TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pranas Vaičaitis – žinomas ir nežinomas

2016 04 08 6:00
Prie poeto paminklo. Pirmas kairėje pusėje prof. Edardas Volteris (baltu švarku), šalia jo Julija Pranaitytė. 1923 m. Poeto Prano Vaičaičio muziejaus nuotrauka

Poetas Pranas Vaičaitis gimtinėje niekada nebuvo užmirštas, bet ar pavyks jį prikelti visai Lietuvai ir grąžinti į mokyklų programas, o Sintautų pagrindinei mokyklai suteikti P. Vaičaičio vardą?

Šįmet sukako 140 metų, kai gimė vienas žymiausių Zanavykų krašto poetų – P. Vaičaitis. Jo kūryboje ryškiai įtvirtinta Tėvynės ir tėviškės samprata aktuali ir šiandien. Šakių rajono savivaldybės taryba, siekdama kuo prasmingiau paminėti šią svarbią datą, taip pat atsižvelgdama į Vilniaus, Kauno, Panevėžio zanavykų bendrijų prašymą skleisti poeto kūrybą ir įprasminti jo palikimą, 2016-uosius paskelbė Prano Vaičaičio metais. Be jokių diskusijų ir derinimų.

Keli biografijos faktai

P. Vaičaitis gimė 1876 metų vasario 10 dieną prie Pentos prigludusiame Santakų kaime, šalia Sintautų miestelio. Į dabartinę sodybos vietą jo tėvai Juozas ir Marijona (Urbaitytė) Vaičaičiai persikėlė iki 1880 metų, kai kaimas buvo suskirstytas į vienkiemius. Pranukui tuomet buvo ketveri. Naująją sodybą iš dviejų pusių supo alksniais apžėlusi Penta su aukštais krantais. Pasakojama, kad Vaičaičiai naujojoje vietoje pirmiausia prisisodino medžių ir užveisė sodą, kuriame didžiausias buvo vyšnynas. Jų gryčia buvusi nedidelė, keturių kambarių. Geresniame kambaryje buvo slaugomas poeto motinos patėvis Juozas Vaiciekauskas, o kituose gyveno patys Vaičaičiai. Prabangos nebuvo, net gryčia buvusi be grindų.

Paaugęs Pranas mėgdavo gyventi iš rundinių medžių pastatytoje klėtyje. Pasak Rūtos Vaičaitytės, jaunesniojo poeto brolio Jono sūnaus Juozo dukters, Pranas mėgo savo tėviškę. Prie namų jis pasodino ąžuolynėlį, prisodino eglaičių ir alyvų. Sodyboje tebeauga ąžuolas, kurį, kaip spėjama, Pranas su tėvu pasodino dar būdamas vaikas. Kiek toliau nuo namų, kur augo jo paties pasodintos eglaitės, Pranas praleisdavo vasaros laisvalaikius. Turėjo nusipirkęs birbynaitę, tad laukuose ir klėtyje birbyniuodavo įvairias melodijas.

Pranas mokėsi Sintautų pradžios mokykloje, Marijampolės gimnazijoje. Peterburgo universitete baigė teisės mokslus. Ten, Peterburge, Eduardo Volterio ir Pranaičių šeimos veikiamas subrendo jo literatūrinis talentas, o kartu ir meilė Julijai Pranaitytei, Peterburgo šv. Kotrynos gimnazijos moksleivei.

Tačiau didžiausias kūrybos polėkis užklupdavo namuose, kai grįžęs iš Peterburgo gyvendavo klėtyje. Pas Vaičaičius piemenavęs kaimynas pasakojo, kad klėtyje buvo medinė lova, balta staltiesėle užtiestas staliukas, ruda, poliruota, pinta kėdė, buvo ir didesnis stalas. Pranas turėjo nedidelį medinį kuparą, kuriame, vykdamas į Vilkaviškio geležinkelio stotį, veždavosi savo daiktus.

Toje klėtelėje ir kurdavo. Beje, visada prie šono turėjo degtukų savo raštams sudeginti, jei kas įtartinas atsibelstų. Klėtelėje, jau sunkiai sirgdamas, praleido ir paskutinius savo gyvenimo metus.

Trys pirmieji P. Vaičaičio eilėraščiai („Kad pažinti miestą blogą...“, „Pūskit vėjai, pūskit šiaurūs...“ ir „Vargdienėlis“) Prano Višinskio rūpesčiu išspausdinti 1896 metais „Varpo“ žurnale. Beveik visa tuo metu žinoma poeto kūryba paskelbta 1897–1902 metais Amerikos lietuvių laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“ bendru pavadinimu „Eilės Pranciškaus Sekupasakos“.

P. Vaičaičio mirtis 1901 metų rugsėjo 21 dieną nebuvo netikėta – poetas sirgo džiova ir vilties pasveikti nebebuvo. Laidotuvių rūpesčius prisiėmęs Saliamonas Banaitis sukvietė gimines ir kaimynus, draugus iš Peterburgo. Apylinkės žmonės ilgai atsiminė poeto laidotuves. Į jas iš Peterburgo atvykę poeto draugai nešė karstą iš pat namų į Sintautų bažnyčią ir kapines. Fotografas Radzevičius padarė nuotrauką, kuri vėliau išplito kaip atvirukas, 1911 metais dideliu tiražu išleistas Onos Vitkauskytės knygyne Kaune. P. Vaičaičio paminklas S. Banaičio pastangomis iškaltas Kaune ir pastatytas 1902 metų rugsėjo 12 dieną, minint pirmąsias poeto mirties metines.

Rankraščiai pakraigėje

Mirus poetui, „Vienybėje lietuvninkų“ be autorystės paskelbtas nekrologas, jis 1961 metais publikuotas Jono Mačio-Kėkšto „Raštuose“. Tai vienas pirmųjų nekrologų lietuvių periodikoje. Tame pačiame laikraštyje Kėkšto slapyvardžiu paskelbtas ir jo eilėraštis „Pranciškui Vaičaičiui (Sekupasakai)“. Ir nekrologas, ir eilėraštis labai poetiški, jautrūs. Jų stilistinis panašumas leistų teigti J. Mačį-Kėkšą buvus ir nekrologo autoriumi. J. Mačys-Kėkšas iki savo mirties 1902 metais rūpinosi ir pirmosios P. Vaičaičio poezijos knygos rengimu. Jo pradėtą darbą tęsė Pranas Matulaitis, tuo metu dirbęs antruoju „Vienybės lietuvninkų“ redaktoriumi. „Eilės Pranciškaus Vaičaičio (Sekupasakos)“, išleistos Amerikoje 1903 metais.

P. Vaičaitis paliko 98 originalius eilėraščius ir 21 vertimą. Dar jam gyvam esant zanavykai dainuodavo „Lakštingalėle, gražus paukšteli...“, „Yra šalis, kur upės teka...“, „Oi ūžia, švilpia blogas oras...“, „Ant kalno Ramaujos ugnelė tvaskėjo...“

Ilgai buvo manoma, kad ankstesnieji poeto kūriniai nežinomi, o jų atradimo istorija primena detektyvą. 2008 metų gegužės 7 dieną Vilniaus universiteto profesoriui Domui Kaunui paskambino UAB „Kauno švara“ atliekų vežimo mašinos vairuotojas Pranas Matijošius ir pranešė apie Dionizo Poškos gatvėje, Kaune, po gaisro remontuojamo namo pakraigėje, rastus XIX amžiaus pabaigos rankraščius. Šiuos rankraščius, su tam tikra išlyga pavadintus „Aušros“ archyvu, parengtus prof. D. Kauno ir Audronės Matijošienės, 2011 metais išleido Vilniaus universiteto leidykla.

Rengiant leidinį „Auszros archyvas: Martyno Jankaus rinkinys“, buvo aptiktas 24 puslapių siūlu suvertas rankraščių sąsiuvinis. Jame rasti keturi eilėraščiai: „Pavasaris Sintautuose 1882 m.“, „Smertis mažo“, „Tėviškė“ ir vienas ketureilis be pavadinimo. Sąsiuvinyje buvo ir Nikolajaus Gogolio apysakos „Kalėdų naktis“ laisvas sutrumpintas vertimas „Naktis priesz Kalėdas“. Sąsiuvinis, kaip ir kiti archyvo rankraščiai, buvo apgadintas: kraštai nutrupėję, tekstai išblukę, eilėraščio „Tėviškė“ dalies teksto nelikę. Tačiau šio eilėraščio išlikusios įskaitomos eilutės leido teigti, kad taip apie tėviškę galėjo rašyti tik P. Vaičaitis: „Idant nėr geriau, kaip kur asz mažas užaugau. / Kas smagesnis už Sintautėlius – kaimelėli / Kur manoji stubužėli mano nameliu.“

Gimtoji sodyba

P. Vaičaičio brolis Jonas, Amerikoje išmokęs statyti ir gaminti plytas, grįžęs, remiamas brolio kunigo Juozo ir žmonos giminių, apie 1911–1912 metus tėviškėje pastatė naują raudonų plytų namą, užveisė didelį sodą, perstatė senąją klėtelę. Beje, tas namas yra vienintelis iš vietinio molio plytų Sintautuose išlikęs statinys.

1941–1945 metais klėtis, o sovietmečiu ir kiti statiniai buvo nugriauti. 1945 metais sovietų valdžia Vaičaičius iš sodybos iškeldino ir joje įkūrė NKVD būstinę. Tada buvo iškirstos sodybą supančios eglės ir maumedžių giraitė. Vėliau sodyboje buvo Mašinų-traktorių stoties kontora.

Sibiro lageriuose kalintas Jono Vaičaičio sūnus Pranas Lietuvos nepriklausomybės nesulaukė. Juozas, 1945 metais baigęs elektrotechnikos mokslus Kauno universitete, buvo areštuotas, apkaltintas agitacija prieš sovietų valdžią ir nuteistas dešimčiai metų – bausmę atliko Magadano lageryje. 1960 metais su šeima grįžo į Lietuvą, bet tėviškėje vietos jam neatsirado – ten gyveno jau kitos šeimos.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis susigrąžino gimtąją sodybą ir, sekdamas tėvo pavyzdžiu, su šeima stengėsi atkurti ankstesnį jos vaizdą. Po Juozo Vaičaičio mirties 2000-aisiais sodybą globoja jo žmona Salomėja Vaičaitienė ir dukra R. Vaičaitytė.

Paminklai ir muziejai

Tarpukariu poeto P. Vaičaičio vardą žinojo visa Lietuva. Vyko daug jam atminti skirtų renginių, iš jų išsiskyrė jo mirties 25-ųjų metinių minėjimas 1926 metais, o po metų, rugpjūtį, poeto kapą pagerbė prezidentas Antanas Smetona. 1936 metais sumanyta Sintautų skvere, priešais jo vardu pavadintus parapijos namus, pastatyti paminklą. Įkurtas Poetui Pranui Vaičaičiui paminklui statyti komitetas surinko 2 tūkst. litų, planavo surinkti dar tūkstantį ar daugiau. 1927 metais šis komitetas prašė, kad skulptorius Vincas Grybas pateiktų paminklo projektą. Žinoma, kad V. Grybas sukūrė poeto biusto maketą, kurį manė nulieti iš bronzos, tačiau prasidėjusi sovietų okupacija ir karas sutrukdė šiuos darbus.

1965 metais Vaičaičių sodybos klėtyje mokytojos Marijos Puodžiukaitienės pastangomis buvo įsteigtas nedidelis poeto memorialinis muziejus, vėliau perkeltas į Sintautų vidurinę mokyklą, rinkti atsiminimai apie P. Vaičaitį ir kitus iškilius kraštiečius. Tuo laikotarpiu senojo medinio Vaičaičių namo, kuriame gyveno poetas, vietoje buvo pastatyta paminklinė lenta.

1968 metais muziejaus eksponatai buvo perkelti į Sintautų vidurinėje mokykloje įsteigtą muziejų, o 1995 metais ekspozicija iš Sintautų mokyklos buvo sugrąžinta į Vaičaičių sodybą, kur jau minėtame raudonų plytų name šeimos iniciatyva buvo įkurtas poeto atminimo kambarys, dabar vadinamas Poeto Prano Vaičaičio muziejumi. Čia saugomi leidiniai ir knygos, fotonuotraukos, poeto portretai, biustas, suvenyrai, albumai, rankšluosčiai su įrašais, senoji spauda.

Didelės P. Vaičaičiui skirtos iškilmės buvo 1966 metais, minint poeto 90-ąsias gimimo metines. O 1976 metais į poeto gimimo šimtmetį suplaukė, kaip dabar pasakytume, visa Lietuva. Gausybė žmonių Sintautus pavertė kultūros sostine. P. Vaičaitis, savo poezijoje užjautęs dirbantį ir kenčiantį žmogų, carinės valdžios baustas, sovietmečiu nebuvo uždraustųjų sąraše. Tačiau atvirai kalbėti apie mūsų Tėvynės įvaizdį, suprantama, nebuvo galima. Literatūros tyrinėtojas Albertas Zalatorius tuomet minėjime kalbėjo: „Geras pavydas apima – žmogus tegyveno 25 metus ir įėjo į nacionalinę kultūrą. Ne vien kaip istorinis faktas, bet ir kaip gyva, atsinaujinanti jos dalelė. Pasirodo, ir tiek amžiaus pakanka, tik reikia jį garbingai nugyventi.“

Tačiau reikšmingiausias įvykis buvo 2013 metais, minint poeto 112-ąsias mirties metines. Rugsėjo 21 dieną Sintautuose, šalia atstatytos mokyklos, Paminklo poetui Pranui Vaičaičiui fondo (pirmininkas Vidmantas Staniulis) pastangomis atidengtas paminklas. Paminklo skulptorius Juozas Šlivinskas savo kūrinį įvardijo kaip paminklą Poetui ir Knygai.

Vietoj pabaigos

Pabaigos nėra. Tačiau yra klausimas: kodėl anksčiau P. Vaičaičio Lietuvai reikėjo, o dabar jau ne? Išmetus P. Vaičaitį ir daugelį kitų iš mokyklų programų ir bendros kultūrinės erdvės, netenkama ne tik poeto, bet ir epochos. Daug padaryta, bet toli gražu ne viskas apie ją žinoma. Paieškos veda į Rusijos, Latvijos, Lenkijos archyvus, kur dar yra duomenų, galinčių ne tik papildyti, bet ir kai ką, susigulėjusį ir susicementavusį, pavartyti.

Ar pasiseks zanavykams sugrąžinti P. Vaičaitį jaunajai kartai? Norisi sakyti „Taip!“. O jei nepavyktų? Atsakymas irgi yra: Bet jeigu nerasit pasaulėje vietos / Ir jus neatjaustų viengenčių širdis, / O! tąsyk sugrįžkit, kur mano gul kietas Rakstelis, / Kur gyvo netėmys akis...“ (Iš elegijos „Gyvenimo mano saulutė jau leidžias“)

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"