Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Pokalbis su istoriku Tomu Vaiseta – apie slenkstį, už kurio pasikeičia suvokimas

 
2017 04 30 12:17
Tomas Vaiseta
Tomas Vaiseta E. Kurausko/VU nuotrauka

Tomas Vaiseta nustebo išgirdęs, kad Vilniaus universiteto Istorijos fakultete jis gali rašyti net ir eilėraštį, jeigu taip sugebės pasakyti ką nors naujo ir savito. Prieš įžengdamas į auditoriją galvoje jis turėjo visiškai kitokį istorijos mokslo vaizdinį, kitaip suvokė istorikų veiklą. Per studijų metus T. Vaiseta neparašė eilėraščio profesoriui, tačiau sėkmingai baigė magistro studijų programą, o vėliau apsigynė daktaro disertaciją.

32 metų istorikas T. Vaiseta sutiko pasikalbėti apie tai, kaip universitetas ugdo gebėjimą mąstyti.

– Kaip jaunas žmogus gali savyje atpažinti istoriką?

– Kartą važiuodami su panašaus amžiaus kolega istoriku Norbertu Černiausku į komandiruotę įsikalbėjome apie savo ankstyvą paauglystę. Paaiškėjo, kad nors mūsų pomėgiai ir interesai skyrėsi, tačiau turėjome bendrą polinkį – į sąsiuvinius kruopščiai užrašinėjome NBA krepšininkų ir komandų statistiką. Jau tuomet toks užsiėmimas turėjo atrodyti bergždžias, šiais laikais jis būtų visiškai nesuprantamas, tačiau tuomet pagalvojau, kad tokie polinkiai formuoja istoriką – noras ieškoti, kaupti medžiagą, ją sisteminti, analizuoti.

Iš tokio juoko, kuris galbūt tiktų visiems (būsimiems) mokslininkams apibūdinti, galima būtų ieškoti ir rimtesnio atsakymo, kad į istoriją palinksta žmonės, kuriuos pirmiausia domina ne gamtos, elementariųjų dalelių ar skaičių, o žmonių gyvenamas pasaulis ir jų tikrovė, kuriamos to gyvenimo formos ir prasmės.

Kiek esu bendravęs su kitais istorikais, faktiškai visi galėtų paliudyti ir kitą nuo ankstyvų metų turėtą polinkį – tekstams. Tekstus šiuo atveju suprantu plačiąja kultūrine prasme – visa tai, ką galima vienaip ar kitaip skaityti: ne tik knygos, straipsniai, dokumentai, bet ir filmai, fotografijos, dailės kūriniai ir t. t. Jeigu žmogus turi polinkį būti su tekstais, tarp tekstų ir tekstuose, istorijos ir kultūros istorijos studijos taip pat jam labai tiktų.

Be to, skirtingai nuo pasitaikančių stereotipinių įsivaizdavimų, istorijos pažinimui reikalingas universalus žvilgsnis, net jei nagrinėji labai siaurą ir specifinį klausimą. Istorikas neįsivaizduoja, kaip galima, tarkime, politinį įvykį suprasti be žinių apie to meto ekonominį, kultūrinį ir socialinį kontekstą. Todėl istorija labai tinka tiems, kurie linkę domėtis juos supančiu pasauliu kuo plačiau, universaliau, nebijodami aprėpti kelias, tarpusavyje iš pirmo žvilgsnio net mažai susijusias gyvenimo sferas.

Galiausiai, kadangi paauglystėje svarsčiau ir apie astronomo profesiją, galėčiau pasakyti ir visai romantiškai: jeigu galvodami apie mūsų visų praeitį jaučiate tą patį baugų, neaprėpiamą ir neapčiuopiamą jausmą, kaip ir spoksodami į žvaigždėtą dangų, tikrai galite studijuoti istoriją – esminį dalyką jau esate supratę.

– Vilniaus universitete įgijote žurnalistikos bakalauro diplomą. Tada pasirinkote magistro studijas Istorijos fakultete, vėliau apsigynėte daktaro disertaciją. Kas lėmė šį posūkį, kaip sekėsi apsiprasti kitoje aplinkoje?

– Baigęs žurnalistiką jaučiausi įgijęs amatą, bet ne išsilavinimą. O visa tai, kas žurnalistikos studijose bent kiek panašėjo į išsilavinimą, faktiškai visada buvo susiję su istorija – nuo tuo metu dėstytos antikinės literatūros iki tarpukario spaudos istorijos. Man tai tapo orientyru, kur toliau vertėtų studijuoti, norint įgauti gerokai platesnį išsilavinimą.

Ką tuomet suvokiau daugiau intuityviai, dabar galėčiau patvirtinti visai sąmoningai – istorijos studijos suteikia labai platų, bet anaiptol ne paviršutinišką išsilavinimą. Tiesa, tada negalvojau, kad istorijos ar kultūros istorijos ir antropologijos (o tai – skirtingos programos) studijos suteikia ne tik gilų išsilavinimą, bet ir labai konkrečias praktiškas kompetencijas: nuo kritinės analizės gebėjimų iki labai konkrečių ekspertinių žinių istorijos, kultūros istorijos, antropologijos ir paveldosaugos srityse.

Atėjęs į Istorijos fakultetą, žinių prasme jaučiau didelį atsilikimą, bet integruotis padėjo, sakyčiau, savotiška fakultete susiklosčiusi tradicija, kad žinios yra būtinos, tačiau daug svarbiau yra gebėjimas analizuoti, interpretuoti, konceptualizuoti, kurti ir pagrįsti savas originalias idėjas.

Pamenu, kaip profesorius Alfredas Bumblauskas man suformulavo užduotį iš XVIII amžiaus, apie kurį aš teturėjau mokyklinių žinių. Bet jis pridūrė, kad galiu parašyti nors ir eilėraštį, svarbu, kad tai būtų originalu, savita ir pasakyčiau ką nors naujo. Ar gali būti geresnis būdas ugdyti mąstymą?

– Esate dirbęs žurnalistu. Kuo skiriasi žurnalistų ir istorikų žvilgsnis į pasaulį? Juk, atrodo, kad vieni stengiasi papasakoti, kas vyksta čia ir dabar, o antri įvykius žiūri iš visai kitos laiko perspektyvos.

– Tai skirtingos profesijos ir kiekviena iš jų turi lygiavertę paskirtį. Įsitraukęs į žurnalistiką, esi nešamas stiprios aktualijų bangos, labai sureikšmini kasdienius įvykius ir beveik visuomet pervertini dabarties svarbą. Tik mažai daliai žurnalistų pavyksta dalyvauti įvykiuose, kurie turi iš tiesų didelę reikšmę, nors būtent su tokiais įvykiais dažniausiai siejamas jų darbas. Šia prasme man pasisekė, nes per „Oranžinę revoliuciją“ vykau į Ukrainą, 2008 metais per karą – į Gruziją, taip pat du kartus Minske stebėjau Baltarusijos prezidento rinkimus ir su bičiuliu Mindaugu Nastaravičiumi bėgome nuo OMON bananų.

Nors panaši patirtis yra labai svarbi ir naudinga, tačiau dabar suvokiu, kad įgijęs istoriko ar antropologo išsilavinimą į panašius įvykius būčiau galėjęs pažiūrėti visai kitaip – gerokai giliau, įvairiapusiškiau, analitiškiau. Galbūt būčiau galėjęs geriau paaiškinti tai, ką mačiau ir patyriau, kitiems – skaitytojams, žiūrovams, klausytojams. Juk ir Euromaidano įvykių, ir Rusijos agresijos prieš Ukrainą neįmanoma suvokti be istorinio konteksto – ten į kietą mazgą susipynę istoriniai geopolitiniai, kultūriniai ir tapatybių klausimai – visa tai, kuo užsiima istorikai, kultūros istorikai ir antropologai. Neatsitiktinai įdomiausias įžvalgas apie įvykius Ukrainoje nuo 2013 metų girdime būtent iš istorikų ir antropologų. Pavyzdžiui, vien vaizdais apie Mariupolį ir jo gyventojų skirtingas atminties, tapatybių ir kultūros sankirtas pasakojęs, simbolinį konflikto lygmenį užčiuopęs režisierius Mantas Kvedaravičius (dok. filmas „Mariupolis“) juk taip pat yra baigęs antropologijos studijas.

Tad sakyčiau, kad esminis skirtumas tarp žurnalistikos ir istorijos yra ne tiek skirtingos laiko perspektyvos (vieni žiūri į dabartį, kiti – į praeitį), o santykis su tikrove, jos reiškiniais, įvykiais ir procesais.

Kai prasidėjo Rusijos agresija prieš Ukrainą, stebėjau savo buvusių kolegų žurnalistų darbą, mačiau, kaip nelengvai jie dorojosi su iš Rusijos plūstančia propaganda ir kaip neretai klysdavo, pasiduodami įvairioms politinėms manipuliacijoms (tariami Krymo „referendumai“ ir pan.). Tada pagalvojau, kad nė vienas, baigęs kultūros istoriją, ketverius metus praleidęs diskutuodamas ir tyrinėdamas diskursus, naratyvus ir ideologijas, nebūtų toks propagandiškai pažeidžiamas, nes kalbėtų ne apie „išklausyti būtinas abi puses“, o apie meistriškai konstruojamus pasakojimus, naudojamus simbolius ir kuriamas reikšmes.

Tai nesunku pagrįsti ne tik teoriškai, bet ir praktiškai: neatsitiktinai istorijos ir kultūros istorijos absolventai reikalingi įvairiems valstybiniams ir viešiesiems analitikos, strategijų ir monitoringo centrams, žiniasklaidos priemonių redakcijoms, viešųjų ryšių, reklamos ir įvairiomis reprezentacijomis užsiimančioms agentūroms, kūrybininkams ir panašiai.

– Kas sukėlė norą domėtis ir tyrinėti būtent XX a. laikotarpį, sovietų Lietuvos kultūros ir socialinę istoriją?

– Kadangi į istoriją atėjau iš kitos disciplinos lauko, neturėjau tų kompetencijų, kurias istorikai įgauna bakalauro studijų metais, viena iš jų – senųjų arba tik tarp istorikų įprastų kalbų mokėjimas. Tai jau savaime atkirto mane nuo visos istorijos iki XX amžiaus. Be to, dirbdamas žurnalistu mačiau, kiek daug šiuolaikinės Lietuvos problemų gijų veda į sovietmečio laikotarpį. Ir nors nepritariu požiūriui, kuris visas dabarties problemas linkęs aiškinti sovietmečio palikimu, tačiau negalima nematyti, kad esame išėję būtent iš to laiko ir jo supratimas būtinas dabartinės valstybės ir visuomenės klausimams spręsti. Tai labai akivaizdžiai suaktualina istorijos mokslo prasmę ir šitas suaktualinimas mane patraukė.

O pradėjęs domėtis sovietmečio istorija ir jau susiformavusia jos istoriografija, nesunkiai pastebėjau, kad tam laikui suprasti vien politinės istorijos neužtenka, nors dvidešimt nepriklausomybės metų būtent ji dominavo. Tai nebuvo didelis mano atradimas – maždaug prieš dešimt ar penkiolika metų vis daugiau istorikų ėmė galvoti, kad daugiau dėmesio turi būti skirta sovietų Lietuvos kultūros ir socialinei istorijai. Dabar tai jau yra tapę savaime suprantamu dalyku ir prie to, drįsčiau spėti, nemažai prisidėjo jaunesnių kartų istorikai.

– Kaip Jūs pats (kaip ir kiti istorikai) patiriate sąveikas su kitais mokslais – sociologija, komunikacija, psichologija, ypač kai nagrinėjate individų ir visuomenės būsenas? Ar tarpdiscipliniškumas Jums netampa rimtu iššūkiu? Į kokias kitų mokslų sritis tenka gilintis?

– Nors istorija man brangiausia būtent tuo, kad mažiausiai yra perėmusi tos žmogaus tikrovę į schemas, dėsnius ir metodologijas redukuojančio mokslo logikos, ji neišvengiamai persipina su kitomis disciplinomis. Aiškios ribos tarp skirtingų disciplinų jau seniai išsitrynusios ir istorija puikiai perima iš kitų disciplinų tai, ko jai reikia. Pavyzdžiui, kultūros istorikams yra dėstoma atminties studijų disciplina. Kas tai yra? Istorija, sociologija, antropologija, politologija, psichologija? Tiesą sakant, esama visko, todėl atminties studijos ir dėstomos kaip savotiškas disciplinų derinys, kuriame reikia išmokti ir kiekybinę sociologinę apklausą atlikti, ir istorijos politizavimą suvokti, ir skirtingus atminties diskursus analizuoti, ir istorinį kontekstą, kuriame atmintis skleidžiasi, pažinti.

Šiais laikais užsiimti kultūros ir socialine istorija faktiškai neįmanoma nesiremiant kitų disciplinų, pavyzdžiui, sociologijos ar menotyros, įdirbiu. Tarkime, rašydamas disertaciją apie sovietmečio kasdienybę daug skaičiau antropologų ir sociologų darbų, o tyrinėdamas sovietinę psichiatriją turėjau ne tik susipažinti su medicinos istorija ir jos terminologija, bet ir ištisa vadinamosios deviacinės sociologijos tradicija.

– Kokią įtaką Jūsų moksliniams interesams turėjo universiteto aplinka, dėstytojai, profesūra?

– Neperdėdamas galiu sakyti, kad tai buvo lemiamas veiksnys. Istorijos ir istorikų veiklos supratimas nepabuvus Vilniaus universiteto Istorijos fakultete ir pabuvus – iš esmės yra kitoks, ir tokį supratimą suformuoja ten dirbantys dėstytojai. Susipažinęs su Nerijumi Šepečiu, patyriau, kad istorinis pažinimas reiškia mėginimą užčiuopti esminius žmogaus gyvenimo klausimus. Klausydamas, kaip A. Bumblauskas per paskaitą improvizuoja idėjų lygmeniu, supratau, kad istorija toli gražu nėra vien faktų rinkimas. Bendraudamas su Aurimu Švedu supratau, kad Lietuvos istorikai jau yra tapę globalaus pasaulio dalyviai ir tik nuo jų paties priklauso, kiek jie bus įdomūs ne tik savo bendruomenei ar Lietuvos visuomenei, bet ir visam pasauliui. Sekdamas Jurgitos Verbickienės darbus, skirtus Lietuvos žydų istorijai, pamačiau, kaip istorikai realiai prisideda prie savo visuomenės pokyčių. Marija Drėmaitė savo tyrimais mane moko, kokie svarbūs gali būti istorikai bet kurioje srityje (jos atveju – architektūroje) ir kaip svariai jie gali prisidėti prie tos srities raidos. Skaitydamas Eligijaus Railos tekstus atsikračiau stereotipo, kad istorikai rašo vien nuobodžiai ir sausai. O stebėdamas Norberto Černiausko veiklą supratau, kad profesionalus istorikas ne tik turi mokslinį darbą derinti su sąmoninga pilietine ir viešojo intelektualo veikla, bet ir gali tų veiklų nesumaišyti. Taip galėčiau vardinti iki begalybės, bet man atrodo, kad užtektų paklausti, ar būtent taip įsivaizduojama istorija, kai išgirstama tariant šį žodį?

– Kaip apibūdintumėte VU Istorijos fakulteto bendruomenę? Koks tai yra lydinys?

– Geriausia į šį klausimą atsakyti pasitelkus disertacijos gynimų Istorijos fakultete pavyzdį. Kokia tema bevyktų disertacijos gynimas, net didžiausios fakulteto auditorijos būna sausakimšos. Taigi disertacijos gynimas yra ne tik asmeninė vieno žmogaus ir jo artimųjų šventė, bet visai bendruomenei svarbus įvykis.

Ką tai sako? Pirmiausia, kad fakulteto bendruomenėje yra susiklostę geri santykiai tarp skirtingų kartų – į gynimus savo noru ir asmeninio smalsumo vedini ateina nuo bakalauro studentų iki profesorių. Akademinė hierarchija neišvengiama, bet ji netrukdo kurtis tam, kas bendruomenei svarbiausia – bendriems interesams, geranoriškai komunikacijai, abipusiam neabejingumui. Antra, kad fakulteto bendruomenės narių moksliniai tyrimai yra svarbūs ir aktualūs, kad nėra užsidaroma srityse, į kurias kiti nenori nė pažvelgti, ką jau kalbėti apie dalyvavimą tris valandas trunkančiame intensyviame disertacijos gynimo procese. Trečia, kad daugeliui rūpi bendruomenės veiklos rezultatai, kad susiformavusi reflektyvi ir savikritiška bendruomenė, kurioje netrūksta nei diskusijų, nei ginčų, nei nesutarimų – ne viskas vienodai sekasi, bet tikrai sekasi išvengti pasyvumo.

– Kaip iš kasdieninės veiklos – mokslinių tyrinėjimų išplaukė Jūsų grožinės literatūros knygos?

– Negalėčiau sakyti, kad grožinės literatūros knygos išplaukė iš mokslo, tiksliau būtų sakyti, kad mokslas ir literatūra yra susisiekiantys indai, kurie maitina vienas kitą. Istoriniai tyrimai padeda atsigręžti į išorinį pasaulį ir pamatyti jo įvairovę, o tai būtų galima vadinti kūrybos išlaisvinimu – net ir rašydamas ką nors labai asmeniško, suvoki istorinius ir kultūrinius kontekstus, o tai, drįsčiau teigti, leidžia neužstrigti kitiems neįdomiame tavo subjektyviame pasaulyje ir kurti universalesnes prasmes.

Apskritai istorija yra siužetų ir idėjų lobynas – tai yra milžiniškas kūrybos potencialas, kuriuo galima pasinaudoti ne tik literatūros, bet ir kitose kūrybinėse sferose.

Esu sugalvojęs net tokį posakį: istorijos studijavimas reiškia gero trilerio narpliojimą, kultūros istorijos – aiškinimąsi, kaip tas trileris parašytas, o antropologijos – dalyvavimą pačiame trileryje. Jeigu netikite, paklauskite antropologo Donato Brandišausko apie jo nuotykius Sibire ir kituose tolimuosiuose kraštuose.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"