TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Prarastoji Lietuvos jūra

2011 08 12 0:00
Lietuvos karo laivas "Prezidentas Smetona". 1938 metai.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Baigiantis 1923 metų vasarai generolo Vlado Nagiaus-Nagevičiaus iniciatyva prie Kauno aukštesniosios technikos mokyklos buvo įkurtas Jūrininkystės skyrius. Į šią mokyklą tuomet įstojo apie 20 jaunuolių. Tiesa, per dvejus metus ji taip ir neparengė nė vieno jūreivio, buvo greičiau parengiamoji nei tikroji jūreivystės mokykla. Vis dėlto tai aiškiai rodė, kad vienintelį savo uostą atgavusi Lietuva nepamiršo esanti jūrų valstybė.

Kad ir kaip keista, Lietuvos valstybė, turėdama priėjimą prie Baltijos jūros, niekuomet neturėjo savo laivyno. Tiesa, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos laikais būta bandymų jį sukurti, tačiau tie mėginimai nepavyko. Iki XVII amžiaus pabaigos Baltijoje šeimininkavo danai ir švedai, paskui - Vakarų Europos valstybės, ypač Olandija ir Hanzos sąjungos šalys, o galiausiai į areną išėjo ir didelių jūrinių ambicijų turėjęs Rusijos caras Petras I. Tuo metu Abiejų Tautų Respublikos valdovams jūros reikalai, regis, visiškai nerūpėjo. Vėliau, kai mūsų valstybė pateko į Rusijos imperijos glėbį, jūros ir laivyno klausimas atkrito savaime.

Lietuvis, gelbėjęs "Titaniką"

Tiesa, Rusijos laivyne lietuvių būta. Jame išaugo ir pirmasis lietuvis kapitonas Leonas Stulpinas. 1886-aisiais jis įsitaisė kaip junga viename rusų prekybos laive ir per šešerius metus užsitarnavo bocmano pareigas. 1903 metais L.Stulpinas baigė jūreivystės mokyklą ir tapo tolimojo plaukiojimo šturmanu, o dar po 6-erių - kapitonu. Įdomu tai, kad jo vadovaujamas transatlantinis garlaivis "Birma" buvo vienas laivų, 1912 metų balandį skubėjusių į pagalbą skęstančiam "Titaniukui". Tiesa, pagalbos nebeprireikė - likusius gyvus milžiniško laivo keleivius išgelbėjo pirmas į nelaimės vietą atplaukęs anglų garlaivis "Carpathians".

Pirmajam lietuviui, užkopusiam ant kapitono tiltelio, vėliau teko vadovauti ir atgautam Klaipėdos uostui. Prie paties uosto ir jo plėtros netrukus sugrįšime, tačiau prieš tai prisiminkime, kad 1918 metais nepriklausomybę paskelbusi Lietuva galėjo visiems laikams palaidoti svajonę būti jūrų valstybe.

Klaipėdą valdžiusiai Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą ir pasirašius Versalio sutartį, šios šalies teritorija buvo gerokai apkarpyta. 1920 metų sausio 10 dieną ji neteko ir Klaipėdos krašto. Ką daryti su atskirtu kraštu, niekas nežinojo, tad karą laimėję Antantės sąjungininkai uostamiestį laikinai pavedė valdyti Prancūzijai. Prancūzų įgulos užsibuvo čia ilgiau, nei buvo tikėtasi. Nieko nepakeitė ir tai, kad 1922 metais sąjungininkai pagaliau pripažino Lietuvą de jure. Diplomatinės pastangos išspręsti Klaipėdos klausimą nedavė rezultatų - Ambasadorių konferencija visais įmanomais būdais vilkino bet kokį sprendimą.

Galiausiai Lietuvos Vyriausybė, suprasdama, kad kito būdo atgauti uostamiestį nėra, organizavo čia vadinamąjį sukilimą. 1923 metų sausio 15-ąją reguliariosios Lietuvos kariuomenės daliniai, beveik nesutikdami rimtesnio pasipriešinimo, įžengė į prancūzų valdomą Klaipėdos kraštą. Tos pačios dienos vidudienį buvo paskelbtos paliaubos, o šiek tiek daugiau kaip po mėnesio, vasario 16-ąją, Lietuvos ir Antantės susitarimu Klaipėdos kraštas perduotas Lietuvai.

Netrukus atgauto uosto kapitonu paskirtam L.Stulpinui teko perimti prastoką ūkį. Pirmojo pasaulinio karo metais uosto gylis buvo sumažėjęs gerais dviem metrais, todėl didesni laivai čia negalėjo įplaukti. Tačiau dar labiau Klaipėdos padėtį apsunkino kur kas pranašesnis Karaliaučiaus uostas. Konkuruoti su juo dėl tranzitinių krovinių, keliaujančių iš Rusijos, buvo beveik neįmanoma - tam didžiausia kliūtimi tapo lenkų okupuotas Vilniaus kraštas. Taigi Lietuvos Vyriausybei teko nelengvi uždaviniai: reikėjo rasti lėšų uosto plėtrai ir modernizavimui, sudaryti Klaipėdai tokias ekonomines sąlygas, kurios atsvertų geopolitinius jos trūkumus.

Šiems tikslams įgyvendinti prireikė septynerių metų. Kaip knygoje "Baltijos jūra ir Lietuvos laivynas" rašo dimisijos flotilės generolas Raimundas Baltuška, iki 1930 metų įvairiomis politinėmis ir ekonominėmis priemonėmis pavyko įveikti tradicinę Rygos, Liepojos ir Karaliaučiaus konkurenciją. Padėtis ypač pagerėjo baigus tiesti geležinkelį, kuris sujungė Klaipėdą su Šiauliais. Uosto apyvarta augo net Didžiosios depresijos metais, vis didesnę jos dalį sudarė nebe tranzitiniai, o pačios Lietuvos eksporto kroviniai. Jų dalis prieš sugrįžtant hitlerininkams 1939 metais jau buvo pasiekusi 82 procentus.

Uostas - mūsų, laivai - svetimi

Taigi praėjus dvylikai nepriklausomybės metų Lietuva turėjo puikų ir konkurencingą uostą, tačiau ant laivų, kurie čia atplaukdavo, stiebų dažniausiai puikuodavosi svetimų valstybių vėliavos. Kaip 1935-aisiais rašė laikraštis "Jūra", per pirmąjį tų metų pusmetį į Klaipėdą įplaukė 590 laivų, iš jų net 256 priklausė Vokietijai. Lietuvos trispalvę ant įplaukiančio pro uosto vartus laivo stiebo tą pusmetį žmonės galėjo išvysti tik 22 kartus, tačiau tai buvo įvairių Lietuvos kompanijų nusamdyti kitų šalių laivai. Nors kalbos apie būtinybę kurti tautinį laivyną netilo nuo pat 1923-iųjų, šis reikalas per ilgus metus beveik nepajudėjo iš vietos.

"Visi sutinka, kad mes, turėdami savo uostą, per 12 metų galėjome įsigyti, jeigu ne didelį tautinį laivyną, tai bent keletą gerų prekybinių laivų, plaukiojančių po Lietuvos vėliava", - 1935 metais apgailestavo laikraštis "Jūra". Straipsnyje stebimasi, kad "mūsų pirkliai ir šių dienų pramonininkai, kurie deda didžiausias pastangas išnaudoti visus Lietuvoje prekybinius galimumus, taip mažai arba visai neatkreipė dėmesio į tą aplinkybę, kad turint savo išėjimą jūron ir pakankamai įrengtą uostą, galima visa tai panaudoti savo asmeninei, taip pat ir valstybės gerovei. Kas savaitę skaitome pranešimus iš Klaipėdos uosto, kad tiek tai laivų įplaukė prikrautų ir tiek tai išplaukė. Kiekvienas turi suprasti, kad tie laivai, gabendami frachtas, taip pat turi pelno ir, galiu užtikrinti, jų uždarbis yra daug didesnis už bet kurios kitos įmonės".

Leidinyje pabrėžiama, jog "latviai ir estai sugebėjo išnaudoti pasaulinio laivyno krizę savo laivynams padidinti ir dabar turi visai padorius laivynus. Per visą krizės laiką ten nuolat perkami nauji laivai ir tenai jūrininkystė yra jau rimta ir stipri ūkio šaka, kurioj dirba tūkstančiai savų piliečių".

Kodėl Lietuvos valstybė, kitaip nei drauge su ja nepriklausomybę paskelbusios kaimynės, taip vangiai kūrė savo laivyną? Atrodo, tam kliudė politinės valios stoka arba sėslaus žemdirbio mentalitetas, o gal faktas, kad vienintelis krašto uostas buvo šimtmečiais atplėštas nuo Lietuvos ir atrodė svetimas. Greičiausiai įtakos turėjo visi minėti dalykai, tačiau svarbiausia priežastis, matyt, buvo politikų pozicija. Tiesa, vos atgavus Klaipėdos kraštą, 1923 metų vasario mėnesį, oficioze "Lietuva" pasirodė straipsnelis "Lietuvos prekybos laivyno reikalu", raginantis burtis jūrinių profesijų specialistus, bet tolesni veiksmai buvo palikti saujelei entuziastingų žmonių.

Svarbiausią vaidmenį telkiant šiuos entuziastus suvaidino tų pačių metų kovo pabaigoje įkurta Lietuvos jūrininkų sąjunga ir jos

pirmininkas generolas V.Nagius-Nagevičius. Būtent šios visuomeninės organizacijos pastangomis buvo įkurtas Jūrininkų skyrius prie Kauno aukštesniosios technikos mokyklos. Susisiekimo ministerija tokiam sumanymui neprieštaravo, tačiau finansiškai mokymo įstaigą rėmė labai kukliai.

Pavadinti Jūrininkų skyrių tikra jūreivystės mokykla vargu ar galima. Čia studijavę jaunuoliai mokėsi tik teorinių disciplinų: anglų kalbos, jūrų astronomijos, fizikos, navigacijos, laivų statybos pagrindų. Po dvejų metų 15 skyriaus absolventų buvo išsiųsti į praktiką Suomijoje, bet ir per ją susipažino tik su burlaiviais. Tuo metu Susisiekimo ministerijos valdininkai nusprendė, kad savos jūreivystės mokyklos Lietuvai nereikia, esą specialistus labiau apsimoka rengti užsienyje. Tačiau ir ten norintieji tapti profesionaliais jūrininkais buvo siunčiami vangiai, be jokio plano.

Šiaip ar taip, 1930 metais Lietuva jau turėjo bent dešimt diplomuotų tolimojo plaukiojimo kapitonų, baigusių Navigacijos institutą Suomijos Turku mieste. Tačiau šie buvę Jūrininkų skyriaus kursantai tebepuoselėjo svajonę vesti į tolimus kraštus laivą su lietuviška vėliava - šalis savojo laivyno dar nė nebuvo pradėjusi kurti. Nėra jokių abejonių, kad didžiausia kaltė dėl to tenka Lietuvos valdžiai, savo nepaaiškinamu abejingumu jau iki tol sužlugdžiusiai bent trejetą tokių bandymų. Vienas jų - privataus kapitalo mėginimas 1925 metais įsteigti Lietuvos jūrininkavimo ir prekybos bendrovę. Deja, Lietuvos Vyriausybė neišnaudojo puikios progos ir nematė reikalo padėti įmonei bent jau atsistoti ant kojų, tad netrukus ši žlugo. Po trejų metų steigti laivyną bandė krovinių bendrovė "Sandėlis", tačiau, negavusi prašytos Vyriausybės paramos, ji taip ir nesugebėjo įsigyti nė vieno laivo.

Nepasisekė ir 1929 metais Klaipėdoje įsteigtai akcinei bendrovei "Lietgaras", išsinuomojusiai iš vokiečių du sausakrūvius laivus "Klaipėda" ir "Palanga". Pastarasis jau po metų davė nemenką pelną, bet verslo plėtrai jo nepakako, tad "Lietgaras" pamažu merdėjo. Abu bendrovės laivus 1932-aisiais nupirko "Sandėlio" vadovas Martynas Reičys. Tačiau lietuviški pavadinimai ant jų bortų švietė neilgai - po poros metų dėl lėšų stygiaus M.Reičys buvo priverstas abu sausakrūvius parduoti buvusiems savininkams vokiečiams. Šie pavadino laivus savais vardais - "Ostsee" ir "Nordsee". Pastarasis (buvusi "Klaipėda") nepraėjus nė metams buvo nurašytas ir supjaustytas.

Vis dėlto ne itin sėkmingai laivus įsigijęs M.Reičys iki tol spėjo nuveikti nemažą darbą. Dar 1927 metais jis pateikė Vyriausybei išsamų memorandumą, kuriame tvirtino, kad Lietuvai verkiant reikia savo prekybos laivyno. Šiame dokumente buvo išdėstyta išsami laivyno steigimo programa ir sąmata bei prašyta Vyriausybės paramos 600 tonų talpos laivui įsigyti. Tačiau visuomenininkų ir verslininkų įtikinėjimai politikų bei valdininkų ausis pasiekė tik 1935-aisiais, kai besiplečianti ir turtėjanti akcinė bendrovė "Maistas savo produkcijai eksportuoti" įsigijo du garlaivius. Netrukus trys galingiausios eksportuojančios kompanijos - "Maistas", "Lietūkis" ir "Pienocentras" - nutarė įkurti laivininkystės bendrovę "Lietuvos Baltijos Lloydas" (LBL). Tai buvo esminis lūžis, nes 2 mln. litų įstatinį kapitalą turinčios bendrovės akcininke tapo ir Susisiekimo ministerija. Nuo tada laivyno kūrimas buvo ne tik verslas, bet ir valstybės politikos dalis.

Ledai pajudėjo

"Pagaliau pradedamas steigti prekybos laivynas", - džiaugėsi laikraštis "Jūra". Jo 1935 metų spalio mėnesio redakciniame straipsnyje rašoma: "Prieš keletą savaičių spaudoj buvo paskelbta, kad akc. "Maisto" bendrovė išnuomavo (čartavo) iš norvegų du nedidelius, pavartotus garlaivius savo transporto reikalams. Dabar jau galima pranešti, kad šie du laivai yra nupirkti ir sudaro pradžią mūsų prekybos laivynui. Laivai, tiesa, nėra imponuojantys, kaip kad daugelis norėtų matyti, bet yra mūsų jūrinei prekybai pravartūs, reikalingi, nenuostolingi, todėl jų pirkimas yra ne tik pateisinamas, bet ir sveikintinas. Prie kitų aplinkybių, pavyzdžiui, prieš dešimtį metų nupirkta tokių laivų pora, be abejo, mūsų jūriškoj visuomenėj būtų daug menkesnio įspūdžio padariusi. Bet, dabar atsiminus, kiek daug prirašyta, kiek prikalbėta, kiek pastangų dėta, kad Lietuvos prekybinės įmonės ar pati tauta susiprastų steigti savą laivyną, šių dviejų laivukų nupirkimą tenka laikyti labai svarbiu ir reikšmingu įvykiu mūsų laivininkystėje, nes tenka manyti, kad po padarytos tinkamos pradžios laivyno organizavimas bus varomas toliau."

Nupirkti refrižeratoriai, pervadinti lietuviškų miestų vardais "Kretinga" ir "Utena", bei Vokietijoje įsigytas sausakrūvis "Maistas" vėlų 1936 metų rudenį buvo perduoti LBL. Nuo šiol lietuviškas laivynas ėmė augti kaip ant mielių: 1936-aisiais jį sudarė jau šeši laivai (trys įsigyti AB "Maistas", trys priklausantys laivininkystės bendrovei "Swedersky ir Co"), o 1939 metais, kai prie laivyno kūrimo prisidėjo įmonė "Sandėlis", bendras laivų skaičius padidėjo iki vienuolikos. Nuo 1938-ųjų refrižeratoriai kas savaitę plaukiojo į Antverpeną ir Roterdamą, tolimiausi sausakrūvių maršrutai pasiekdavo net Mančesterį ir Liverpulį. Be abejo, tokio skaičiaus laivų toli gražu nepakako - turimas laivynas tenkino tik maždaug dešimtadalį Lietuvos eksporto ir importo poreikių, tačiau tai buvo graži pradžia.

1939-aisiais imta kalbėti, kad Lietuvai reikėtų turėti ir savą tanklaivį, nes prieš porą metų naftą pradėjęs importuoti "Lietūkis" buvo priverstas už jos gabenimą pakloti nemenkus pinigus vienai olandų kompanijai. Štai kaip tokio laivo įsigijimo būtinybę 1939 metų vasario mėnesį argumentavo žurnalas "Jūra": "Tanklaivio pirkimo klausimas mums atrodo dabar aktualus ir pribrendęs. Už tai kalba dvejopi motyvai: ūkiški ir saugumo. Už jos gabenimą tenka sumokėti dideles sumas pinigų, kurių didžiąją dalį sulaikytume, jei nusipirktume savą laivą. Pereitų metų pradžioj, samdant laivus iš Batumo į Baltijos jūrą naftą plukdyti, buvo mokama po 26-28 šilingus nuo tonos. Lietuviška valiuta skaitant ir vidutiniškai imant, taigi kiekvieno 5000 tonų krovinio turinčio laivo reisas atsiėjo 200 000 litų, nekalbant apie įvairias šalutines išlaidas, kurios pasidaro tiek laivų savininkams, tiek jų nuomotojams. Tokio naftos kiekio, kaip kad dabar Lietūkis per metus išpardavinėja, apie 30 000 tonų, atgabenimas pareikalauja 1,2 milijono litų."

Deja, šiems planams nebuvo lemta tapti realybe. Vos po mėnesio į Klaipėdos uostą įplaukė ne lietuviškas tanklaivis, o svastikomis plevėsuojanti Vokietijos karo laivų flotilė, vedama laivo "Deutschland". Juo į nacių užgrobtą Klaipėdą atplaukė ir pats Adolfas Hitleris. Klaipėdos ir šio krašto prijungimas prie Reicho buvo kone mirtinas smūgis Lietuvos prekybos laivynui, jau iki tol patyrusiam skaudžių netekčių.

Viltys ir praradimai

Per visą plėtros laikotarpį Lietuva spėjo netekti trijų prekybos laivų ir trijų jūrininkų. Skaudžiausia nelaimė ištiko LBL priklausantį sausakrūvį "Panevėžys". Druskos krovinį iš Leningrado į Klaipėdą plukdęs laivas pateko į smarkią audrą. "Panevėžio" sraigtai kelias valandas grūmėsi su priešinėmis bangomis. Kuo toliau, tuo labiau darėsi aišku, kad tokiomis sąlygomis kuro iki Klaipėdos neužteks, tad garlaivio kapitonas nutarė užsukti į Talino uostą ir papildyti anglių atsargas. Sprendimas buvo pražūtingas: laivas užplaukė ant povandeninių uolų ir šios keliose vietose pramušė jo korpusą. Įgulos pastangos išgelbėti "Panevėžį" buvo bevaisės - su vandeniu susimaišiusi palaida druska sugadino siurblius ir pavertė niekais bandymus išpumpuoti užlietus triumus. Laivui sparčiai grimztant į jūrą kapitonas priėmė sprendimą evakuoti įgulą. Jūreiviai susėdo į gelbėjimosi valtis, tačiau į vieną jų mėginantį įšokti šturmaną Povilą Pažemecką pasiglemžė bangos. Netrukus įgula pasigedo ir radiotelegrafisto Igno Prapiesčio. Manoma, ilgiau laive užsibuvusį jūrininką nuo denio nuplovė banga.

Kitas LBL laivas - "Kaunas" - tapo karo auka. 1939 metų lapkritį į Angliją plaukęs sausakrūvis pateko į tirštą rūką. Toliau plaukti buvo rizikinga, juolab kad įgulos nariai jau prieš tai buvo pastebėję keletą vandenyje plūduriuojančių minų. Netoli Anglijos krantų kapitonas nutarė išmesti inkarą ir palaukti ryto. Deja, išvengti pražūties nepasisekė - bangų nešama mina pati susirado auką. Galingas sprogimas pramušė didžiulę skylę tarp komandos tiltelio ir mašinų skyriaus, nuvertė laivo stiebus, išplėšė liukus. "Kaunas" ėmė sparčiai skęsti. Sprogusi mina mirtinai sužalojo jaunesnįjį jūreivį Antaną Kulikauską. Kitiems įgulos nariams pavyko išsigelbėti.

Kiek anksčiau avariją patyrė ir bendrovei "Sandėlis" priklausęs laivas "Nida". Plukdydamas iš Anglijos kokso krovinį jis užplaukė ant seklumos. Visos įgulos ir gelbėtojų pastangos išvaduoti laivą buvo bergždžios, juo labiau kad gelbėjimo darbams trukdė stiproka rudeninė audra. Vėliau pasirūpinti "Nidos" likimu tapo neįmanoma - Klaipėdą užgrobę vokiečiai laivo savininkę bendrovę "Sandėlis" likvidavo. Minėtos trys avarijos buvo labai skaudus smūgis. Jas aprašęs leidinys "Mūsų jūra" 1939 metais liūdnai konstatavo, kad per šias nelaimes Lietuva prarado pusę savo prekybos laivyno tonažo, mat "Panevėžys" ir "Kaunas" buvo vieni didžiausių jo laivų.

Be abejo, Klaipėdos netektis - skaudžiausias smūgis. 12 metų uostą turėjusi Lietuva neskubėjo kurti savo laivyno, o kai jį sukūrė, neteko uosto. Išlikę vokiečių neužgrobti laivai buvo perkelti į tam nepritaikytą Šventąją. Tačiau jos uostą reikėjo skubiai rekonstruoti. Ryžto ir optimizmo pradėti viską iš naujo tuomet netrūko. 1940 metų balandį "Mūsų jūra" rašė: "Išaušus pavasariui sustiprėjo Šventosios uosto statymo darbai. Kai aplink mus matyti apmirimas, daug kur destruktyviniai veiksmai, džiaugtis norisi pagalvojus, kad mes stumiame savo jūrinius darbus pirmyn. Kartu su Šventosios augimu auga ir mūsų pačių pasitikėjimas savo jėgomis." Tuomet dar niekas nenujautė, kad po gražaus 1940 metų pavasario ateis juodasis birželis, po kurio nebeliks ne tik Lietuvos laivyno, bet ir pačios Lietuvos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"