Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Popiežiaus Grigaliaus XIII kalendoriaus reforma

 
2017 08 18 12:00
1582 metų vasario 24 dieną popiežius Grigalius XIII paskelbė kalendoriaus pertvarką ir pristatė pasauliui tai, kas šiandien žinoma kaip Grigaliaus kalendorius.
1582 metų vasario 24 dieną popiežius Grigalius XIII paskelbė kalendoriaus pertvarką ir pristatė pasauliui tai, kas šiandien žinoma kaip Grigaliaus kalendorius. Portreto autorė Lavinia Fontana

Kasmet rudenį ir pavasarį vis pasigirsta kalbų, skundų bei paburbėjimų, susijusių su laikrodžio persukimu pirmyn ar atgal. Nebūtina turėti daug fantazijos, kad pavyktų įsivaizduoti, kokį visuomenės nepasitenkinimą turėjo sukelti laiko stumtelėjimas ne valanda, o daugiau kaip savaite į priekį, kokį šoką turėjo patirti žmonės, iš kurių buvo atimta net dešimt dienų.

1582 metais su Romos popiežiaus vėliava buvo įgyvendinta būtent tokia kalendoriaus reforma. Ji sukėlė kelis šimtmečius užsitęsusią kontroversiją ir kuriam laikui iš pusiausvyros išmušė anuometinį pasaulį.

Kalendoriaus problema neatsirado tuščioje vietoje

Senovėje Viduržemio jūros regione egzistavo dvi laiko skaičiavimo sistemos – romėniškoji ir žydiškoji. Romėnai naudojosi Saulės, žydai – Mėnulio kalendoriais. Biblijos įvykių chronologija buvo skaičiuojama pagal žydiškąjį modelį, tačiau ankstyvieji krikščionys privalėjo paklusti civilinei tvarkai ir priimti oficialų Imperijos kalendorių, taip atitoldami nuo žydiškosios tradicijos. Jau IV amžiuje kilo nesutarimų dėl Velykų dienos ir kada ją derėtų švęsti.

325 metais pirmą sykį legaliai vykusiame bažnytiniame (Nikėjos) susirinkime buvo sprendžiama ir Velykų šventimo tvarka – norėta nustatyti bendrą šventės datos skaičiavimo modelį visam krikščioniškajam pasauliui, tačiau jis nebuvo pritaikytas visur. Derėtų turėti omenyje, jog Velykų šventė, taigi ir jos laikas, senovės bei viduramžių krikščionims buvo itin svarbūs – baimintasi šventą dieną praleisti nešventai: ši idėja buvo savaime nemaloni, o išsprendus netikslumus buvo galima išvengti didelio masto profanacijos.

Velykų datos skaičiavimas tebuvo viena iš problemų, pagrindinės reformos poreikio priežastys buvo kitos: Saulės ir Mėnulio ciklų neatitikimas, oficialaus ir tikro laiko nesutapimas, lygiadienių netikslumas – pavasario lygiadienis XVI amžiaus viduryje atsiliko 10 dienų, taigi nors būdavo minimas kovo 21-ąją, iš tiesų įvykdavo kovo 11 dieną. Po Nikėjos susirinkimo truko ilga bandymų reformuoti kalendorių istorija, tačiau pertvarka nebuvo įgyvendinta iki pat XVI amžiaus. Viduramžių mokslininkai anksčiau pastebėjo neatitikimus ir siūlymų, kaip derėtų reformuoti laiko skaičiavimo sistemą, būta nemažai, tačiau dėl popiežių užimtumo kitais, tuo metu svarbesniais reikalais ar įsitraukimo į kitas kontroversijas siūlymai nebuvo įvykdyti. Tai, kad pertvarka įgyvendinta tik XVI amžiuje, reikia vertinti palankiai – ankstesni projektai nebuvo tokie tikslūs, tad jų realizavimas ateityje būtų pareikalavęs kitų, naujų reformų.

Po spalio 4 dienos išaušo spalio 15-oji

1582 metų vasario 24 dieną popiežius Grigalius XIII bule Inter Gravissimas paskelbė kalendoriaus pertvarką ir pristatė pasauliui tai, kas šiandien žinoma kaip Grigaliaus kalendorius. Buvo sumažintas keliamųjų metų skaičius – kas ketverius metus vasario mėnesį pridedama papildoma diena, tačiau tie metai, kurių skaičius dalijasi iš 400 (1600 m., 2000 m., 2400 m. ir t. t.), nėra keliamieji, iš kalendoriaus buvo išbrauktos papildomos dešimt dienų (taigi 1582 metais po spalio 4 dienos išaušo spalio 15-osios rytas), o Velykos pradėtos skaičiuoti remiantis ne vien kovo 21 diena (lygiadieniu), bet ir naujomis skaičiavimo lentelėmis.

Prie projekto vairo stovėjo keli asmenys: jėzuitas astronomas Kristupas Klavijus, astronomas ir matematikas Pietro Pitati ir astronomas bei gydytojas Aloyzas Lilijus. P. Pitati sukūrė laiko skaičiavimo algoritmą, o A. Lilijus jį išplėtojo, tačiau abu mirė prieš pat įgyvendinant reformą. Jos vykdymo metu K. Klavijus iš jų buvo vienintelis gyvas mokslininkas, tad neretai visi laurai (nevisiškai teisingai) priskiriami jam.

Didžioji kontroversija prasidėjo po kalendoriaus pertvarkos – nors skaičiavimai buvo teisingi ir reforma iš esmės tesiekė sinchronizuoti kalendorių su tikruoju laiku, reformos vykdymas su popiežiaus (asmens, kurio autoritetas jau keliasdešimt metų nebėra visuotinis) vėliava tam tikra prasme jai šiek tiek trukdė. Ankstyvųjų naujųjų laikų vadinamosios laiškų respublikos, intelektualų tarpusavio tinklo, piliečiai, Europos mokslininkai bei mąstytojai pasidalijo į dvi stovyklas: vieni jų palaikė reformą, kiti stengėsi kuo įnirtingiau ją sukritikuoti.

Abiejų Tautų Respublikos valdovas Steponas Batoras naują kalendorių valstybėje įvedė netrukus po jo paskelbimo, 1582 metų lapkričio antroje pusėje.
Abiejų Tautų Respublikos valdovas Steponas Batoras naują kalendorių valstybėje įvedė netrukus po jo paskelbimo, 1582 metų lapkričio antroje pusėje.

Nemažai reformos kritikų iš pat pradžių buvo protestantai arba prieš popiežių nusiteikę asmenys, tačiau ir tarp jų pačių buvo nemažai palaikančiųjų naujos laiko skaičiavimo sistemos įvedimą, suvokiant jos pagrindus ir būtinumą. Antai 1583 metais viename rankraštyje, kurio keliose eilutėse kritikuojami Lietuvos „eretikai“, popiežius vadinamas chiliazmo erezijos skleidėju (chiliastai teigė, jog Jėzus antrąkart atėjęs į Žemę prieš Paskutinį teismą joje valdys dar tūkstantį metų).

Priėmė ne visi

Ginčai užsitęsė, ir ypač protestantiški kraštai nesiskubino priimti naujojo kalendoriaus. Štai protestantiškos Vokietijos žemės ir Prūsija Grigaliaus kalendorių pradėjo naudoti tik 1700 metais, o Didžiojoje Britanijoje ir jos kolonijose nebe tokia nauja laiko skaičiavimo sistema po ilgų ginčų, svarstymų bei viešų diskusijų buvo priimta 1752 metais – laikas buvo perstumtas ne 10, o 11 dienų į priekį – iš čia kilęs ir žymusis posakis „Grąžinkite mums vienuolika dienų“.

Vakarų krikščionybės pasaulyje naujoji laiko skaičiavimo sistema sukėlė tam tikrų nepatogumų, tačiau laikui bėgant Grigaliaus kalendorius tapo visuotinai pripažįstamas. Kiek kitokia padėtis susiklostė Rytų krikščionybės pasaulyje. Stačiatikiai, kaip ir protestantai, popiežiaus autoriteto nepripažino ir buvo išlaikę kur kas didesnę distanciją nuo jo, taigi ir „alerginė reakcija“, sukelta laiko stumdymo, buvo didesnė. Tai iliustruoja gerai žinomas faktas, kad Rusijos imperijoje senasis Julijaus kalendorius Grigališkuoju buvo pakeistas tik 1917 metais. Mažiau žinoma tai, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje Vilniuje įvesta naujoji laiko skaičiavimo sistema taip pat sukėlė lengvą sumaištį.

Vilnius nuo pat įkūrimo nebuvo vienalytis religinių bendruomenių ar konfesijų atžvilgiu. Stačiatikiai mieste gyveno jau nuo XIV amžiaus ir sudarė nemažą gyventojų dalį. XVI amžiaus pirmoje pusėje miesto cechų nariai buvo tiek stačiatikiai, tiek katalikai, jų skaičius bei pareigos esmingai nesiskyrė, neretai cechų statutuose būdavo nurodyta, kad tarp vyresniųjų turi būti po lygiai katalikų ir stačiatikių (pvz., batsiuvių, aludarių). Todėl galima kalbėti apie tada gamybos bei prekybos srityse egzistavusią pusiausvyrą ir vienodai paskirstytą įtaką. Reikia turėti omenyje, kad prekyba buvo neatsiejama nuo religinių švenčių – jų metu vykdavo mugės, pagal krikščioniškų švenčių ar minėjimų datas būdavo nustatomi prekymečiai.

Vilniuje tapo sudėtinga gyventi

Abiejų Tautų Respublikos valdovas Steponas Batoras naują kalendorių valstybėje įvedė netrukus po jo paskelbimo, 1582 metų lapkričio antroje pusėje. Stačiatikių bažnyčia reformai nepritarė. Natūralu, kad tapo sudėtinga gyventi mieste, kuriame tos pačios aplinkos žmonės laiką skaičiavo nevienodai. Tuo metu, kai visą gyvenimo ritmą lėmė krikščionybė ir krikščioniškos šventės, sunkumai užgulė būtent tą miestiečių dalį, kuri priešinosi oficialiai pozicijai. Tokia situacija sukėlė stačiatikių diduomenės nepasitenkinimą, tad 1585 metais Seime besiginčijančios pusės nutarė gerbti abiejų konfesijų kalendorius ir per šventes mieste mušti varpais pagal abu kalendorius. Suprantama, tai problemos neišsprendė – ją išspręsti galėjo tik vienodo laiko įvedimas visiems miestiečiams.

Popiežiaus Grigaliaus XIII įgyvendinta kalendoriaus reforma, regis, turėjo būti paprasta ir grįsta racionalumu, tačiau ją vykdant pasaulio istorijos žaidimų aikštelėje susipynė politika, religija, mokslas, ekonomika ir buitis.

Kalendoriai buvo suvienodinti. 1586 metais valdovas universale nurodė, kad katalikai su stačiatikiais turi elgtis pagal Varšuvos konfederacijos nuostatas, taigi leisti Rytų krikščionims švęsti religines šventes pagal šių papročius. Tačiau universale nebuvo užsiminta apie šiek tiek anksčiau išleistą dekretą, kuriame stačiatikiams amatininkams ir pirkliams buvo uždrausta prekiauti per katalikiškas šventes. Tuo metu protestantai, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vis dar neturėję senų tradicijų ir rimto pagrindo priešintis naujai sistemai, prie jos gana greitai prisitaikė, tiesa – skirtingose valstybės teritorijose prisitaikymo tempas buvo nevienodas.

Šiandien sunku suvokti, kiek nepatogumų gausybei žmonių galėjo sukelti mokslu paremtas nuoseklus sprendimas ir kokį konfliktą jis galėjo įžiebti. Popiežiaus Grigaliaus XIII įgyvendinta kalendoriaus reforma, regis, turėjo būti paprasta ir grįsta racionalumu, tačiau ją įgyvendinant pasaulio istorijos žaidimų aikštelėje susipynė politika, religija, mokslas, ekonomika ir buitis. Natūralu, kad reforma, vykdyta per patį protestantiškų idėjų įsitvirtinimo Europoje įkarštį, negalėjo būti vertinama vienareikšmiškai, juolab kai asmuo, kurio vardu iki šiol vadinama veikianti laiko skaičiavimo sistema, simbolizavo vieną iš barikadų pusių.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"