TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Prelatas, tapęs reformatoriumi

2010 10 01 0:00
Prelatas M.Krupavičius. Čikaga, JAV, apie 1965 m.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Šiandien sukanka 125 metai, kai gimė žymus Lietuvos politikas ir visuomenės veikėjas Mykolas Krupavičius. Nors šis žmogus dažniausiai prisimenamas kaip žemės reformos tėvas, jo nuopelnai Lietuvos valstybei kur kas didesni. Jis stovėjo prie nepriklausomos Lietuvos valstybės ištakų, jis kovojo už Lietuvos bylą ir tuomet, kai ant mūsų šalies jau buvo užslinkusi tamsi sovietų okupacijos naktis.

Ir pradžių atrodė, kad M.Krupavičiaus, kaip ir nemažos dalies carinės Rusijos priespaudoje gyvenusių inteligentų, laukia mokytojo dalia. Ir tai nenuostabu, nes mokytojai - vieni iš nedaugelio mokslus baigusių žmonių - turėjo teisę dirbti gimtojoje Lietuvoje. Tačiau neilgai trukus paaiškės, kad būsimo valstybės vyro laukia visai kitas likimas.

Husarų munduro vilionės.

Gimė M.Krupavičius 1885 metų spalio 1 dieną Marijampolės apskrities Balbieriškio miestelyje. Tėvams anksti išsikėlus iš Balbieriškio, jau penkerių metų Mykoliukas pradeda lankyti pradžios mokyklą Kriaunių kaime, netoli Ūtos. Tačiau neilgam. Likimas Krupavičių šeimą blaško iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, ir tik Igliškėlių miestelyje jaunajam M.Krupavičiui pasiseks gyventi bent 10 metų.

Įdomu tai, kad toje pradinėje mokykloje M.Krupavičiui nelabai sekėsi susirasti draugų - daugelis iš pradžios mokyklos mokinių buvo jau sumitę bernai su panosėje želiančiais ūsais. Vienintelis jų tikslas tuomet buvo prieš beveik neišvengiamą tarnybą kariuomenėje bent kiek pramokti rusiškai. Kita vertus, Igliškėlių mokyklos mokytojas Juozas Jasaitis, nepaisydamas carinės valdžios draudimų, vis dėlto išdrįso mokyti ir lietuviško rašto. Vienintelis tokio rašto šaltinis tuomet buvo lietuviškos maldaknygės. Galimas dalykas, kad tai ateityje nulems ir M.Krupavičiaus pasirinkimą. Bet iš maldaknygės šviečiantis lietuviškas žodis taps jaunojo Mykolo likimu kiek vėliau. O kol kas jis rengiasi mokytojo keliui.

Įdomu ir tai, jog vaikas buvo toks gabus, kad mokyklą galėjo baigti per trejetą metų. Tačiau mama, suprasdama, kad gyvam ir gabiam vaikui namuose nėra ko veikti, siųsdavo jį mokytis vėl. Tai tęsėsi beveik 10 metų, nors, tiesą sakant, Mykoliukui mokykloje jau nelabai buvo ko mokytis.

Nežinia, kuo būtų pasibaigę M.Krupavičiaus mokslai, jei ne susitikimas su Igliaukos vikaru Juozapu Skinsiu. Dar dešimties nesulaukęs vaikas jau ėmėsi platinti iš žymaus veikėjo gaunamą draudžiamąją spaudą. Su savo draugu Juozu Vaičelioniu mokykloje M.Krupavičius kviesdavo draugus už kluono, kur skaitydavo lietuviškus straipsnelius ir žinutes.

Tačiau mokykloje M.Krupavičius amžinai pasilikti negalėjo. Daugelio ūkininkų vaikai, baigę pradžios mokslus, tiesiog pasilikdavo savo tėvų ūkyje ir po truputį perimdavo jų darbus. Tuo metu M.Krupavičiui namuose darbo neatsirado. Tad dienų dienas berniukas leisdavo pas kaimynystėje gyvenantį kalvį, mokydamasis jo amato. Vis dėlto motinai toks sūnaus pasirinkimas ne itin patiko. Rūpindamasi sūnaus ateitimi, ji įtaisė vaiką mokytis raštininko darbo valsčiaus raštinėje. Vaikinas uolai mokėsi naujos profesijos tol, kol jo gyvenime nutiko netikėtas dalykas - į Igliškėlius atšuoliavo husarų pulkas.

To buvo gana - husarų uniformos pakerėjo penkiolikmetį Mykolą. Dūdų orkestras, žydri mundurai. Gana kalvystės - Mykolas nori būti husarų muzikantu. Tačiau mama prieš tokį pasirinkimą stoja piestu. Regis, kompromiso nebus. Tačiau šį nelengvą klausimą vėl išsprendžia lemtingas atsitiktinumas - Krupavičienės užeigoje pasirodo Varšuvoje menus studijavęs Antanas Žmuidzinavičius. Šis, pakalbėjęs su berniuku ir supratęs jo galimybes, klausia motinos, ar ši nenorinti savo atžalos leisti į tolesnius mokslus. Mama guodžiasi tam nebeturinti pinigų. A.Žmuidzinavičius nurodo Veiverių mokytojų seminariją, kurioje mokslas prieinamas ir neturtingiems jaunuoliams.

Tai buvo šansas, mat baigę penktą gimnazijos skyrių mokiniai nemokamai galėjo pereiti į pirmą seminarijos kursą. Mykolui beliko išlaikyti stojamuosius egzaminus. Nereikia net abejoti, kad tai jam puikiai pavyko.

Lemtingas pasirinkimas

Baigęs seminariją, M.Krupavičius dvejus metus mokytojavo Lenkijoje, kol pagaliau sulaukė to laiko, kai lietuviams mokytojams imta leisti dirbti pradžios mokyklose ir pačioje Lietuvoje. Taigi padavęs skelbimą į "Vilniaus žinias", būsimasis Nepriklausomybės Akto signataras 1907 metais buvo paskirtas Papilės valsčiaus mokyklos mokytojo padėjėju.

Reikia pažymėti, kad Papilė M.Krupavičiui tapo pirmuoju laipteliu kelyje į lietuvišką visuomeninį gyvenimą. Lemtinga aplinkybė čia buvo ir tai, kad anksčiau buvusioje tik rusiškoje mokykloje jis sutiko labai palankiai nusiteikusį mokyklos vadovą, apie kurį vėliau atsilieps tokiais žodžiais: "Tikras draugas ir tėvas. Žmogus kilnios širdies, nerusofilas, rodęs nemažai simpatijų lietuviams ir Lietuvai, mokėjęs žemaitiškai kalbėti. Buvau patenkintas tokį viršininką gavęs."

Tačiau jų gerus santykius, nors caro valdžios paskirtas mokyklos vadovas ir jaunas mokytojas puikiai sutarė, ėmė temdyti išorinės intrigos. M.Krupavičiui išvykus Kalėdų atostogų, valsčiaus įgaliotiniai nutarė, kad mokyklos vedėju turėtų būti paskirtas būtent lietuvis mokytojas, o ankstesnis jo viršininkas turėtų tenkintis vedėjo pavaduotojo pareigomis. Vietos Švietimo skyriaus vadovybė tokį valsčiaus sprendimą vienareikšmiškai palaikė M.Krupavičiaus intrigų rezultatu. Ir nors mokyklos vadovas viešai sakė netikįs tokiomis paskalomis, santykiai tarp dviejų vyrų ėmė po truputį vėsti.

Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad M.Krupavičiui teko ieškotis kitos darbo vietos ir kitos veiklos. Nors papiliečiai ir atkalbinėjo, mokytojas susiruošė išvykti iš jį pamilusio miestelio, tuo metu dar nežinodamas, ką darys toliau... Pasirinkimas nebuvo didelis - mokytojų seminarijos baigimo pažymėjimo nepakako stoti į jokią aukštąją mokyklą. O pakeisti profesiją ir likti toliau dirbti Lietuvoje buvo dar mažiau galimybių. Tad po ilgų apmąstymų būsimasis Nepriklausomybės akto signataras pasirinko miškininkų mokyklą ir sėkmingai į ją įstojo. Tačiau netrukus M.Krupavičiaus entuziazmą atšaldė mokyklos direktorius. Paklausęs, ar gavęs miškininko pažymėjimą galės likti dirbti Lietuvoje, buvęs mokytojas sulaukė tokio atsakymo: "Apie tai nė nesvajok, jaunas žmogau." M.Krupavičiui buvo leista suprasti, kad dirbti jis galėsiąs kur nors Rusijos šiaurėje, o geriausiu atveju - Lenkijoje. Nusivylęs jaunuolis atsiėmė prašymą mokytis miškininkų mokykloje ir nutarė pasukti daugeliui to meto inteligentų būdingu keliu - stoti į kunigų seminariją.

Apie tokį savo vaikų pasirinkimą svajojo daugelis tėvų. Tačiau turime pažymėti, kad M.Krupavičiaus motina tokio sūnaus sprendimo nesutiko su besąlygišku džiaugsmu. "Vaikeli, gerai apsigalvok. Daromas žingsnis labai svarbus. Velyk būti geru mokytoju, negi blogu kunigu. Esi suaugęs ir pats gerai žinai. Tau jokio patarimo tuo reikalu neduodu... Kiekviena motina laiminga, turėdama sūnų kunigą."

Tačiau Mykolas, regis, sprendimą jau buvo priėmęs. Per vasarą pasimokęs lotynų kalbos, kuri mokytojų seminarijoje nebuvo dėstoma, jis 1908 metais išvyko į Seinus bandyti laikyti egzaminų. Beje, lotynų kalbos egzamino jam taip ir nepavyko įveikti, bet puikiai išlaikęs kitų dalykų egzaminus į Seinų kunigų seminariją jis vis dėlto buvo priimtas. Tuomet jam buvo jau 23-eji.

Atrodo, kad rinkdamasis dvasininko kelią M.Krupavičius neapsiriko. Po 5 metų jis išvyko į Peterburgo dvasinę akademiją, kurią baigė 1916-aisiais, bet jau iki to, 1914 metų birželio 13 dieną, buvo įšventintas į kunigus, o 1917 metais paskirtas Voronežo gimnazijos kapelionu. Tais pačiais metais M.Krupavičius įkūrė Krikščionių demokratų partiją. Tačiau virš Rusijos jau slinko niūri bolševizmo naktis.

Kaip matome, M.Krupavičius praleido galimybę dalyvauti 1917 metų rugsėjį vykusioje Lietuvių konferencijoje, kurioje itin aktyviai veikė katalikų dvasininkai. Iš 222 delegatų net 69 buvo šio luomo atstovai, o keturi jų priklausė 20-ies asmenų Lietuvos tarybai, paskelbusiai Lietuvos nepriklausomybės aktą. Tačiau M.Krupavičius tuo metu dar buvo Rusijoje, iš kurios į Lietuvą 1918 metais jį parginė mirtinas pavojus, mat 1918 metais bolševikų valdžia jam paskelbė mirties nuosprendį.

Nuo mokytojo iki reformatoriaus

Grįžęs į tėvynę M.Krupavičius iš karto įsitraukė į Lietuvos valstybės atkūrimo darbą. Rusijoje 1917 metais susikūrusios Lietuvos krikščionių demokratų partijos Centro komiteto narys vėliau prisimins diskusijas dėl būsimos valstybės ateities ir jos valdymo formos. Čia reikėtų prisiminti, kad tuomet nemaža dalis Lietuvos tarybos narių pasisakė už tai, kad Lietuva taptų monarchija, bet M.Krupavičius atvirai ir be kompromisų stojo respublikos pusėn. "Mes, praleidę tremties laiką Rusijoje, sugrįžom į Lietuvą su kiek kitokia politine taktika, kovos priemonėmis ir net veikimo organizacija, nors pagrindiniai tikslai buvo tie patys", - vėliau savo atsiminimuose rašys prelatas.

Sunku pasakyti, ar M.Krupavičius iš tiesų planavo pasinerti į politinio gyvenimo verpetus, bet ir čia, regis, pasidarbavo pats likimas. Kuriam laikui Seinų vyskupo paskirtas Griškabūdžio klebonu, netrukus savo viršininko jis buvo pasiųstas dirbti Lietuvos taryboje. Sprendžiant iš jo prisiminimų, kunigas į politiką ėjo nelabai noriai. "Nuo tos dienos aš jau politikas. (...) Nenoriai į politiką ėjau, nors ir tada žinojau, kad demokratinėje tvarkoje kiekvienas geros valios lietuvis turi ne tik išmanyti savo krašto politikos srityje, bet ir joje aktyviai dalyvauti. Kur visuomenėje tokios politikos įvertinimo nėra, kur žmonės nuo politikos, kaip nuo nešvaraus darbo, traukiasi, ten už tai atkenčia ir pats kraštas, ir tie patys žmonės. Apolitiškumas, antipartiškumas yra visuomeninė liga, nuo kurios reikia gydytis", - vėliau skaitysime jo prisiminimuose.

Šiaip ar taip, M.Krupavičiui tuo metu buvo patikėtas svarbus ir atsakingas uždavinys - važinėti po kaimus bei miestelius ir aiškinti jų žmonėms apie esminius valstybės atkūrimo uždavinius. Kalbėtis teko su visais - ir išsilavinusiais, ir beraščiais. "Ir niekur neteko išgirsti nuomonės, kad Lietuvai nepriklausomybė būtų nereikalinga", - rašė atsiminimuose M.Krupavičius ir pridūrė, kad žmonės daugiausia svarstė apie tai, kas Lietuvai geriau - monarchija ar respublika, ką rinkti karaliumi ar prezidentu, kas apginkluos kariuomenę...

Pastarasis klausimas greičiau buvo retorinis. Deleguotam į Šiaurės Lietuvą M.Krupavičiui, gerą pusmetį keliavusiam nuo Daugpilio iki Švėkšnos, neteko įtikinėti lietuvių su ginklu rankoje stoti ginti Lietuvos nepriklausomybės. Priešingai, kunigas bandė įrodinėti, kad griebtis ginklo dar anksti. Tiesa, ne visur M.Krupavičiui sekėsi taip gerai - jei Plungėje, Vabalninke ar Šeduvoje žmonės noriai aukojo Valstybės tarybai, tai iš Taujėnų, kurių sulenkėjęs klebonas buvo aršus Lietuvos nepriklausomybės priešininkas, M.Krupavičiui teko sprukti neatsisveikinus. O ką jau kalbėti apie vokiečių okupacinę valdžią, pasirūpinusią Švėkšnoje jai neįtikusį kunigą suimti. Viskas baigėsi tuo, kad prelatas su žandarų apsauga buvo priverstas grįžti į Vilnių. Tačiau tai, ko gera, išėjo tik į naudą. Sostinėje M.Krupavičiaus namai tapo prieglauda visiems, kuriems rūpėjo Lietuvos ateitis ir mūsų valstybės atkūrimo reikalai. Tačiau likimas prelatui jau ruošė naują vaidmenį - prie Vilniaus artėjant bolševikams, jam teko trauktis į Kauną. Nuo tos akimirkos prasidėjo naujas M.Krupavičiaus gyvenimo etapas.

Nuo šiol M.Krupavičiaus gyvenimas bus susietas su žemės reforma, kuri vėliau bus laikoma pačia pažangiausia Europoje. Ypač palankios sąlygos jo idėjoms įgyvendinti susidarė po to, kai 1918 metų gruodžio 1 dieną jis buvo išrinktas Žemės reformos komisijos pirmininku, vėliau - Steigiamojo Seimo nariu, o 1923 metais paskirtas žemės ūkio ministru.

Kadangi apie to meto žemės reformą jau buvo parašyta daug, mes šį kartą tik prisiminkime, kad per vos trejus metus (1923-1926), M.Krupavičius sudarė teisines prielaidas išdalyti per 420 tūkst. hektarų žemės bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Gerai suplanuota ir tinkamai įgyvendinta žemės reforma buvo nuostabus pasiekimas - ji ne tik sustiprino Lietuvos valstybės ūkio efektyvumą, bet ir sukūrė prielaidas tokiam visuomenės modeliui, kuris leido atsirasti socialiai aktyviam ir visuomeniškai brandžiam vidutiniam ūkininkui. Būtent tam, kuris sovietinės okupacijos metais taps pirmąja okupantų auka.

Kita vertus, reikia pažymėti ir tai, kad M.Krupavičiaus vykdyta žemės reforma sulaukė milžiniško pasipriešinimo. Intrigų būta ne tik Steigiamajame Seime, bet ir Tautų Sąjungoje, ir Vatikane, kur lenkų dvarininkų remiami atstovai bandė visais įmanomais būdais sukompromituoti tiek M.Krupavičių, tiek jo vykdomą reformą.

Tiesą sakant, žemės reformą nevienodai įsivaizdavo ir kitos dešiniosios politinės jėgos. Tautos pažangos partija, vėliau tapusi Lietuvių tautininkų sąjunga, apkritai laikėsi nuomonės, kad žemės reforma nereikalinga. Jų nuomone, nusigyvenusiems dvarininkams tiesiog reikėjo suteikti teisę laisvai išparduoti savo žemes, kurias prasigyvenę ūkininkai galėtų nusipirkti iš valstybės teikiamų kreditų. Tačiau nedidelę įtaką Seime turėjusių tautininkų iniciatyvos tuomet nebuvo sulaukta.

Šiaip ar taip, vykdant žemės reformą, laimėjo M.Krupavičius pozicija. 1923 metais Antrojo Seimo rinkimus laimėjus Krikščionių demokratų blokui ir pavedus naująją Vyriausybę Ernestui Galvanauskui, prezidentas Aleksandras Stulginskis pasiūlė Žemės ūkio ministeriją atiduoti M.Krupavičiui. "Pravedei Žemės reformos įstatymą, tad eik ir įgyvendink jį. Pažiūrėsim, kaip išvirtąją košę išsrėbsi", - tąsyk pasakė prezidentas būsimajam ministrui M.Krupavičiui.

Perėmęs ministeriją, M.Krupavičius tuoj pat susidūrė su jam nepalankiai nusiteikusiais valdininkais. Tačiau į tokius demaršus M.Krupavičius reagavo ramiai. "Ne aš jūsų pasitikėjimo reikalingas, bet jūs mano. Kas nenorės su manimi dirbti, prašau įteikti pareiškimą. Kiekvieną patenkinsiu. Ministerija ir Lietuva dėl to nesugrius", - per vieną pirmųjų kalbų pareiškė naujasis ministras. Viskas baigėsi tuo, kad iš visų M.Krupavičiaus priešininkų tik vienas įteikė atsistatydinimo pareiškimą, nurodydamas, jog negali būti lojalus savo viršininkui vien todėl, kad pirmininkavo vienam prieš ministrą protestuoti surengtam tarnautojų posėdžiui. M.Krupavičiaus garbei reikia pažymėti, kad dėl tokio atvirumo ministras nepriėmė šio tarnautojo atsistatydinimo pareiškimo, paliko eiti ankstesnes pareigas, o vėliau pelnė jo palankumą ir ištikimybę.

Tačiau po 1926 metų M.Krupavičiaus karjerai atėjo pabaiga. Į valdžią atėjus tautininkams, krikščionims demokratams vietos Lietuvos politiniame gyvenime neliko. Prelatui nebeliko nieko kito, kaip išvykti studijoms į Lilį ir Tulūzą, kur jis 1927-1927 metais studijavo sociologiją, ekonomiką, teisę ir žurnalistiką. Grįžęs į tėvynę jis tęsė dvasininko karjerą: 1930-1931 metais buvo Garliavos vikaras, 1931-1933 metais profesoriavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje, 1933 metais buvo paskirtas Veiverių, o vėliau - Kalvarijų klebonu.

Paskutinį kartą į politinę veiklą M.Krupavičius bandė grįžti jau nacių okupacijos metais. Tuomet drauge su buvusiu prezidentu Kaziu Griniumi ir žemės ūkio ministru Jonu Aleksa jis pasirašė vokiečių okupacinei valdžiai adresuotą memorandumą, kuriame buvo reikalaujama sustabdyti Lietuvos žemių kolonizaciją ir grąžinti ūkininkams ūkius, neatsižvelgiant į jų tautybę. Tokio dokumento idėja kilo hitlerininkams pradėjus atiminėti žemes pirmiausia iš žydų, lenkų ir rusų. To užteko, kad prelatas M.Krupavičius 1942 metų gruodžio 5 dieną būtų gestapo suimtas ir nubaustas devynis mėnesius kalėti Eitkūnuose ir Tilžėje. Dar po metų jis bus internuotas Regensburgo vienuolyne, iš kur jį 1945 metais išlaisvins JAV kariuomenė. 1956 metais jis persikels į Ameriką, o ten iki pat savo gyvenimo pabaigos - 1970 metų - visas jėgas atiduos kovai už tėvynės laisvę. Tačiau šis M.Krupavičiaus gyvenimo etapas prašosi jau visai kitos istorijos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"