Koks dar galėjo būti Lietuvos pasirinkimas? Kaip Vakarai suvokė kylančią grėsmę? Šiais klausimais pradėjome pokalbį su Lietuvos tarpukario istoriją tyrinėjančiu istoriku dr. Algimantu Kasparavičiumi.

Išeitis - tik Antlantida

– Kodėl memorandumas ir jame išdėstyti siūlymai vis dėlto nugulė į stalčius? Prisiminimus parašę aukšti to meto politikai tik teisinasi, kad kažkas kažko nepadarė.

Dr. Algimanto Kasparavičiaus požiūriu, kritinėje situacijoje imituoti pasipriešinimą dėl pasipriešinimo būtų kvailystė, nes tai gali turėti lemtingų padarinių. / Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

– 1939 metų lapkričio 2 dienos vadinamasis Trijų pasiuntinių memorandumas išties yra reikšmingas istorinis dokumentas, liudijantis neblogą tarpukario Lietuvos diplomatijos kokybę. Jį parengti užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui nurodė pats prezidentas Antanas Smetona, kuris iš viso ano meto lietuviško politinio isteblišmento geriausiai suvokė situaciją ir išlaikė šaltus nervus. Trys pasiuntiniai Petras Klimas, Stasys Lozoraitis ir Bronius Kazys Balutis, rengdami memorandumą, tik vykdė ministro instrukciją. Taip trumpai reikėtų paaiškinti memorandumo atsiradimo istoriją, kurią dalis mūsų istorikų smarkiai mitologizuoja ir iškreipia.

Viena vertus, ir apimtimi, ir turiniu memorandumas išties atrodo gana įspūdingai, Tačiau tai tik pirmas, gana paviršutiniškas, romantiškas įspūdis. Įsigilinus į jo turinį aiškėja, kad naujovių čia nedaug. Dar mažiau konkrečių siūlymų veikti, kad katastrofos būtų išvengta, arba idėjų dėl Lietuvos politikos taktikos ir strategijos, jei katastrofa įvyktų.

Santykine naujove šiame memorandume galima laikyti tik siūlymą SSRS agresijos atveju Vyriausybei pasitraukti į emigraciją ir fondo, iš kurio būtų finansuojama Lietuvos laisvės atgavimo byla, įkūrimą. Tačiau žinant Lenkijos vyriausybės elgesį rugsėjo karinės kampanijos metu bei lenkų politinio elito veiklą Paryžiuje 1939-ųjų rudenį (emigracinės vyriausybės kūrimą ir lėšų jai paieškas), net ir šios mintys nebuvo originalios. Tačiau blogiausia tai, kad ir šie siūlymai memorandume buvo pateikti visai žali: be jokios platesnės Lietuvos geopolitinės padėties analizės, be Europos didžiųjų jėgų galimo persigrupavimo galimybės ir strateginių interesų įvertinimo. Nerasta net šalies, kurioje emigracinė vyriausybė galėtų įsikurti. Vaizdžiai tariant, pasiūlyta vykti į Atlantidą.

Taip atsiskleidė mūsų nacionalinės diplomatijos provincialumas, tingumas ir geopolitinis neraštingumas. 1939 metų rudenį užgriuvusi krizė parodė, kad šalies Užsienio reikalų reikalų ministerijoje idėjų nėra, viskas vyksta valdininkų lygmeniu. Tad memoranume yra daug spalvingų detalių, bet mažai realaus turinio. Manau, kad prezidentas A. Smetona, perskaitęs memorandumą, buvo nusivylęs. Tačiau pykti, tiesą sakant, nebuvo ant ko, nes kone visa diplomatinė tarnyba buvo paties autoritarinio prezidento suformuota, o visa vadovybė prezidento rankomis ir parinkta.

Vakarai tikėjosi pergalės

– Ar tuomet, 1939-ųjų rudenį, aukščiausia Lietuvos valdžia adekvačiai suvokė Molotovo-Ribentropo pakto reikšmę? Iš diplomatų pranešimų aiškėja, kad tikrai suprato, kur link tai veda.

– Lietuvos valstybės aukščiausia valdžia, ypač prezidentas, ir dalis diplomatų gana blaiviai vertino įvykius ir situaciją. Tikrai ne prasčiau už daugumą Vakarų šalių lyderių ir vyriausybių. Bėda tik ta, kad kone visos Vakarų vyriausybės smarkiai atsiliko nuo įvykių raidos, vilkosi jiems iš paskos ir į juos žvelgė vienpusiškai egoistiškai. Svarbu suvokti, kad 1939 metų situacija nenukrito iš dangaus. Iki 1939-ųjų rudens buvo daug įvykių, jie visi nevienareikšmiai, jie griuvo vienas ant kito, o svarbiausia - visiems dirigavo tikrai ne Stalinas. Vakarai tvarkėsi be Stalino, ir SSRS iki 1939-ųjų pavasario de facto buvo pusiau izoliuota. Londonas buvo įsitikinęs, kad visa Europos didžioji politika turi vykti Rusijai (SSRS) nedalyvaujant, kad Raudonoji armija yra sukriošusi, o Hitlerio sprendimas pasirašyti nepuolimo paktą su Stalinu rodo tik Vokietijos politinę desperaciją ir Stalino baimę bei nepasirengimą kariauti. Žodžiu, Vakarų lyderiai 1939-ųjų vasarai baigiantis buvo įsitikinę, kad visos kortos jų rankose, ir didysis bankas anksčiau ar vėliau taip pat atsidurs jų kišenėje.

Tuo metu Lietuva buvo Vakarų pasaulio dalis, nors ir periferinė. Todėl galvojo gana panašiai. Išskyrus pulkininką Kazį Škirpą, beveik niekas Lietuvoje ir Europoje nemąstė, kad būsimasis globalus susidūrimas nebūtinai gali baigtis Vakarų pergale, bet Rytų ir Centro Europos bolševizavimu ir stalinine geležine uždanga pusei šimto metų.

– Žinoma, kad memorandumas – ne vienintelis diplomatų dokumentas, siūlantis vienokią ar kitokią išeitį. Kokių dar jų būta 1940 metais?

– Pavyzdžiui, 1940-ųjų sausį Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje Petras Klimas iškėlė idėją geopolitiškai apsaugoti Lietuvą nuo Lenkijos ir kuo skubiau metus visos resursus Suomijos Manerheimo linijos pavyzdžiu Suvalkijoje pastatyti lietuvišką „Mindaugo arba Gedimino gynybinę liniją" nuo Lenkijos. Kiek vėliau P. Klimas su B. Balučiu prezidentui bei Vyriausybei siūlė strategiškai „galutinai" sureguliuoti Lietuvos geopolitiką ir santykius su Rusija (SSRS) apsikeičiant gyventojais: visi lietuviai, likę už sienos Baltarusijoje (buvusioje Lenkijoje), panorėję persikelia į Lietuvą, o visi Pietryčių Lietuvoje gyvenantys slavai (lenkai, baltarusiai, rusai) iš Lietuvos išvyksta į Baltarusiją (SSRS). Tokiu būdu, lietuvių diplomatų nuomone, Pietryčių Lietuvos klausimas ir santykiai su kaimynais būtų išspręsti visiems amžiams. Tačiau A. Smetona nebuvo linkęs skubėti.

Būtų dar didesnė katastrofa

– Yra K. Škirpos siūlymas 1939-ųjų rudenį žygiuoti atsiimti Vilniaus. Tokią poziciją iš dalies palaiko ir kai kurie dabartiniai Lietuvos istorikai. Ar tai alternatyva - Lietuvai įsivelti į karą?

Viačeslavas Molotovas pasirašo paktą, už jo – Joachimas von Ribbentropas, dešiniau – Josifas Stalinas (šviesiu švarku) 1939 m. rugpjūčio 23 d.

– Kariškis, pulkininkas, vėliau diplomatas K. Škirpa – spalvinga asmenybė. Ekscentrikas, troškęs aplinkinių dėmesio ir pripažinimo. Kelis kartus radikaliai keitė savo politines simpatijas ir geopolitinius prioritetus. Hitlerio atėjimas ir Vokietijos iškilimas pakeitė jo simpatijas, jis tapo Reichsvero gerbėju, be Vyriausybės leidimo, savarankiškai bandė pakreipti Lietuvą provokiška linkme. Diplomatas jis buvo silpnas, bet kariškis neblogas, turėjo patirties ir drąsos savarankiškai mąstyti. Patikėkite, tarp lietuvių karininkų tai nebuvo labai paplitę. Šis žmogus labiausiai išgarsėjo siūlymais 1939-ųjų rugsėjo 4–16 dienomis Lietuvos kariuomenei savarankiškai žygiuoti į Vilnių ir jį susigrąžinti. Tačiau bėda, kad tai nebuvo autentiška K. Škirpos idėja, o vien Trečiojo reicho iniciatyva, kurią bandyta realizuoti per K. Škirpą. Tiesa, pats K. Škirpa šiai iniciatyvai taip pat pritarė, nes kaip kariškis visuomet skeptiškai vertino Lenkijos karinį potencialą.

Vien taktiniu požiūriu toks siūlymas tarsi ir racionalus, nes, ko gero, iš tiesų būtų apsaugojęs Lietuvą nuo 1940 metų sovietizacijos. Tačiau strateginiu ir geopolitiniu požiūriu - tai Lietuvai būtų buvusi didesnė katastrofa, nei ji patyrė 1940-ųjų vasarą. Pirma, Lenkijos sąjungininkai britai ir prancūzai, kurie 1939 rugsėjį neišdrįso paskelbti karo Sovietų Sąjungai, tai padaryti Lietuvai tikrai būtų išdrįsę. Antra, Lietuva būtų patekusi į Trečiojo reicho protektoratą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Trečia, po karo Lietuva, kaip Hitlerio sąjungininkė, būtų likusi ne tik sovietizuota, bet ir be teritorijų Pietryčiuose ir Vakaruose, be sostinės ir uosto. Pagaliau ar be Vilniaus ir Klaipėdos būtų gimęs Sąjūdis ir atgimusi Lietuva?

– Ar tada, kai Vilniuje 1939-ųjų rudenį įsikūrė 20 tūkst. Raudonosios armijos įgulos kareivių, Lietuva apskritai turėjo išeitį? Istorikas Šarūnas Liekis mano, kad bet kokie svarstymai apie priešinimąsi (ne tik karinį) SSRS nebuvo įmanomi, turint galvoje Lietuvos ir SSRS draugiškus ryšius tarpukariu.

– Viena vertus, Š. Liekio aiškinimas gana logiškas ir racionalus. Tarpukariu Rusija (SSRS) išties daugeliu klausimų, o ypač valstybės teritorijos formavimo, buvo Lietuvos strateginė sąjungininkė ir partnerė. Ir taip buvo ne dėl politinių sistemų panašumo ar tarpusavio simpatijų, o tik sutapus tam tikriems nacionaliniams politiniams ir geopolitiniams interesams. Kita vertus, jei yra valstybė ir ji turi savo nacionalinę kariuomenę, ši kariuomenė privalo būti veiksminga ir esant reikalui panaudota. 1940-ųjų vasarą toks reikalas kilo, tačiau politikų ir politikuojančių generolų valia kariuomenė liko nebyli ir kapituliavo kartu su valstybe. Nepaisydamas prezidento A. Smetonos reikalavimo, lietuviškas generalitetas neišreiškė valios ar pasiryžimo nei kautis, nei trauktis į emigraciją. Tuometinėje situacijoje tai buvo mūsų klaida ir kartu Stalino laimėjimas.

Kita vertus, tai jokiu būdu nereiškia, kad pritariu pastaraisiais mėnesiais itin išpopuliarėjusiai nuomonei, kad agresoriui reikia pasipriešinti bent „simboliškai" visais atvejais ir kad „atėjus laikui tikrai iššausime". Tačiau karas ir jį neišvengiamai lydinčios mirtys negali būti simbolinės. Karas visuomet yra realus, žiaurus, be taisyklių. Kiekvienas karas parašo savas taisykles. Todėl ir apie neįvykusį 1940 metų vasaros pasipriešinimą turime kalbėti atsakingai, nes neatsakingas kalbėjimas šiuo metu suponuoja klaidingus įvaizdžius ir taktikas. Valstybės vadovas, priimdamas sprendimą dėl karinio pasipriešinimo agresoriui, pirmiausia privalo būti strategas, matematikas ir kunigas, bet ne istorikas. Jis privalo matyti ir suprasti bendrą situaciją, jos tendencijas. Bet kokie istoriniai pavyzdžiai ir lieka vien pavyzdžiais. Jų gyvenime ir politikoje kopijuoti nereikia, netgi pavojinga. Kvailystė būtų kritinėje situacijoje imituoti pasipriešinimą dėl pasipriešinimo, jei jis galėtų sukelti agresoriaus totalų branduolinį smūgį ir lemti lietuviškos civilizacijos pabaigą. Pamokantis žydų tautos, nesivadovavusios pseudoteorijomis apie simbolinius karus, pavyzdys. Ji turėjo kantrybės dirbti, tobulėti ir savo valstybės atkūrimo laukti pustrečio tūkstančio metų.

Rimtai planavo gintis

Istorikas dr. Vytautas Jokubauskas, tyręs tarpukario kariuomenės dokumentus, kalbėdamas apie Lietuvos galimybę pasipriešinti ir svarstydamas, kas būtų buvę, jeigu būtų iššauta, tvirtina, kad 1939-1940 metais karo veiksmų direktyvos V ir R ne tik egzistavo, bet ir buvo galiojančios. Tai jis išdėstė pernai apgintoje disertacijoje „Lietuvos karinė doktrina ir jos realizavimas 1923–1940 metais Šiaurės Rytų Baltijos regiono šalių kontekste“.

Aiškėja, kad Lietuvos kariuomenė 1940 metais planavo ginti pozicijas rytiniame pasienyje. Galiausiai dar 1940 metų birželį kariuomenės vadai siūlė žvalgyti Kauno apylinkes lėktuvams nusileisti, kur priešas gali išlaipinti oro desantą. Taip pat 1940 metų birželio 5 dieną buvo parengtas Kauno apsaugos nuo karo aviacijos antskrydžių planas. Koks galėjo būti Lietuvos kariuomenės pasipriešinimas?

Mokslininko skaičiavimais, egzistavo trys galimybės:

a) totalinis mobilizuotų vyrų pasipriešinimas, tikėtasi 150–160 tūkst. vyrų;

b) riboto masto karinis pasipriešinimas, kuriame galėjo dalyvauti 1940 metų birželį buvę reguliariosios kariuomenės daliniai, pasieniečiai bei šauliai (apie 76 tūkst. vyrų);

c) lokalus pasipriešinimas. V. Jokubausko nuomone, būtent ši pasipriešinimo forma žymima kaip „simbolinis pasipriešinimas“, šį variantą 1940 metų birželio 14 dieną esą buvo galima realizuoti per porą valandų. Toks pasipriešinimas galėjo trukti 1–2 savaites.

Būtų ištempę kelias savaites

- Lemiamu metu - 1940 metų birželio 15 dieną - A. Smetonos ir jo aplinkos greičiausiai būtų pasirinktas lokalus pasipriešinimas?

Dr. Vytautas Jokubauskas laikosi nuomonės, kad laisvę branginanti tauta be kovos nepasiduoda ir net patyrusi pralaimėjimą kovoja toliau. / Asmeninio archyvo nuotrauka

- Svarstant ginkluoto pasipriešinimo 1940 metais problemą, manau, galima išskirti keletą aspektų. Pirma, karinė struktūra, turinti parengtą bei motyvuotą personalą, ginkluotės, amunicijos, operacijų planus (tokia ir buvo Lietuvos kariuomenė), visais atvejais galėjo pasipriešinti ginklu, o tiksliau – pradėti karo veiksmus. Tai jau savaime yra alternatyva politinei kapituliacijai, kaip įvyko 1940 metų birželį.

Antra, patys karo veiksmai taip pat turėjo alternatyvių variantų, pavyzdžiui, pasipriešinti tik lokaliai, arba priešintis tik pasitelkiant taikos meto pajėgas ir šaulius bei pagaliau mobilizuoti visus išteklius ir gintis iki paskutinio šovinio, iki moralinės pergalės. Juk laisvę branginanti tauta nepasiduoda be kovos, kovoja toliau net patyrusi pralaimėjimą mūšio lauke.

Trečia, valstybė, kaip piliečių bendruomenė, turi gintis ar būti ginama jos karinių pajėgų ne tik esant palankioms aplinkybėms, bet ir bet kokiomis aplinkybėmis. Todėl manau, kad idėjos apie tai, jog 1939–1940 metų padėtis buvo be išeities ir Lietuvos valstybingumo nebuvo įmanoma apginti, veda prie visuomenės nepasitikėjimo savo jėgomis. Jei savo jėgomis nepasitikėsime, nepriklausomybės neapginsime ir XXI amžiuje.

- Vis tiek lieka neaišku, kokia būtų buvusi SSRS reakcija Lietuvai pradėjus mobilizaciją. Galbūt tai būtų paankstinę Lietuvos okupaciją?

- Vienareikšmiškai negalime atsakyti, kokia būtų buvusi SSRS pozicija Lietuvai pradėjus mobilizuoti savo kariuomenę. Kita vertus, vadinamoji Lietuvos taiki okupacija atkirto vienintelį sausumos kelią į Vakarus ir Latvijai bei Estijai. Ne veltui sovietai okupaciją pradėjo nuo Lietuvos. Juk akivaizdu, kad užėmus Lietuvą kitos dvi Baltijos šalys atsidūrė apsuptyje.

Tarpukariu į krašto apsaugą buvo investuota apie milijardą litų (ši lėšų suma, pavyzdžiui, Latvijos ar Estijos kontekste, nebuvo nei įspūdinga, nei išskirtinai didelė). Jei konstatuojame, kad politikų kapituliacijai 1940 metais nebuvo alternatyvų, tai į keblią padėti galime patekti ir dabar, visuomenei diskutuojant dėl finansavimo gynybai didinimo. Taip formuojamas Rusijai labai palankus dalies Lietuvos visuomenės „kaikariškas“ požiūris – kam ta kariuomenė, vis tiek nieko nelaimėtume.

Priminsiu, kad tarpukariu Lietuvoje šauliai buvo aktyviai rengiami partizaniniam pasipriešinimui, tad prasidėjus karui su SSRS ir reguliariosioms pajėgoms atsitraukus bei internavusis Rytų Prūsijoje Lietuvoje neribotą laiką būtų tęsiamas partizaninis karas, ir tikrai 1941 metais Vokietija būtų įsiveržusi į tebekovojanti kraštą. Iš pokario istorijos ir kitų šalių atvejų žinome, kad partizaniniam pasipriešinimui įveikti net galingiausioms armijoms prireikia ne vienų metų, o kai kada - ir dešimtmečių, arba net nepavyksta to padaryti. Taigi sovietai karo su Lietuva atveju visiškos pergalės 1940 metais negalėjo ir nebūtų pasiekę.

Kariuomenė geriau ginkluota nei Suomijos

- Dažnai kartojama, kad 1939-1940 metais Lietuvos kariuomenė apskritai nebuvo pasirengusi ir per menkai ginkluota, kad ką nors galėtų apginti. Jūsų tyrime atskleidžiamas kiek kitoks vaizdas.

- Jei Lietuvos kariuomenė 1940 metais nebuvo pasirengusi karui (dėl planų, ginkluotės ir amunicijos), tuomet Suomija 1939 metais Žiemos karo kariauti apskritai negalėjo. Tačiau ji kariavo! Statistiškai įvertinus Lietuvos ir Suomijos pajėgas, atsižvelgus į šalių ir planuotų karo meto pajėgų dydžius, Lietuvos kariuomenė buvo aprūpinta geriau, be to, daugiausia nauja ir standartizuota ginkluote. Pasirengusiųjų karui nebūna, visada siekiama turėti daugiau ginkluotės, karių, amunicijos ir t. t. Vis dėlto Lietuvos kariuomenė materialiniu požiūriu karui santykinai buvo geriau pasirengusi nei Suomijos pajėgos. O šalies geografija, klimatas, pasiryžimas gintis, politiniai niuansai - tai jau kas kita.

- Kokios 1940 metų birželį, jūsų nuomone, buvo realios Lietuvos alternatyvos?

- Viena realių alternatyvų – 1940-ųjų birželį mobilizuoti Lietuvos karines pajėgas, atmesti ultimatumą. Tokiu atveju galima svarstyti, kad, prasidėjus karo veiksmams su SSRS, po kelių dienų ar savaičių Raudonosios armijos sumušti reguliarieji Lietuvos kariuomenės daliniai galbūt būtų išsisklaidę į partizanų būrius ir būtų prisidėję prie šaulių partizaninio pasipriešinimo. Galėjo būti ir kita galimybė - kariniai daliniai su Vyriausybe būtų pasitraukę į Vokietiją, kur būtų internuoti, nuginkluoti ir būtų atsidūrę specialiose internuotojų stovyklose. Lietuvoje būtų tęsęsis partizaninis karas. Kitas klausimas, - kaip Vokietija būtų išnaudojusi situaciją, jei jos teritorijoje būtų atsidūrusi Lietuvos Vyriausybė ir kariuomenės likučiai.

Kita alternatyva – mobilizuotų pajėgų laikymas arba jų mobilizavimas 1940 metų pavasarį, prisidengiant Vokietijos invazija į Skandinaviją arba karo veiksmais Vakaruose. Mobilizuotomis pajėgomis paremiant diplomatų veiksmus ir siekiant laimėti kuo daugiau laiko, atitolinti SSRS įsiveržimą kol Vokietija baigs aktyvius karo veiksmus Prancūzijoje.

Iš esmės turime dilemą: arba taiki kapituliacija totalitarinei stalininei SSRS, arba ginkluotas pasipriešinimas, dėl kurio būtume atsidūrę nacistinėje Vokietijoje. Juk demokratinių Vakarų valstybių nei Lietuvos Vyriausybė, nei juo labiau jos kariuomenė 1940 metais nebegalėjo pasiekti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"