TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Precedento neturinti byla: Lietuva prieš nacizmą

2009 03 27 0:00
Grupė kaltinamųjų su įkalčiais Klaipėdos krašto nacistų byloje. 1934-1935 m.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Lygiai prieš 74 metus buvo paskelbtas didžiausios tarpukario Lietuvos istorijoje baudžiamosios bylos nuosprendis. Į kaltinamųjų suolą tuomet sėdo 122 Klaipėdos nacistinių organizacijų vadovai, nariai ir smogikai, iš kurių 4 buvo nuteisti mirties bausme, o 83 - įvairų laiką kalėti. Nors mirties nuosprendis nebuvo įvykdytas ir nė vienas iš nuteistųjų bausmės iki galo taip ir neatliko, tokio masto procesas prieš nacius neturėjo precedento tuometinėje Europoje.

1935 metų kovo 26 dieną Teisingumo ministerijos rūmų Kariuomenės teismo salė buvo sausakimša. Kadangi į posėdį buvo įleisti tik Lietuvos ir užsienio žurnalistai bei specialius bilietus turintys asmenys, didžiulė minia nepatekusiųjų vidun būriavosi šalia Teisingumo rūmų. Visi laukė nuosprendžio 122 Klaipėdos krašto nacistinių organizacijų vadovams ir nariams, kaltintiems antivalstybine veikla, terorizmu, nužudymais ir daugybe kitų nusikaltimų.

Ir štai visiškoje tyloje kariuomenės teismo pirmininkas Silvestras Leonas skaito nuosprendį, kurį teisėjai rašė net tris paras. Jame skelbiama: nužudymu kaltintiems V.Prysui, E.Boliui, E.Liepai ir H.Vanagaičiui - skirti mirties bausmę sušaudant. Pirmųjų trijų turtą konfiskuoti. Pripažintiems pasikėsinimu nužudyti E. ir J.Valaičiams, skirti bausmę kalėti iki gyvos galvos. Vienos iš nacistinių organizacijų - SOVOG vadovas Ernestas Neumannas nuteisiamas kalėti 12 metų su turto konfiskavimu. Po 10 metų kalėti nuteisiami ir devynių šios organizacijos smogikų grupių vadai. Iš viso įvairiomis bausmėmis nuteisiami 87 asmenys, dar 35 teisiamieji išteisinami.

Taip baigėsi didžiausia tarpukario Lietuvos teismo byla, įėjusi į istoriją kaip Neumanno-Sasso bylos vardu. Teismo posėdžiai truko ilgiau nei tris mėnesius, juose apklausti 508 liudytojai, o vien kaltinamasis aktas sudarė 528 puslapius. Tarp kaltinamųjų buvo daug aukštų Klaipėdos krašto autonominių valdžios įstaigų pareigūnų, užėmusių svarbius postus krašto Seimelyje, bankų valdybose, akcinėse bendrovėse, Žemės ūkio, Pramonės bei prekybos rūmuose. Į teisiamųjų suolą sėdo ir nemažai mokytojų, magistrato, krašto policijos darbuotojų, stambių dvarininkų.

Kaip atsitiko, kad suverenios Lietuvos teritorijoje ne vienus metus beveik nevaržomai galėjo siautėti gerai organizuotos vokiečių revanšistų, o vėliau ir hitlerininkų gaujos? Ir kodėl Lietuvos valdžia, šiaip nepasižymėjusi ypatinga drąsa santykiuose su didžiaisiais kaimynais, vis dėlto ryžosi duoti joms griežtą atkirtį, puikiai žinodama, jog tuo užsitrauks nacistinės Vokietijos nemalonę? Norėdami atsakyti į šiuos du klausimus, turime atsižvelgti į Klaipėdos krašto istoriją ir 1933-1934 metais susiklosčiusias aplinkybes.

Nuo revanšistų iki nacistų

Pralaimėjusi Pirmąjį pasaulinį karą Vokietija buvo priversta pasirašyti Versalio sutartį, kuria ji neteko Klaipėdos krašto. Tuomet uostamiestį laikinai valdė kare nugalėjusios Antantės valstybės: Didžioji Britanija, Italija, kol galiausiai į Klaipėdą atplaukę prancūzų karo laivai paskelbė ją Paryžiaus globojama "laisvąja valstybe".

Suprantama, kad parklupdytos ir pažemintos Vokietijos vadovybė su tokia padėtimi taikstytis nenorėjo. Ji pradėjo slaptas derybas su Lietuva, įkalbinėjo jos vadovybę uostamiestį užimti jėga. Vėliau paaiškės, kad tai buvo klastingas ir gerai apgalvotas planas: Vokietija niekuomet neatsisakė susigrąžinti Klaipėdos krašto, tad jai bus kur kas patogiau ir lengviau atplėšti jį nuo mažytės ir vienišos Lietuvos, nei nuo ją sutriuškinusių didžiųjų valstybių.

Taigi, padrąsinta Berlyno pasiūlymų, Lietuvos karinė vadovybė su Vyriausybės žinia organizuoja vadinamąjį Klaipėdos sukilimą, kuriame dalyvauja daugiau nei tūkstantis civiliai perrengtų karių, šaulių ir savanorių. 1923 metų sausio 15-ąją paskelbiama, kad Klaipėdos kraštą jau kontroliuoja Lietuva. Prancūzai į ginkluotą konfliktą nesivelia, ir po daugiau nei metus trukusių derybų Paryžiuje pasirašoma Klaipėdos krašto perdavimo konvencija, kuria jam suteikiamas autonomijos statusas. Būtent ši autonomija netrukus suvaidins lemiamą vaidmenį kylant revanšizmo, o vėliau ir nacizmo bangai Lietuvos valdomame, tačiau jos iki galo taip ir nekontroliuojamame krašte.

Paprasti vokiečiai, be abejo, nežinojo, ir žinoti negalėjo, kad Klaipėda atiteko Lietuvai su Berlyno viršūnių žinia ir tyliu pritarimu, tad šalyje po šių įvykių kilo nemenkas sąmyšis. Pačioje Klaipėdoje taip pat neramu - čia netrukus įsteigiama Klaipėdos krašto draugija, kuri, regis, nekelia sau politinių tikslų, tačiau tuoj pat kaip grybai po lietaus ima dygti atvirai Antilietuviškos draugijos bei politinės partijos, kurios visais būdais stengėsi parodyti, kad nei istorine, nei kultūrine prasme Klaipėdos kraštas neturi nieko bendra su Lietuva.

Lojalumo Lietuvai nerodė ir krašto mokytojai. Naudodamiesi autonomija jie visus dalykus dėstė vien vokiečių kalba, nes lietuviškai dauguma jų ir nemokėjo. Istorija ir geografija mokiniams buvo pateikiama iš vokiškų vadovėlių ir, suprantama, iš Vokietijos pozicijų. Nors Klaipėda formaliai ir priklausė Lietuvos jurisdikcijai, teismų tvarka ten taip ir liko vokiška - vokiečiai sudarė net 95 proc. visų krašto teisėjų.

Lietuviška kultūra taip pat sunkiai skynėsi kelią į Klaipėdos kraštą. Tarkime, savivaldybės išlaikomame miesto teatre buvo statomos tik vokiškos pjesės, kuriose vaidino iš Vokietijos atvykę aktoriai, bibliotekose ir skaityklose su žiburiu buvo neįmanoma rasti lietuviškų knygų. Evangelikų liuteronų bažnyčioje tarnavo tik trys lietuviai kunigai, nors visame krašte jų buvo priskaičiuojama beveik pusšimtis. Galiausiai, naudodamiesi neliečiamybe, atvirą vokišką propagandą krašte varė ir vietos Seimelio nariai.

Tačiau tai buvo tik pradžia. Apie 1930 metus Klaipėdą ima pasiekti vis garsiau Vokietijoje skambančių nacistinių maršų atgarsiai. Tuo metu krašte įkuriamas slaptas Nacionalsocialistų partijos (NSDAP) padalinys, kuris iš karto ėmė verbuoti vietinius vokiečius ir apmokyti juos pagal Vokietijos nacistų pavyzdį.

Toliau įvykiai klostosi, regis, nebesulaikomai. 1931 metų birželio 29 dieną Tilžėje rengiamoje dainų šventėje, į kurią susirenka įvairiausių Klaipėdos krašto vokiečių organizacijų nariai, pasirodo pats NSDAP propagandos vadas Josephas Goebbelsas, naciams atėjus į valdžią tapsiantis reicho propagandos ministru. Ten jis viešai ir garsiai pareiškia, kad Klaipėdos kraštas turi būti prijungtas prie Vokietijos, o lietuviai išvyti lauk. Po poros metų šiuos žodžius Karaliaučiuje pakartos ir Adolfas Hitleris. Po ten surengto didžiulio mitingo susitikęs su Klaipėdos vokiečių rinktinės nariais jis pareikš: "Savo pažadą aš ištesėsiu. Klaipėda bus grąžinta Vokietijai!"

Po 1933 metų reikalavimai peržiūrėti Versalio sutartį, grąžinti Vokietijai jos žemes ir kolonijas jau tapo vieša reicho pozicija. Suprantama, kad tai negalėjo neturėti atgarsių Klaipėdoje. Čia ėmė beveik atvirai kurtis hitlerininkų organizacijos, kurios neslėpė savo tikslo kuo greičiau prijungti šį Lietuvos kraštą prie Vokietijos.

1933 metais čia jau veikia vadinamoji Krikščionių socialistų darbininkų sąjunga (CSC) (vok. - Chrristliche Sozialistische Volksgemeinschaft) ir Socialistinė liaudies sąjunga (SOVOG) (vok. -Sozialistische Volksgemeinschaft). Joms vadovauja pastorius Teodoras von Sassas ir veterinaras E.Neumannas. Būtent šių veikėjų vardais vėliau ir bus pavadinta didžiausia prieškarinės Lietuvos istorijoje byla.

Nors SOVOG įstatuose oficialiai kalbama tik apie kultūrinę ir ekonominę veiklą, bet iš tiesų ji kelia sau visiškai kitokius tikslus. 1933 metų rudenį SOVOG vadas E.Neimanas įsako visiems organizacijos padalinių vadams pradėti ruoštis sukilimui. Prasideda intensyvios treniruotės. Smogikai ginkluojami, mokomi karinės rikiuotės, šaudyti, slėptis nuo priešų, pereiti upę, statyti laikinus tiltus, mėtyti granatas, atpažinti signalus ir kitų karinių dalykų. Spalio 15 dieną SOVOG vadovybė sumano pademonstruoti organizacijos jėgą ir surengti bandomąjį žygį į Šilutę. Pagal šį planą keli tūkstančiai SOVOG narių ir smogikų turėjo žygiuoti miestelio gatvėmis. Tačiau šis sumanymas žlugo, negavus leidimo iš apskrities karo komendanto.

Vis dėlto sukilimui ir toliau intensyviai rengiamasi. Visi SOVOG grupių ir smogiamųjų būrių vadai jau turi tikslias instrukcijas, kaip elgtis gavus žinią apie sukilimo pradžią. Be to, nutariama nužudyti bet ką, kas suteiks Lietuvos valdžiai kokių nors žinių apie SOVOG ar kitų nacių organizacijų veiklą, struktūrą, ryšius ar planus.

Teroras ir žmogžudystės

Netrukus įsitikinsime, kad tai buvo ne tik tušti grasinimai. O kol kas pasižiūrėkime, ką tuo metu veikė Lietuvos specialiosios tarnybos. Ar daug jos žinojo apie vietos hitlerininkų planus? Ar Lietuvos saugumui buvo žinoma, kad sukilimas turėjo įvykti jau 1934 metų sausio 18 dieną? Jo planas buvo paprastas: vienas Klaipėdos kino teatro savininkas surengs kino seansą Macikuose stovinčiam Lietuvos kariuomenės pulkui. Kariams susirinkus žiūrėti filmo, smogikai tikėjosi lengvai nuginkluoti visą įgulą ir pradėti sukilimą. Tiesa, vėliau šis planas atidėtas iki balandžio 20-osios - taip norėta padaryti gimtadienio dovaną A.Hilteriui. Tačiau nei tą, nei vieną iš minėtų dienų sukilimas taip ir neprasidėjo. Ar tai įvyko todėl, kad SOVOG vadai taip ir nesulaukė NSDAP vadovybės nurodymo pradėti veiksmus, ar ir todėl, kad šiems planams kelią užkirto Lietuvos saugumas?

Pasirodo, minėti SOVOG ir CSA lyderiai E.Neumannas ir T.Sassas į Lietuvos saugumo akiratį buvo patekę dar gerokai iki 1933 metų. Jau tuomet buvo žinoma, kad abiem šiems veikėjams iš Tilžės vadovauja NSDAP krašto komisaras Mozeris. Nuo 1933 metų jų globą beveik atvirai perėmė Vokietijos generalinio konsulato Klaipėdoje pareigūnai. Diplomatai ne tik užtikrino ryšius tarp Vokietijos valdžios ir Klaipėdos revanšistų organizacijų, bet ir nesislėpdami lankydavosi vokiečių politinių partijų lyderių namuose, sakydavo kalbas hitlerininkų susirinkimuose ir netgi duodavo jiems veiklos instrukcijas. Konsulato darbuotojai Klaipėdos nacių veikėjams išduodavo nelegalias Vokietijos vizas, aprūpindavo jų organizacijas propagandine literatūra. 1934 metais konsulate saugų prieglobstį rado ir SOVOG archyvas.

Lietuvos specialiosioms tarnyboms buvo žinoma ir tai, kuo užsiima Berlyne įsteigta bendrovė "Concordia", kuriai vadovavo Vokietijos sostinės burmistras Maksas Winkleris. Ši vokiečių spaudai užsienyje remti skirta kompanija nuolat siųsdavo į Klaipėdos kraštą savo revizorius, kurie ne tik tikrindavo, bet ir instruktuodavo vietos vokiečių laikraščių redakcijas. Tiesa, atvira nacistinė propaganda, kurią skleidė vokiški Klaipėdos laikraščiai, ne visada likdavo nenubausta. Štai 1933 metų pabaigoje krašto ir karo komendantas skyrė maksimalią 5 tūkst. litų baudą laikraščiui "Memellandische Rundschau" už kiršinimo politiką, politinių kalinių, karo komendanto nubaustų už antivalstybinę veiklą garbinimą ir įvairius antivyriausybinius pareiškimus. Tačiau Vokietijoje į valdžią atėjus A.Hitleriui, baudų jau mažai kas bijojo - vietos nacizmo propaguotojus itin padrąsino vienas tiesiog sensacingas interviu su Vokietijos vyriausiuoju konsulu Klaipėdoje Reinholdu Sauckenu. Šiame pokalbyje diplomatas be užuolankų teigia, kad Vokietijos generalinis konsulatas esąs tikras Klaipėdos diktatorius: "Jis vadovauja generaliniam štabui iš dviejų vicekonsulų ir 40 sekretorių, savo dispozicijoje turi slaptą policiją, Karaliaučiaus radijo stotį, Tilžės laikraščius, keturių milijonų markių kreditą."

Išsamių duomenų apie hitlerininkų organizacijų veiklą Lietuvos saugumas gavo iš 1934 metais sulaikyto NSDAP agento Jurgio Jasučio, apklausos metu tvirtinusio, kad tiek CSA, tiek SOVOG palaiko slaptus ryšius su NSDAP struktūromis Berlyne. Jau vėliau, pradėjus suėmimus ir kratas, paaiškės, kad kas dešimtas CSA ir SOVOG narys yra ginkluotas. Turint galvoje, kad smogiamieji būriai buvo sudaryti iš 8244 patikimų šių organizacijų narių, galima susidaryti įspūdį, jog tai buvo grėsminga jėga. Be to, Klaipėdoje veikė ir Vokietijos SA pavyzdžiu sukurti smogiamieji būriai Storm Kolone. Uniformuoti, su svastikomis ant rankovių jie nuolat žygiuodavo miesto gatvėmis. Nacių smogikai kėlė grėsmę ir saviesiems. Jau minėjome, kad grasinimai nužudyti bet ką, kas suteiks valdžiai informacijos apie hitlerininkų organizacijų veiklą, buvo ne vien tušti žodžiai. Sužinojusi apie J.Jasučio parodymus saugumo policijai, vietos nacių vadovybė nutarė sunaikinti jį kaip išdaviką. 1934 metų balandžio 15 dieną jo lavonas buvo rastas Pagėgių apskrityje Opstainių kaime ant Jūros upės kranto. Vėliau teismo ekspertai nustatys, kad J.Jasutis buvo pasmaugtas ir įmestas į upę.

Už liežuvio nelaikymą mėginta nužudyti ir valstietį Vilhelmą Lopą, kurį naciai ilgai laikė patikimu asmeniu. Tačiau sužinoję, kad V.Lopas padėjo savo giminaičiui pasienio policijos valdininkui gabenti iš hitlerininkų konfiskuotus ginklus, grupės nariai nutarė juo atsikratyti. Tai atlikti buvo pavesta vienos smogikų grupės nariui atsargos pulkininkui E.Valaičiui. 1934 metų gegužės 14 dieną šis nuvyko prie V.Lopo namų, prisėlino prie trobos lango ir šovė į miegančią auką. Tačiau šūvio būta netaiklaus - kulka sužeidė tik V.Lopo dešinę ranką.

Be to, nacių smogikai planavo ir teroro aktus: jie ketino susprogdinti Lietuvos saugumo būstinę Šilutėje bei kitus pastatus. Išpuolį prieš saugumo būstinę buvo pavesta surengti Valaičiams: Ernestui, Johanui ir Augustui. Teroristai apsirūpino rankinėmis granatomis ir benzino talpomis: benzino talpas ketino įmesti pro langą į pastato vidų, o vėliau susprogdinti granatas. Jei šis planas būtų pavykęs, pastatas būtų sudegęs, o visi jame buvę dokumentai bei įkalčiai - sunaikinti. Tačiau to padaryti nepavyko - policija teroristus sulaikė. Ilgiau delsti nebebuvo galima, netrukus prasidėjo kratos ir suėmimai. Teisiamųjų suole atsidūrė 127 asmenys, tarp kurių buvo visų provokiškų organizacijų vadovai.

Nuosprendžiai liko tik popieriuje

Iš pradžių buvo numatyta, kad sąmokslininkų teismas prasidės 1934 lapkričio 5 dieną. Jį norėta surengti viešą ir net transliuoti per radiją. Tačiau Vokietijos vyriausybė per Lietuvos pasiuntinį Berlyne pareikalavo, kad hitlerininkai būtų teisiami už uždarų durų: mat posėdyje gali būti kalbama apie Vokietijos konsulato Klaipėdoje tarnautojų veiklą, o jų viešas minėjimas teisme nusižengtų tarptautinei teisei. Reikalavimą lydėjo blogai paslėptas grasinimas, kad bylos svarstymas už uždarų durų padėtų išvengti "tarptautinių santykių drumstimo".

Lietuvos Vyriausybė nutarė nusileisti Vokietijos reikalavimams. Teismo procesas prasidėjo 1934 metų gruodžio 14 dieną ir vyko Teisingumo ministerijos rūmų Kariuomenės teismo salėje. Publika į jį galėjo patekti tik su specialiais leidimais. Į teismą atvyko žurnalistų iš Vokietijos, Sovietų Sąjungos, JAV, Lenkijos, Prancūzijos, Anglijos, Švedijos ir kitų valstybių. Nepatekusieji į Teisingumo rūmus būriavosi gatvėje šalia pastato, gaudyte gaudydami kiekvieną pranešimą apie procesą.

Nagrinėjant bylą dauguma teisiamųjų savo kaltę neigė tvirtindami, kad nacistinės partijos Klaipėdoje veikė legaliai, slaptų tikslų neturėjo, ginkluoto sukilimo nerengė, tačiau žavėjosi nacizmo idėjomis ir norėjo jas įgyvendinti Klaipėdos krašte, kurį laikė Vokietijos dalimi.

Procesas vyko gana sklandžiai, kol 1935 metų sausio 10 dieną staiga "susirgo" visi teisiamųjų advokatai. Teisme teko padaryti pertrauką iki sausio 21 dienos. Įdomu tai, kad gynėjų "ligos" sutapo su Vokietijos pasienyje esančios Prancūzijos Saaro srityje vykusiu plebiscitu dėl prisijungimo prie Vokietijos. Paaiškėjus, kad ši sritis bus prijungta prie reicho, teisiamųjų laikysena gerokai pasikeitė. Jie tapo drąsesni ir vis įžūliau puolė Lietuvą. Tuo tarpu laisvėje esantys hitlerininkų agentai ėmė terorizuoti liudytojus, grasindami juos sumušti ar net nužudyti. Kai kurie liudytojai iš tiesų išsigando ir net ėmė keisti parodymus. Vis dėlto kaltintojams pavyko įrodyti, kad CSA ir SOVOG'ui dirigavo Klaipėdos krašte veikę NSDAP skyriai, o jiems tiesiogiai vadovavo A.Hitlerio pavaduotojas Rudolfas Hesas. Proceso metu įrodyta, kad nacistinis judėjimas, kuriam buvo vadovaujama iš Vokietijos, rengėsi ginklu atplėšti Klaipėdą nuo Lietuvos.

Bylos eiga ir griežti nuosprendžiai sukėlė ne tik didžiulį tarptautinės bendrijos susidomėjimą, bet ir nuostabą: kaip maža šalis išdrįso teisti tokių galingų užtarėjų turinčius hitlerininkus. Iš tiesų aplinkybės teisti nacius tuomet buvo gana palankios. 1934 metų vasarą pačioje Vokietijoje vos neįvyko sąmokslas prieš A.Hitlerį, liepos 25-ąją reicho agentūrai nepavyko įvykdyti perversmo Austrijoje. Taigi nacistinė reicho viršūnė tuomet turėjo kur kas rimtesnių rūpesčių, nei Klaipėdoje vykstantis jų šalininkų teismas.

Kita vertus, griežti teismo nuosprendžiai taip ir liko tik popieriuje. Anglijai pareikalavus atsisakyti mirties bausmės J.Jasučio žudikams, prezidentas A.Smetona gegužės 18 dieną ją pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos. Vėliau, Trečiajam reichui spaudžiant, T.Neumannas ir E.Sassas bus amnestuoti ir Klaipėdoje sutikti kaip didvyriai. 1938 metais T.Neumanas vėl aktyviai įsijungs į savo senąją veiklą, netgi sėkmingai dalyvaus paskutiniuosiuose Klaipėdos krašto Seimelio rinkimuose. Dar po metų, pasakęs kalbą nuo Klaipėdos teatro balkono jį apdovanos pats A.Hitleris.

Tuo tarpu bylą tyręs tardytojas Matas Krygeris, prasidėjus karui, atsidurs gestapo naguose, prokuroras Dionizas Monstravičius pateks į Sachsehauzeno koncentracijos stovyklą, pagrindinis bylos liudytojas, Lietuvos saugumo slaptasis agentas Adomas Mulinus bus sušaudytas, o pati Klaipėdos nacių byla be pėdsakų pradings slaptuose reicho archyvuose.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"