TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Politinis M.K.Oginskio polonezas Europoje

2014 04 25 6:00
M.K.Oginskio gyvenimui teko dramatiškas Respublikos likimas, padalijimai, okupacijos. XIX amžiaus piešinys

Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833) - garsių polonezų ir mazurkų autorius. Tačiau Europoje jis buvo ne mažiau žinomas kaip veiklus diplomatas, kuris Nyderlandų banke išrūpino paskolą Abiejų Tautų Respublikos kariuomenei stiprinti, Londone ieškojo užtarėjų prieš Prūsijos ketinimus pasiglemžti Dancigo (dabar - Gdanskas) ir Torunės uostus, o paskui su Tado Kosciuškos sukilėliais stojo prieš Rusijos imperiją.

Numalšinus sukilimą, po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos Respublikos padalijimo M.K.Oginskiui neliko kito kelio, kaip emigruoti. Tada gyvenimo tragizmu prasiveržė garsusis M.K.Oginskio polonezas "Atsisveikinimas su Tėvyne", Europoje žinomas prancūzišku pavadinimu "Les Adieux a la Patrie".

Istorikė humanitarinių mokslų daktarė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, neseniai išleidusi knygą „Mykolas Kleopas Oginskis: politikas, diplomatas, ministras ir jo pasų kolekcija“, gilinosi į jo gyvenimą iki sukuriant šį polonezą. Pirmiausia ją labai sudomino Lietuvos valstybės istorijos archyve, Oginskių giminės dokumentų fonde, visai atsitiktinai aptikta byla su M.K.Oginskiui ir jo šeimos nariams įvairių Europos valstybių išduotais 22 kelionių dokumentais - pasais.

"Jie daugiausia to laikotarpio, kai grafas buvo Respublikos ypatingasis ir įgaliotasis ministras, ambasadorius Hagoje, su pusiau diplomatine misija vyko į Londoną. M.K.Oginskiui, jo pirmajai žmonai Izabelei Lasockai, antrajai žmonai Marijai de Neri ir jų sūnui Irenėjui išduoti pasai suteikia daug informacijos, kaip, kada, kuriuo tikslu keliauta po Europą", - pasakojo istorikė. Kitų vaikų (iš viso jų M.K.Oginskis turėjo šešis) pasai, kaip ji įtaria, gali būti Maskvoje, Rusijos senųjų aktų archyve.

R.Šmigelskytė-Stukienė planuoja parašyti ir antrą knygą apie M.K.Oginskio gyvenimą po valstybės žlugimo, apie jo emigracijos metus. "Tačiau to padaryti neįmanoma be Maskvoje saugomo jo asmeninio archyvo ir tyrimų Florencijoje", - sakė ji. Tada galbūt paaiškėtų daugiau įdomių detalių, kodėl italai jo palaikus iš šalia namų esančios bažnyčios kapinių perkėlė į Italijos panteoną - Šventojo Kryžiaus baziliką (Santa Croce) greta savo garsių tautiečių - Renesanso dailininko Michelangelo bei astronomo Galileo Galilei.

Pasai be nuotraukų

Remdamasi M.K.Oginskio pasais, R.Šmigelskytė-Stukienė nagrinėjo apskritai paso Europoje formavimosi istoriją, ypatumus, aptarė pasų įvairovę, įrašų formuliarus, įvairiose Europos valstybėse galiojusią paso išdavimo tvarką.

Ankstyvųjų naujųjų laikų epochoje asmens atvaizdo pase nebuvo - iki fotografijos išradimo dar buvo toli. Kad pasienyje būtų galima įsitikinti, jog kelionės dokumentas yra būtent to žmogaus, kuris kerta sieną, pase būdavo tiksliai aprašoma žmogaus išvaizda. "Iš M.K.Oginskio pasų net galima nupiešti jo portretą: šatenas, akys - rudos, kakta - siaura, nosis, burna - vidutinės, smakras - apvalus, veidas - ovalus. 5 pėdas ir 4 colius pavertę centimetrais sužinome, kad grafas buvo tik 163 cm ūgio. Kai jis kur nors vykdavo kaip diplomatas, išvaizda nebūdavo aprašoma, pakakdavo įrašyti vardą", - pasakojo knygos autorė.

Susižavėjusi M.K.Oginskio gyvenimu istorikė R.Šmigelskytė-Stukienė ketina parašyti ir antrą knygą - apie jo paskutinės emigracijos metus. / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Valstybės pareigūnai, norėdami vykti į užsienį, turėjo gauti leidimus, suderinti išvykimą su reikiamomis valstybės institucijomis. Istorikei teko peržiūrėti nemažai tokių Seimo leidimų. Dažniausia išvykimo priežastis būdavo kelionė sveikatos sutrikimo reikalais. "Pastebėjau, kad visi "susirgdavo" būtent tada, kai politinė situacija tapdavo įtempta. Pavyzdžiui, 1764 metais, kai reikėjo rinkti naują valdovą, kai Rusijos imperijos ranka jau kyšojo šalia, Seimas daug kam suteikė leidimus vykti gydytis į užsienio mineralinių vandenų gydyklas", - sakė R.Šmigelskytė-Stukienė.

Pasų išdavimo tvarka labiausiai kito revoliucijų ir įvairių pertvarkų metu. Didžioji prancūzų revoliucija iš pradžių propagavo asmens judėjimo laisvę. "Bet vienas įvykis viską pakeitė: paskutinis Prancūzijos monarchas, karalius Liudvikas XVI revoliucijos metais bandė pabėgti iš šalies su pasu, išduotu svetimu vardu. Pagal karaliaus portretą ant monetos jį atpažino muitininkas: "Jūsų šviesybe, jūs gi karalius, o man ne tuos dokumentus rodote." Tada ir prasidėjo didelis vajus: į parlamentą pasiaiškinti buvo iškviestas vidaus reikalų ministras, imta griežtinti pasų išdavimo tvarką - per atstovą paso niekas nuo to laiko negalėjo išduoti, reikėjo atvykti konkrečiai tam pačiam asmeniui", - pasakojo istorikė.

Misija Hagoje

M.K.Oginskis, Trakų vaivados, o kartu ir Abiejų Tautų Respublikos Seimo maršalo Andriaus Ignoto Oginskio sūnus, savo karjerą pradėjo kaip Seimo narys (pirmą kartą išrinktas nuo Trakų vaivadijos 1786 metais) ir valstybės institucijų tarnautojas (Lietuvos iždo komisijoje dirbo komisaru, buvo atsakingas už valstybės finansų kontrolę ir sprendimų priėmimą). Ketverių metų Seimo laikotarpiu (1788-1792 metais), susiklosčius palankiai geopolitinei situacijai, buvo bandoma išsivaduoti iš Rusijos diktato, ieškota naujų sąjungininkų (geriausia partnere buvo įsivaizduojama Prūsija). Šiuo laikotarpiu pasireiškė ir jauno veiklaus M.K.Oginskio pastangos stiprinti valstybę.

Prūsijai remiant buvo pradėtos valstybės reformos. "Dar prieš Seimui priimant gegužės 3 dienos Konstituciją, 1790 metų pradžioje Respublika pasirašė sąjungos su Prūsija sutartį, įėjo į koaliciją su jos sąjungininkais - Nyderlandais ir Didžiąja Britanija. Šalyje tvyrant šviesios ateities nuotaikoms buvo siekiama užmegzti santykius su tomis šalimis, su kuriomis jie buvo nutrūkę Respublikoje įsitvirtinus Rusijos protektoratui", - kalbėjo R.Šmigelskytė-Stukienė. Buvo formuojamas naujas diplomatinis korpusas, siunčiami ambasadoriai į tas valstybes. Anglijoje diplomatu jau dirbo žemaičių didikas Pranciškus Bukota. Į Nyderlandus buvo ruošiamas siųsti puikiai išsilavinęs, keliomis kalbomis kalbėjęs 25 metų M.K.Oginskis.

Kaip spėjo istorikė, jo paskyrimui Lenkijos ir Lietuvos valstybės ambasadoriumi Hagoje įtakos turėjo ir du įtakingi Lenkijos didikai jo įbroliai - teisininkas, politikas Seimo narys Feliksas Lubienskis ir bankininkas Protas Potockis (motinos Paulinos Šembek sūnūs iš pirmų dviejų santuokų, ji buvo dukart našlė).

Mykolui Kleopui buvo numatyta svarbi misija: po 20 metų pertraukos atkurti diplomatinius santykius su Nyderlandais, įsteigti Respublikos atstovybę Hagoje ir įtikinti šios šalies valdžią savo ambasadą atidaryti Varšuvoje. Istorikės teigimu, ambicingas politikas šiuos uždavinius įvykdė labai greitai. "Varšuvos archyve yra išlikę jo diplomatiniai pranešimai, kuriuos iš Hagos rašė beveik kas antrą dieną atsiskaitydamas Seimui ir Užsienio reikalų deputacijai. Išlikusi korespondencija atskleidžia būdus ir priemones, kuriais buvo siekiama įgyvendinti diplomatinės misijos tikslus. Vienas jų - mėginimai pelnyti lojalumą Nyderlandų valdančiuose sluoksniuose apdovanojant įtakingus asmenis Respublikos ordinais", - pasakojo pašnekovė.

Kreditas valstybei ir sau

Amsterdamas buvo to meto ekonominis Nyderlandų centras, miesto bankai teikė kreditus Europai. "Siekdamas geriau įsigilinti į vietos verslininkų pažiūras, M.K.Oginskis iš Hagos kelioms dienoms nuvyko į Amsterdamą. Asmeniškai susitikdamas su miesto pirkliais ir bankininkais, norėjo iš pirmų lūpų sužinoti jų nuomonę dėl prekybos su Lenkijos ir Lietuvos valstybe sutarties sudarymo, mat pasiuntiniui buvo pavesta spręsti ir aktualius prekybinius klausimus", - pažymėjo R.Šmigelskytė-Stukienė.

1790 metais savo valstybei M.K.Oginskis Nyderlanduose, Hogguer Grand & Co banke, išrūpino 2 mln. 100 tūkst. forintų paskolą, o brolių Smeth prekybos namuose - dar beveik milijoną. Paskola padėjo stiprinti Respublikos kariuomenę. Savo "Atsiminimuose" apie derybas dėl paskolos M.K.Oginskis rašė: "Derybos neužtruko nė 24 valandų. Tuo pat metu buvo deramasi dėl paskolos Rusijai, aš rusus aplenkiau ir suskubau išsiųsti pinigus Lenkijos iždui." Beje, vėliau, po antrojo Respublikos padalijimo, ši kunigaikščio veikla sulaukė Rusijos priekaištų, esą jis bandė sužlugdyti derybas dėl paskolos Rusijai.

Pasak istorikės, M.K.Oginskis Amsterdame susitvarkė ir asmeninius reikalus - kitais metais geromis sąlygomis gavo vieno milijono auksinų Batavijos karolinų paskolą dvylikai metų su 5 proc. metinėmis palūkanomis.

Šventosios Vokiečių Tautos Romos imperijos pasas, 1790 metais išduotas M.K.Oginskiui ir jo žmonai, su svita iš Nyderlandų vykstantiems į Londoną.

"Atostogos" Londone

Už paramą Respublikai sąjungininkė Prūsija diplomatiniais kanalais siekė gauti Dancigą ir Torunę. "M.K.Oginskis vis dar tikėjosi, jog siekdama išlaikyti jėgų pusiausvyrą Anglija neleis stiprėti Prūsijai ir aneksuoti naujų teritorijų, - pasakojo pašnekovė. - Jis vylėsi, kad anglai santykiuose su Prūsija atstovaus Lenkijos ir Lietuvos valstybės interesams, savo svertais padės išlaviruoti ir Respublikai nereikės aukoti svarbių uostų."

Kadangi P.Bukota Londone veikė nelabai aktyviai, į pusiau diplomatinę misiją ten ėmė veržtis M.K.Oginskis, kuris turėjo aiškų tikslą - Anglijos ministrą pirmininką Williamą Pittą įtikinti glaudesnių ryšių su Lenkija ir Lietuva reikalingumu. "Šaltiniai liudija, kad M.K.Oginskis pasiprašė 2-3 savaičių atostogų ir į Londoną su žmona Izabele išplaukė 1790 metų pabaigoje. Orai buvo tokie, kad per Lamanšą beveik niekas nerizikuodavo savo noru keltis", - teigė R.Šmigelskytė-Stukienė.

Pasiuntinio išvykimą iš Hagos nušvietė to meto Nyderlandų spauda: "Lenkijos karaliaus ir Respublikos ypatingasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras grafas Oginskis, gavęs Varšuvos Užsienio reikalų komiteto leidimą, artimiausiomis dienomis išvyksta į Londoną." Vienoje valstybėje reziduojančio diplomato kelionė į kitos valstybės sostinę to meto diplomatiniuose sluoksniuose sukėlė daug diskusijų ir spėlionių. P.Bukota net kreipėsi į karalių prašydamas leisti atsistatydinti ir užleisti pareigas jaunesniam grafui. Tačiau tuomet Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis manė, kad 25 metų M.K.Oginskis tokioms pareigoms dar per jaunas.

Pasak istorikės, prekybinėse-politinėse derybose su W.Pittu pokalbio esmę sudarė Dancigo ir Torunės atidavimo prūsams problema. Deja, W.Pittas laikėsi nuomonės, kad norint sustiprinti prūsų ir anglų sąjungą uostus reikia atiduoti, o į Anglijos, Nyderlandų, Lenkijos ir Lietuvos valstybės prekybos sutarties sudarymą jis žiūrėjo palankiai: "Jūsų javai, jūsų linai, jūsų kanapės, jūsų miško medžiaga ir jūsų varis, be gausybės kitos mums reikalingos produkcijos, puikiausiai konkuruoja su Rusijoje perkama produkcija, o jūsų linai geresni už bet kurios kitos šalies linus (...). Būkite tikras, Lenkijos ir jos prekybos likimas mums nepaprastai rūpi, ir mes padarysime viską, kad prekybos sutartis garantuotų jums visus privalumus, į kuriuos jūsų šalis turi teisę."

Kaip teigė R.Šmigelskytė-Stukienė, nors M.K.Oginskio kelionė į Londoną neturėjo tiesioginių politinių rezultatų, ji vis dėlto reiškė tam tikrą Respublikos ir Anglijos santykių lūžį - Londono rūmai buvo priversti aiškiai išsakyti savo pozicijas, kurios iki tol būdavo pateikiamos tik bendromis diplomatinėmis frazėmis. "Tapo akivaizdu, kad Anglija aktyviai palaiko savo sąjungininkės Prūsijos vykdomą teritorinę ekspansiją ir kategoriškai pasisako, kad Dancigo ir Torunės miestai būtų atiduoti Prūsijai", - tvirtino istorikė. Viltys remtis sąjungininkais Hagoje ir Londone buvo pasmerktos. Jau grįžęs į Hagą M.K.Oginskis norėjo atsisakyti diplomato karjeros. Dokumentai byloja, kad oficialiai pasiuntinio statuso jis atsisakė 1791 metų pabaigoje.

"Valstybei netekus dviejų uostų, M.K.Oginskis svarstė galimybę Šventojoje atkurti XVII amžiuje veikusį uostą (Klaipėda buvo užimta prūsų, Ryga - rusų), - teigė R.Šmigelskytė-Stukienė. - Nežinia, kuo būtų baigęsis daug laiko ir pastangų pareikalavęs šis ekonomikos skatinimo projektas, tačiau jam pildytis nebuvo lemta - valstybės neliko."

Turtas tapo našta

Tuo metu ant M.K.Oginskio pečių gulė ir daug asmeninių rūpesčių: jo giminaitis Lietuvos didysis etmonas kunigaikštis Mykolas Kazimieras Oginskis apsisprendė perleisti jam visus savo dvarus Lietuvoje, įpareigodamas sumokėti dvarų skolas; kitas dėdė Lietuvos virtuvininkas Pranciškus Ksaveras Oginskis pasikvietė jį "apginti jo teises į labai dideles žemių valdas Baltojoje Rusioje", tos žemės turėjo jaunuoliui vėliau atitekti kaip palikimas.

Vėliau, praėjus daugiau kaip 30 metų, M.K.Oginskis prisipažino tada nė nesusimąstęs, kad turtas gali būti našta. Juk dauguma jo perimtų valdyti dvarų buvo ne Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje, o po pirmojo padalijimo 1772 metais Rusijos imperijai atitekusiose vaivadijose. Pasak pašnekovės, M.K.Oginskis, kaip šių dvarų savininkas, privalėjo prisiekti vietos administracijai - Rusijos imperijai.

Kaip pats grafas rašė savo prisiminimuose, kelionė į Baltąją Rusią esant įtemptiems santykiams su imperija galėjo užtraukti daugelio egzaltuotų patriotų nepasitikėjimą, jis galėjo būti pavadintas tėvynės išdaviku. Vis dėlto siekdamas išlaikyti didiko statusą garantavusią žemės nuosavybę, tuo metu dar būdamas Respublikos pasiuntiniu Hagoje, jis ryžosi ten vykti. Kelionė vedė per Lenkiją ir Lietuvą. Pakeliui gimtinėje jis dar sutvarkė savus turtinius reikalus. Grafas buvo įvesdintas į dėdės Mykolo Kazimiero jam perleidžiamus Sluškų rūmus Vilniuje, Kožisčių valdas prie Vilniaus, Nemėžio, Juodžių ir kitų dvarų valdas.

Rusija bijojo reformų

Rusijos imperijos pasas, 1792 metais išduotas grafui Oginskiui, su lydinčiais asmenimis grįžtančiam į Varšuvą.

1791 metų vasarą vykdamas į Rusiją asmeniniais reikalais M.K.Oginskis pamatė ir pranešė karaliui apie galingas Rusijos karines pajėgas, telkiamas prie Respublikos sienos. Tapo akivaizdu, kad Rusija neatsisakys savo pretenzijų į Lenkijos ir Lietuvos valstybę. "Po kelionės į Rusiją M.K.Oginskis atidėliojo sugrįžimą į Hagą. Kas jį vertė taip elgtis, sunku spręsti, tačiau tikėtina, jog likti Respublikoje skatino ne tik šeimos reikalai, bet ir aiškiai suvoktas tolesnės diplomatinės misijos beprasmiškumas. Šia veikla pakeisti geopolitinės situacijos Europoje nebuvo jokių galimybių", - pasakojo knygos autorė.

Šiuo laikotarpiu, kai dar buvo bandoma išsivaduoti iš svetimųjų įtakos, stiprinti valstybę, susivienijo tos monarchijos, kurios nenorėjo reformų: antiprancūziška koalicija pasiglemžė ir Respubliką. "Prancūzija reformas darė daug radikaliau, mūsų gegužės 3 dienos Konstitucija tik įsileido miestiečius į Seimą patariamojo balso teise, nepanaikino baudžiavos. Tačiau ir tokios reformos Rusijai atrodė labai pavojingos. Todėl ji siekė užgniaužti bet kokią pažangos kibirkštėlę šiame krašte, stengėsi, kad neliktų nieko, kas galėtų kenkti jos politikai. Savo pakraščiuose Rusijos politika panaši iki šių dienų", - pabrėžė istorikė.

Pasak pašnekovės, pakilias ketverių metų Seimo nuotaikas, pažangias reformas 1792 metų vasarą užtemdė Rusijos karinė intervencija. Rusija prisidengė reformomis nepatenkintų didikų ir bajorų sudaryta Targovicos konfederacija. Dalis patriotų reformatorių nusišalino nuo dalyvavimo politikoje, dalis emigravo.

Sunkus pasirinkimas

Iš šalies išvyko ir M.K.Oginskis. Didžioji jo dvarų dalis po padalijimo liko Rusijos imperijos teritorijoje (dabartinėje Baltarusije). "Nors jis ir mėgo įspūdingai pasirodyti - važiuodavo šešiais žirgais pakinkyta karieta, negalima sakyti, kad švaistė pinigus, - teigė pašnekovė. - Paėmęs kreditus, užstatęs dvarus jis daug investavo į manufaktūrų steigimą, siekė pakelti krašto ekonominę gerovę. Tačiau viskas atsidūrė Rusijos imperijos rankose."

M.K.Oginskiui teko rinktis - ar likti grafu be grašio kišenėje, ar tarnauti Rusijai. Imperatorienė Jekaterina II per savo pasiuntinį jam parašė: "Privalai grįžti ir prisiekti ištikimybę." M.K.Oginskis dar ilgai dvejojo. Karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis prisiekė prorusiškai konfederacijai. Pasipiktinimas šiuo poelgiu tvyrojo ir artimiausioje Mykolo Kleopo aplinkoje, jo įbrolis F.Lubienskis pažymėjo, kad tai "viršija jo suvokimo galimybes".

"Vis dėlto, grįžti ir prisiekti naujajai valdžiai teko ir M.K.Oginskiui. Nepamirškime, kad jis iš Amsterdamo banko buvo paėmęs didelį kreditą. Norint atgauti nusavintus dvarus vien priesaikos nepakako. Siekdama susigrąžinti savo turėtą įtaką Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, Rusija į savo pusę stengėsi patraukti bajoriškoje visuomenėje populiarų M.K.Oginskį. Prorusiška konfederacija iš jai nepalankių didikų atėmusi turėtas pareigas siekė, kad jos atitektų konfederatams lojaliems asmenims. Kaip spaudimo priemonė paklusnumui pelnyti buvo nusavintų dvarų grąžinimas. Taip M.K.Oginskis, norėdamas atgauti dvarus, tapo paskutiniu LDK finansų ministru - didžiuoju iždininku. Tačiau peržiūrėjusi visus šaltinius nematau, kad jis tuo metu būtų kenkęs valstybei. 1792 metų pabaigoje, kai grįžo į Lietuvą, dar bandė eidamas į kompromisą su Rusija išlaikyti dalį reformų. Kadangi po ankstesnio padalijimo 1773 metais valstybė išgyveno, buvo tikimasi valstybę išlaikyti ir dabar, nors ir sumažėjus jos teritorijai", - pasakojo R.Šmigelskytė-Stukienė.

Kai 1793 metų rugsėjo 2 dieną Rusijos pabūklų apsuptas Seimas svarstė sutarties su Rusija klausimus, M.K.Oginskio pasakyta kalba parodė, kad jis aiškiai suvokė Respublikos situacijos komplikuotumą ir pasekmes atmetus sutartį. Jis viešai pripažino savo ankstesnį naivumą, tačiau balsavo už rekomendacijų deryboms su Prūsija priėmimą tikėdamasis, kad dalies valstybės atidavimas padės išvengti visiško jos sunaikinimo.

1793 metų rugsėjo 25 dieną Gardine buvo sudaryta antrojo Respublikos padalijimo (teritorijų atidavimo) sutartis su Prūsija, o spalio 16-ąją Seimas pasirašė ir sąjungos su Rusija sutartį. Savo parašu visa tai patvirtino ir M.K.Oginskis.

Lenkijos ir Lietuvos Respublika neteko apie pusės savo teritorijos ir pusės ekonominės galios. "Siekdamas pagerinti ekonominę padėtį, M.K.Oginskis Seimui svarstyti pateikė prabangos apribojimo įstatymo projektą, įžanginiame žodyje pažymėdamas, kad "šiame amžiuje, kai pareigybių ir dvarų turėjimas sukėlė tokias siaubingas revoliucijas, prabanga labiau nei bet kada turi būti ribojama, nes yra tampriausia socialinių skirtumų spyruoklė", - sakė istorikė. Prabangos apribojimo įstatyme buvo skelbiama: "...Už prabangos medžiagų, austų auksu ar sidabru, dėvėjimą grės 2 tūkst. auksinų bauda. Be to, niekam nebus leidžiama siūdintis livrėjų iš kitokio audinio, kaip tik iš tėvyninio arba tokio, kurios sieksnis kainuotų ne brangiau nei 6 auksinai."

Įstatymas draudė ir brangių užsienietiškų baldų, karietų, sietynų, veidrodžių importą, ypač draustos prancūziškos prekės. "Tikėtina, kad prisidėti prie šios Rusijos ir Prūsijos antiprancūziškos politikos Respublika buvo priversta", - svarstė pašnekovė.

Sukilėlių pusėje

Istorikė sutiko, kad M.K.Oginskį iš esmės galima laikyti kolaborantu. Tačiau, pasak jos, tai buvo tik laikinas etapas. 1794 metais prasidėjus T.Kosciuškos vadovaujamam sukilimui, jis stojo sukilėlių pusėje, finansavo kai kurias karines formuotes, Sluškų rūmuose Vilniuje įkūrė sukilėlių štabą (dabar ši gatvė vadinama T.Kosciuškos vardu).

Sukilėliams įsitvirtinus Vilniuje, minia reikalavo keršto, kuo skubiau bausti tėvynės išdavikus. Anot knygos autorės, nuraminti įsiaudrinusios minios Pohuliankoje (dabar Jono Basanavičiaus gatvė), aikštėje į 30 tūkst. susirinkusiųjų minią kreipėsi M.K.Oginskis. Pasitelkęs oratorinius sugebėjimus jis įtikino minią, kad yra svarbesnių reikalų nei kerštas. Po emocingos kalbos į orą lėkė skrybėlės, aidėjo džiugūs šūksniai.

"Kai sėdo ant žirgo ir vedė sukilėlių būrius, jis tikrai suvokė, jog kelio atgal nėra. Pats prisiminimuose juokėsi, koks iš jo karo vadas, jis labiau muzikas nei karvedys. Tačiau ne kiekvienas drįso taip pasielgti, kaip pasielgė M.K.Oginskis", - žavėjosi istorikė.

Birželio 7 dieną, vadovaudamas apie 300 savo pulko šaulių, jis pradėjo pirmąjį savo gyvenime karo žygį: išžygiavęs iš netoli Vilniaus esančių Rukainių, po savaitės kelio per Ašmeną, Bariūnus pasiekė Valažiną. Čia įvyko pirmas susidūrimas su priešininku. Miestelyje tuomet buvę 30 rusų kareivių pasidavė. Pakeliui į Minską būrys platino sukilėlių valdžios atsišaukimus, kviečiančius gyventojus prisidėti prie visuotino pasipriešinimo okupantams.

Ir nors netoli Ašmenos sukilėlius užklupo generolo Nikolajaus Zubovo vadovaujami rusų kariai, sukilėliams teko trauktis, T.Kosciuška puikiai įvertino "piliečio Oginskio partizaninį kariavimo būdą".

Prancūzijos Respublikos pasas, įgaliotojo ministro Toskanoje Andre Francois Miot 1796 metais išduotas Jeanui Riedeliui (M.K.Oginskiui), vykstančiam į Konstantinopolį.

Po žygio į Minską M.K.Oginskis patraukė Daugpilio link padėti Kuršo sukilėliams. Karo istorikų teigimu, dauguma jo būrio sukilėlių buvo dalgiais ginkluoti valstiečiai, šautuvą retai kuris turėjo. Daugpilio tvirtovės paimti nepavyko, tačiau vėl buvo paskleista daug atsišaukimų, kviečiančių Livonijos gyventojus prisidėti prie sukilimo prieš bendrą pavergėją.

Atsitraukus į Dusetas M.K.Oginskį rugpjūčio 14 dieną pasiekė žinia apie sukilėlių prarastą Vilnių. Grafas nedelsdamas išvyko į T.Kosciuškos stovyklą, paskui persikėlė į Varšuvą.

Pasai svetima pavarde

Pralaimėjus sukilimui ir vengdamas suėmimo gruodžio 7 dieną svetima Michailovskio pavarde grafas emigravo į užsienį. Antrą kartą gyvenime, kaip 1792 metais, jis liko be dvarų ir pajamų. Nepavydėtinoje padėtyje atsidūrė jo kreditoriai. "Sunaikinus valstybę jos ir jos piliečių įsipareigojimai kreditoriams turėjo būti perimti teritorijas pasisavinusių valstybių - Rusijos, Austrijos ir Prūsijos", - pasakojo pašnekovė.

Ji atkreipė dėmesį, kad yra išlikęs įdomus 1796 metais Prancūzijos Respublikos įgaliotojo ministro Toskanoje Andre Francois Miot išduotas pasas į Konstantinopolį vykstančiam Jeanui Riedeliui (M.K.Oginskiui). Iš parašo nesunku atpažinti, kad jis M.K.Oginskio. Kaip grafas vėliau rašė savo prisiminimuose, kelionės metu ir gyvendamas Konstantinopolyje jis privalėjo prisistatyti svetima pavarde, nes Prancūzijos pasiuntinys galėjo jį priimti ir bendrauti tik kaip su Prancūzijos piliečiu. "Otomanų Portoje reziduojantys užsienio šalių pasiuntiniai būtų pastatyti į nepatogią padėtį, jei sužinotų tikrąjį mano vardą ir tai, kad atstovauju lenkams patriotams", - rašė M.K.Oginskis. Jis į Osmanų imperiją, kuri buvo priešiška Rusijai, vyko ieškoti paramos.

Kunigaikščiui, iš Dresdeno 1797 metais pašto karieta vykstančiam į Amsterdamą, pasas buvo išduotas Antano Glovackio iš Galicijos vardu.

Emigracijoje M.K.Oginskis gyveno iš įbrolio F.Lubienskio paramos ir žmonos I.Lasockos dvarų. Pasak knygos autorės, žmona inicijavo skyrybas baimindamasi, kad vyro kreditoriai nenusavintų ir jos turto. Ir tik Rusijos imperatoriumi vainikavus liberalesnių pažiūrų Aleksandrą I, naudodamasis jo paskelbta amnestija, M.K.Oginskis 1802 metais sugrįžo iš emigracijos, atgavo dalį turto, tarp jo - Rietavo dvarą. Grafas dar bandė taikytis su žmona, tačiau jiems nepavyko išsaugoti santykių.

Oficialiai su I.Lasocka grafas išsiskyrė tik 1804 metais, kai prieš metus jam ir žemaičių didiko Kajetono Nagurskio našlei, iš Italijos atsivežtai smuklininko dukrai Marijai de Neri gimė dukra Amelija. Šeimos rezidencija tapo iš dėdės P.K.Oginskio paveldėtas Zalesės dvaras netoli Smurgainių (dabar Baltarusija, Ašmenos sritis). "Ten Oginskiai buvo įkūrę vadinamuosius Šiaurės Atėnus - jų dvare rinkdavosi menininkai, kompozitoriai, visi jo vaikai kūrė muziką, gražų balsą turinti Marija dainuodavo, - pasakojo pašnekovė. - Tačiau M.K.Oginskis labai greitai nusivylė imperatoriumi, ne to tikėjosi, ne tokią Lietuvos valstybingumo atkūrimo viziją turėjo. 1818 metais surašęs testamentą ir visiems vaikams padalijęs savo turtą, dar po ketverių metų emigravo į Italiją. Žmona pasiliko Zalesės dvare. Beje, to laikotarpio didikų šeimos dažnai reziduodavo atskirai, savo dvaruose, nebuvo įprasta visada būti kartu."

Istorikė abejoja Stanislovo Moravskio prisiminimais, esą Marija turėjo ryšių su visais, su kuriais tik galėjo turėti, esą visi vaikai, išskyrus galbūt pirmąją dukrą Ameliją, yra ne M.K.Oginskio. "S.Moravskis rašė, kad Mariją Oginskio sūnus iš pirmosios santuokos paliko be palikimo. Reikėtų išsamesnių tyrimų. Nemanau, kad ji buvo tokia bloga, kaip apie ją parašė S.Moravskis. M.K.Oginskis apie ją atsiliepė tik labai gražiai", - kalbėjo istorikė.

Nebuvo lemta išsipildyti M.K.Oginskio svajonei - amžino poilsio atgulti Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios Dievo kūno (Oginskių) koplyčioje, šalia kūdikystėje mirusių dviejų savo dukterų (1807 metais gimusios ir netrukus mirusios Sofijos bei istoriografijoje nežinomos, kūdikystėje mirusios kitos dukros). Grafas Florencijoje mirė 1833 metais ant dukters Emos rankų.

UNESCO dėmesys

Sostinės Saulės kapinėse ant kalniuko - apleista Oginskių kapavietės koplytėlė. / Jūratės Mičiulienės (LŽ) nuotrauka

Į Abiejų Tautų Respublikos sudėtį įėjusių valstybių - Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos - prašymu UNESCO 2015 metus įtraukė į atmintinų datų sąrašą ir paskelbė M.K.Oginskio 250-osiomis gimimo metinėmis. Šiose trijose šalyse, taip pat ir Prancūzijoje vyks šiai neeilinei, daugeliu talentų pasižymėjusiai asmenybei skirtos mokslinės konferencijos, koncertai, parodos, leidinių pristatymai.

Garsieji Plungėje vykstantys tarptautiniai Mykolo Oginskio festivaliai pradedami jo senelio M.K.Oginskio polonezu "Atsisveikinimas su Tėvyne". "Oginskių giminė plati ir garsi. Didelė šios giminės vienos šakos kapavietė su koplytėle yra sostinės Saulės kapinėse. Tačiau akis bado į žemę smengantys antkapiai, griūvantys paminklai, kiauras sudūlėjęs koplytėlės stogas. Gal nors jubiliejiniais M.K.Oginskio metais Vilniaus savivaldybė ras galimybių sutvarkyti giminės kapus", - svarstė istorikė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"