TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Praeities Vilniaus kalėdinės tradicijos

2014 12 25 6:00
Per ekskursiją sutiktas šiuolaikinis Kalėdų Senelis, skubantis ir bendraujantis mobiliuoju telefonu.  Rasos Pakalkienės (LŽ) nuotraukos

Sostinės Katedros aikštėje - nuo supiltų sniego kalnelių smagiai čiuožinėja miestiečiai. Gatvėmis važinėja išpuoštas arklių traukiamas tramvajus - "konkė". Miesto parke groja orkestras, veikia bufetas. Senamiestyje į šventinius pokylius privačiose rezidencijose, miesto salėse ir viešbučiuose renkasi puošnios jaunos damos, turėdamos pagrindinį tikslas - rasti jaunikį. Toks per žiemos šventes būdavo XIX ir XX amžiaus pradžios Vilniuje.

Regis, gerai pažįstamą Vilnių galima pamatyti kitokį ir sužinoti netikėtų dalykų. Tereikia leistis į ekskursiją kalėdine tema. Taip padarė būrelis žmonių, kuriame buvo ir naujienų portalo lzinios.lt korespondentė. O ekskursiją vedė žinoma žurnalistė, dabar dirbanti gide lietuvių, anglų ir ispanų kalbomis Gabija Lunevičiūtė. Kelionė po Lietuvos sostinę, prasidėjusi prie kalėdinės eglutės Katedros aikštėje ir pasibaigusi pasiekus prie rotušės pastatytą puošnią žaliaskarę, truko keletą valandų.

Apie senąsias kalėdines Vilniaus tradicijas pasakojo Gabija Lunevičiūtė.

Vaikams privilioti

Kaip kalėdinės eglutės tradicija atkeliavo į Lietuvą? Pasak G. Lunevičiūtės, mūsų šalyje jos pasirodė nuo XIX amžiaus vidurio. Žali spygliuočiai medžiai pradėti puošti dabartinės Vokietijos teritorijoje. XIX amžiaus pirmoje pusėje kalėdinės eglutės pasirodė Rusijos miestuose, kuriuose gyveno nemažai vokiečių. Iš ten atkeliavo iki mūsų krašto. Pirmiausia papuoštos žaliaskarės pradėtos statyti rusiškose Lietuvos mokyklose. Prie jų būdavo rengiamos šventės su dovanomis. "Tokiu būdu caro valdžia siekė privilioti lietuvių vaikus, atitraukti juos nuo daraktorinių mokyklėlių, - pasakojo gidė. - Mat lietuviai tuo metu eglutės puošimo tradicijos nepalaikė, jiems tai atrodė "mandras" dalykas." Pripratimui reikėjo nemažai laiko. G. Lunevičiūtė teigė, kad net tarpukario nepriklausomos Lietuvoje spaudoje būdavo raginimų puošti eglutes, kaip tai daro vakariečiai. Po truputį tradicija mūsų krašte pradėjo plisti namuose, įstaigose, o vėliau - ir viešose vietose.

Sniego kalneliai centre

Tiesa, kaip pasakojo gidė, carinės Rusijos laikotarpiu ir vėliau, kai Vilnius buvo okupuotas lenkų, Katedros aikštėje supildavo sniego kalnelius, kad ir vaikais, ir suaugę miestiečiai galėtų nuo jų čiuožinėti. Anuomet gatvėmis važinėdavo "konkės" - arkliais kinkyti tramvajai. Per žiemos šventes jie ir rogės būdavo puošiami varpeliais. Beje, nuo tada Vilniuje yra Tramvajų gatvė. Jaunimas, kadaise dažnai studijuodavęs didžiuosiuose carinės Rusijos miestuose, tokiu metu grįždavo namo, su šeima švęsdavo Kalėdas, linksmindavosi, su malonumu čiuožinėdamas nuo sniego kalnelių bei važinėdamas šventiškai papuošta "konke".

Bernardinų sode kadaise žiemą būdavo liejama čiuožykla, grodavo orkestras, vykdavo labdaros renginiai.

"Kadaise vienas būdų vienuoliams pragyventi buvo turėti sodą, auginti vaisius, daržoves, prieskonines žoleles, - kalbėjo G. Lunevičiūtė, kai ekskursija nuo Katedros aikštės atėjo iki Bernardinų sodo. - Ši teritorija tokia ir buvo." Ji pasakojo, kad kai Lietuva buvo tapusi carinės Rusijos dalimi, ten buvo įkurtas Vilniaus universitetui priklausantis sodas. Universitetą uždarius, veikė miesto parkas. Žiemos švenčių proga čia rinkdavosi miestiečiai ir linksmindavosi. Grodavo karinis orkestras, veikė bufetas. XX amžiaus pradžioje, kai oras atšaldavo, užliedavo čiuožyklą ir būdavo rengiami šokiai ant ledo. Dar būdavo organizuojami labdaros renginiai. Parkas būdavo išpuošiamas dekoracijomis, įėjimas mokamas, tokiu būdu turtingesni žmonės, pirkdami bilietą, paremdavo skurdžiai gyvenančius žmones ar našlaičius.

Gidė atskleidė, kad carinės Rusijos laikais vilniečiai mėgdavo švęsti Naujuosius metus. Pobūviai vykdavo privačiose rezidencijose ir viešose erdvėse, pavyzdžiui, miesto salėse, "Šv. Jurgio" viešbutyje centre ar viešbutyje "Europa" senamiestyje. "Naujametės šventės trukdavo iki pat Užgavėnių, dažniausiai būdavo rengiami teminiai kaukių pobūviai", - sakė G. Lunevičiūtė. Tokias šventes mėgdavo netekėjusios merginos, kurioms tai būdavo proga "gauti gerą partiją", tai yra susipažinti su kilmingu bei pasiturinčiu vyriškiu ir vėliau už jo ištekėti. Mamos savo dukras stengdavosi kuo gražiau aprengti ir papuošti, kad jas pastebėtų per pokylį.

Dešinėje - Skaisčiausios Dievo motinos cerkvė Vilniuje.

Upės lede iškaldavo kryžių

Lietuvos sostinė - daugiatautis miestas. Be lietuvių jame gyveno daug žydų, lenkų, rusų... Katalikai lenkai Kalėdas švęsdavo panašiai kaip ir lietuviai. O kokios buvo Vilniaus rusų tradicijos? Ekskursijos dalyviai pasakojimą apie tai išgirdo, kai priėjo Skaisčiausios Dievo motinos cerkvę – stačiatikių katedrą ant Vilnios kranto prie Užupio tilto. Tai viena seniausių krikščioniškųjų šventovių Vilniuje, pradėta statyti XIV amžiuje.

Kaip pasakojo G. Lunevičiūtė, kadaise kiekvienais metais Kalėdų proga prie šios cerkvės rinkdavosi stačiatikių šventikai, pasipuošę auksu austais drabužiais. Tada didelė procesija keliaudavo, kaip seniau sakydavo, prie Vilijos upės - dabar Neries. Upės lede būdavo iškertamas stačiatikių kryžius ir apkaišomas eglėmis. Vanduo būdavo pašventinamas, tada jo semdavosi žmonės. Anuomet buvo tikima, kad tas pašventintas vanduo stebuklingas ir gydantis.

Gidė priminė, kad iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje buvo gausi žydų bendruomenė. XX amžiaus pradžioje judėjai sudarė apie 40 proc. miesto gyventojų. Ten, kur dabar senamiesčio Žydų gatvėje yra sovietmečio pilkų plytų vaikų darželis, kadaise stovėjo Didžioji sinagoga, šalia jos - biblioteka. Žydų kvartalai buvo gausiai apgyvendinti. Gruodžio mėnesį žydai švęsdavo Chanuką. Pagrindinis šventės elementas - devynšakės žvakidės šviesa. Su šiomis tradicijomis gali susipažinti ir dabartiniai vilniečiai, nes Chanuka sostinėje šiais laikais taip pat švenčiama - Didžioji Menora būna įžiebiama Vinco Kudirkos aikštėje.

"Kadangi Vilniuje gyveno įvairių tikėjimų žmonės, kalėdinis laikotarpis tęsdavosi ilgai", - teigė G. Lunevičiūtė.

Vilniuje statyti ir puošti egles - palyginti ne sena tradicija.

Kuklus rėmėjas

Kai ekskursantai atėjo iki Mikalojaus bažnyčios, gidė papasakojo apie Kalėdų Senelio personažo ištakas. Krikščioniškuose Vakaruose jis kildinamas iš legendų apie Šventąjį Nikolajų, Miros vyskupą. Esą jis remdavo vargšus. Kadangi buvo kuklus, dovanas dalydavo naktimis - įmesdavo jas pro kaminą. O šios kartais įkrisdavo į padžiautas kojines. Tradicija paplito ir virto kalėdinėmis dovanomis. Nyderlanduose vienu iš dialektų Kalėdų Senelis buvo vadinamas Sinter Klaasu, olandų emigrantams legendas apie jį perkėlus į Ameriką, geradaris virto Santa Klausu.

Tačiau Lietuvoje jis yra tiesiog Kalėdų Senelis. Beje, G. Lunevičiūtė atkreipė dėmesį, kad Šv. Mikalojaus bažnyčia žinoma kaip maldos namai, kuriuose per visą XX amžių pamaldos vyko lietuvių kalba.

Eglė statoma neseniai

Senesniais laikais Vilniaus rotušės aikštėje nebūdavo statoma ir puošiama eglė. Kaip priminė gidė, ši tradicija pradėta tik XX amžiaus pabaigoje - 1998 metais, kai Katedros aikštė buvo uždaryta rekonstrukcijai, todėl žaliaskarei rado kitą vietą. Carinės Rusijos laikais rotušės pastate veikė teatras. Prieškariu prie jos buvo skverelis. O sovietmečiu ten stovėjo paminklas Vincui Mickevičiui-Kapsukui. 1990-aisiais jis buvo demontuotas. Dabar sostinės Rotušės aikštė su švieselėmis mirguliuojančia papuošta egle ir spindinčių angelų figūromis tampa vis populiaresne žiemos švenčių vieta. Tradiciškai kalėdinių žaliaskarių viršūnės puošiamos žvaigžde, simbolizuojančia Betliejaus žvaigždę, rodžiusią kelią pas gimusį Jėzų.

Betliejumi vadino rajoną tarp Misionierių ir Vizitiečių bažnyčių.

Vilnietiškas Betliejus

Dar viena įdomybė, apie kurią pasakojo G. Lunevičiūtė, kad kadaise Vilnius turėjo savo Betliejų. Būrys ekskursantų tą vietą pamatė nuo Užupio aukštumos. Vilniuje XVIII amžiuje taip vadinamo rajonas, įsiterpusį tarp Misionierių ir Vizitiečių bažnyčių, deja, šiuo metu neveikiančių. Betliejus buvo turtingesnių miestiečių vasaros vilų vieta. Ten vilniečiai poilsiaudavo. Geografiniai žinynai, kurie aprašydavo Vilnių, minėdavo Žvėryną, Vingį, Ribiškes, Markučius, Betliejų ir kitus rajonus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"