TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pokario Ukraina su okupantais kovojo be užnugario

2013 12 13 6:00
Per beveik 20 ginkluoto pasipriešinimo okupacijoms metų į UPA gretas buvo įsilieję per 400 tūkst. ukrainiečių. Ukrainos išsivadavimo judėjimo tyrimo centro nuotraukos

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Ukrainoje vyko precedento pasaulyje neturintys partizaniniai karai prieš sovietų okupaciją. Ukrainos laisvės kovotojų būriai, kaip ir lietuvių partizanų, buvo didžiausi Rytų Europoje. Jie savotiškai perrašė partizaninio karo istoriją, nes kovojo visai kitokiomis sąlygomis, nei įvardijama klasikinio partizaninio karo apibrėžimuose.

Kitaip nei Lietuvoje, Ukrainoje laisvės kovotojai buvo ir yra vadinami ne partizanais, o sukilėliais. Todėl ukrainiečių, kovojusių dėl savo tautos laisvės ir Ukrainos valstybės nepriklausomybės, organizacija buvo vadinama Ukrainos sukilėlių armija. Toliau straipsnyje šią organizaciją vadinsime UPA.

Ukrainos istorikų teigimu, tai unikalus reiškinys ne tik visos XX amžiaus Ukrainos išsilaisvinimo kovos, bet ir pasaulio mastu. Pati partizaninio karo taktika ir organizacija skyrėsi iš esmės, nes, kitaip nei klasikiniame partizaniniame kare, laisvės kovotojai tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje, kovėsi neturėdami užnugario, pagalbos iš kitur, galiausiai net neturėdami savo valstybių, už kurių atkūrimą ir laisvę itin sudėtingomis sąlygomis kovota dešimt ir daugiau metų.

Pasipriešinimo organizacijos

UPA susibūrė 1942 metų spalį. Strateginis sukilėlių armijos kovos tikslas buvo nepriklausomos Ukrainos valstybės sukūrimas ir civilių gyventojų apsauga nuo represinių-baudžiamųjų okupacinių kariuomenių veiksmų.

Vokiečių okupacijos metais Ukrainiečių nacionalistų organizacija buvo vienintelė pogrindžio organizacija, kuri ėmėsi atsakomybės už tautą ir organizavo ginkluotą ir neginkluotą pasipriešinimą sovietų bei nacių okupantams. Į tai ją tiesiog stumte stūmė ukrainiečiai. Visa valstietija buvo prie ginkluoto sukilimo ribos ir reikalavo, kad nacionalistų organizacija užsiimtų ne vien propaganda, bet ir pereitų prie ginkluotos kovos.

Ši organizacija, siekdama išlaikyti autoritetą, pradėjo organizuoti ginkluotus būrius bei jų mokymą. 1942 metų lapkritį slaptų karinių stovyklų mokymuose dalyvavo 600 savanorių. Intensyviai kurtos stovyklos Polesės ir Voluinės regionuose. Šie sunkiai pasiekiami, pelkėti ir miškingi Šiaurės vakarų Ukrainos regionai idealiai tiko partizaniniam karui. 1943 metų pradžioje jau gyvavo UPA, sukurta laikantis liaudiškumo, savanorystės ir nepartiškumo principų.

Sukilėliai bazavosi ir Karpatų kalnuose.

Sukilėlių respublikos

Materialine technine UPA baze, maistu ir kadrų politika rūpinosi sukurta unikali karybos istorijoje užnugario organizacija. Tai sudėtingas pogrindžio mechanizmas. Jis perėmė rajonų, kuriuose okupacinių jėgų administracija buvo neveiksni, kontrolę. Tokie rajonai vadinti „sukilėlių respublikomis“. Jų teritorijoje buvo įrengiami ne tik gerai užmaskuoti ginklų sandėliai bei jų remonto dirbtuvės, bet ir malūnai, kepyklos, skerdyklos, maisto sandėliai, pogrindinės literatūros leidyklos, ligoninės ir t. t.

Nepartiškumo principas į kovas leido įtraukti tiek ukrainiečius, kurie nepriklausė Ukrainiečių nacionalistų organizacijai, tiek kitų tautybių asmenis. UPA netgi buvo sudaromi nacionaliniai padaliniai. Jiems priklausė kovotojai, nedviprasmiškai išreiškę siekį kartu su ukrainiečiais kovoti ir prieš nacizmą, ir prieš XX amžiaus marą – bolševizmą. Pavyzdžiui, 1943 metais iš Ukrainos teritorijoje dislokuotų vokiečių šucmanšafto (vok. Schutzmannschaft) batalionų pasitraukę lietuviai įstojo į UPA gretas. Buvo suformuota lietuviška šimtinė (kuopa), ji kurį laiką kovojo ukrainiečių pusėje. 1943 metų rugsėjį, suderinus su UPA vadovybe, šis lietuvių padalinys per Baltarusijos teritoriją patraukė į Lietuvą. Čia tikėtasi tęsti kovą dėl savo valstybės. Tačiau šio padalinio likimas kol kas yra mįslė tiek Ukrainos, tiek Lietuvos istorikams. Dėl itin suvaržytų galimybių dirbti Ukrainos istorijos archyvuose dar nėra nustatyta nei šio lietuviško UPA gretose kovojusio padalinio vado asmenybė, nei eilinių kovotojų vardai ir pavardės.

1943 metų pavasarį buvo įkurta UPA Vyriausioji vadovybė ir jai pavaldus Vyriausiasis karinis štabas. Pirmuoju UPA vadu tapo Vasylis Yvachovas-Šamas. Tačiau jis žuvo tų pačių 1943 metų gegužę. Tada UPA trumpai vadovo Dmytro Kliačkovskis-Savuras. Greitai jį pakeitė Romanas Šuchevičius-Tarasas Čiuprinka. Jis UPA vadovavo septynerius metus ir žuvo kautynėse su sovietų okupantais 1950-ųjų kovo 5 dieną. Paskutiniu UPA vadu buvo Vasylis Kukas, jis ginkluotam pasipriešinimui vadovavo iki 1954-ųjų gegužės 23 dienos, t. y. kol buvo suimtas operatyvinės KGB grupės.

Sukilėlių nebuvo tik Rytuose

Visas UPA karo veiksmus apimantis arealas buvo padalytas į tris dalis (karinių korpusų teisėmis) - Vakarų, Šiaurės ir Pietų grupes, turinčias savo karinius štabus. Rytų grupė nebuvo įsteigta, nors tokių bandymų būta. Kiekvieną UPA grupę sudarė kelios karinės apygardos (divizijų teisėmis), taip pat turinčios savo karinius štabus. Kiekvieną grupę sudarė kelios apygardos. Gausiausia buvo Vakarų grupė, 1944 metais ją sudarė šešios apygardos.

Kiekviena karinė UPA apygarda skirstyta į teritorinius junginius (pulkų teisėmis) – taktinius teritorinius būrius, kiekviename taktiniame teritoriniame būryje buvo nuo trijų iki šešių batalionų. Kiekvieną batalioną sudarė trys keturios šimtinės (kuopos) po 100 ir daugiau kovotojų. Kiekviena šimtinė dar skirstyta į būrius, o būriai – į skyrius. Skyrių sudarė apie dešimt kovotojų. Taigi kovotojų skaičius ir pasipriešinimo mastas buvo tikrai įspūdingi.

Kiekvienas būrys turėjo sunkiosios ginkluotės – kelis sunkiuosius kulkosvaidžius arba mažo ir vidutinio kalibro minosvaidžius, prieštankinių ginklų – „faustpatronų“. Būdavo, kad vienas iš šimtinę sudarančių būrių disponuodavo ne tik išvardytais sunkiaisiais ginklais, bet ir 45–75 mm lengvosiomis patrankėlėmis.

Skirtingos paskirties padaliniai

Į pasipriešinimo gretas įsitraukė beveik kiekviena Vakarų Ukrainos šeima. Kovotojų amžius buvo labai įvairus.

UPA turėjo ir ypatingosios paskirties padalinių, vykdančių specialias, tam tikro karinio pasirengimo ir gebėjimų reikalaujančias užduotis, pavyzdžiui, „geležinės uždangos“ perėjimo. Pionierių padaliniai rūpinosi technikos perkėlimu per upes, tačiau pagrindinis jų uždavinys buvo kasti požemines slėptuves ir paruošti jas ginkluotei, įvairiai įrangai bei maistui saugoti. Specialieji apsaugos padaliniai saugojo UPA vadovybės štabus ir vadavietes, prireikus – ir ryšio linijas, transportuojamus ginklus, amuniciją, maisto atsargas.

UPA turėjo ir savotiškų bausmių būrių. Juose už įvairius nusižengimus karo lauko teismų nubausti sukilėliai turėjo atlikti bausmę – veikti pačiomis sudėtingiausiomis gamtinėmis sąlygomis arba atlikti pavojingiausias gyvybei užduotis. Už tvarkos palaikymą buvo atsakinga karo lauko žandarmerija. Visi šie specifiniai UPA padaliniai sėkmingai veikė 1943–1945 metais. Vėliau, keičiantis kovos taktikai, buvo panaikinti.

Specialioms užduotims atlikti kurtos ypatingos kovotojų šimtinės. Pavyzdžiui, Karpatų kalnuose buvo suformuota sunkiųjų kulkosvaidžių šimtinė – vienintelė tokia visoje UPA. Šiaurės grupėje buvo sudaromos kavalerijos šimtinės, artilerijos padaliniai, ginkluoti 75 mm kalibro lengvosiomis patrankomis. Visa tai turėjo užtikrinti pagalbą kitiems UPA padaliniams vykdant užduotis apygardose. Pažymėtina, kad tai vyko 1943–1944 metais, kai Ukrainos teritoriją okupavę vokiečiai užfrontės reikalams neskyrė per daug dėmesio. 1944 metais, kai Ukrainos teritoriją užėmė sovietai, padėtis smarkiai pasikeitė. Sovietai kovai su ukrainiečių sukilėliais metė kur kas didesnes ir manevringesnes pajėgas.

Dislokacijos vietų kaita

UPA būriai nuolat keisdavo savo dislokacijas vietą, migruodavo. Ukrainiečių istorikai tokią migraciją apibūdina terminu "reidas". Tai reikalavo nuolatinio pasirengimo ir budrumo, bet kartu laidavo didesnę išlikimo galimybę. Dažna dislokacijos vietų kaita tiek civiliams gyventojams, tiek priešui sudarė apgaulingą įspūdį – jie manė, kad sukilėlių pajėgos kur kas didesnės, nei buvo iš tikrųjų. O tai itin kėlė civilių nuotaiką ir kovinę dvasią. Priešams priešingai – varė neviltį.

Yra skiriamos trys reidų rūšys. Tai taktiniai (kai dislokacijos vietos nuolat keistos pačiose apygardose), operatyviniai (padalinių judėjimas visoje UPA veikimo teritorijoje) ir strateginiai. Pastarųjų reidų metu UPA padaliniai tikslingai patekdavo į kitų valstybių teritoriją. Tokių veiksmų tikslas - informacijos apie ukrainiečių kovą dėl laisvės platinimas ir sąjungininkų kovoje su bolševizmu paieška. Pavyzdžiui, 1944 metais operatyvinė UPA Vakarų–Karpatų grupė, kurioje buvo per tūkstantis sukilėlių, migravo tarp Rytų Lenkijos ir Karpatų. Taip siekta išvengti nereikalingų kautynių tiek su vokiečių, tiek su sovietų daliniais frontui einant per šias teritorijas.

Pagalbos ieškojo Vakaruose

1945 ir 1946 metais keli šimtai Ukrainos sukilėlių, ieškodami sąjungininkų kovai su bolševizmu, buvo perėję į Čekoslovakijos teritoriją. Tokiu pačiu tikslu keliasdešimt sukilėlių 1947-aisiais lankėsi Rytų Prūsijos teritorijoje, o 1949-aisiais – Rumunijoje. 1947 metais apie 800 Zakerzonjės regiono kovotojų, išsiskirstę į nedideles grupes, pasiekė Vakarų Vokietiją ir Austriją.

Uniformuotų bei ginkluotų Ukrainos laisvės kovotojų pasirodymas Vakarų Europoje, juolab po kelerių metų nuo oficialios karo pabaigos, tapo tikra sensacija. Laisvės kovotojai turėjo dokumentus, bylojančius apie sovietų daromus nusikaltimus okupuotose teritorijose ir juos įrodančius. Deja, tai niekaip nepaveikė vadinamųjų Vakarų demokratijų ir jokios pagalbos dėl savo laisvės kovojančioms tautoms nebuvo suteikta. Savaime suprantama, sovietai pareikalavo išduoti ukrainiečius, tačiau jiems buvo atsakyta. Net amerikiečiai jau tada puikiai suprato, kad tai ne nacistų talkininkai, ne karo nusikaltėliai, kaip juos stengėsi pavaizduoti bolševikai, ne „banditai“, o laisvės kovotojai.

Ukrainiečiai, atidavę ginklus vietos valdžios organams, buvo apgyvendinti internuotųjų ir perkeltųjų asmenų stovyklose. Vėliau jie emigravo į Didžiąją Britaniją, Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Australiją, kai kurie pasiliko Vakarų Vokietijoje.

Žygis į Lietuvą

Jaunų sukilėlių pora.

1950 metais nedidelis UPA būrys per Baltarusijos teritoriją bandė patekti į Lietuvą, čia tikėjosi susisiekti su vietiniais partizanais. Ukrainiečių sukilėliai nešėsi įvairių dokumentų, taip pat atsišaukimų, kuriais kreipėsi į Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės kovotojus. Atsišaukimuose buvo kalbama apie reikalą kartu kovoti su bendru priešu, suvienyti pajėgas.

Ukrainiečių būrys pateko į čekistų pasalą netoli Baranovičių, Baltarusijos miškuose, ir buvo išblaškytas. Keli vyrai žuvo, o kiti grįžo į Ukrainą. Tai buvo labai rizikinga misija, nes net jei jiems ir būtų pasisekę pasiekti Lietuvos teritoriją, ukrainiečių kovotojai galėjo būti palaikyti MGB provokatoriais ir sušaudyti pačių Lietuvos partizanų.

Keitė taktiką

1944–1945 metais su sovietų okupantais kovojo dideli UPA junginiai – batalionai, sudaryti iš kelių šimtinių. Tačiau, po 1945 metų gegužės sovietams metus dideles pajėgas pasipriešinimui tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje slopinti, sukilėliai patyrė didelių nuostolių. Kaip ir Lietuvos partizaninėse kovose, Ukrainoje kovos taktika keitėsi, pradėta skaidytis į mažus būrius. Ukrainos sukilėlių armijos vadai surengė dalinę demobilizaciją – iš aktyviai veikiančių sukilėlių gretų galėjo pasitraukti vyresni kovotojai, gausias šeimas turintys vyrai, motyvacijos stokojantys asmenys.

Ukrainiečių sukilėliai, 1945 metais išsiskirstę į mažus būrius, ėmė vengti didesnių kautynių – daugiausia rengdavo pasalas, diversijas ar priešui nusiraminti neleidžiančius netikėtus išpuolius. Vis dėlto nuo 1946 metų pradėta lėtai pereiti nuo atviros ginkluotos kovos prie vis didesnio pogrindžio. Pagrindinis dėmesys skirtas įvairiai propagandai. Išlaikant pagrindinę strateginę kryptį – kovą dėl Ukrainos nepriklausomybės, telktasi į taktinę kovą su kolūkinės sistemos kūrimu ir sovietinės okupacinės administracijos įsigalėjimu krašte. Tokie buvo ir paprastų žmonių lūkesčiai. Todėl tiek sovietiniai partiniai funkcionieriai, tiek MGB ėmėsi griežtų veiksmų ne tik prieš sukilėlius, bet ir prieš Ukrainos valstietiją. Trėmimas, prievarta ir kitokios represijos tapo kasdienybe. Kaip ir Lietuvoje, Ukrainoje įprasti buvo tapę makabriški vaizdai, kai išniekinti žuvusių partizanų kūnai buvo suguldomi miestelių aikštėse. Visų šių represijų tikslas, kaip ir Lietuvoje, buvo tas pats – pakirsti ginkluotos kovos pogrindžio šaknis.

Iki 1949 metų UPA visiškai perėjo į ginkluotą Ukrainiečių nacionalistų organizacijos pogrindį. Kurį laiką Galicijoje ir Voluinėje ginkluotoms akcijoms dar vadovavo UPA vyriausioji vadovybė ir Vakarų bei Šiaurės grupių štabai, bet 1949-ųjų pabaigoje UPA buvo galutinai išformuota. Vis dėlto pavieniai sukilėlių būriai sovietų okupacijai priešinosi dar gerą dešimtmetį.

Paskutinis mūšis

Paskutinės sukilėlių ir okupacinės kariuomenės kautynės įvyko 1960 metų balandžio 14 dieną Ternopilio srityje. Tą dieną Ukrainos KGB įvykdė paskutinę stambią operaciją prieš trijų sukilėlių būrį. Operacijoje dalyvavo gausus KGB operatyvininkų būrys ir per 200 vidaus reikalų sistemos kareivių. Dvi dienas šukuoti Podgaico miestelį supę miškai, tačiau aptikti sukilėlių sovietams nepavyko. Galų gale KGB gavo operatyvinės savo šnipų informacijos, kad ties Ternopilio ir Stanislavskio sričių riba buvo pastebėti trys ginkluoti asmenys – sukilėliai. Jie, pajutę besiveržiančią kilpą, stengėsi ištrūkti judėdami į Vakarus. Vis dėlto kilpa spėjo užsiveržti. Apsupti sukilėliai pasiduoti atsisakė. Kautynės neužtruko – supratę, kad galimybių prasiveržti nebėra, du partizanai nusišovė, o trečioji – Marija Palčak, sunkiai sužeista ir paimta į nelaisvę, vėliau buvo nuteista 15 metų nelaisvės. Bausmę atliko priverstinio darbo lageriuose Rusijos šiaurėje.

Ginkluota kova buvo pralaimėta, tačiau pasipriešinimo estafetę perėmė nauja ukrainiečių karta. Ji toliau kovojo disidentinėmis neginkluotos kovos priemonėmis. Sukilėlių auka nenuėjo veltui – galų gale laisvos ir nepriklausomos Ukrainos valstybės vizija tapo tikrove.

Paskutinis sukilėlis Ilja Oberyšinas iš pogrindžio išėjo 1991 metų gruodžio 3-iąją, kai įvyko referendumas dėl Ukrainos nepriklausomybės atkūrimo. Iki 1951 metų jis ėjo aukštas pareigas Ukrainiečių nacionalistų organizacijos saugumo dalinyje. Vėliau, žuvus kovos draugams, I.Oberyšinas kurį laiką veikė vienas, dar vėliau sėkmingai pasislėpė viename iš Karpatų kaimelių. Jame ir sulaukė 1991 metų. I.Oberyšinui buvo iškilmingai suteikta Ukrainos pilietybė, prezidentas Viktoras Juščenka jį apdovanojo III laipsnio ordinu „Už nuopelnus“. I.Oberyšinas dar ilgai buvo aktyvus Ukrainos visuomenės narys, vadovavo Ternopilio srities draugijai „Memorial“. Paskutinis Ukrainos sukilėlis mirė 2007 metų lapkričio 11 dieną.

Skaičiai

Atokvėpio minutė.

Dėl aiškumo reikėtų išskirti du UPA pasipriešinimo etapus – pasipriešinimą vokiečiams ir pasipriešinimą sovietams. Jų metu skyrėsi kovojančių sukilėlių, aukų skaičius, kovos taktika. 1943 metais UPA gretose, be aprūpinimo grupių narių, vietinių kaimo savigynos būrių ir Ukrainiečių nacionalistų organizacijos pogrindininkų, buvo apie 10 tūkst. sukilėlių. Jie kontroliavo 30 tūkst. kvadratinių kilometrų teritoriją.

Iki 1944 metų ukrainiečių sukilėliai prieš vokiečių kariuomenę įvykdė 2526 ofenzyvas, per kurias buvo nukauta iki 12 tūkst. vokiečių karių, dar 2 tūkst. jų sužeista.

1944 metais pradžioje UPA jau priklausė per 28 tūkst. ginklą galinčių laikyti vyrų ir moterų. Kovos veiksmai vykdyti teritorijose, kurios savo plotu prilygsta šiuolaikinei Graikijai. Tai maždaug ketvirtadalis dabartinės Ukrainos teritorijos.

1944 metais, Antrojo pasaulinio karo Rytų frontui ritantis per UPA veikimo teritorijas ir jas okupuojant sovietams, per kovos veiksmus žuvo itin daug sukilėlių. Didžiausios UPA kovotojų ir NKVD kautynės įvyko 1944 metų balandį Voluinėje, netoli Gurby kaimo. Jose 5 tūkst. Pietų grupės kovotojų bandė pasipriešinti šešiskart gausesnėms NKVD pajėgoms. UPA kovotojai buvo apsupti, daugybė jų žuvo, iš apsupties žiedo prasiveržė mažuma. Nuostoliai buvo tokie dideli, kad sukilėlių Pietų grupė nebeatsikūrė, jos likučiai papildė Šiaurės grupę. Galicijoje, kur veikė sukilėlių Vakarų grupė, buvo prarasta kur kas mažiau žmonių. 1944 metais persiformavusi grupė pasiruošė naujoms kovoms su bolševikais.

Ukrainos istorikai, remdamiesi KGB duomenimis, konstatuoja, kad 1955 metais Vakarų Ukrainoje veikė 12 nedidelių sukilėlių būrių, 18 pavienių sukilėlių ir 475 pogrindininkai.

Per beveik 20 ginkluoto pasipriešinimo okupacijoms metų į UPA gretas buvo įsilieję per 400 tūkst. ukrainiečių. Pasipriešinimo sovietų okupacijai metu sukilėliai įvykdė daugiau kaip 14 tūkst. ofenzyvų. Ukrainos istorikų oficialiai skelbiami skaičiai byloja, kad per jas buvo nukauti 30 676 ginkluoti okupantai. Sovietų ir Rusijos istorikų duomenimis, per ginkluotus susirėmimus žuvo 155 108 sukilėliai, ryšininkai, pogrindininkai. 103 866 sukilėliai buvo areštuoti ar paimti į nelaisvę vykstant mūšiams. Dar 76 753 legalizavosi.

Publikuota žurnale "Karys"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"