TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pradžia buvo Vilniuje

2013 11 25 15:45
Pastatas, kuriame veikė  Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Kaip malonu išgerti puodelį kavos senovinėje Vilniaus Pilies gatvėje! Kiekvienas namas čia – istorija, o tokių gatvių - dešimtys. Be to, daugelyje jų pėdsakus paliko baltarusiai. 

Nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų Vilnius baltarusiams buvo vienas iš kultūros, ekonomikos centrų. Senosiose gatvėse rasime memorialinių lentų, pagerbiančių didžiausius baltarusių šviesuolius: pirmąjį spaustuvininką Pranciškų Skoriną, Janką Kupalą, Vaclavą Lastauską, šiuolaikinės baltarusių rašybos pradininką Bronislavą Taraškevičių, Konstantiną Kalinauską. Jie čia gyveno ir kūrė, tačiau tai - tik keletas vardų. Baltarusiai Lietuvos sostinėje kūrėsi jau nuo XIV amžiaus: statė cerkves, namus, kurių daugelis išlikę iki šiol.

Nobelio premijos laureatas poetas Czeslawas Miloszas, susijęs ir su Baltarusija, apie Vilnių, kuriame gyveno iki Antrojo pasaulinio karo, yra pasakęs: Kaip Paryžius priklauso ne tik prancūzams, bet ir visam pasauliui, taip tam tikra prasme Vilnius priklauso ne tik, nors pirmiausia, lietuviams, bet taip pat ir lenkams, baltarusiams ir žydams, taigi visam pasauliui. Adamas Maldis prisimena, kaip 1964 metais rodė Vilnių Vladimirui Korotkevičiui: Užkopėme į Gedimino bokštą, ilgai stovėjome prie Aušros Vartų, Šv. Dvasios cerkvės, Bazilijonų mūrų. Ir tada V.Korotkevičius pasakė: Štai čia buvo tolerancija: visai greta taikiai sugyveno Romos katalikų, unitų ir stačiatikių šventyklos.

O baltarusiams dabar tenka priminti, kad įmonių Horizont ir Amkodor-BelVAR, svarbiausių Minsko elektronikos gamintojų, istoriją 1925 metais Vilniuje pradėjo verslūs Vilniaus miestiečiai Nachmanas Levinas, Samuelis ir Hiršas Chvolesai.

Minerva duoda licenciją

1922–1939 metais Vilniuje N.Levinas ir S. bei H.Chvolesai atidarė radijo aparatūros krautuvę ir remonto dirbtuves Vilniaus gatvės 24-ajame name. Iš pradžių jie pardavinėjo ir taisė tik įvežtinius radijo imtuvus. Tačiau tikras verslininkas galvoja ne tik apie tai, kaip pirkti ir parduoti, bet ir kaip gaminti. 1927 metais pasirodė pirmoji produkcija.

Beje, radijo imtuvų paklausa Vilniuje padidėjo, kai 1928 metais čia atsirado regioninė Lenkijos radijo stotis. Redakcija buvo Adomo Mickevičiaus gatvėje (dabar - Gedimino prospektas) 22. Radijo stotyje 1936–1937 metais dirbo Cz.Miloszas. Stotis kasdien transliavo pamaldas iš Aušros vartų koplyčios. Paskutinė laida transliuota 1939 metų rugsėjo 16 dieną. Kitą dieną prasidėjo Raudonosios armijos žygis į Vakarų Baltarusiją.

XX amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį Europa patyrė ekonominį sąstingį. Okupuotas lVilnius tuomet buvo Lenkijos provincijos miestas. Išimtis – Vilniaus gatvės verslininkų veikla. 1934 metais jų verslas persikėlė į Generolo S.Šeptickio gatvę (dabar Taraso Ševčenkos), 16 ir su Elektrit ženklu čia pradedami gaminti radijo imtuvai pagal Vienos bendrovės Minerva licenciją. 1936 metais fabrikas tapo didžiausiu radijo aparatų gamintoju ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Čia dirbo 1100 žmonių. Per metus buvo pagaminama 54 tūkst. radijo imtuvų. Ir dabar tebestovi sienos to pastato, kuriame buvo kuriami tuometiniai technikos stebuklai.

Elektrit produkcijos tik 20 proc. detalių buvo įvežtinės: Philips lempos, Horkiewicz rezistoriai, angliškos garsiakalbių membranos, užsienyje buvo perkami taip pat magnetai, elektrolitiniai kondensatoriai. Be imtuvų, Vilniaus gamykloje buvo gaminami galios stiprintuvai, mikrofonai ir megafonai, aparatūra kino teatrams ir koncertų salėms.

Fabrike buvo ir stalių dirbtuvė, mat radijo imtuvus tais laikais aptaisydavo medžiu. Ir labai nagingai.

Neapsieita be streikų

Vilniuje gaminamą aparatūrą 1937 metais pradėta eksportuoti į Indiją, Pietų Afriką, Pietryčių Aziją. Prie sėkmės prisidėjo tarptautinės parodos ir apdovanojimai.

Beje, būta ir streikų. Kaip didžiausią protesto akciją istorikai mini vykusiąją 1935 metais ne be Vakarų Baltarusijos komunistų partijos iniciatyvos. Tiesa, profsąjungos tada nieko nepasiekė ir turėjo nusileisti Elektrit šeimininkams, o streiko organizatoriai buvo atleisti iš darbo.

Tačiau tiems, kurie brangino savo darbą, buvo sukurtas socialinis paketas - prie įmonės veikė sporto klubas su futbolo, bokso, plaukimo, baidarių sekcijomis. Buvo leidžiami įmonės kalendoriai. Nuo 1937 metų ėjo mėnraštis Elektrit-Radio.

Savos sienos ištuštėjo

1939 metais pradėta gaminti dar viena radijo imtuvų serija, o rugsėjo 1-ąją prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Mėnesio pabaigoje Vilnių užėmė Raudonoji armija.

Prieš perduodant Lietuvai jos istorinę sostinę, sovietiniai vadovai pasirūpino išvežti iš miesto įrangą ir muziejų bei bibliotekų vertybes (kaip tik tada į Baltarusijos SSR mokslų akademiją pateko didelis archyvinis rinkinys, kuris buvo grąžintas vokiečių okupacijos metais).

Elektrit liovėsi veikusi. Jos techniniai pajėgumai buvo perkelti į Minską. Ir ne tik staklės. Prieš Vilniaus grąžinimą Lietuvai buvo „evakuoti“ ir radijo aparatūros fabriko darbuotojai. Be to, į Baltarusijos sostinę išgabenta 20 tūkst. pagamintų radijo imtuvų.

Vilniaus įmonės pagrindu Minske buvo atidaryta V. Molotovo radijo gamykla. Pagrindiniame įmonės pastato fasade ir dabar matyti skaitmenys 1940. Minsko įmonės gimimo (arba iš tikrųjų atgimimo) diena yra Baltarusijos radijo elektronikos pramonės istorijos atskaitos taškas.

Tačiau Minske pradėta ne iš karto gaminti aparatūrą. Tam prireikė metų. Pirmiausia inžinieriams iš Vilniaus buvo iškeltas uždavinys gaminti imtuvus ne blogesnius kaip Lenkijoje. Grupę buvusios Elektrit specialistų Maskvoje iškvietė Komunistų partijos politinio biuro narys Nikita Chruščiovas ir pavedė sukaupti gamybai reikalingą medžiagą.

Minske pradėti gaminti 1940 metų radijo imtuvų modeliai KIM, Pioner ir Maršal buvo panašūs atitinkamai į Vilniaus 1939 metų Regent, Herold ir Komandor. Iki 1941 metų birželio Minsko gamykla išleido apie 13 500 imtuvų.

Į Minską įžengę vokiečiai įmonės veiklos nesustabdė. Jų valdymo metais aparatūra buvo gaminama su Radiofabrik Minsk ženklu. Daugelis įmonės darbuotojų buvo žydai, todėl gamyklo teritorijoje buvo į kurtas getas. Istorikas Jakovas Basinas tyrė darbuotojų likimą baigiantis vokiečių viešpatavimui mieste: Paskutinėmis 1944 metų birželio dienomis, likus kelioms dienoms iki Raudonosios armijos atėjimo į Minską, visus darbuotojus, daugiausia žydus, suvarė į prekinius vagonus ir išvežė. Tačiau netoli Minsko traukinys buvo bombarduotas ir dviejų paskutinių vagonų kaliniai išbėgiojo į aplink geležinkelį augančius krūmynus. Daugelis bėglių buvo grąžinti į vagonus, tačiau kai kuriems pavyko išlikti. 1946 metais Minske buvo teisiami keturi žydai iš radijo gamyklos. Geršater, Menaker ir Lurj buvo teisiami... už bendrininkavimą su vokiečiais. Bylą rengę čekistai negalėjo patikėti, kad šie žmonės galėjo išgyventi išdavyste nesumokėję už savo gyvybes. Tačiau byloje nebuvo nė vieno ne žydo iš šimtų tų, kurie ėjo dirbti į gamyklą laisva valia. Nuteistųjų likimas nežinomas.

Gamyklos darbas buvo atnaujintas 1945 metų vasarį. Iš pradžių gamino aliumininius indus, žibalinių lempų degiklius, žemės ūkio inventorių, kištukų šakutes. Po metų pasirodė ir imtuvai Partizan ir Pioner. Nuo 1947 metų modelis Maršal imtas vadinti Minsk, bet vis dar priminė iki karo gamintuosius Elektrit. 1992 metais gamykla pavadinta Belaruskae vytvorčae ab‘jadnane radyetechniki (Baltarusijos kūrybinis radiotechnikos susivienijimas) arba BelVAR, vėliau prie jos dar pridėta Amkodor.

XX amžiaus šeštąjį dešimtmetį nuo radijo gamyklos atsiskyrė atskira įmonė, dabar žinoma kaip Horizont.

Pabaigai

Beje, Vilniuje, T.Ševčenkos gatvėje, 16-uoju numeriu pažymėtame name sukrėtimai nesibaigė ir po 1939 metų. Vokiečių metais čia įrengtame kailių fabrike dirbo Vilniaus geto gyventojai. Po karo senuosiuose Elektrit korpusuose buvo atidaryta slapta SSRS aviacijos pramonės radijo technikos įrangos gamykla Nr. 555, vėliau – radijo matavimo prietaisų gamykla. Pagrindinė to meto įmonės produkcija – radijo matavimo prietaisai oro uostams, echoskopai medicininei diagnostikai.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę pirmaisiais metais įmonė buvo pertvarkyta į akcinę bendrovę Rimeda, kuri netrukus bankrutavo. Dabar patalpos nuomojamos privatiems asmenims.

***

Liudytojo pasakojimas

Venjaminas Pumpianskis, buvęs Minsko gamyklos Horizont vyriausiasis inžinierius:

„Gimiau ir užaugau Vilniuje. Mokiausi Prancūzijoje, Bordo radiotechnikos institute. Šiek tiek dirbau Radio LL gamykloje Paryžiuje. Paskui gavau tėvo laišką, kad Vilniuje statoma didelė radijo gamykla, jai reikia darbuotojų, tad grįžau.

Elektrit šeimininkai buvo N.Levinas ir broliai Chvolesai: Hiršas dirbo vyriausiuoju inžinieriumi (mokslus buvo baigęs užsienyje ir rūpinosi technikos dalykais), Samuelio sritis – komercija. Kapitalą jie sukaupė iš gaminamų detektorinių imtuvų. Šiek tie pinigų įdėjo Levinas (jis buvo iš turtingos šeimos). Visa komercinė sėkmė priklausė nuo brolių Chvolesų.

Radijo gamykla augo sparčiai, mat tam buvo palankus momentas. Elektros energija Lenkijoje buvo itin brangi. Kilovatas kainavo 1 zlotą (5 kilovatai – 1 doleris). Sugalvojome įtaisą, kuriuo buvo galima radijo imtuvą perjungti į ekonomiškesnį režimą ir energijos sunaudojimas sumažėjo 30–40 proc.. Dėl to pavyko užkariauti Silezijos rinką, po to - Lodzės, Varšuvos ir visos Lenkijos.

Philips Varšuvoje turėjo didelę radijo gamyklą, ir mes su ja konkuravome, bet vėliau mūsų reikalai klostėsi taip gerai, kad ėmėme pirmauti. Imtuvai išsiskyrė itin dailiu dizainu. O garsas buvo geresnis nei lenkiškųjų, geresnis negu Philips. Į brangesnius modelius įdiegėme keletą trumpųjų bangų, išdėstytų per visą skalę.

Kurį laiką gaminome tiesioginio stiprinimo imtuvus, lempinius. Kai Chvolesai nusprendė gaminti superheterodininius, gamykla sudarė sutartį su Vienos firma Minerva. Naujus modelius įsisavinome labai greitai. Anksti pavasarį buvoatvežti Minervos brėžiniai, teliko parengti dizainą ir pritaikyti konstrukciją. Tačiau vasarą, kol vyko naujojo modelio rengimas, darbininkai buvo atleisti. Rudenį pasamdyti vėl. Liko tik rengėjai, įrankininkai ir medžio apdirbimo cecho dizaineriai. Įrankių cechas kovo mėnesį pradėjo dirbti pagal naująjį modelį, liepą savo darbų dalį baigė ir po mėnesio pradėjo kviestis darbininkus, pavyzdžiui, mazgų cechui reikėjo pradėti vynioti kontūrų rites. Rugpjūčio pabaigoje buvo įjungtas konvejeris.

Paskutinius porą metų iki ateinant sovietinei kariuomenei mes taip tvirtai stovėjome ant kojų, kad atsisakėme Minervos ir ėmėme patys leisti superheterodininius imtuvus. Viskas buvo savo: schemos, konstrukcija. Pasaulio produkcijos naujovių nepirkome, bet direktorius su geriausiais specialistais važinėjo į muges, pavyzdžiui, į Leipcigą ar Švediją ir žiūrėjo, kas yra parodose. 1939 metais turėjau su jais vykti į Suomiją, bet prasidėjo karas ir viskas nutrūko...

Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, gamykla iš inercijos kurį laiką dar dirbo, paskui visiškai sustojo. Šeimininkai išsibėgiojo, liko vienas N.Levinas. Mes reikalavome atlyginimo už rugpjūtį ir rugsėjį. Pinigų šeimininkas neturėjo, ir mums išmokėjo atlyginimą radijo imtuvais. Tai buvo dar geriau, nes pinigai labai greitai nuvertėjo, o imtuvai buvo vertybė. S.Chvolesas įžvalgiai suspėjo pervesti pinigus į Angliją, esą jam reikią gydyti sūnų, išvyko ten ir jau negrįžo. Hiršas pabėgo į Kauną ir, kaip buvo girdėti, vėliau žuvo gete.

...Gamykloje susirinko keletas inžinierių, kurie išsiskyrė kairiosiomis pažiūromis. Pakvietė ir mane. Žiūriu, pas mus svečias – Baltarusijos vietinės pramonės liaudies komisaras Jakovas Kaganas. Jis mums „pasiūlė“ persikelti gyventi į SSRS. Kaip vėliau supratome, jis jau žinojo, kad Vilnių „grąžins“ Lietuvai. Paskui prasitarė ir mums – kad padėtų apsispręsti.

– Vilniuje jūsų gamykla naujomis sąlygomis negali veikti, – įkalbinėjo mus. – Jūs esate atplėšti nuo žaliavų, nuo tiekimo, nuo ryšių. Liksite be darbo. O Rusijoje turėsite visas sąlygas augti.

Balsavome. Dauguma buvo „už“. Taip apsisprendusiųjų lenkų buvo labai mažai. Suprantama: čia jie turėjo namus, kaimuose gyveno artimieji. O daugelis žydų gyveno daugiausia nuomojamuose butuose...

Demontažas vyko tris dienas ir tris naktis. Kai viskas buvo supakuota, pasirodė raudonarmiečiai. Jie ėmė viską krauti. Sunkvežimiai privažiavo prie durų.

Kai pakavome įrengimus, gamykloje visą laiką sukiojosi N.Levinas. Jis prarado mus, vaikščiojo sutrikęs, nieko nesuprato. J.Kaganas paskė: „Dabar jį iš čia išveš. Daugiau jo nepamatysite.“

Taip ir įvyko. Atvažiavo enkavedistai, ir jis dingo. Mano žiniomis, buvo GULAG‘o lageriuose ir ten mirė. Sako, ir lageryje visą laiką kartojo: “Atiduokite man mano gamyklą. Atiduokite man mano gamyklą.“

Laikas buvo nurodytas tiksliai: mieste buvo komendanto valanda. Mes laukdami sėdėjome ant savo daiktų prie namų, ateinantys kaimynai gėlė: „Susikrovėte? Na na. Pasėdėkite, pasėdėkite. Niekas jūsų neatvažiuos. Niekam jūs ten nereikalingi.“ Bet mūsų atvažiavo...

Iš gamyklos išvežė viską: nuo presų iki peleninių. Išvežė visą pagamintą produkciją, detales iš sandėlių, gatavus mazgus, baldus. Iškraustymas buvo numatytas iki smulkmenų. Lenkijoje ėjo siaura geležinkelio vėžė, bet kai traukinys atvažiavo iki Molodečno, mūsų laukė naujas sąstatas. Vagonai stovėjo priešais vienas kitą ir kareiviai viską pernešė iš vienų į kitus. Lygiai taip pat laukė sąstatas darbuotojų. Paskui, kai jau suvokiau, kokia netvarka visoje SSRS, ilgai stebėjausi, kaip puikiai viską sutvarkė J.Kaganas. Kažkas jam padėjo, bet tų žmonių neįsiminiau.

Į Minską persikėlė apie 500 šeimų, atvažiavome spalio 13 dieną, mūsų buvo apie du tūkstančiai žmonių. Lijo lietus, mieste buvo neįsivaizduojama purvynė.

Geležinkelio stotyje įvyko iškilmingos sutiktuvės. Visus daiktus tempė kareiviai. Paskui penkias dienas mus vedžiojo valgyti į restoraną Belarus. Maitino nemokamai, tris kartus per dieną. Vedžiojo į teatrus: operos, baltarusių, žydų. Niekur nėjome, net pinigus keitė bendrabutyje. Mes su žmona jų beveik neturėjome, viską palikome tėvams Lietuvoje. Šiek tiek gavome išankstinio atlyginimo, taip pat naujus pasus. Juos, sovietinius, taip pat atvežė į bendrabutį.

Į savo gamyklą važinėjome tramvajumi. Vilniuje tada tramvajaus išvis nebuvo – vežikai, taksi, keletas autobusų. Tramvajus tuo metu Minske važinėjo labai prastai. Važiuoti buvo itin nepatogu. Pavyzdžiui, kad pakiltų į kalną nuo upės iki Karininkų namų, tramvajus turėjo iš tolo įsibėgėti, tačiau nebuvo garantijos, kad kalną įveiks. Jei nepavykdavo, keleiviai būdavo išlaipinami, į kalną kopdavo pėsčiomis ir jau ten, viršuje, vėl sėsdavo į vagoną.

Praėjus savaitei, jau projektavome naują gamyklą. Aš buvau atsakingas už surinkimo ir derinimo cechą, kažkas rūpinosi mazgų cechu. Šiam darbui mums buvo skirtos gamyklų valdybos patalpos. Projekto ir sąmatos dokumentacijai mūsų sukurtus planus tikrino specialistai iš Leningrado valstybinio projektavimo instituto (rus. GSPI-5).

Jau žiemą prasidėjo gamyklos korpusų statyba. Buvusi medžio apdirbimo kombinato teritorija buvo gerokai išplėsta ir jau 1940 metais pastatytas trijų aukštų pastatas. Tuoj pat prasidėjo radijo imtuvų gamyba. Savo imtuvams pritaikėme Sovietų Sąjungoje gaminamas lempas, vietines komplektuojamąsias detales. Mūsų gaminama produkcija iš išorės ir pagal gamybos kultūrą taip skyrėsi nuo gaminamos SSRS, kad buvome laikomi lyg ir didvyriais.

Nespėjome pradėti dirbti, kai pas mus pradėjo važiuoti mokytis specialistai iš kitų gamyklų. Mes irgi važinėjome į kitas gamyklas. Prisimindavau, kaip Vilniuje gaudavome detales iš Anglijos, Švedijos, Vokietijos, o dabar teko važinėti po SSRS, sudarinėti tiekimo sutartis. Tos produkcijos, kurią atsivežėme iš Vilniaus, tuoj pat neliko. Dalis radijo imtuvų atiteko viršininkams, dalį išsiuntėme į Maskvą, CK nariams. Visi suprato, kad mūsų imtuvai tikrai geresni už sovietinius.

Beje, dirbti pradėjo net atvykusių inžinierių žmonos: Mokslų akademijoje, Politechnikos institute. Mano žmona dirbo Baltarusijos vaisių ir daržovių treste. Vidurinis techninis personalas, darbininkai tik atvažiavę į Minską buvo įdarbinti įvairiose gamyklos, bet paskui, kai prasidėjo radijo imtuvų gamyba, visi susirinko į radijo gamyklą. Dar mokėme vietinius darbininkus konvejerinio surinkimo.

Statybos nenutrūko ir per didžiausius šalčius, ir Sovietų Sąjungos su Suomijos karo dienomis. Karo metu parduotuvėse nieko nebuvo, lentynose gulėjo tik krabų konservai, bet jų niekas nepirko. Užtat mūsų bendrabutyje vyko prekyba. Buvo atgabenama visko: batonų, grietinės, kiaušinių, konservų. Kažkodėl nebūdavo sviesto, tad nusipirkome muštuvus ir iš grietinės patys mušėme sviestą.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"